Читать книгу Sulaukusi atsako - Нора Робертс - Страница 2

Kol Nikas susiradęs užsitempė džinsus ir nubildėjo žemyn, Fredės jau seniai nebebuvo. Jam nieko kito neliko, tik nusikeikti, kai trinktelėjo nuogu kojos nykščiu į storą virtuvės stalo koją. Šokinėdamas jis piktai dėbtelėjo į Fredės paliktą ploną aplanką.

„Ko, po galais, tai mergiūkštei reikia? – pagalvojo Nikas. – Pabudina taip anksti ir palieka virtuvėje keistą paketą.“ Vis dar bambėdamas jis čiupo aplanką ir patraukė į butą. Baisiai reikėjo kavos.

Norėdamas patekti į virtuvę Nikas žengė atsargiai laviruodamas tarp išmėtytų laikraščių, drabužių, lapų su natomis. Numetęs Fredės aplanką ant užgriozdintos spintelės privertė smegenis prisiminti pagrindines kavavirės funkcijas.

Jis buvo ne iš tų žmonių, kuriems lengva anksti keltis.

Kai kavavirė ėmė viltingai šnypšti, Nikas atsidarė šaldytuvą ir blausiai peržvelgė jo turinį. „Žemiau bono“ pusryčių neruošė ir tai buvo vienintelis kartas per dieną, kai jis nieko negalėdavo iškaulyti iš Rio, tad pasirinkimas buvo labai ribotas. Vos pauostęs pieno likučius kartoniniame pakelyje suprato, kad apie avižinius dribsnius geriau pamiršti. Nusprendė tenkintis saldžiu batonėliu.

Pasistiprinęs dviem dozėmis kofeino Nikas atsisėdo, prisidegė cigaretę, tada atsegė aplanką.

Jis buvo nusiteikęs įsižeisti, kad ir ką ten rastų ir dėl ko Fredė nusprendė, jog tai ganėtinai svarbi priežastis jį pažadinti. Net mažo miestelio turčių vaikai turėtų žinoti, kad barai veikia iki pat vėlumos. O perėmęs iš brolio vakarinę pamainą prie baro retai kada lovą pasiekdavo anksčiau nei trečią.

Plačiai nusižiovavęs jis iškratė viską iš aplanko. Tvarkingai išspausdinti lapai su natomis pažiro ant stalo.

„Tik pamanyk, – pagalvojo Nikas. – Mergiotė įsikalė į galvą, kad jie dirbs kartu.“ O jis ganėtinai gerai pažinojo Fredę ir suprato, jog jeigu ji įsikalė ką nors į galvą, prireiks didelių pastangų tai išmušti.

Žinoma, gabumų ji turi, mąstė jis. Būtų sunku patikėti, kad Spenserio Kimbalo duktė be klausos. Tačiau dabar jam nelabai rūpėjo partnerystė. Teisybė, su Loriu jis gerai padirbėjo prie „Paskutinės stotelės“. Bet Loris nebuvo giminaitis. Ir nekvepėjo taip saldžiai kaip nuodėmė.

„Mesk tokias mintis iš galvos, Lebekai“, – subarė jis save ir nužėręs nuo akių išsitaršiusius plaukus paėmė pirmą po ranka pasitaikiusį lapą. Ketino užmesti akį – bent tiek jis galėjo padaryti dėl savo mažosios pusseserės.

Ir iškart suraukė antakius. Tai buvo jo paties muzika. Nenugludintas kūrinys, sukurtas ekspromtu per vieną iš šeimos apsilankymų Vakarų Virdžinijoje. Nikas prisiminė, kaip sėdėjo prie pianino didelio mūrinio namo muzikos kambaryje, o Fredė buvo įsitaisiusi šalia jo ant suolelio. Kada tai buvo? Praeitą vasarą? Ar dar anksčiau? Nikas niekaip negalėjo įsidėmėti, kad Fredė jau užaugo, todėl nuolat papuldavo į bėdą, kai ji pasilenkdavo prie jo arba pasiųsdavo jam žvilgsnį tomis neįtikėtinai didelėmis pilkomis akimis.

Nikas papurtė galvą, pasitrynė veidą ir vėl sutelkė dėmesį į natas. Jis pastebėjo, kad Fredė jas nugludino, ir truputį susiraukė suirzęs, kad kažkas taip nerimtai elgiasi su jo kūriniu. Ji pridėjo ir tekstą, romantiškus meilės žodžius, kurie tiko prie melodijos nuotaikos.

,,Tai buvai tu“ – taip pavadino kūrinį Fredė. Melodija suskambėjo galvoje, Nikas susirinko visus lapus, paliko nebaigtus valgyti pusryčius ir nuėjo į svetainę prie pianino.

Po dešimties minučių jis jau skambino į „Valdorfą “ ir paliko panelei Frederikai Kimbal pirmą iš keleto žinučių.

Buvo jau vėlyva popietė, kai Fredė grįžo į savo numerį, ji buvo įraudusi iš pasitenkinimo ir apsikrovusi pirkiniais. Jos nuomone, ji praleido daugiausia malonumo teikiančią dieną: iš pradžių vaikščiojo po parduotuves, paskui papietavo su Reičele ir Bese, tada vėl leidosi apsipirkti. Numetusi krepšius svetainėje ji patraukė prie telefono. Nusprendė, kad tokiu metu daugumą šeimos narių, o gal ir visus, ji ras namie. Dėmesį patraukė blyksinti atsakiklio lemputė, tačiau nespėjo pakelti ragelio, kai telefonas suskambėjo.

– Klausau.

– Po galais, Frede, kur buvai visą dieną?

Išgirdus Niko balsą, jos veide pražydo šypsena.

– Sveikas. Šen bei ten, o kas pas tave gero?

– Tikrai gražu, Frede. Kiaurą dieną bandžiau tau prisiskambinti. Jau norėjau prašyti Alekso, kad paskelbtų paiešką. – Jis įsivaizdavo, jog ji apiplėšta, išprievartauta, pagrobta.

Ji nusispyrė batus – pirma nuo vienos kojos, paskui nuo kitos.

– Jeigu būtum jam paskambinęs, būtum sužinojęs, kad dalį dienos aš pietavau su jo žmona. Ar kas nors bloga atsitiko?

– Atsitiko? Ne, ne, kodėl turėjo atsitikti? – Net per telefoną buvo juntamas sarkazmas. – Pažadini mane vos saulei patekėjus…

– Po dešimtos, – pataisė jį Fredė.

– O tada dingsti dievai žino kur, – nekreipdamas į jos žodžius dėmesio tęsė Nikas. – Kiek pamenu, klykavai, kad paskambinčiau.

– Teisybė. – Fredė susiėmė džiaugdamasi, kad jis nemato jos akyse šviečiančios vilties. – Ar turėjai progos peržiūrėti tai, ką tau palikau?

Nikas išsižiojo, tačiau susitvardė ir apsimetė esąs ramus.

– Užmečiau akį. – Jis valandų valandas skaitė natas, gilinosi į kūrinį, grojo. – Neblogai, ypač tos vietos, kurias sukūriau aš.

Nors Nikas jos nematė, Fredė kilstelėjo smakrą.

– Tai daug geriau nei neblogai… ypač tos vietos, kurias padailinau. – Švytėjimas jos akyse dabar išdavė nuoširdų pasididžiavimą. – O ką manai apie tekstą?

Žodžiai buvo poetiški, kartais keistai ironiški ir sužavėjo Niką labiau, nei jis būtų norėjęs pripažinti.

– Puikiai padirbėjai, Frede.

– Ak, nurimk, širdie.

– Jie geri, ar dabar patenkinta? – Jis iš lėto atsiduso. – Nežinau, ko tu iš manęs nori, bet…

– Kodėl mums apie tai nepasikalbėjus? Ar šįvakar tu laisvas?

Nikas pagalvojo apie pasimatymą, kurį buvo paskyręs, paskui apie muziką – ir visa kita nebeteko reikšmės.

– Nėra nieko, nuo ko negalėčiau išsisukti.

Fredė kilstelėjo antakius. Įdomu, nuo darbo ar nuo moters.