Читать книгу Dėkingi už klaidą - Нора Робертс - Страница 4

– Mama, aš tikrai neturiu laiko.

– Sidne, brangioji, visi turi laiko išgerti arbatos. – Tardama šiuos žodžius Margarita Rotšild Heivard Kinsdeil Leru pripylė į porcelianinį puodelį ženšenio arbatos. – Man atrodo, tu per daug rimtai žiūri į visą tą nekilnojamojo turto verslą.

– Gal todėl, kad esu už viską atsakinga, – sumurmėjo Sidnė, nepakeldama akių nuo dokumentų ant stalo.

– Nežinau, ką galvojo tavo senelis. Kita vertus, jis visada buvo keistas žmogus. – Margarita atsiduso prisiminusi, kaip ji mylėjo tą seną ožį. – Eikš, mieloji, išgersi arbatos ir suvalgysi gardų sumuštinuką. Netgi poniai viršininkei kartais reikia truputį užkąsti.

Tikėdamasi, kad neprieštaraudama greičiau atsikratys motinos, Sidnė nusileido.

– Tu labai maloni, mama. Visa bėda, jog šiandien man labai trūksta laiko.

– Viskas dėl tų su bendrove susijusių nesąmonių, – prabilo Margarita, kai Sidnė atsisėdo šalia jos. – Nesuprantu, kodėl tai tave taip jaudina. Būtų paprasčiau pasisamdyti vadybininką. – Margarita išsispaudė į puodelį truputį citrinos sulčių ir atsilošė. – Aišku, kurį laiką tai gali būti savotiška pramoga, bet neįsivaizduoju tavęs darančios karjerą. Man tai atrodo taip beprasmiška.

– Nejaugi? – burbtelėjo Sidnė slėpdama kartėlį. – Gal visus nustebins mano sėkmė.

– Ak, esu įsitikinusi, jog tau seksis viskas, kad ir ką darysi. – Ji lengvai paplekšnojo Sidnei ranką. Vaikystėje ši mergaitė beveik nekėlė rūpesčių, mąstė Margarita, o dabar nežinia, kaip su ja elgtis, kai taip maištauja – reikia tikėtis, laikinai. Nutarė kaip nors palenkti ją savo pusėn. – Aš taip džiaugiausi, kai senelis Heivardas paliko tau tuos visus puikius pastatus. – Stulbinamos išvaizdos, išpuoselėta, mažiausiai dešimt metų jaunesnė atrodanti penkiasdešimtmetė, vilkinti „Chanel“ kostiumėlį, atsikando sumuštinio. – Bet kad imsi viskam vadovauti, tikrai nemaniau. – Sutrikusi ji pasitaisė rūpestingai nudažytus kaštoninius plaukus. – Na, kai kurie žmonės mano, kad tai kažkaip nemoteriška. Savarankiška, įtakinga moteris lengvai atbaido vyrus.

Sidnė reikšmingai pažvelgė į motinos bevardį pirštą, ant kurio dar neseniai puikavosi žiedas.

– Ne kiekvienos moters gyvenimas sukasi vien apie vyrą.

– Ak, nebūk kvaila. – Linksmai nusijuokusi Margarita vėl paplekšnojo dukteriai ranką. – Moteris negali ilgai tverti be vyro. Nereikia prarasti vilties, jei judviejų su Piteriu santykiai nesusiklostė. Pirma santuoka dažnai tėra bandymų aikštelė.

Tramdydama jausmus Sidnė atsargiai padėjo puodelį.

– Ar taip tu vertini ir savo santuoką su mano tėvu? Ji tau tik bandymų aikštelė?

– Esu tikra, kad mudu abu iš savo santuokos kai ko išmokome. – Ji nusišypsojo dukrai savimi pasitikinčios, patenkintos moters šypsena. – O dabar, brangute, papasakok apie vakarą su Čeningu. Koks jis buvo?

– Dusinantis.

Švelniose mėlynose Margaritos akyse šmėkštelėjo susierzinimas.

– Sidne, liaukis.

– Pati paklausei. – Norėdama pasijusti tvirčiau Sidnė vėl čiupo puodelį su arbata. Kodėl taip yra, klausė ji savęs, kad būdama šalia savo gimdytojos ji nuolat jaučiasi niekam tikusi. – Atleisk, mama, bet mes tiesiog netinkame vienas kitam.

– Nesąmonė. Puikiausiai tinkate. Čeningas Vorfildas yra protingas vyras iš labai geros šeimos, jam sekasi.

– Ir Piteris toks buvo.

Porcelianas barkštelėjo į porcelianą – Margarita trinktelėjo puodelį ant lėkštutės.

– Sidne, neturėtum kiekvieno sutikto vyro lyginti su Piteriu.

– Nelyginu. – Sidnė surizikavo ir uždėjo delną mamai ant rankos. Tarp jų buvo ryšys – turėjo būti. Kodėl jai visuomet atrodė, kad ji paprasčiausiai jo neužčiuopia? – Patikėk, aš Čeningo su niekuo nelyginu. Jis man atrodo pasipūtęs, nuobodus ir pretenzingas. Gali būti, kad bet kuris vyras dabar man toks atrodytų, nes šiuo metu aš jais nesidomiu, mama. Dabar noriu kuo nors tapti.