Читать книгу Sulaukusi atsako - Нора Робертс - Страница 1

1

Оглавление

Ji buvo moteris, turinti tikslą. Į Niujorką iš Vakarų Virdžinijos persikraustė turėdama keletą tikslų, kruopščiai sudėliotų galvoje. Išsirinks puikią vietą gyventi, padarys karjerą ir susiras vyrą.

Tokia eilės tvarka pageidautina, bet nebūtina.

Frederika Kimbal buvo lanksti moteris, bent jau mėgo taip apie save galvoti.

Eidama Istsaido šaligatviu ankstyvo pavasario prieblandoje ji mąstė apie namus. Fredės nuomone, namas Šeperdstoune, Vakarų Virdžinijoje, su tėvais, broliais ir seserimis buvo tobula vieta gyventi. Pakrika, triukšminga, kupina muzikos ir žmonių balsų.

Abejojo, ar būtų galėjusi išvykti, jei nebūtų žinojusi, kad jos ten visada lauks sugrįžtant išskėstomis rankomis.

Tiesą sakant, Niujorke ji buvo daugybę kartų, turėjo čia ryšių, tačiau jau pasiilgo pažįstamų sienų – savo kambario, įsiterpusio antrame mūrinio namo aukšte, meilės, varžymosi su broliais ir seserimis, tėvo muzikos, motinos juoko.

Tačiau Fredė jau nebe vaikas. Jai dvidešimt ketveri, seniai metas pradėti savarankiškai gyventi.

Priminė sau, kad ir Manhatane jaučiasi kaip namie. Šiaip ar taip, čia praleido kelerius pirmuosius savo gyvenimo metus. Paskui daugybę kartų lankėsi – žinoma, visada su šeima.

Tačiau šįkart ji viena, pamanė atlošusi pečius. Ir turi kai ką nuveikti. Pirmiausia – įtikinti Nikolą Lebeką, kad jam reikia partnerės.

Tada jam dar labiau seksis, o geras vardas, kurį pelnė kaip kompozitorius per pastaruosius kelerius metus, netgi ryškiau sužibės, jeigu ji kurs jam dainų žodžius. Jau dabar vos užsimerkusi ir pasitelkusi vaizduotę ji mato šviečiančias Lebeko ir Kimbal pavardes iškaboje Didžiajame baltajame kelyje1. Jai tereikia išlaisvinti vaizduotę ir jųdviejų drauge kuriama muzika pradeda lietis mintyse kaip upė.

Dabar ji privalo įtikinti Niką su ja susitikti ir priversti jį išgirsti tą patį, kreivai šypsodamasi nusprendė Fredė.

Prireikus ji galėtų pasinaudoti aplinkybe, kad jis jos giminaitis. Ne kraujo giminė, tačiau pusiau pusbrolis.

Besibučiuojantys pusbrolis ir pusseserė, pagalvojo Fredė ir jos akys linksmai nušvito. Toks buvo jos galutinis ir pats svarbiausias tikslas. Dar jai nebaigus jo įgyvendinti Nikas ją įsimylės – pamils taip karštai, kaip ji visą gyvenimą jį myli.

Ji dešimt metų jo laukė, o tai, Fredės nuomone, gana ilgas laiko tarpas.

„Jau seniai metas tau, Nikai, susitikti akis į akį su savo likimu“, – nusprendė ji timptelėjusi tamsiai mėlyno švarkelio kraštą.

Jai stovint lauke prie baro „Žemiau bono“2, nerimas krūtinėje vis dar grūmėsi su pasitikėjimu savimi. Populiarus rajono baras priklausė Zakui Maldūnui, Niko broliui. Tiksliau sakant – įbroliui, tačiau Fredės šeima visada labiau kliovėsi jausmais nei terminologija. Kai Zakas vedė Fredės pamotės seserį, Stanislaskių, Maldūnų, Kimbalų ir Lebekų šeimos virto vienu sudėtingu klanu.

Fredė seniai svajojo prijungti prie tos grandinės dar vieną grandį – jos ir Niko porą.

Ji giliai įkvėpė, dar kartą timptelėjo švarkelį, rankomis persibraukė per šukuoseną, suformuotą iš rausvai auksinio atspalvio garbanų, kurių ji niekaip nesugebėdavo suvaldyti, ir vėl pasigailėjo neturinti nė kruopelytės Stanislaskių egzotikos. Tada ištiesė ranką prie durų.

Ji padarys viską, ką gali esant tokioms aplinkybėms, ir buvo velniškai tikra, kad to pakaks.

„Žemiau bono“ oras buvo persisunkęs alaus mielių ir sodraus, aromatingo jūreiviško padažo kvapų. Fredė nusprendė, kad Rio, ilgametis Zako virėjas, ruošia ypatingą makaronų patiekalą. Iš muzikos aparato skambėjo Dion balsas, įspėjantis draugą apie permainingą besiblaškančios Sju meilę.

Viskas buvo čia, viskas savo vietose: jaukios medžio plokštėmis iškaltos sienos, jūreiviški žalvarinių varpelių ir jūrinio takelažo motyvai, ilgas drožinėtas baras ir spindinčios stiklinės. Tačiau Niko nebuvo. Vis dėlto ji šypsojosi eidama prie baro, o priėjusi užčiuožė ant paminkštintos kėdės.

– Nupirksi man išgerti, jūreivėli?

Suglumęs Zakas pakėlė žvilgsnį nuo pilamo gėrimo. Jo lengvas šypsnys akimirksniu virto plačia šypsena.

– Frede, labas! Nemaniau, kad pasirodysi šią savaitę.

– Mėgstu staigmenas.

– Tokias ir aš mėgstu. – Įgudusiu judesiu Zakas pastūmė bokalą alaus per barą taip, kad jį galėtų sugriebti nuolatinio kliento rankos. Tada pasilenkė, suėmė Fredės veidą stambiais delnais ir skambiai pabučiavo.

– Graži kaip visada.

– Tu taip pat.

O jis tikrai gražus, pamanė Fredė. Per tuos dešimt metų, kol jie pažįstami, su amžiumi jis tik gražėjo, laikas jam buvo į naudą kaip geram viskiui. Tamsūs plaukai vis dar vešlūs ir garbanoti, gilioms mėlynoms akims sunku atsispirti. O koks veidas. Fredė atsiduso. Įdegęs, ryžtingas, su juoko raukšlėmis, tik išryškinančiomis jo tvirtą būdą ir žavesį.

Daug kartų Fredė pati stebėjosi, kaip nutiko, kad ją supa fiziškai nepaprastai patrauklūs žmonės.

– Kaip Reičelė?

– Jos prakilnybė laikosi puikiai.

Fredė nusišypsojo dėl tokio titulo ir jame slypinčios meilės. Zako žmona, jos teta, buvo baudžiamojo teismo teisėja.

– Mes visi ja labai didžiuojamės. Ar matei, kokį teisėjo plaktuką jai atsiuntė mama? Kai juo trinkteli į ką nors, pasigirsta dūžtančio stiklo garsas.

– Tai tu jį matei? – Zako šypsnys buvo greitas ir klastingas. – Ji reguliariai man juo trinkteli. Turėti šeimoje teisėją – didelis dalykas. – Jis prisimerkė. – Su juoda mantija Reičelė atrodo nuostabiai.

– Neabejoju. O kaip vaikai?

– Siaubingasis trejetas? Jie laikosi puikiai. Nori gazuoto vandens?

Fredė pralinksmėjusi pakreipė galvą.

– Negi ketini prašyti manęs dokumento, Zakai? Gal jau pamiršai, kad man dvidešimt ketveri?

Zakas stebėjo ją trindamasis smakrą. Smulki, porcelianinės odos – tikriausiai visada atrodys apgaulingai. Jei nežinotų jos amžiaus ir kiek metų jo paties vaikams, tikriausiai paprašytų Fredės asmens dokumento.

– Tiesiog negaliu patikėti. Mažoji Fredė jau suaugusi.

– Jeigu esu suaugusi, – ji susikryžiavo kojas ir patogiai įsitaisė, – kodėl tau neįpylus man baltojo vyno?

– Tuojau pat. – Ilgalaikė patirtis pravertė ir tinkamą stiklinę už nugaros Zakas susirado nežiūrėdamas. – Kaip laikosi taviškiai, kaip vaikai?

– Visiems viskas gerai ir visi jie siunčia tau linkėjimų. – Ji paėmė iš Zako taurę su vynu ir kilstelėjusi tarė: – Už šeimą.

Zakas susidaužė su ja paėmęs buteliuką mineralinio vandens.

– Tai kokie tavo planai, brangute?

– Esu šį tą sugalvojusi. – Ji nusišypsojo pažvelgusi į vyną ir gurkštelėjo. Įdomu, ką jis pamanytų, jei ji pasakytų, kad svarbiausias jos gyvenimo planas – suvilioti jo jaunesnįjį brolį. – Pirmiausia turiu susirasti butą.

– Juk žinai, kad gali gyventi pas mus kiek panorėjusi.

– Žinau. Arba su seneliu ir senele, arba su Michailu ir Sidne, arba su Aleksu ir Bese. – Ji dar kartą nusišypsojo. Buvo gera žinoti, kad ją supa mylintys žmonės. Bet… – Aš labai noriu turėti savo namus. – Ji pasirėmė alkūne į barą. – Manau, pats laikas išdrįsti žengti tokį žingsnį.

Zakas jau žiojosi kažką sakyti, bet ji nusišypsojo ir papurtė galvą.

– Juk neketini pamokslauti, dėde Zakai? Taip elgtis netinka vaikinui, kuris buvo išplaukęs į jūrą.

Ji mane pričiupo, pagalvojo Zakas. Jis buvo gerokai jaunesnis nei dvidešimt ketverių, kai pirmą kartą išmovė į jūrą.

– Gerai, nebus jokių pamokslų. Tačiau aš tave stebėsiu.

– Tikiuosi. – Fredė atsilošė ir ėmė iš lėto suptis kėdėje, tada atsainiai, bent jau taip tikėjosi, paklausė: – Kaip sekasi Nikui? Maniau, rasiu jį čia.

– Jis netoliese. Man rodos, virtuvėje šlamščia vieną iš Rio ypatingųjų makaronų patiekalų.

Ji dėl akių pauostė orą.

– Gardžiai kvepia. Gal nueisiu su juo pasisveikinti.

– Pirmyn. Ir perduok Nikui, kad tikimės, jog jis paskambins pianinu už vakarienę.

– Perduosiu.

Ji nusinešė vyną kartu ir atsispyrė norui pasitaisyti plaukus ar dar kartą timptelėti švarkelį. Fredė su savo išvaizda jau buvo susitaikiusi. „Miela“ – daugiausia, ką pavyko išspausti iš smulkaus sudėjimo ir lieknos figūros. Jau seniai nebetikėjo, kad vieną dieną sužydės, taps svaiginamai graži ir kerinti.

Miniatiūrinę figūrą papildė beprotiškai garbanoti plaukai, kurių spalva buvo tarp auksinės ir raudonos, strazdanomis apibarstyta daili nosytė, didelės pilkos akys, duobutės skruostuose. Paauglystėje Fredė sulieknėjo, kad atrodytų elegantiška ir rafinuota. Arba laukinė ir nesuvaldoma. Gundanti ir pikantiška. Jai patiko, jog subrendusi priėmė save tokią, kokia yra.

Tačiau vis dar pasitaikydavo akimirkų, kai Fredė liūdėdavo, kad šeimoje jaučiasi kaip žmogaus dydžio lėlė tarp renesanso skulptūrų.

Tačiau jeigu nori, jog Nikas į ją žiūrėtų kaip į moterį, ji pati pirmiausia turi į save žiūrėti rimtai.

Su šia mintimi Fredė pastūmė virtuvės duris. Ir jos širdis nusirito į kulnus.

Ji nieko negalėjo padaryti. Taip nutikdavo kaskart jį pamačius, nuo pat pirmo iki paskutinio karto. Vyras, kurio troško, apie kurį svajojo, sėdėjo prie virtuvės stalo palinkęs virš dubenio makaronų su jūrų gėrybėmis.

Nikolas Lebekas – blogiukas, kurį jos teta Reičelė teisme gynė aistringai ir įtikinamai.

Audringa jaunystė, kurią meilė, rūpestis ir šeimos disciplina saugojo nuo gatvių gaujų žiaurumo ir nedorėlių.

Dabar jis jau vyras, tačiau dar turi jaunatviško maištingumo ir nerimastingumo. Tai atsispindi jo akyse, mąstė Fredė ir jos širdis ėmė plakti tankiau. Tose nuostabiai audringose žaliose akyse. Jis buvo tamsus blondinas, vis dar nešiojo ilgus plaukus surištus ant sprando į pasišiaušusią uodegą. Burna tarsi poeto, smakras kaip boksininko, o rankos – menininko.

Fredė daug naktų praleido svajodama apie jo rankas ilgais pirštais ir plačiais delnais. Kai susidomėjo ne vien veidu su nuostabiais išsišovusiais skruostikauliais ir šiek tiek kreiva nosimi, sulaužyta prieš daugelį metų jos atmušto beisbolo kamuoliuko, kurį jis nesėkmingai bandė sugauti, ji su malonumu galėjo judėti toliau.

Nikas buvo sudėtas kaip bėgikas – aukštas, ilgakojis, mūvėjo senus pilkus džinsus, nusitrynusius ties keliais. Marškinių rankovės buvo atraitotos iki alkūnių, trūko vienos sagos.

Valgydamas jis kalbėjosi su milžinišku juodaodžiu virėju Rio, kuris tuo metu laikė kiaurasamtį su skrudintomis bulvytėmis ir laukė, kol nuvarvės riebalai.

– Nesakiau, kad čia per daug česnakų. Sakiau, kad man patinka, kai jų daug. – Nikas šakute pakabino dar vieną kąsnį, tarsi norėdamas patvirtinti savo žodžius. – Daraisi karštakošis senatvėje, drauguži, – pridūrė, jo balsas šiek tiek prislopo prisikišus pilną burną makaronų.

Rio keiksmai skambėjo tarsi salų muzika – švelniai, geraširdiškai.

– Nesakyk, kad aš senas, tu perkaręs berniūkšti. Dar galiu tau įkrėsti.

– Jau drebu. – Nikas išsišiepė ir atsilaužė gabalą česnakinės duonos kaip tik tuo metu, kai Fredė paleido duris ir jos užsitrenkė jai už nugaros. Jo akys nušvito iš džiaugsmo, metęs duoną jis atsitraukė nuo stalo. – Ei, Rio, žiūrėk, kas atėjo. Kaip sekasi, Frede?

Jis priėjo ir apkabinto ją įprastai, kaip brolis. Tada suraukė antakius, nes prie jo prisispaudęs kūnas nesmagiai priminė, kad mažoji Fredė jau moteris.

– Ech… – Jis atsitraukė vis dar šypsodamasis, tačiau rankas dėl visa ko susikišo į kišenes. – Maniau, pasirodysi šios savaitės pabaigoje.

– Persigalvojau. – Jos pasitikėjimas jį smarkiai paveikė. – Labas, Rio. – Fredė pasidėjo vyną, kad galėtų tinkamai atsakyti į apkabinimą.

– Mažoji lėlytė. Prisėsk, duosiu valgyti.

– Taip ir padarysiu. Apie tavo maistą, Rio, galvojau visą kelią traukinyje. – Ji atsisėdo, nusišypsojo ir ištiesė ranką Nikui. – Ir tu sėsk, tavo maistas vėsta.

– Gerai. – Jis suėmė Fredės ranką, spustelėjo, tada paleido ir atsisėdo šalia jos. – Tai kaip visiems sekasi? Brendonas vis dar spardo užpakalius beisbolo aikštelėje?

– Numuša 120 metrų, yra daugiausiai kartų vidurinių mokyklų lygoje išmušęs kamuoliuką į užribį ir daugiausiai kartų jį atmušęs žaidėjas. – Rio padėjus priešais ją didelę lėkštę Fredė lėtai atsiduso. – Paskutinis Keitės baleto rečitalis tikrai buvo žavingas. Žinoma, mama verkė, tačiau ji verkia ir tada, kai Brendonas atmuša kamuoliuką. Žinai, jos žaislų krautuvėlė neseniai buvo aprašyta „Washington Post“. O tėtis kaip tik baigia savo naują kūrinį. – Ji apsuko aplink šakutę makaronų. – O kaip sekasi tau?

– Viskas gerai.

– Turi kokį užsakymą?

– Greitai turėsiu darbelį Brodvėjuje. – Nikas gūžtelėjo pečiais. Jam vis dar buvo sunku pasakyti kitiems, kai kas nors svarbaus vykdavo jo gyvenime.

– Turėjai laimėti „Tonį“3 už savo „Paskutinę stotelę“.

– Mane nominavo, tai irgi šaunu.

Fredė papurtė galvą. Jam to neužtenka, jai taip pat.

– Nikai, tai buvo puikus kūrinys. Tiksliau, yra puikus kūrinys, – pasitaisė, nes miuziklo vis dar klausėsi pilnos salės. – Mes visi tavimi labai didžiuojamės.

– Na, taip aš užsidirbu pragyvenimui.

– Negirk jo per daug, paskui nesusikalbėsi, – įspėjo prie viryklės stovintis Rio.

– Ei, girdėjau tave niūniuojant „Vieną kartą“, – šypsodamasis tarė Nikas.

Rio gūžtelėjo milžiniškais pečiais.

– Gal keletas garsų ir buvo neblogi. Valgyk.

– Ar jau dirbi su kuo nors? – pasiteiravo Fredė. – Prie naujo garso takelio?

– Ne, dabar parengiamasis etapas. Aš pats dar beveik nepradėjau.

Šiuos žodžius ji ir norėjo išgirsti.

– Kažkur skaičiau, kad Maiklas Loris jau pasirašė sutartį su kitu kompozitoriumi. Tau reikės kito tekstų kūrėjo.

– Taip. – Kabindamas makaronus Nikas suraukė antakius. – Gaila, man patiko su juo dirbti. Daugybė žmonių negirdi muzikos, tik savo pačių žodžius.

– Turėsi rūpesčių, – sutiko Fredė, taip tiesdama kelią savo pasiūlymui. – Tau reikia žmogaus, kuris turėtų tvirtą muzikinį pagrindą, tokio, kuris muzikoje girdėtų žodžius.

– Taigi. – Jis pakėlė bokalą ir ėmė gerti alų.

– Tau reikia manęs, Nikai, – pareiškė Fredė.

Nikas paskubomis nurijo gurkšnį, padėjo bokalą ir pažvelgė į Fredę taip, tarsi ji staiga būtų prabilusi nesuprantama kalba.

– Ką?

– Muzikos mokiausi visą gyvenimą. – Teko kovoti su savimi, tačiau Fredės balse nebuvo girdėti nekantrumo, ji kalbėjo dalykiškai. – Vienas iš tolimiausių mano prisiminimų, kad sėdžiu tėvui ant kelių, o jis suėmęs mano rankas vedžioja pirštus pianino klavišais. Deja, jo dideliam nusivylimui, kurti muziką nėra mano didžioji aistra. Visai kas kita žodžiai. Aš galėčiau rašyti tau tekstus, Nikai, daug geriau nei kas nors kitas. – Jos pilkos, ramios besišypsančios akys sutiko jo žvilgsnį. – Nes suprantu ne tik tavo muziką, aš suprantu tave. Ką manai?

Jis pasimuistė kėdėje ir atsikvėpė.

– Nežinau, ką ir galvoti Frede. Tai lyg ir draudžiama tema.

– Nesuprantu kodėl. Juk žinai, kad sukūriau žodžius keletui tėčio kūrinių. Ir dar keliems kompozitoriams. – Ji atsilaužė gabalėlį duonos ir ėmė susimąsčiusi kramtyti. – Man tai atrodo visai logiškas ir patogus sprendimas. Aš ieškau darbo, tau reikia žodžių kūrėjo.

– Taip. – Bet mintis, kad reikėtų dirbti su ja, Niką suerzino. Atvirai kalbant, jis turėjo pripažinti, kad kelerius pastaruosius metus ji pradėjo jį nervinti.

– Todėl pagalvok apie tai. – Fredė vėl nusišypsojo. Ji, didelės šeimos narė, žinojo strateginę akivaizdaus atsitraukimo vertę. – Ir jei tau patiks šis sumanymas, gali perduoti prodiuseriams.

– Galiu, – lėtai ištarė Nikas. – Žinoma, kad galiu.

– Puiku. Aš čia kartkartėmis užsuksiu, jei prireiks, gali rasti mane „Valdorfe“.

– „Valdorfo“ viešbutyje? Kodėl apsistojai viešbutyje?

– Tik laikinai, kol susirasiu butą. Gal teko girdėti ką nors nuomojant netoliese? Man patinka šis rajonas.

– Ne… nemaniau, kad tu čia užsibūsi. – Jis vėl suraukė antakius. – Turiu omenyje, jog įsikursi ilgam.

– Aišku, kad ilgam. Ir iš karto noriu pasakyti štai ką: aš nežadu apsistoti pas giminaičius. Noriu sužinoti, ką reiškia gyventi vienai. Tu vis dar gyveni viršuje? Buvusiame Zako bute?

– Taip.

– Tai jeigu išgirsi apie kokią nors vietelę netoliese, pranešk.

Nikui pačiam buvo netikėta, kad akimirką toptelėjo, kaip jos atsikraustymas į Niujorką pakeis jo gyvenimą. Nepakeis niekaip, tai aišku.

– Tau labiau tiktų Parko prospektas.

– Kadaise ten gyvenau, – tarė ji baigdama savo makaronus. – Ieškau ko kito. – Argi nebūtų patogu, jei gyventų kur nors netoliese? Fredė nusibraukė plaukus nuo veido ir atsilošė kėdėje. – Rio, buvo nepaprastai gardu. Jei apsigyvensiu netoliese, kas vakarą užsuksiu.

– Gal geriau tiesiog išspirkime Niką ir tu galėsi apsigyventi viršuje. – Rio jai pamerkė. – Mieliau žiūrėčiau į tave nei į jo bjaurią marmūzę.

– Gerai, o dabar… – Ji pakilo ir pabučiavo Rio į randuotą skruostą. – Zakas prašė, kad Nikas išeitų į salę, kai baigs vakarieniauti, ir paskambintų.

– Tuoj ateisiu.

– Perduosiu jam. Gal dar kiek pabūsiu ir pasiklausysiu. Iki, Rio.

– Iki, lėlyte. – Rio toliau švilpavo po nosimi grįždamas prie viryklės. – Mažoji Fredė jau suaugusi mergina. Graži kaip paveikslėlis.

– Taip, visai nieko. – Nikas pasipiktino, kad ji atėjo pasikvepinusi pikantiškais kvepalais ir suvirpino visas jo jusles. – Tačiau dar gana naivi. Ji net neįsivaizduoja, su kuo teks susidurti šiame mieste ir šiame versle.

– Todėl tu ją saugosi. – Rio pliaukštelėjo mediniu šaukštu per savo platų delną. – Arba aš tave prigriebsiu.

– Giriesi. – Nikas čiupo savo alų ir lėtai išėjo.

Be kitų dalykų, Niujorke Fredei be galo patiko, kad perėjusi du kvartalus bet kuria kryptimi gali pamatyti ką nors nauja. Suknelę parduotuvėje, veidą minioje, sukčių, ieškantį naivuolių. Ji žinojo, kad tam tikra prasme yra naivi – kaip kiekviena moteris, su meile ir rūpesčiu užauginta šeimos, gyvenančios mažame miestelyje. Galbūt niekada nesugebės orientuotis dideliame mieste taip kaip Nikas, tačiau jautė nestokojanti sveiko proto. Juo Fredė ir pasinaudojo planuodama pirmąją dieną mieste.

Per pusryčius kramsnodama ragelį ji stebėjo miestą pro viešbučio langą. Čia Fredė norėjo daug ką nuveikti. Apsilankydama dėdės Michailo dailės galerijoje nušautų du kiškius vienu šūviu. Atsigriebtų už ilgą nesimatymą ir paklaustų, gal jo žmona Sidnė, pasinaudodama savo ryšiais nekilnojamojo turto nuomos srityje, galėtų sužinoti apie laisvus butus jos pageidaujamame rajone.

Be to, nepakenktų dėdei Michailui ir kitiems šeimos nariams užsiminti, kad ji tikisi dirbti su Niku šiam kuriant naują garso takelį.

„Tai nelabai sąžininga, Frede“, – pasakė ji sau ir įsipylė antrą puodelį kavos. Tačiau meilei ne visada rūpi sąžiningumas. Ir niekada netaikytų tokio švelnaus spaudimo, jei netikėtų savo gebėjimais. Muzika ir žodinė kūryba – ta sritis, kurioje ji gerai jautėsi ir savimi visiškai pasitikėjo. Pasitikėjimo stigo tik siekiant sužavėti

Niką.

Žinoma, vos jiems ėmus dirbti kartu jis liautųsi žiūrėjęs į ją kaip į mažąją pusseserę iš Vakarų Virdžinijos. Aišku, ji niekada negalės varžytis kaip lygi su temperamentingomis, stulbinančiomis moterimis, kurios traukia jo dėmesį. Todėl ji veiks tylomis ir suras kelią į jo širdį per jų bendrą meilę muzikai, pagalvojo Fredė ir linktelėjo.

Galų gale juk viskas jo paties labui. Iš visų pasaulio moterų ji labiausiai jam tinka. Jai tik reikia priversti Niką tai suvokti.

Nusprendusi, kad geriausia iškart griebti jautį už ragų, Fredė pakilo nuo stalo ir nuskubėjo į miegamąjį apsirengti.

Po valandos Fredė išlipo iš taksi priešais Soho galeriją. Buvo penkiasdešimt procentų tikimybė, kad dėdę ras čia. Jis lygiai taip pat galėjo leisti laiką jųdviejų su Sidne namuose Konektikute, ten kurti skulptūras ar žaisti su vaikais. Be to, visai tikėtina, kad jis gali būti pas tėvą ir padėti jam nudirbti dailidės darbus kur nors mieste.

Gūžtelėjusi pečiais Fredė patraukė vitražinio stiklo duris. Jeigu neras Michailo čia, nulėks į Sidnės biurą arba ieškos teisme Reičelės. Jei ir jų nepavyks rasti, paieškos Besės televizijos studijoje arba Alekso jo policijos nuovadoje. Su šypsena pagalvojo: kad ir kur pasuktų, rastų ką nors iš gausios savo giminės.

Pirmiausia mažoje saulės apšviestoje galerijoje ji pastebėjo Michailo skulptūrą. Nors šio darbo dar nebuvo mačiusi, Fredė iš karto atkreipė dėmesį į jo braižą ir kūrinio objektą. Michailas iš prabangaus raudonmedžio išdrožė savo žmonos atvaizdą. Į madoną panaši Sidnė ant rankų laikė kūdikį. Fredė žinojo, kad tai jų jauniausia duktė Lorelė. Prie Sidnės kojų sėdėjo trys skirtingo amžiaus ir ūgio vaikai. Priėjusi arčiau Fredė atpažino savo pusbrolius Grifą ir Adamą bei pusseserę Moirą. Negalėdama atsispirti ji pirštu perbraukė kūdikiui per skruostą.

Kurią nors dieną taip ji laikys savo pačios vaikutį. Jųdviejų su Niku.

– Aš faksogramų nelaukiu! – sušuko Michailas įeidamas į galeriją iš tolimesnio kambario. – Tu lauk! O aš turiu dirbti!

– Bet, Mikai, – pasigirdo graudus balsas iš kambario. – Iš Vašingtono sakė…

– Ar man rūpi, ką sako tie iš Vašingtono? Nemanau. Pasakyk, kad jie gaus tris, ne daugiau.

– Bet…

– Ne daugiau, – pakartojo Michailas ir uždarė paskui save duris. Eidamas per galeriją kažką murmėjo panosėje ukrainietiškai. Fredė kilstelėjo antakį – tų žodžių jai geriau nesuprasti.

– Labai išraiškingai pasakyta, dėde Mikai.

Jis nutilo nebaigęs savo labai kūrybingų keiksmų papliūpos.

– Frede. – Prapliupęs juoku Michailas pakėlė Fredę nuo žemės, lyg ji svertų ne daugiau nei skudurinė Onutė. – Vis dar tokia pat lengvutė, – tarė nuleisdamas ant žemės ir pabučiavo. – Kaip laikosi mano gražuolė?

– Labiau džiaugiuosi, kad esu Niujorke ir pavyko tave užtikti.

Jis, kaip ir jo keiksmai, buvo smarkus ir egzotiškas, su Stanislaskiams būdingomis aukso spalvos akimis ir varno juodumo plaukais. Fredė dažnai galvodavo: jei mokėtų tapyti, tai nutapytų visus šios ukrainiečių šeimos narius ryškiais potėpiais ir spalvomis.

– Kaip tik žavėjausi tavo darbu, – tarė ji. – Nepaprastai gražus.

– Lengva sukurti ką nors gražaus, kai šalia tavęs tikras grožis. – Jis švelniai žvilgtelėjo į skulptūrą. Su meile medžiui, toptelėjo Fredei, bet dar daugiau meilės buvo skirta šeimai, kurią išdrožė.

– Tai atvykai į didelį miestą pasiryžusi sužibėti.

– Teisingai. – Suplazdenusi blakstienomis Fredė įsikibo jam į parankę ir ėmė žingsniuoti, vis sustodama šen bei ten pasigėrėti kokiu nors kūriniu. – Tikiuosi dirbti su Niku prie jo naujojo garso takelio.

– Tikrai? – Michailas kilstelėjo antakį. Vyras, gyvenantis tarp tokios daugybės moterų, puikiai jas pažinojo ir suprato. – Nori kurti žodžius jo muzikai?

– Būtent. Ar nemanai, kad būtume puiki komanda?

– Būtumėte, bet ne taip, kaip aš manau, ar ne? – Fredė patempė lūpą ir jis nusišypsojo. – Pati žinai, koks užsispyręs būna mūsų Nikas. Ir tikras kietakaktis. Galėčiau jam įkrėsti proto, jeigu nori.

Fredės lūpose vėl atsirado šypsena ir ji nusijuokė.

– Tikiuosi, to neprireiks, bet prisiminsiu tavo pasiūlymą. – Jos akys pasikeitė, tapo žvitrios ir Michailas aiškiai matė, kad ji nebe vaikas. – Viskas gerai, dėde Mikai. Muzika yra mano kraujyje, kaip skulptūra – tavajame.

– O kai matai, ko nori…

– Randu būdą gauti. – Nesukdama galvos dėl tokio savo pasipūtimo Fredė gūžtelėjo pečiais. Ir tai buvo jos genuose. – Noriu dirbti su Niku. Noriu jam padėti. Ir padėsiu.

– O iš manęs tau reikia…

– Man gali prireikti paramos, kad įrodyčiau, ką sugebu, tačiau esu kai ką sumaniusi, todėl gal pavyks jį įtikinti ir be to. – Ji vienu mostu atmetė atgal plaukus, visai kaip Michailo sesuo, ir jis atkreipė į tai dėmesį. – Iš tikrųjų tai man reikia pagalbos išsinuomoti butą. Tikiuosi, gal teta Sidnė turės ką pasiūlyti netoli „Žemiau bono“.

– Gal ir turėtų, tačiau pas mus į valias vietos. Vaikams patiktų, jeigu apsistotum pas mus, o ir Sidnė… – Pamatęs jos veido išraišką Michailas atsiduso. – Pažadėjau tavo mamai, kad pamėginsiu tave įkalbėti. Nataša nerimauja.

– Visai be reikalo. Juodu su tėčiu puikiai padirbėjo ir užaugino savarankišką žmogų. Man reikia kokio mažo butuko, dėde Mikai, – skubiai tęsė ji. – Gal paprašytum tetos Sidnės, kad paskambintų man į „Valdorfą“? Galėčiau kurią nors iš artimiausių dienų nueiti su ja papietauti, jei ji turės laiko.

– Tau ji visada suras laiko. Kaip ir mes visi.

– Žinau. Ir ketinu jums įkyrėti. Gyvenamosios vietos noriu greitai. Kol senelis, – pridūrė Fredė su spindesiu akyse, – nepradėjo regzti intrigų, kad persikraustyčiau gyventi pas juos į Brukliną. Jau eisiu. – Ji skubiai pabučiavo Michailą atsisveikindama. – Turiu užsukti dar į kelias vietas. – Ji nuskubėjo prie durų ir sustojo. – Kai kalbėsiesi su mama, pasakyk, kad stengeisi mane įtikinti.

Mostelėjusi ranka ji išlėkė į gatvę ir ėmė žvalgytis taksi.

Kai dar viena meškerė buvo užmesta, Fredė susistabdė taksi, paprašė nuvežti ją iki baro „Žemiau bono“ ir palaukti, kol ji nuėjusi prie užpakalinių durų pasikalbės per telefonspynę. Po kelių akimirkų pasigirdo irzlus užsimiegojusio Niko balsas.

– Vis dar lovoje? – linksmai paklausė ji. – Tu jau per senas tokiam audringam gyvenimui, Nikolai.

– Frede? Kiek, po galais, dabar valandų?

– Dešimt, bet kam tai rūpi. Įleisk mane, gerai? Kai ką tau atvežiau. Paliksiu ant stalo apačioje.

Jis nusikeikė, Fredė išgirdo, kaip kažkas nukrito ant grindų ir sudužo.

– Nusileisiu.

– Nereikia, nesivargink. – Ji nemanė, kad pajėgs ištverti pamačiusi Niką apsimiegojusį, ką tik išlipusį iš lovos. – Vis tiek neturiu laiko užeiti. Tik įleisk ir paskambink man vėliau, kai apžiūrėsi, ką tau paliksiu.

– Kas tai? – neatlyžo Nikas, kai pasigirdo atrakinamų durų garsas.

Užuot atsakiusi, Fredė įbėgo į vidų, numetė aplanką ant Rio stalo ir skubiai vėl išlėkė pro duris.

– Atsiprašau, kad pažadinau, Nikai! – sušuko ji į telefonspynę. – Jeigu tu laisvas šįvakar, pavakarieniausime. Iki pasimatymo.

– Palauk, po galais…

Bet Fredė jau bėgo link gatvės, kur jos laukė taksi. Įsiropštusi vidun giliai atsiduso ir užsimerkė. Jeigu peržiūrėjęs, ką ji paliko, Nikas nuspręs, jog jam nereikia jos, – tiksliau, jos gebėjimų, – jai teks pradėti viską nuo pradžių.

Ji įsakė sau mąstyti teigiamai. Išsitiesusi susikryžiavo rankas.

– Nuvežkite mane iki „Saks“, – pasakė vairuotojui.

Kai moteris žada eiti į pasimatymą su vyru, už kurio ketina ištekėti, ji mažų mažiausiai yra nusipelniusi naujos suknelės.

1

Brodvėjaus dalis, kurioje daugiausia teatrų (čia ir toliau – vert. pastabos).

2

Bonas – plūduriuojanti užtvara, sauganti uostą nuo nepageidaujamų laivų, torpedų.

3

JAV teikiami apdovanojimai už įvairius pasiekimus teatre.

Sulaukusi atsako

Подняться наверх