Читать книгу Jausmai ne pagal scenarijų - Нора Робертс - Страница 3

Kūninga blondinė ryškiai rožinėmis tamprėmis svyrinėdama ant aukštų kulniukų dirbo ant savo gatvės kampo. Jos akys, ryškiai padažytos visa spalvų gama, įdėmiai stebėjo koleges, tuos blizgančius nakties šešėlius. Gatvėje aidėjo juokas. Žinoma, juk Niujorke pavasaris. Tačiau už juoko buvo jaučiamas lėkšto nuobodulio švytėjimas, kurio paslėpti negali jokie blizgučiai ar seksas.

Šioms damoms tai tik darbas.

Įsimetusi į burną šviežios kramtomosios gumos ji pasitaisė didelį medžiaginį krepšį ant nuogo peties. Ačiū Dievui, kad šilta, pagalvojo. Stypsoti pusnuogei blogu oru būtų pragariška.

Nuostabi juodukė, apsitempusi raudona oda, kuri vos dengė grožybes, vangiai prisidegė cigaretę ir išrietė klubą.

– Nagi, mažuti, – tarė ji kažkam dusliu nuo iškvėptų dūmų balsu. – Nori pasilinksminti?

Kai kas nori, pastebėjo Besė, akimis naršydama kvartalą. Kai kas nenori. Apskritai paėmus, pamanė ji, šią pavasario naktį verslas sukasi gana gyvai. Ji stebėjo kelis sandorius ir kelis būdus, kuriais jie buvo atlikti. Tik blogai, kad nuobodulys čia įleidęs šaknis. Nuobodulys ir beribis beviltiškumas.

– Kalbiesi su savimi, brangute?

– Ką? – Besė žvilgtelėjo į atklydusios iki jos juodaodės dievaitės, apsitempusios raudonais odiniais drabužiais, gudrias akis. – Negi kalbėjau?

– Tu naujokė? – Tyrinėdama Besę ji išpūtė dūmus. – Kas tavo vyriškis?

– Mano… Neturiu tokio.

– Neturi? – Moteris kilstelėjo negailestingai išpešiotus antakius ir suprunkštė. – Mergaite, negali dirbti gatvėje be vyro.

– Bet aš dirbu.

Kadangi neturėjo cigaretės, Besė išpūtė kramtomosios gumos burbulą. Tada susprogdino.

– Jei sužinos Bobis ar Didysis Edas, tave sumaitos. – Moteris trūktelėjo pečiais. Šiaip ar taip, tai ne jos rūpestis.

– Laisva šalis.

– Mergaite, nieko nėra laisvo. – Juokdamasi juodukė perbraukė ranka savo lygius, odiniu sijonu aptemptus klubus. – Visiškai nieko.

Ji nuspriegė cigaretę į gatvę ir pataikė į užpakalinį taksi sparną.

Besei ant liežuvio sukosi tuzinas klausimų. Klausinėti jai buvo įprasta, bet prisiminė, kad reikia artintis iš lėto.

– Tai kas tavo vyriškis?

– Bobis. – Sučiauptomis lūpomis moteris nužiūrinėjo Besę. – Jis tave priglaustų. Šiek tiek liesoka per užpakalį, bet tiktum. Reikia apsaugos, kai dirbi gatvėje. – O jai praverstų papildomi pinigai, kurių įbruktų Bobis, jei ji atvestų naują merginą. – Niekas negynė tų dviejų merginų, kurias nužudė praeitą mėnesį.

Juodukės akys sublykčiojo. Besė laikė save puikia emocijų žinove ir pastebėjo sielvartą, apgailestavimą ir liūdesį, kol akys vėl apsiniaukė.

– Tu – policininkė?

Besė pravėrė burną norėdama nusijuokti. Tai bent, pagalvojo ji. Jautėsi pamaloninta.

– Ne, aš ne policininkė. Tik bandau pragyventi. Pažinojai kurią nors iš jų? Nužudytų moterų?

– Mes čia nemėgstame klausimų. – Moteris pakreipė galvą. – Jei bandai pragyventi, taip ir daryk.

Besę nusmelkė nerimas. Moteris buvo ne tik nuostabi, ji buvo didelė. Didelė ir įtartina. Dėl abiejų savybių Besei bus sunku laikytis nuošalyje ir stebėti. Bet ji laikė save guvaus proto ir greitai besimokančia. Be to, šįvakar čia atėjo dirbti, priminė sau.

– Žinoma.

Pasisukusi ji lėtai nustypčiojo šaligatviu. Klubai – ji nė akimirką nepatikėjo, kad jos užpakalis liesas, – gundomai lingavo.

Gal jos gerklė buvo šiek tiek išdžiūvusi. Gal širdis plakė šiek tiek per greitai. Bet Besė Makni didžiavosi savo darbu.

Ji pastebėjo du vyrus už pusės kvartalo ir apsilaižė lūpas. Tas kairėje, tamsusis, atrodė daug žadantis.

– Klausyk, naujoke, planas – suimti vieną, gal dvi. – Aleksas tyrinėjo šaligatviu einančius. Prostitutės, girtuokliai, narkomanai ir tie nelaimingieji, kuriems teko pro juos eiti namo. – Mano uoslė sako, kad ta aukšta juodukė, Rozali, pažinojo abi aukas.

– Tai kodėl mums jos nesuėmus ir neapklausus? – Džudas Malojus nekantravo. Detektyvo ženklelį jis gavo tik prieš keturiasdešimt aštuonias valandas. Ir dirba su Aleksu Stanislaskiu, kuris turi sumanaus ir puikiai atliekančio užduotis policininko reputaciją. – Arba dar geriau, kodėl mums nepaklibinus jos sutenerio?

Naujokai, pagalvojo Aleksas. Kodėl jį visada suporuoja su naujokais?

– Juk norime, kad ji su mumis bendradarbiautų. Mes ją suimsime, apkaltinsime prostitucija. Tada labai maloniai pasikalbėsime su ja, kol Bobis atvyks ir lieps jai užsičiaupti.

– Jei mano žmona sužinos, kad praleidau naktį suiminėdamas prostitutes…

– Protingas policininkas savo šeimai nesako nieko, ko jai nereikia žinoti. Ir jai nereikia daug žinoti. – Tamsiai rudos Alekso akys buvo šaltos, labai šaltos, kai įsmigo į partnerio veidą. – Pirmoji Stanislaskio taisyklė.

Aleksas pastebėjo blondinę. Ji įdėmiai žiūrėjo į jį. Jis pažvelgė į ją. Keistas veidas, pamanė Aleksas. Aštrių bruožų, patrauklus, nepaisant gausiai užsitepto makiažo. Visoje toje lipnioje masėje buvo matyti ryškiai žalios akys. Veidas truputį nesimetriškas. Nosis kreivoka, lyg būtų buvusi sulaužyta. Kokio meilužio ar sutenerio, pamanė jis ir žvilgsniu nuslydo prie jos lūpų.

Pilnos, išraiškingos ir žvilgančiai raudonos. Buvo nemalonu suprasti, kad jis kažką jai pajuto. Žinant, kas ji yra, ką dirba. Merginos smailas smakras su išsišovusiais skruostikauliais teikė veidui trikampę, lapišką išraišką.

Aptempta palaidinė be petnešėlių ir tamprės išryškino kiekvieną jos atletiško, smulkaus kūno centimetrą. Jam visada patiko atletiškas kūnas, bet jis priminė sau, kaip ji pasiekė tokių rezultatų.

Bet kuriuo atveju ji ne ta, kurios jis ieško.

„Dabar arba niekada“, – pasakė sau Besė, jausdama į save įremtą naujosios pažįstamos žvilgsnį.

– Ei, mažuti. – Nors neberūkė nuo penkiolikos, jos balsas skambėjo dusliai. Melsdamasi visiems dievams, kurie tik klausėsi, ji pasisuko į Aleksą. – Nori pasiausti?

– Gal. – Jis užkabino pirštu jos palaidinės viršų ir nustebo, kai ji krūptelėjo. – Tu ne visai tokia, kokią turėjau galvoje, saldainiuk.

– O? – Kas toliau? Pasitikėdama instinktais Besė atmetė galvą ir palinko prie jo. Jai pasirodė, kad spaudžiasi prie plieno – kieto, tvirto ir labai šalto. – O kokią tu turėjai galvoje?

Akimirką ji pasijuto visai nuoga. Tos tamsios akys įsirėžė į ją, perskrodė. Jo krumpliai trynėsi jai į odą iškart virš krūtų. Ji jautė karštį, sklindantį nuo jo pirštų, nuo jo viso. Jiems toliau žiūrint vienam į kitą blykstelėjo ryškus jųdviejų, besiraitančių siauroje lovoje kažkokiame tamsiame kambaryje, vaizdas. Ir tai neturėjo nieko bendra su darbu.

Aleksas pirmą kartą pamatė raustančią prostitutę. Jį tai pritrenkė, panoro atsiprašyti dėl fantazijos, kuri ką tik perliejo jo smegenis. Tada atsikvošėjo.

– Tiesiog kitokią, mažute.

Dėl aukštakulnių jos akys buvo tame pačiame lygyje kaip ir jo. Aleksas panoro nutrinti pudrą ir dažus, kad pamatytų, kas po jais.

– Galiu būti kitokia, – tarė Besė, patenkinta savo atsakymu.

– Ei, drauguže. – Rozali pristypčiojo arčiau ir draugiškai apkabino Besę per pečius. – Juk tu nesiruoši būti godi ir pasiimti abu šiuos berniukus, ar ne?

– Aš…

Pasisekė, pagalvojo Aleksas ir sutelkė dėmesį į Rozali.

– Jūs dviese?

– Šiandien – taip. – Ji permetė žvilgsnį nuo Alekso prie jo partnerio. – O judu?

Džudas bandė atgauti balsą. Jis verčiau susigrumtų su ginkluotu žudiku skersgatvyje. Net negalėjo prisiliesti prie šitos didelės, nuostabios moters, nes galvoje tarsi neoninė lempa blykčiojo pasitikintis žmonos veidas.

– Žinoma.

Jis giliai atsikvėpė ir bandė pamėgdžioti įžūliai pasitikintį savimi Aleksą.

Rozali atlošė galvą ir nusijuokė prieš žengdama į priekį ir atsitrenkdama į Džudą. Jis instinktyviai davė jai kelią, o tamsus raudonis pakilo kaklu.

– Manau, kad tu čia naujokė, brangute. Kodėl tau nepasimokius iš Rozali?

Kadangi atrodė, jog jo partnerį užpuolė laringitas, Aleksas perėmė iniciatyvą.

– Kiek?

– Na… – Rozali nesivargino pažvelgti į mirtinai perbalusią Besę. – Šiąnakt – ypatingos kainos. Mus abi gausite už šimtą. Tai už pirmą valandą. – Ji pasilenkė ir kažką sušnabždėjo Džudui į ausį, šis pradėjo mikčioti. – Paskui, – tęsė ji, – galėsite pasiderėti.

– Aš ne… – pradėjo Besė ir pajuto į nuogą petį įsmingant Rozali pirštus tarsi aštrius peiliukus.

– Manau, pakaks, – tarė Aleksas ir išsitraukė ženklelį. – Damos, jūs suimtos.

Policininkai, susivokė Besė ir pajuto saldų palengvėjimą. Rozali riebiai nusikeikė, o Besė stengėsi užgniaužti laukinį juoką.

Puiku, pagalvojo Besė atsidūrusi nuovadoje. Ji suimta už prostituciją – argi ne šaunu? Stengdamasi viską įsiminti išsišiepusi apžiūrinėjo nuovadą. Žinoma, ji yra buvusi nuovadoje. Kaip mėgo sakyti, ji rimtai žiūri į savo darbą. Bet ne šiame rajone. Ne centre.

Čia purvina, apšnerkšta, nusprendė įsimindama detales. Grindys, sienos, grotuoti langai. Visi paviršiai padengti storu purvo sluoksniu. Dar ir dvokia. Ji giliai įkvėpė, kad ilgam įsimintų sudvisusio prakaito, karčios kavos ir stiprių dezinfekuojamųjų priemonių kvapą.

Buvo triukšminga. Jautri klausa padėjo jai iš bendro ūžesio išskirti skambančius telefonus, piktus keiksmus, verksmą ir klaviatūrų tarškėjimą.

„Dieve mano, – pagalvojo ji. – Man tikrai sekasi.“

– Tu ne turistė, brangute, – priminė jai Aleksas ir tvirtai niuktelėjo.

– Atsiprašau.

Jos akyse virpantis jaudulys atrodė keistai. Aleksas mostelėjo galva ir bedė pirštu į kėdę. Jis leido naujokui apklausti Rozali. Kai šios parodymai buvo užrašyti, susikaupė pasiryžęs pasitelkti žavesį, grasinimus – bet ką, kad tik priverstų prostitutę kalbėti apie dvi nužudytas savo koleges.

– Gerai. – Jis įsitaisė prie savo apdaužyto ir popieriais apversto stalo. – Žinai tvarką.

Besė spoksojo į maždaug dvidešimtmetį jaunuolį nubrozdintu veidu ir suplėšytu džinsiniu švarku.

– Atsiprašau?

Aleksas tik atsiduso sukdamas blanką į rašomąją mašinėlę.

– Vardas?

– O, aš – Besė.

Ji taip natūraliai ir draugiškai ištiesė ranką, kad jis vos jos nepaspaudė. Vis dėlto tik tyliai keiktelėjo.

– Kokia Besė?

– Makni. O jūs?

– Aš čia dirbu. Gimimo data.

– Kodėl?

Jos žvilgsnis šoktelėjo ir įsmigo jam į akis.

– Kas kodėl?

– Kodėl jūs norite žinoti?

Aleksas niekada nepasižymėjo kantrybe, ir dabar ji baigė išsekti. Jis pabaksnojo pirštu į blanką.

– Turiu užpildyti šią skiltį.

– Gerai. Man dvidešimt aštuoneri. Dvynys. Gimiau liepos pirmąją.

Aleksas apskaičiavo ir įrašė metus.

– Gyvenamoji vieta.

Natūralus smalsumas vertė ją čiupinėti bylas ir dokumentus ant stalo, kol jis pliaukštelėjo per ranką.

– Jūs siaubingai įsitempęs, – tarė ji. – Gal dėl to, kad dirbate slapta?

„Po velnių tą šypseną“, – pagalvojo Aleksas. Mergina buvo žaisminga, seksuali ir toli gražu ne kvaila. Tos įdėmios, protingos žalios akys galėjo jį apkvailinti. Bet ji atrodė kaip prostitutė ir dvokė kaip prostitutė. Taigi…

– Klausyk, lėlyte, viskas vyksta štai taip. Aš klausinėju, tu atsakinėji.

– Tvirtas, ciniškas, patyręs.

Vienas tamsus antakis kilstelėjo.

– Atsiprašau?

– Tai greitas asmenybės apibūdinimas. Norėjote mano adreso, tiesa? – Besė išbėrė adresą ir tai privertė pakilti abu Alekso antakius.

– Surimtėk.

– Gerai.

Paklusdama Besė susidėjo rankas ant stalo krašto.

– Tavo adresas, – pakartojo jis.

– Ką tik pasakiau.

– Žinau, kiek kainuoja nekilnojamasis turtas tame rajone. Gal tu gera. – Jis dar kartą įdėmiai nužvelgė jos bruožus. – Gal esi geresnė, nei atrodai. Bet gatvėje neuždirbi tiek, kad sumokėtum tokią nuomą.

Besė susivokė, kad ją ką tik įžeidė. O juk ji darėsi makiažą ilgiau nei valandą. Ir žinojo atrodanti gerai. Dievas mato, prakaituoja sporto salėje tris dienas per savaitę, kad taip atrodytų.

Aš ten gyvenu, policininke.

Linkusi greitai užsiplieksti Besė iškratė ant stalo milžinišką medžiaginį krepšį.

Aleksas susižavėjęs stebėjo, kaip ji naršo po savo daiktus. Jos kosmetikos būtų užtekę mažai krautuvėlei aprūpinti. Ir ji buvo nepigi. Šeši lūpdažiai, dvi kompaktinės pudros, kelios tūbelės blakstienų tušo ir kelios dėžutės akių šešėlių. Visų vaivorykštės spalvų pieštukai akims. Čia dar buvo du raktų komplektai, šūsnis kasos čekių, daugybė gumelių, sąvaržėlių, dvylika rašiklių (jis suskaičiavo), keli nulūžę pieštukai, bloknotas, dvi knygos minkštais viršeliais, dėžutė degtukų, odinė adresų knygutė su E. L. M. inicialais, popierių segiklis (jis net nesusimąstė, kodėl mergina jį nešiojasi), keletas pakelių servetėlių ir keli suglamžyti popieriaus lapai, mažytis diktofonas. Ir ginklas.

Jis paėmė jį iš daiktų krūvos ir įsispoksojo. Vandens pistoletas.

– Atsargiai su šituo, – įspėjo ji, pagaliau radusi išsipūtusią piniginę. – Jis pilnas amoniako.

– Amoniako?

– Nešiodavausi dujų balionėlį, bet šitas veikia kuo puikiausiai. Štai.

Patenkinta savimi ji pakišo atverstą piniginę jam po nosimi.

Tai galėjo būti jos nuotrauka. Plaukai dailiai apkirpti, garbanoti, labiau tamsaus riešuto nei vario spalvos. Tokia pat nosis, smakras. Ir akys. Jis pašnairavo į vairuotojo pažymėjimą. Adresas teisingas.

– Turi automobilį?

Ji trūktelėjo pečiais ir pradėjo mesti daiktus atgal į rankinę.

– O ką?

– Tavo padėties moterys paprastai neturi.

Besė padelsė išgirdusi logišką išvadą.

– Aš turiu vairuotojo pažymėjimą. Tas, kas turi pažymėjimą, nebūtinai turi turėti automobilį, tiesa?

– Taip. – Jis trūktelėjo piniginę, kad Besė nepasiektų. – Nusiimk peruką.

Šiek tiek susiraukusi mergina atšovė:

– Kam?

Aleksas pasilenkė per stalą ir nutraukė jį pats. Rūsčiai žvelgdama ji perbraukė pirštais trumpas rudas garbanas.

– Atiduokite. Jis pasiskolintas.

– Žinoma. – Aleksas numetė peruką ant stalo ir atsilošęs girgždančioje kėdėje dar kartą vertinamai nužvelgė merginą. Jei ši dama – prostitutė, jis – Klarkas Kentas. – Kas, po velnių, tu esi?

Laikas prisipažinti. Besė tai suprato. Bet kažkodėl kilo noras paerzinti šį vyrą.

– Aš tik moteris, kuri bando užsidirbti pragyvenimui, pareigūne.

„Kaip tik taip atsakytų Džeidė“, – buvo įsitikinusi Besė. O kadangi Džeidė – jos kūrinys, Besė sprendė už ją.

Jis atsegė piniginę ir pervertė čekius. Jos turimų čekių suma buvo didesnė nei jo dviejų savaičių atlyginimas.

– Tai jau taip.

– Ar jūs galite tai daryti? – paklausė ji labiau iš smalsumo nei susierzinimo. – Naršyti po mano asmeninius daiktus?

– Brangute, dabar tu esi mano asmeninis daiktas.

Piniginėje buvo ir nuotraukų. Žmonių kadrai, kartais su ja, kartais be jos. Ši moteris priklausė įvairioms draugijoms: „Greenpeace“, Pasaulio gamtos fondui, „Tarptautinei amnestijai“ ir Rašytojų sąjungai. Paskutinė nuotrauka priminė jam apie diktofoną. Jis paėmė mažą žaisliuką ir pastebėjo, kad jis įjungtas.

– Pasikalbėkime, Bese.

„Dieve, koks jis mielas“, – pagalvojo Besė ir jam nusišypsojo.

– Apie ką?

– Ką tu darei su Rozali ir kitomis merginomis?

– Dirbau.

„Kai jis taip prisimerkia, jam bemaž negalima atsispirti“, – pamanė Besė. Nekantrus, šiek tiek piktas ir nutrūktgalviškas.

Nuostabu.

– Tikrai. – Skleisdama nuoširdumą ir pigių kvepalų aromatą ji pasilenkė į priekį. – Matote, tai susiję su Džeide, kurios asmenybė susidvejinusi. Dieną jį atsidavusi teisininkė – na, žinote, tikra doruolė, – bet naktį išeina į gatves. Ji slopina tai, kas įvyko tarp jos ir Broko, taip pat ją kankina vis iškylantys vaikystės prisiminimai; tokios įtampos nebegali pakelti. Ji yra ties susinaikinimo riba.

Pyktis jo akis nuspalvino beveik juodai.

– Kas, po velnių, yra Džeidė?

– Džeidė Salivan Karsters. Negi nežiūrite dieninės televizijos programos?

Jam galvoje pradėjo spengti.

– Ne.

– Daug prarandate. Jums tikriausiai patiktų Džeidės, Stormo ir Broko siužetinė linija. Matote, Stormas – policininkas, jis įsimyli Džeidę. Jos emocinės bėdos ir įtaka, kurią jai daro Brokas, viską apsunkina. Dar buvo persileidimas ir pagrobimas. Žinoma, Stormas turi savų rūpesčių.

– Žinoma. Ką norite tuo pasakyti?

– O, atsiprašau. Įsijaučiau. Kuriu „Slaptųjų nuodėmių“ serialą, rodomą dienomis.

– Jūs muilo operų scenaristė?

– Aha. – Jai ši etiketė netrukdė, ne taip kaip daugeliui jos profesijos atstovų. – Aš mėgstu pajusti situacijų skonį, į kurias įmetu savo personažus. Kadangi Džeidė mano numylėtinė, aš…

– Gal jūs visai išprotėjote?! – Aleksas išrėkė klausimą, palinkęs jai prie veido. – Ar bent numanote, ką darote?

Ji sumirkčiojo, atrodė nekalta ir sumišusi tuo pačiu metu.

– Atlieku tyrimą.

Aleksas vėl susikeikė, o Besė susižavėjusi žiūrėjo, kaip jis nekantriais pirštais persibraukia tankius juodus plaukus.

– Ponia, ir kiek jūs planavote tęsti savo tyrimą?

– Kiek?.. O. – Jos akys nušvito nuo juoko. – Na, ne, neketinau eiti iki galo.

– Ką, po velnių, būtumėte dariusi, jei aš būčiau ne policininkas?

– Būčiau ką nors sugalvojusi. – Besė toliau šypsojosi. Jo veidas buvo neįtikėtinas: auksaspalvė oda, tamsios akys, puikūs skruostikauliai. O ta burna, taip nuostabiai sudėta, net jei ir linkusi piktai susičiaupti. – Toks mano darbas – būti sumaniai. Kai jus pastebėjau, pamaniau, kad atrodote negrėsmingai. Turiu omenyje, nepuolėte kaip tie vyrai, kuriuos domina… – „Kaip čia švelniau pasakius?“ – svarstė ji. – Perkama meilė.

Jis buvo toks įsiutęs, kad norėjo prisitraukti ją ir persimesti per kelį. Mintis kelis kartus gerai pliaukštelėti per tą mielą užpakaliuką buvo velniškai patraukli.

– O jei būtumėte apsirikusi?

– Nebūčiau, – paaiškino ji. – Kokią minutę buvau sunerimusi, bet viskas išsisprendė. Tikrai geriau, nei tikėjausi, nes turėjau progą pasivažinėti policijos automobiliu.

Aleksas buvo tikras, kad yra matęs visko. Girdėjęs visko. Po truputį trūkstant kantrybei prakalbo pro sukąstus dantis:

– Dvi prostitutės negyvos. Jos abi dirbo toje vietoje.

– Žinau, – atsakė ji greitosiomis, lyg tai viską paaiškintų. – Tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau tą gatvę. Matote, ketinu Džeidę…

– Aš kalbu apie jus, – pertraukė Aleksas ir jo balsas privertė ją krūptelėti. – Jus. Tuščiagalvę rašeivą, kuri mano, kad gali pastypčioti gatvėje apsitempusi tamprėmis, su puse tonos makiažo, o tada kaip niekur nieko grįžti namo į savo mielą rajoną.

– Rašeiva? – Ją įžeidė tik šis žodis. – Klausykite, policininke…

– Tai jūs klausykite. Laikykitės toliau nuo mano teritorijos ir nesivilkite daugiau šių kekšiškų drabužių. Semkitės patirties iš knygų.

Besė kilstelėjo smakrą.

– Galiu eiti, kur noriu, ir vilkėti, ką noriu.

– Taip manote? – Yra būdas ją pamokyti. Tobulas būdas. – Puiku. – Aleksas pakilo, išplėšė krepšį ir tvirtai sugriebė ją už rankos. – Eime.

– Kur?

– Į cypę, mažute. Jūs suimta, pamiršote?

Ji kluptelėjo ant savo aštuonių centimetrų aukščio kulniukų ir pasiskundė:

– Juk aš ką tik paaiškinau…

– Kasdien prieš pusryčius girdžiu geresnių istorijų.

– Jūs neįkišite manęs į kamerą.

Besė buvo įsitikinusi. Neabejojo tuo. Iki pat tos akimirkos, kai jai prieš nosį užsivėrė grotos.

Užtruko dešimt minučių, kol nuslūgo šokas. O tada Besė nusprendė, kad tai nėra labai blogas posūkis. Ji gali siusti ant policininko, kad ir kas jis būtų, bet gali ir padėkoti bei pasinaudoti ypatingomis susidariusiomis aplinkybėmis. Atsidūrė kameroje su keliomis kitomis moterimis. Puiki atmosfera, kurią galima įsiminti, ir pokalbiai, kuriuos galima užmegzti.

Kai viena iš kameros draugių pasakė, kad čia leidžiama paskambinti, Besė to ir pareikalavo. Paskui, patenkinta, kaip viskas klostosi, prisėdo ant kieto gulto pasikalbėti su naujomis pažįstamomis.

Po pusės valandos Besė pakėlė akis ir pamatė savo draugę bei kolegę rašytoją Lorę Beins, stovinčią šalia uniformuoto policininko.

– Bese, tu taip tinki šioje kameroje.

Kai sargybinis atrakino duris, nusišypsojusi Besė pašoko.

– Buvo puiku.

– Ei! – šūktelėjo viena iš jos kameros draugių. – Sakau tau: Vikė – ragana, o Džefris turi išspirti ją lauk. Amelija – tinkama jam moteris.

Besė mirktelėjo.

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Iki, merginos.

Lorė nemanė turinti geležinę kantrybę. Ji nelaikė savęs davatka ar ribota asmenybe. Ji taip ir pasakė Besei, kol jiedvi ėjo koridoriais, kilo laiptais į viršų, į laukiamąjį šalia suėmimo kambario.

– Vis dėlto, – pridūrė Lorė, spausdama pirštus prie pavargusių akių, – mane erzina, kai esu žadinama antrą valandą nakties, kad ištraukčiau tave iš kalėjimo.

– Atsiprašau, bet sekėsi puikiai. Palauk, kol tau papasakosiu.

– Ar matei, kaip tu atrodai, brangute?

– Taip. – Besė nerūpestingai ištiesė kaklą. Kėdė prie ją suėmusio pareigūno stalo buvo tuščia. – Net nemaniau, kad tiek daug šių merginų žiūri serialą. Žinoma, jos dažniausiai dirba naktimis. Ak, atsiprašau… – Ji nutvėrė už rankovės vieną iš einančių pro šalį policininkų. – Noriu paklausti apie pareigūną, kuris dirba prie šito stalo.

Policininkas nurijo kąsnį sumuštinio su jautiena.

– Stanislaskį?

– Oho. Bemaž neištariama. Ar jis vis dar čia?

– Tardymo kambaryje.

– O. Ačiū.

– Nagi, Bese, turime pasiimti tavo daiktus.

Besė pasirašė atsiimdama savo rankinę su viskuo, kas joje buvo, ir vis dar akimis ieškojo Alekso.

– Stanislaskis, – pakartojo ji sau. – Kaip manai, ar tai lenkiška pavardė?

– Iš kur man, po velnių, žinoti? – Netekusi kantrybės Lorė nustūmė ją durų link. – Nešdinamės iš čia. Ši vieta pilna nusikaltėlių.

– Žinau. Tai nuostabu. – Juokdamasi ji apkabino Lorę per liemenį. – Turiu minčių ateinantiems trejiems metams. Jei nuspręsime suimti Elaną už Rido žmogžudystę…

– Nesu tikra, kad reikia nužudyti Ridą.

Atsidususi Besė apsidairė taksi.

– Lorę, mes abi žinome, kad Džimas nepasirašys dar vienos sutarties. Jis nori išbandyti aukštesnę lygą. Panaikinti jo personažą – puikus būdas sustiprinti Elanos siužetinę liniją.

– Gal.

Besė gudriai atidengė savo kortas.

– „Mūsų gyvenimas, mūsų meilė“ praeitą mėnesį pakilo per dvi vietas reitingų lentelėje.

Lorė tik suniurnėjo.

– Kalbama, kad gydytoja Amanda Džeimison turės dvynukus.

– Dvynukus? – Lorė užsimerkė. Muilo operų primadona Arielė Kikrvud, kuri atliko labai patyrusios psichiatrės vaidmenį konkurentų seriale, buvo įžymiausia dieninių muilo operų žvaigždė. – Turi būti dvynukai, – sumurmėjo Lorė. – Gerai, Ridas miršta.

Besė pamalonino save greita pergalinga šypsena, o tada nuskubėjo tolyn.

– Šiaip ar taip, kol aš ten buvau, įsivaizdavau elegantišką šaltą gydytoją Elaną Varfild Staford Karsters kalėjime. Nuostabu, Lore. Tai būtų nuostabu. O kad tu būtum mačiusi policininką.

Jos ėjo iki kampo, taksi niekur nebuvo matyti.

– Kokį policininką?

– Tą, kuris mane suėmė. Jis neįtikėtinai seksualus.

Lorė įstengė tik atsidusti.

– Palieku tau garbę būti suimtai seksualaus policininko.

– Tikrai. Tie jo tankūs juodi plaukai. Akys irgi bemaž juodos. Labai gilios. Jo veide tiek įdubimų ir lygumų, ir ta nuostabi burna. Taip pat graži. Lyg nenudailinta skulptūra. Gal kaip boksininko.

– Nepradėk, Bese.

– Nepradedu. Galiu įvertinti seksualų vyrą ir jo neįsimylėti.

Lorė žybtelėjo akimis.

– Nuo kada?

– Nuo paskutinio karto. Aš prisiekiau, pameni? – Jos šypsena atgijo, kai pamatė taksi, važiuojantį jų link. – Susidomėjau tuo Stanislaskiu grynai iš profesinių sumetimų.

– Tai jau taip.

Kai taksi pririedėjo prie šaligatvio, Lorė nuolankiai į jį įlipo.

– Prisiekiu. – Ji pakėlė dešiniąją ranką lyg duodama priesaiką. – Mes norime geriau perprasti Stormo mąstyseną, jo aplinką ir reikalus. Taigi aš šiek tiek pasikapsčiau šio policininko smegenyse. – Ji pasakė taksistui savo ir Lorės adresus. – Kai Džeidę užpuls Milbruko maniakas, Stormas nebegalės ilgai slėpti savo jausmų. Jei mes suimsime Elaną dėl Rido žmogžudystės, tai sukomplikuos jo gyvenimą – žinai, ištikimybė šeimai prieš darbo etiką. Ir kai tik jis susidurs su Broku…

– Ei. – Užsidegus raudonam šviesoforo signalui taksistas pasisuko ir įsispoksojo į jas iš po kepuraitės snapelio. – Jūs kalbate apie „Slaptąsias nuodėmes“?

– Aha. – Besė nušvito. – Žiūrite?

– Žmona įrašinėja kas dieną. Neatrodote matytos.

– Mes nesifilmuojame, – paaiškino Besė. – Mes kuriame.

– Aišku. – Patenkintas jis paspaudė greičio pedalą, kai užsidegė žalia šviesa. – Leiskite pasakyti, ką manau apie tą melagę Vikę.

Jam pradėjus pasakoti, Besė pasilenkė į priekį su juo padiskutuoti. Lorė užsimerkė ir pabandė numigti.