Читать книгу Jausmai ne pagal scenarijų - Нора Робертс - Страница 4

– Mano žmona pašėlo. – Džudas Malojus žiaumojo bandelę su vyšniomis, kol Aleksas skriejo centrinėmis gatvėmis – pirma į vieną, paskui į kitą pusę. – Ji didelė to serialo gerbėja, žinojai? Įsirašo kiekvieną seriją, kad galėtų pasižiūrėti grįžusi iš mokyklos.

– Baisu.

Aleksas labai stengėsi pamiršti susidūrimą su muilo operų karaliene, bet partneris jam nenorėjo padėti.

– Holė mano, kad tai tas pats, kas susitikti su įžymybe.

– Netenka sutikti daug įžymybių, kurios verstųsi prostitucija.

– Nagi, Aleksai. – Džudas nuplovė bandelę smarkiai saldinta kava. – Ji juk nesiverčia. Pats taip sakei, antraip kaltinimai nebūtų buvę atmesti.

– Ji kvaila, – iškošė pro dantis Aleksas. – Nešiojasi suknistą vandens pistoletą krepšyje. Spėju, mano, jei koks klientas taptų šiurkštus, ji papurkštų jam ir viskas tuo baigtųsi.

Džudas pradėjo aiškinti, kas būtų, jei amoniako pakliūtų į akis, nors partneris ir nelabai norėjo to girdėti.

– Na, Holė liko sužavėta, o mes sužinojome naujienų iš Rozali, tad laiko neiššvaistėme.

– Malojau, geriau priprask švaistyti laiką. Ketvirtoji Stanislaskio taisyklė. – Aleksas pamatė pastatą, kurio ieškojo, ir pastatė automobilį. Jis jau buvo išlipęs iš mašinos ir perėjęs šaligatvį, kol Džudas surado Niujorko policijos departamento ženklą ir priklijavo prie lango. – Mes tikrai galėtume jį švaistyti čia su tuo Domingu.

– Rozali sakė…

– Rozali troško, kad ją paleistume, todėl kalbėjo tai, ką mes norėjome girdėti, – pasakė jam Aleksas. Jis jau įdėmiai tyrinėjo pastatą, nužvelgė langus, avarinį išėjimą, stogą. – Gal ji įskundė Domingą, o gal tik viską išsigalvojo. Pamatysime.

Pastatas buvo tvarkingas. Jokių grafičių, išdaužytų stiklų ar nuolaužų. Čia gyvena mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės, spėjo Aleksas. Stabilios šeimos, daugiausia darbininkai. Jis truktelėjo sunkias laukujes duris ir peržiūrėjo vardus virš išrikiuotų pašto dėžučių.

– Ch. Domingas. 212. – Aleksas nuspaudė 110 buto mygtuką, palaukė, tada spustelėjo 305. Durys zvimbdamos atsidarė. – Žmonės tokie nerūpestingi, – tarstelėjo jis. Lipdamas laiptais jautė, kad Džudas net kunkuliuoja iš nekantrumo, bet turėjo pripažinti, jog partneris įstengė susitramdyti. „Jau geriau valdytųsi, po galais“, – pagalvojo Aleksas ir parodęs Džudui, kur atsistoti, pabeldė į 212 buto duris. Kai pabeldė antrąkart, iš vidaus atsklido keiksmai.

Durims atsivėrus, Aleksas suskubo įsisprausti į tarpdurį.

– Kaip sekasi, Chesusai?

– Ko, po velnių, nori?

Jis atitiko Rozali apibūdinimą. Iki pat dabitiškų Klarko Geiblo ūsiukų ir auksinių priekinių dantų.

– Pasikalbėti, Chesusai. Tik trumpai šnektelėti.

– Tokią valandą su niekuo nesikalbu.

Kai jis pabandė uždaryti duris, Aleksas paprasčiausiai palinko į priekį ir atvertė savo ženklelį.

– Juk nenori būti nemandagus? Kodėl tau mūsų nepakvietus vidun?

Ispaniškai keikdamasis Chesusas Domingas atvėrė duris šiek tiek plačiau.

– Turi orderį?

– Galiu gauti, jei nori ne tik pasikalbėti. Galiu išsivežti tave apklausti, užpildyti popierius ir atlikti darbą, kol šunadvokatis tave ištrauks. Ar nori, kad čia sukiotųsi žmonės su ženkleliais, Chesusai?

– Nieko nepadariau. – Mūvintis tik šortus neaukštas vyras plonais ūsiukais atsitraukė nuo durų.

– Niekas ir nesako, kad ką nors padarei. Ar aš taip sakiau, Malojau?

Patenkintas savimi Džudas pasirodė iš už Alekso.

– Ne.

Pastatas gal ir vidutinės klasės, bet Domingo butas buvo mažyčiai šiuolaikinių technologijų rūmai. Naujausia stereoaparatūra, pastebėjo Aleksas. Plačiaekranis televizorius su keliais aukščiausios klasės vaizdo žaisliukais. Pilna lentyna vaizdajuosčių, daugiausia pornografijos.

– Gražus butas, – pagyrė Aleksas. – Tu tikrai moki tinkamai išleisti bedarbio pašalpą.

– Turiu gerą galvą skaičiams. – Domingas sugriebė pakelį cigarečių nuo stalo, užsidegė vieną. – Taigi?

– Taigi pasikalbėkime apie Endžę Horovic.

Domingas išpūtė dūmus ir pasikasė plaukuotą krūtinę.

– Nesu apie tokią girdėjęs.

– Keista, mes girdėjome, kad tu buvai vienas iš jos nuolatinių klientų ir pagrindinis tiekėjas.

– Blogai girdėjote.

– Gal neprisimeni vardo? – Aleksas įkišo ranką į vidinę švarko kišenę, traukiant voką pirštai nuslydo per odinį ginklo dėklą. – Pažiūrėk štai čia. – Jis pakišo policijos darytą nuotrauką Domingui po nosimi ir pamatė, kaip jo alyvuogių spalvos oda nesveikai papilkėjo. – Atrodo matyta?

– Žmogau.

Domingo pirštai drebėjo, kai jis kėlė cigaretę prie lūpų.

– Kas nutiko? – Aleksas pats žvilgtelėjo į nuotrauką. Iš Endžės nuotraukoje nekas tebuvo likę. – Vaje, atleisk, Chesusai. Malojau, argi tavęs neprašiau nedėti pomirtinių nuotraukų?

Džudas abejingai gūžtelėjo. Jis džiaugėsi, kad jam nebereikia žiūrėti į tą nuotrauką.

– Būsiu suklydęs.

– Aha. – Šnekėdamas Aleksas laikė nuotrauką, kad Domingas galėtų ją matyti. – Vaikinas – naujokas, – paaiškino jis. – Nuolat susimauna. Supranti? Vargšė Endžė gerokai supjaustyta. Koroneris sakė, kad vyrukas padarė jai maždaug keturiasdešimt žaizdų. Gali daugumą jų matyti. Vargšas Malojus vieną kartą pasižiūrėjo ir atsisveikino su pusryčiais. Vis kartoju jam, kad nevalgytų tų prakeiktų riebių bandelių prieš lavono apžiūrą, bet, kaip sakiau…

Aleksas šyptelėjo, kai Domingas puolė į vonią.

– Žiauriai tu čia, Stanislaski, – pasakė Džudas šypsodamasis.

– Toks jau esu.

Aš neišvėmiau pusryčių.

– Norėjai. – Iš vonios atsklido nemalonūs garsai. Aleksas pabeldė į duris. – Ei, Chesusai, ar tau viskas gerai, žmogau? Aš tikrai atsiprašau. – Jis perdavė nuotrauką ir voką Džudui. – Klausyk, atnešiu tau skanaus šalto vandens, gerai?

Aleksas pamanė, kad prislopintą žiaukčiojimą bet kas galėtų palaikyti pritarimo ženklu. Jis nuėjo į virtuvę ir atidarė šaldiklį. Du kilogramai gulėjo ten, kur ir nurodė Rozali. Tą akimirką, kai paėmė vieną paką, atskubėjo Domingas.

– Neturi orderio. Neturi teisės.

– Ruošiausi paieškoti tau ledo. – Aleksas pavartė sušalusį kokainą rankose. – Tai nepanašu į pusgaminius. Ką manai, Malojau?

Petimi atsirėmęs į durų staktą Džudas užtvėrė taką.

– Tikrai ne tokie, kokius man ruošdavo mama.

– Tu, kalės vaike. – Domingas nusivalė burną sugniaužtu kumščiu. – Pažeidei mano teises. Nespėsi sumirksėti, ir aš jau būsiu išėjęs.

– Galbūt. – Aleksas išsitraukė įkalčių maišelį iš kišenės ir sumetė į jį du kilogramus kokaino. – Malojau, kodėl tau neperskaičius mūsų draugui jo teisių, kol jis apsirengs? Beje, Chesusai, prasiskalauk burną.

– Stanislaski, – pašaukė budintysis seržantas, kai Aleksas išėjo iš kameros, pasimatęs su Domingu. – Turi svečių.

Aleksas pažvelgė į savo stalo pusę ir pamatė susispietusius kelis policininkus. Garsus juokas stelbė įprastą nuovados triukšmą. Smalsumas vedė jį į priekį, kol pamatė kojas. Iš karto jas atpažino. Jos buvo sukryžiuotos ir bemaž kukliai pridengtos kanarėlės geltonumo sijonu.

Aleksas atpažino ir visa kita, nors šįkart stangrų kūną dengė įvairiaspalvis dryžuotas švarkelis ir tokios pat kaip ir sijono spalvos palaidinė apvalia iškirpte. Koks šešetas plonų auksinių pagaliukų šokčiojo ausyse, jai juokiantis. Jis turėjo pripažinti, kad ji atrodo gražesnė, patrauklesnė neišsitepliojusi burnos, neužpudravusi strazdanų ir subtiliai paryškinusi dideles žalias akis. Plaukai buvo meniškai sušiaušti, o jų tamsiai ruda spalva priminė raudonmedžio skulptūrą, kurią jam buvo išdrožęs brolis.

– Taigi aš pasakiau merui, kad mes pasistengsime viską suderinti ir mielai lauksime jo atvykstant suvaidinti epizodinio vaidmens seriale. – Ji pasisuko ir pastebėjo Aleksą. Jis šnairavo į ją, nykščius susikišęs į odinės lakūno striukės kišenes. – Pareigūne Stanislaski.

– Makni. – Jis palenkė galvą ir permetė žvilgsniu kolegas. – Jei bosas užeis ir ras jus čia, pasakysiu, kad pritrūkote darbo ir pasisiūlėte perimti keletą mano užduočių.

– Tik užimame tavo viešnią, Stanislaski.

Tačiau, paminėjus nuovados viršininką, vyrai nenoriai nuslinko šalin.

– Kuo galiu padėti?

– Na, aš…

– Jūs tiriate žmogžudystės bylą, – tarė jis.

– O. – Besė nušoko nuo stalo. Be aukštakulnių buvo puse galvos žemesnė už jį. Aleksui tokia ji patiko labiau. – Atsiprašau. Užsukau padėkoti, kad sutvarkėte mano reikalus.