Читать книгу Pasirinkę meilę - Нора Робертс - Страница 3

Viskas bus tobula. Ji jau tikrai pasistengs. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas etapas, kiekviena smulkmena bus atlikta tiksliai taip, kaip ji nori, kaip įsivaizduoja, kol svajonė taps tikrove.

Taikstymasis su kuo nors mažiau nei jos galutinis tikslas būtų tik laiko švaistymas.

O Keitė Kimbal buvo ne iš tų moterų, kurios ką nors tuščiai eikvoja.

Sulaukusi dvidešimt penkerių ji jau buvo mačiusi ir patyrusi tiek, kiek kiti nepatiria per visą savo gyvenimą. Kai kitos merginos kikendavo apkalbinėdamos vaikinus ar sukdavo galvą dėl madų, ji keliavo į Paryžių, Boną, vilkėjo nuostabiais kostiumais ir darė neįtikėtinus dalykus.

Ji šoko karalienėms ir pietavo su princais.

Gėrė šampaną Baltuosiuose rūmuose ir verkė iš nuovargio bei džiaugsmo Maskvos didžiajame teatre.

Ji visada bus dėkinga tėvams, didelei, plačiai giminei, suteikusiai jai visas šias galimybes. Už viską, ką turėjo, ji skolinga jiems.

Dabar atėjo metas visko siekti pačiai.

Šokis buvo jos svajonė nuo pat mažumės. Brolis Brendonas vadino tai manija. Ir beje, pripažino Keitė, jis neklydo. Manija nėra blogas dalykas – jeigu tik tai teisinga manija, dėl kurios tu lieji prakaitą.

Dievas žino, kiek prakaito šokdama ji išliejo!

Dvidešimt metų treniruočių, mokslų, džiaugsmo ir skausmo. Prakaito ir puantų. Pasiaukojimo, mąstė ji. Ir jos, ir tėvų. Keitė suprato, kaip jiems buvo sunku išleisti ją, šeimos pagrandukę, į Niujorką studijuoti, vos tik suėjo septyniolika. Bet tėvai niekada neparodė jokių kitų jausmų, tik paramą ir padrąsinimą.

Aišku, jie žinojo, kad, nors ji ir paliko jų mielą mažą miestelį Vakarų Virdžinijoje dėl Niujorko, ją vis tiek sups – ir prižiūrės – šeima. Ji taip pat žinojo, jog jie myli ją ir pasitiki – tiki ja pakankamai, – todėl vis tiek būtų išleidę.

Ji treniravosi ir dirbo, šoko tiek dėl jų, tiek dėl savęs. O kai buvo priimta į trupę ir pirmą kartą pasirodė scenoje, jie visi sėdėjo žiūrovų salėje. Kai išsikovojo pagrindinės atlikėjos vietą, jie buvo kartu su ja.

Keitė dirbo profesionalia šokėja šešerius metus, žinojo, ką reiškia visų dėmesys, pažino virpulį, kai kūnu liedavosi muzika. Ji keliavo po visą pasaulį, buvo Žizelė, Aurora, Džuljeta ir dar tuzinas kitų veikėjų, ir tragiškų, ir triumfuojančių. Mėgavosi kiekviena to gyvenimo akimirka.

Niekas nenustebo labiau nei pati Keitė, kai ji staiga nusprendė palikti didžiąją rampų šviesą ir pasitraukti iš scenos. Tam buvo tik vienas paaiškinimas.

Ji norėjo grįžti namo.

Norėjo tikro gyvenimo. Kad ir kaip mylėjo šokį, Keitė pradėjo suprasti, jog jis tuoj sugers, užvaldys ir sunaikins beveik visas kitas jos esybės dalis. Pamokos, repeticijos, pasirodymai, kelionės, žiniasklaida. Šokėjos karjera – tai ne tik apsiauti puantus ir nusklęsti į prožektorių šviesą. Bent jau taip buvo Keitei.

Taigi ji norėjo gyvenimo ir namų. Be to, suprato, jog turi kažkaip ir pati atsilyginti už patirtą džiaugsmą. Visa tai pasieks įkūrusi savo mokyklą.

Jie ateis, Keitė kartojo sau. Ateis, nes jos pavardė Kimbal, o tai šioje vietoje šį tą reiškia. Jie ateis, nes jos vardas Keitė Kimbal, tai taip pat šį tą reiškia šokio pasaulyje.

Neilgai trukus jie lankys mokyklą, žadėjo sau, nes ji bus garsi.

Metas naujoms svajonėms, priminė sau Keitė sukinėdamasi po didžiulį, aidintį kambarį. Kimbal šokių mokykla – jos naujoji manija. Ji taps tokia pat džiuginanti, tobula ir prašmatni kaip ir jos senoji mokykla.

Be abejo, reikės nė kiek ne mažiau darbo, pasiaukojimo, gabumų ir ryžto, kad mokykla suklestėtų.

Įsirėmusi sugniaužtais kumščiais į klubus ji nužvelgė kadaise buvusias baltas, o dabar pilkas nuo nešvarumų sienas. Jos ir vėl bus baltos. Ant švarių sienų kabos įrėminti didžiųjų šokėjų plakatai. Nurijevas, Fontein, Baryšnikovas, Davidovas, Banjon.

Prie dviejų ilgųjų sienų bus pritvirtinti veidrodžiai ir turėklai. Ši profesinė tuštybė tokia pat reikalinga kaip ir kvėpavimas. Tam, kad ištobulintų stovėseną, žingsnį, šokėjas privalo matyti kiekvieną, net menkiausią savo judesiuką, kiekvieną išsilenkimą, raumenų ištempimą, nesvarbu, kad kūnas juos ir taip jaučia.

Tai labiau langas nei veidrodis, galvojo Keitė. Pro kurį žiūrėdamas šokėjas mato šokį.

Senos lubos bus suremontuotos arba pakeistos. Krosnis… ji pasitrynė sušalusias rankas. Ją būtinai teks permūryti. Medinės grindys bus išlygintos ir išvaškuotos taip, kad atrodys lygios ir spindinčios it stiklas. Taip pat dar reikės sutvarkyti apšvietimą, patikrinti vandentiekio sistemą, atlikti būtinus elektros darbus.

Prieš išeidamas arba pusiau išeidamas į pensiją, su meile prisiminė Keitė, senelis dirbo dailide. Taigi ji truputį nusimanė apie remontą. Aišku, pasidomės ir dar daugiau, uždavinės klausimus, kol supras visą procesą ir galės vadovauti pačios pasisamdytam rangovui.

Įsivaizduodama, kaip viskas atrodys, ji užmerkė akis ir tūptelėjo į gilią plijė padėtį. Jos kūnas, ilgas ir lieknas it nendrė, leidosi tol, kol tarpkoju pasiekė kulnus, tada pakilo ir vėl nusileido.

Keitė buvo susisukusi ant pakaušio kuodą, nekantraudama kuo greičiau išlėkti iš namų ir pasižiūrėti į tai, kas netrukus bus jos. Einant segtukai atsipalaidavo ir kelios juodos spindinčios plaukų sruogos išslydo iš kuodo. Išsilaisvinusios jos nusileido iki pat liemens – laukinė ir romantiška išvaizda, taip tikusi jos sceniniam įvaizdžiui.

Svajingas, besišypsantis veidas įgavo ramų spindesį. Iš motinos ji paveldėjo tamsią odą ir aukštus išsišovusius skruostikaulius, iš tėvo – padūmavusias akis ir užsispyrusiai atkištą smakrą.

Tai buvo įspūdingas derinys ir, žinoma, romantiškas. Čigonė, undinėlė, fėjų karalienė. Daug vyrų, pamatę Keitę, įvertinę jos švelnumą, palaikydavo ją romantiška ir trapia, tačiau nepastebėdavo jos plieninio kietumo.

Ir padarydavo klaidą.

– Vieną dieną tu taip ir užstrigsi tokioje padėtyje ir turėsi šokuoti lyg varlė.

Staigiai atsimerkusi Keitė pakilo.

– Brendonai! – Riktelėjusi gerklinį karo šūksnį, ji perbėgo kambarį ir puolė jam į glėbį. – Ką tu čia darai? Kada įėjai? Maniau, žaidi žiemos beisbolo čempionate Puerto Rike. Kaip ilgai čia užsibūsi?

Jis buvo vos dvejais metais vyresnis už ją – grynas gimimo atsitiktinumas, – bet kai abu dar buvo vaikai, labai kankindavo ją, ne taip kaip jų įseserė Frederika, vyresnė už juos abu, bet niekada nemėginusi primesti savo valios. Tačiau Keitė visada mylėjo Brendoną, kad ir koks įžūlus jis buvo.

– Į kurį klausimą nori, kad atsakyčiau pirmiausia? – Juokdamasis jis atstūmė ją toliau nuo savęs, norėdamas geriau apžiūrėti. Tada pažvelgė į jos rusvas linksmas akis. – Vis dar liesa kaip šakalys.

– Ir tu vis dar toks pat. Labas. – Ji pakštelėjo jam į lūpas. – Mama su tėčiu neminėjo, kad sugrįši.

– Jie nežinojo. Išgirdęs, jog ruošiesi čia įsikurti, nusprendžiau atvažiuoti ir tau padėti. – Apsidairęs po didelį nešvarų kambarį, jis užvertė akis į dangų. – Regis, jau pavėlavau.

– Viskas bus nuostabu.

– Bus. Galbūt. Bet dabar čia šiukšlynas. – Jis apglėbė sesę per pečius. – Vadinasi, baleto karalienė taps mokytoja?

– Aš būsiu puiki mokytoja. Kodėl tu ne Puerto Rike?

– Ei, žmogus juk negali dvylika mėnesių iš eilės žaisti beisbolą!

– Brendonai? – Ji kilstelėjo antakius.

– Nevykusiai paslydau. Pasitempiau kelias sausgysles.

– Ar labai blogai? Daktarai apžiūrėjo? Ar…

– O varge, Keite! Tai nieko rimto. Tik kelis mėnesius negalėsiu žaisti. Tačiau pavasario treniruotėms jau būsiu pasirengęs. Vadinasi, turėsiu pakankamai laiko trintis čionai ir paversti tavo gyvenimą tikru pragaru!

– Na, nors šioks toks atlygis už tai, kas prarasta. Ateik, aš tau viską aprodysiu. – Ji norėjo pasižiūrėti, kaip jis vaikšto. – Mano butas bus viršuje.

– Žvelgiant į šias lubas, atrodo, kad tavo butas gali greitai atsidurti apačioje.

– Jos geros, – mostelėjusi ranka atsakė Keitė. – Tik šiuo metu bjauriai atrodo. Bet aš turiu planų.

– Tu visada turi planų.

Truputį tausodamas dešinę koją jis perėjo kartu su ja kambarį ir pasuko į atgrasų koridoriuką su nutrupėjusiu tinku ir kyšančiomis plytomis. Pakilę girgždančiais laiptais atsidūrė erdvioje patalpoje, kurioje, regis, karaliavo pelės, vorai ir kitokie kenkėjai, apie kuriuos jis net nenorėjo galvoti.

– Keite, šita vieta…

– Turi daug potencialo, – tvirtai užbaigė ji. – Ji alsuoja praeitimi. Namas pastatytas dar prieš pilietinį karą.

– Greičiau prieš akmens amžių. – Jam patiko, kai viskas būdavo aišku ir suprantama. Kaip stadione. – Ar tu bent nutuoki, kiek tau kainuos, kol ši vieta taps panaši į gyvenamą?

– Nutuokiu. Ir jau žinau, ką kalbėsiu, kai aptarinėsiu darbus su rangovu. Jis mano, Brendai. Ar prisimeni, kai būdami vaikai visi kartu su Frede eidavome pro šį pastatą?

– Žinoma, anksčiau čia veikė baras, paskui amatų krautuvėlė ar kažkas panašaus, tada…

– Čia daug kas buvo, – nutraukė jį Keitė. – Tūkstantis aštuonišimtaisiais metais čia veikė smuklė. Niekam iš tikrųjų pernelyg nesisekė verslas. Bet kai buvome vaikai, žiūrėdavau į šį namą galvodama, kaip norėčiau jame gyventi: žvelgčiau pro šiuos aukštus langus ir lakstyčiau po visus kambarius.

Jos skruostus nudažė lengvas raudonis, o gilios akys patamsėjo. Akivaizdus ženklas, pamanė Brendonas, kad ji pasinėrusi į svajones.

– Taip galvoti, kai esi aštuonerių, yra visai kas kita, nei suaugusiai nusipirkti šią griuveną.

– Taip, tai tikrai skirtingi dalykai. Praėjusį pavasarį, kai buvau grįžusi atostogų, pamačiau, kad jis parduodamas. Ir vėl. Niekaip negalėjau liautis apie jį galvojusi.

Keitė apėjo kambarį. Jau matė, kaip jis atrodys. Spindės medinės grindys, sienos bus tvirtos ir švarios.

– Grįžau į Niujorką, į darbą, bet vis tiek nuolatos galvojau apie šį seną namą.

– Tavo galva visada buvo pilna paikysčių.

Ji tik patraukė pečiais.

– Jis mano. Supratau tai vos įžengusi vidun. Negi niekada taip nesijautei?

Taip, jis tai pajuto, kai pirmą kartą pateko į stadioną. Geriau pagalvojus, tikriausiai protingi žmonės būtų tada jam pasakę, jog mėginti pragyventi iš beisbolo – tik vaikiška svajonė. Kiek Brendonas prisiminė, jo šeima niekada nemėgino jo atkalbėti. Ir tuo labiau nesistengė atbaidyti Keitės nuo svajonių tapti balerina.

– Taip, tikriausiai jaučiausi. Bet viskas atrodo taip netikėta. Aš pratęs neskubėti, žengti atsargiai.

– Niekas nepasikeitė, – šypsodamasi tarė Keitė. – Kai nusprendžiau baigti šokėjos karjerą, jau žinojau, kad noriu mokyti to kitus. Supratau, jog noriu šią vietą paversti mokykla. Savo mokykla. Bet labiausiai norėjau būti namuose.

– Gerai. – Jis vėl ją apkabino ir pabučiavo į smilkinį. – Tada padėsiu įgyvendinti tavo norus. Bet dabar eikime iš čia. Čia nežmoniškai šalta.

– Nauja šildymo sistema pažymėta pirmu numeriu mano darbų sąraše.

Brendonas paskutinįkart apžvelgė patalpą.

– Tas sąrašas bus tikrai ilgas.

Jie ėjo kartu pučiant šaltam gruodžio vėjui, taip, kaip vaikščiodavo dar vaikystėje. Sutrūkinėjusiais nelygiais šaligatviais, po medžiais išsikerojusiomis šakomis be lapų po sunkiu pilku dangumi.

Ji juto ore sniegą, viliojančią jo užuominą.

Parduotuvių vitrinos jau buvo papuoštos artėjančioms šventėms raudonskruosčiais Kalėdų Seneliais, lempučių girliandomis, skraidančiais elniais ir apvalainais sniego seniais.

Bet geriausia vitrina iš visų, kaip visada, buvo „Linksmybių pasaulis“. Už šios žaislų krautuvėlės lango rikiavosi daugybė akiai mielų daiktų. Miniatiūrinės rogutės, milžiniški pliušiniai meškinai megztomis kepuraitėmis su bumbulu, elegantiškos ir paprastos lėlės, spindintys raudoni sunkvežimiukai, pilys iš medinių kubelių.

„Žavingas ir linksmas žaislų kratinys“, – pamanė Keitė. Galima pagalvoti, jog jie buvo sumesti bet kaip, kur tik rasta vietos. Bet ji žinojo, jog vitrina buvo sutvarkyta labai rūpestingai, puikiai pažįstant vaikus ir jų norus.

Jiems įžengus vidun, linksmai suskambo durų varpeliai.

Aplink vaikštinėjo klientai. Žaidimų kampelyje mažylis garsiai barškino ksilofonu. Už prekystalio Anė Meinard pakavo nulėpausį pliušinį kiškį.

– Jis vienas iš mano mėgstamiausių, – pasakė ji laukiančiai pirkėjai. – Jūsų dukterėčiai labai patiks.

Rišant pūkuotu raudonu siūlu dėžutę, jos akiniai nusmuko žemai ant nosies galo. Pažvelgusi virš jų Anė sumirksėjo ir spygtelėjo:

– Brendonai! Taša, ateik pasižiūrėti, kas mus aplankė! Ak, ateik, duok man bučkį, mano žavingasis prince!

Kai jis paklusniai apėjo prekystalį ir pabučiavo ją, Anė patapšnojo sau krūtinę širdies pusėje.

– Susituokusi jau dvidešimt penkerius metus, – paaiškino ji pirkėjai. – Bet šitas vaikis vis tiek priverčia širdį plakti smarkiau. Bus smagios šventės. Einu pakviesti tavo mamą.

– Nereikia, aš ją pakviesiu. – Keitė šypsodamasi papurtė galvą. – Brendonas gali pasilikti čia ir paflirtuoti su jumis.

– Ką gi. – Anė mirktelėjo jai. – Tai neskubėk.

„Brolis, – mąstė Keitė, – jau nuo penkerių priversdavo moterų kelius virpėti.“ Ne, nuo pat gimimo, pasitaisė ji eidama tarp lentynų eilių.

Dėl to buvo kalta ne vien išvaizda, nors jis atrodė puikiai. Ir ne tik asmeninis žavesys, nors jis galėdavo sužavėti bet ką, kai būdavo tam nusiteikęs. Keitė jau seniai buvo nusprendusi, jog viskas dėl feromonų.

Kai kuriems vyrams nieko nereikėdavo daryti, tik stovėti, o moterys jau imdavo alpti iš susižavėjimo. Žinoma, lengvai pasiduodančios kerams moterys. Ji tokia niekada nebuvo. Vyras turėtų būti ne tik dailus, žavingas ir seksualus, kad patrauktų jos dėmesį. Ji pažinojo daugybę tokių – išvaizdžių, bet tuščių viduje.

Ji pasuko už kampo prie žaislinių mašinėlių ir vos nesusileido į balutę.

Jis buvo dailus. Ne, ne, tai pernelyg moteriškas žodis. „Žavingas“ – per daug įmantrus. Jis tiesiog…

Vyras.

Maždaug metro aštuoniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio, puikiai sudėtas. Kaip šokėja, Keitė mokėjo įvertinti gražiai nuaugusį kūną. Jos apžiūrimas subjektas, tyrinėjantis miniatiūrinių transporto priemonių eiles, savo kūną buvo įspraudęs į aptemptus nublukusius džinsus, flanelinius marškinius ir džinsinį švarką, suglamžytą ir pernelyg ploną tokiam orui.

Darbiniai batai buvo seni, bet tvirti. Ir kas galėjo pamanyti, kad darbiniai batai gali atrodyti taip erotiškai?

Ir dar tie plaukai: tamsūs su šiek tiek šviesesnėmis sruogelėmis, bangomis krintantys aplink liesą kampuotą veidą. Veido bruožai nebuvo nei šiurkštūs, nei klasikiniai; ji niekaip neįstengė jų apibūdinti. Lūpos gana putlios, tai atrodė vienintelis švelnus dalykas jo veide. Nosis ilga ir tiesi, smakras… na, lyg iškaltas. O akys…

Keitė gerai nematė jo akių spalvos, vis per tas nuostabias ilgas blakstienas. Bet akių vokai buvo sunkūs, taigi ji įsivaizdavo, jog jos gilios, mieguistos ir mėlynos.

Ji įsmeigė akis į jo rankas, kai jis siektelėjo vieno iš žaislų. Didelės plačios plaštakos storais pirštais. Stiprios.

Jergutėliau…

Pasinėrusi į akimirksnio fantaziją – tobulą nekenksmingą akimirkos svają, Keitė palinko į priekį ir užkliudė nedidelę automobiliukų spūstį.

Žaislai nudardėjo ant žemės ir kilęs triukšmas prižadino ją iš svajonių. Vyras atgręžė savo akis – neįtikėtinas, ryškiai žalias akis – į ją.

– Oi, – tarstelėjo Keitė. Šypsodamasi jam ir juokdamasi iš savęs ji atsitūpė rinkti mašinyčių. – Tikiuosi, niekas nesužeistas.

– Jei prireiks, čia pat stovi greitosios pagalbos automobilis. – Patapšnojęs per spindinčią raudonai baltą mašiną jis taip pat pritūpė padėti jai.

– Ačiū. Jei spėsime sugrąžinti jas į vietą, kol dar nepasirodė policija, galbūt atsipirksiu tik įspėjimu. – Jis kvepia taip pat gerai, kaip ir atrodo, nusprendė Keitė. Medžio drožlėmis ir vyriškumu. Ji atsargiai sujudėjo, jų keliai susilietė. – Dažnai čia užsuki?

– Tiesą sakant, taip. – Jis pakėlė į ją akis ir ilgokai stebeilijosi. Ji atpažino susidomėjimo kibirkštėlę jose. – Vyrai niekada neišauga iš žaisliukų.

– Ir aš taip girdėjau. Su kuo tau labiausiai patinka žaisti?

Jis pakėlė antakius. Vyrui nedažnai pasiseka sutikti gražią, gundančią moterį žaislų parduotuvėje trečiadienio popietę. Jis vos nesumikčiojo, o tada padarė tai, ko nebuvo daręs jau daug metų – prabilo prieš tai net nepagalvojęs.

– Nelygu, koks žaidimas. O tu?

Ji nusijuokė, nusibraukė plaukų sruogą, kutenančią skruostą.

– O, aš mėgstu visokiausius žaidimus – ypač jeigu laimiu.

Keitė pradėjo kilti, bet jis aplenkė ją ir ištiesė ranką. Ji suėmė ją ir su malonumu įsitikino, jog jo delnas kietas ir tvirtas, kaip ji ir įsivaizdavo.

– Ačiū darkart. Aš Keitė.

– Brodis. – Jis įteikė jai vis dar rankoje laikytą mažytį mėlyną automobiliuką su nudengiamu stogu. – Ieškai automobilio?

– Ne, ne šiandien. Tiesiog dairausi, žiūrinėju, kol pamatau ką nors gero… – Ji vėl šyptelėjo, linksmai, valiūkiškai.

Brodžiui teko save sudrausti, kad nešvilptelėtų. Su juo moterys dažnai flirtuodavo, bet ne šitaip. Be to, jis jau senokai savanoriškai artimai nebendravo su moterimis… Dabar atrodė, kad pernelyg ilgai.

– Keitė. – Jis atsirėmė į lentyną, šiek tiek palinkęs į ją. Keista, kaip greitai sugrįžtama prie tų pačių viliojimo judesių, lyg šokio žingsnelių, kurie niekada nepasimiršta. – Gal mes galėtume…

– Keite! Nežinojau, kad tu čia. – Nataša Kimbal atskubėjo per parduotuvę, tempdama milžinišką žaislinę cemento maišyklę.

– Atvedžiau tau staigmeną.

– O, man patinka staigmenos! Bet pirmiausia štai tau, Brodi, kaip ir žadėjau. Atvežė pirmadienį, ir aš atidėjau tau.

– Puiku. – Pasitikinti, koketiška veido išraiška greitai pasikeitė į patenkintą šypseną. – Tiesiog tobula. Džekas versis kūliais iš džiaugsmo.

– Šio gamintojo žaislai labai patvarūs. Jis džiaugsis ja daug metų, ne tik kelias savaites po Kalėdų. Ar pažįsti mano dukrą? – paklausė Nataša, apkabinusi Keitę per liemenį.

Brodis pakėlė akis nuo praviros žaislo dėžės.

– Dukra?

„Tai čia toji balerina“, – pamanė jis.

– Mes ką tik susipažinome – per nedidelę automobilių avariją. – Keitė stengėsi išlaikyti šypseną. Žinoma, jai tik pasirodė, kad staiga persmelkė šaltukas. – Ar Džekas tavo sūnėnas?

– Mano sūnus.

– A… – Mintyse ji žengė didelį žingsnį atgal. Koks įžūlumas! Vedęs vyras, o šitaip su ja flirtavo. Galų gale ne taip jau svarbu, kas pirmas tai pradėjo. Ji juk netekėjusi! – Esu tikra, kad jam ji labai patiks, – šaltai pasakė Keitė ir atsigręžė į motiną. – Mama…

– Keite, aš ką tik pasakojau Brodžiui apie tavo planus. Pamaniau, gal norėtum, kad jis apžiūrėtų tavo namą.

– Kodėl turėtų?

– Brodis dirba rangovu. Be to, jis puikus dailidė. Pernai perstatė tavo tėčio darbo studiją. Ir pažadėjo užmesti akį į mano virtuvę. Mano dukra nori paties geriausio, – tarė ji Brodžiui, šypsodamasi tamsiai auksinėmis akimis. – Todėl iš karto pagalvojau apie tave.

– Man labai malonu.

– Ne, tai man malonu, nes žinau, kad tu puikiai dirbi, ir už prieinamą kainą. – Nataša lengvai spustelėjo jam ranką. – Mes su Spensu būtume labai dėkingi, jei įvertintum tą pastatą.

– Aš čia vos dvi dienos, mama. Nebūtina taip skubėti. Ir visai neseniai tame pastate sutikau kai ką labai erzinančio. Dabar jis prie prekystalio bando apžavėti Anę.

– Ką… Brendonas? Ak, kodėl iš karto nepasakei! – Natašai nuskubėjus, Keitė atsigręžė į Brodį. – Buvo malonu susipažinti.

– Man taip pat. Paskambink, jei norėsi, kad apžiūrėčiau tą vietą.

– Žinoma. – Mašinytę, kurią jis buvo jai atidavęs, ji padėjo tvarkingai į jos vietą ant lentynos. – Neabejoju, kad tavo sūnui labai patiks šis žaislas. O daugiau vaikų turi?

– Ne. Tik Džeką.

– Ką gi, tikriausiai jis neleidžia jums su žmona nuobodžiauti. O dabar, jei atleisi…

– Džeko mama mirė prieš ketverius metus. Bet taip, aš tikrai nenuobodžiauju. Atsargiai sankryžose, Keite, – tarė jis ir pasikišęs automobilį po pažastimi nuėjo.

– Na, ir pašnekėjau, – sumurmėjo sau po nosimi Keitė. – Tikrai nuostabiai.

Gal dabar reikėtų išbėgti į gatvę ir, susiradus kokių šunyčių, įspirti jiems, kad kaip reikiant užbaigtų šią popietę?

Vienas iš geriausių dalykų, Brodžio nuomone, turint savo verslą, – tai, kad galima kaip nori susidėlioti darbo grafiką. Žinoma, buvo ir daug rūpesčių: atsakomybė, dokumentų tvarkymas, kelių darbų iš karto derinimas, ką jau minėti tai, kad reikia stengtis, jog tų darbų apskritai būtų. Bet tau pačiam priklausantis laikas kompensavo beveik visus neigiamus aspektus.

Pastaruosius šešerius metus jis turėjo vieną prioritetą.

Džeką.

Paslėpęs cemento maišymo sunkvežimiuką po pikapo galo brezentu, jis užsuko į statybų aikštelę patikrinti darbų eigos, apsilankęs pas tiekėją priminė jam apie ypatingą užsakymą ir užvažiavo į dar vieną vietą, kur potencialiam klientui sudarė vonios kambario remonto sąmatą, o tada patraukė namo.

Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais jis buvo nusistatęs grįžti namo dar prieš mokykliniam autobusui atburzgiant iki jų gatvelės galo. Kitomis dviem mokyklos dienomis ir tada, kai jis neišvengiamai vėluodavo, Džeką atveždavo prie Skalių namų, kur valandą ar dvi jis praleisdavo su savo geriausiu draugu Rodu, prižiūrimas Betės Skali.

Jis buvo daug skolingas Betei ir Džeriui Skaliams, ypač už tai, kad suteikdavo Džekui saugią ir smagią pastogę pabūti, kai negalėdavo grįžti namo. Per dešimt paskutinių mėnesių, kai Brodis sugrįžo į Šeperdstauną, jis nuolat pagalvodavo, kaip puiku gyventi mažame miestelyje.

Dabar, sulaukęs trisdešimties, stebėjosi tuo jaunuoliu, kuris šiek tiek daugiau nei prieš dešimt metų taip lengvai ir beatodairiškai pabėgo iš jo.

Matyt, taip reikėjo, nusprendė jis sukdamas namų link. Jei nebūtų išvykęs ir taip kietakaktiškai nusprendęs siekti pripažinimo kur nors kitur, nebūtų nieko pasimokęs. Ir nebūtų sutikęs Konės.

Neturėtų Džeko.

Dabar viskas apsisuko ratu. Nors ir nebuvo dar visiškai susitaikęs su tėvais, bet jų santykiai šiltėjo. Na, bent jau Džekas artimai su jais bendravo. Tėvas vis dar griežė dantį ant Brodžio, bet anūkui atsispirti neįstengė.

Jis gerai pasielgė sugrįžęs namo. Brodis pažvelgė į girią, tankiai augančią abiejose kelio pusėse. Iš švininio dangaus pamažu leidosi viena kita snaigė. Grublėti, akmenuoti kalnai kilo ir leidosi, kaip jiems patiko.

Tai gera vieta augti berniukui. Jiems abiem geriau būti čia nei didmiestyje, pradėti naują gyvenimą ten, kur yra Džeko šeima.

Šeima, priimsianti jį tokį, koks jis yra, užuot laikiusi jį priminimu to, kas prarasta.

Brodis įsuko į gatvelę, sustabdė pikapą ir išjungė variklį. Autobusas pasirodys po kelių minučių, iš jo iššoks Džekas, pribėgs prie automobilio ir įlips vidun, užpildydamas vairuotojo kabiną šios dienos patirtomis sėkmėmis ir nesėkmėmis.

Gaila, mąstė Brodis, kad ir jis negali pasidalyti savo džiaugsmais ir skausmais su šešiamečiu.

Juk negali pasakyti sūnui, kad jo širdis vėl ėmė smarkiau plakti dėl moters. Ne šiek tiek virpėti, o pašėlusiai daužytis. Jis negali išsipasakoti, kad net norėtų imtis veiksmų, paakstintas to širdies plazdėjimo.

Po galais, jis taip seniai šito nejautė.

Ir kas gi čia būtų blogo? Patraukli moteris, nebijanti pati žengti pirmo žingsnio. Keletas susipažinimo šokių, keli mandagūs pasimatymai ir ne toks mandagus seksas. Visi gautų, ko nori, ir niekas nebūtų įskaudintas.

Brodis tyliai nusikeikė, pasitrynė nuo įtampos maudžiantį sprandą.

Kas nors visada lieka įskaudintas.

Vis dėlto būtų verta surizikuoti… jei tai nebūtų Natašos ir Spenserio Kimbalų išpaikinta, tobuloji dukrelė.

Kartą Brodis jau ėjo tuo keliu ir daugiau nesiruošė pakliūti į tuos pačius spąstus.

Jis buvo daug girdėjęs apie baleriną Keitę Kimbal. Primabalerina, aukštuomenės numylėtinė, meno pasaulio susižavėjimo objektas. O svarbiausia, jis verčiau leistų ištraukti jam visus dantis po vieną, nei sutiktų išsėdėti per visą baleto spektaklį. Užtektinai prisižiūrėjo tokio meno per savo pernelyg trumpą santuoką.

Konė buvo ypatinga. Ji mokėjo lengvai laviruoti pompastikos, apsimetinėjimo ir įmantrumo jūroje. Tačiau vis tiek jų kelias buvo akmenuotas. Jis nežinojo, ar jie būtų ir toliau trankęsi tuo keliu kartu, bet norėjo tikėti, kad taip ir būtų buvę.

Nors ir labai ją mylėjo, jo santuoka su Kone išmokė jį, kad lengviau vis dėlto gyventi vienam. Gyvenimas išties daug lengvesnis, jei vyras vengia rimtų įsipainiojimų su moterimis.

Gerai, kad jį nutraukė, kol nespėjo pasiduoti impulsui ir pakviesti Keitės Kimbal į pasimatymą.

Pačiu laiku prisiminė, jog turi kitų prioritetų. Tėvystė visiškai pakeitė kadaise buvusį arogantišką, nerūpestingą ir dažnai beatodairišką vaikiną.

Išgirdęs autobuso burzgimą jis šypsodamasis išsitiesė. Pasaulyje nebuvo kitos vietos, kur šią akimirką norėtų būti Brodis Okonelis.

Didelis geltonas autobusas sudejavęs sustojo blyksėdamas signalinėmis šviesomis. Vairuotojas linksmai pamojavo. Brodis jam atsakė tuo pačiu žiūrėdamas, kaip sūnus žaibo greitumu iššoka pro duris.

Džekas buvo nedidelis berniukas, išskyrus jo pėdas. Praeis ne vieni metai, kol jis pasieks tokioms pėdoms tinkamą ūgį. Gatvelės gale Džekas atlošė galvą mėgindamas liežuviu pagauti mažytę snaigę. Jo veidas buvo apskritas ir linksmas, žalios akys kaip tėčio, lūpose visada švietė nekaltos jaunystės šypsena.

Brodis žinojo: kai Džekas nusitrauks raudoną slidininko kepuraitę, o tai jis padarys vos tik gavęs progą, jo blyškiai šviesūs plaukai pasišiauš lyg saulėgrąžos žiedlapiai.

Stebėdamas sūnų Brodis juto, kaip meilė lyg staigus potvynis užplūsta krūtinę.

Atsidarė pikapo durys ir vidun įsiropštė berniukas, netveriantis savam kailyje lyg mažas šunytis per didelėmis pėdomis.

– Labas, tėti! Sninga. Galbūt prisnigs tris metrus sniego ir nereikės eiti į mokyklą, tada pastatysime milijoną sniego senių ir važinėsimės rogutėmis. – Jis užšoko ant sėdynės. – Gerai?

– Kai tik prisnigs tris metrus, iš karto pradėsime ridenti pirmą iš milijono sniego senį.

– Pažadi?

Pažadai Brodžiui buvo labai rimtas dalykas.

– Žinoma.

– Puiku! Spėk, ką?

– Ką? – Brodis užvedė pikapą.

– Iki Kalėdų liko tik penkiolika dienų, o panelė Hokins sako, kad rytoj liks tik keturiolika, o tai yra dvi savaitės.

– Tikriausiai tai reiškia, kad, iš penkiolikos atėmus vieną, bus keturiolika.

– Tikrai? – Džekas išpūtė akis. – Gerai, vadinasi, Kalėdos po dviejų savaičių, o močiutė sako, kad laikas lekia greitai, tai Kalėdos, galima sakyti, jau dabar.

– Beveik.

Brodis sustabdė automobilį priešais seną trijų aukštų ūkininko namą. Galiausiai jis suremontuos jį visą. Galbūt tada netgi galės apdrausti.

– Na, gerai, jeigu jau beveik Kalėdos, tai gal galiu gauti dovaną?

– Hmm. – Brodis suraukė antakius, papūtė lūpas, lyg rimtai svarstytų. – Žinai, Džekai, gudriai sugalvojai, labai gudriai. Ne.

– A…

– A… – pakartojo Brodis tuo pačiu gailiu balsu. Tada nusijuokęs čiupo sūnų į glėbį. – Bet jeigu mane apkabinsi, pietums iškepsiu Nuostabiąją Stebuklingą Okonelų picą.

– Gerai! – Džekas apsivijo rankomis tėčio kaklą.

Brodis vėl buvo namuose.