Читать книгу Pasirinkę meilę - Нора Робертс - Страница 4

– Jaudiniesi?

Spenseris Kimbalas stebėjo, kaip dukra pilasi į puodelį kavos. Ji atrodo nepriekaištingai, pamanė jis. Tamsias garbanas buvo susirišusi į tvarkingą uodegą, besileidžiančią iki pat juosmens. Pilkas švarkelis ir kelnės – elegantiški, bet santūrūs ir atspindėjo tikrą jos prigimtį. Veidas – ak, kokia ji panaši į savo motiną, – atrodė susikaupęs.

Taip, ji atrodė nepriekaištingai ir mielai. Suaugusi. Kodėl taip sunku matyti, kaip suauga tavo vaikai?

– Kodėl turėčiau jaudintis? Dar nori kavos?

– Taip, ačiū. Didžioji diena. Už kelių valandų tapsi nekilnojamojo turto savininke su visais tau priklausančiais džiaugsmais ir vargais.

– Laukiu, nesulaukiu. – Atsisėdusi ji ėmė knaibyti pusę pusryčiams pasiskrudintos bandelės. – Aš viską gerai apgalvojau.

– Tu visada viską gerai apgalvoji.

– Hm. Žinau, kad rizikuoju, šiai investicijai išleisdama tiek daug savo santaupų ir nemažą dalį patikos fondo lėšų. Bet mano finansai stabilūs ir žinau, kad galėsiu padengti visas būsimas suplanuotas penkerių metų išlaidas.

Jis linktelėjo stebėdamas jos veidą.

– Turi verslo gyslelę kaip ir tavo mama.

– Ir aš taip manau. Be to, norėčiau manyti, jog mokėsiu mokyti kitus taip pat gerai, kaip tai sugebi tu. Galų gale, esu menininkė, kurios abu tėvai – taip pat menininkai. Kadangi truputį mokytojavau Niujorke, jau turiu šiokį tokį supratimą apie tai. – Ji įsipylė grietinėlės į kavą. – Kuriu savo verslą gimtajame mieste, kuriame puikiai pažįstu vietinę bendruomenę.

– Tu visiškai teisi.

Ji atstūmė bandelę ir paėmė kavą.

– Čia Kimbalų vardas yra gerbiamas, o mano vardas gerbiamas šokio pasaulyje. Dvidešimt metų pati mokiausi šokti, liejau prakaitą tūkstančiuose repeticijų. Turėčiau žinoti daug daugiau, nei tik kaip atlikti tobulą tour jeté1.

– Be abejo.

Keitė atsiduso. Tėčio neapgausi. Jis pažinojo ją kaip savo penkis pirštus. „Jis visada buvo tvirtas, – pamanė ji. – Patikimas ir ramus.“

– Gerai. Žinai tą jausmą, kai pilve plazda drugeliai?

– O taip.

– Tai pas mane kurkia varlės. Didelės, riebios, šokuojančios varlės. Taip nesijaudinau net prieš savo pirmą solo pasirodymą.

– Nes niekada neabejojai savo talentu. O tai visai naujos žemės, mieloji. – Jis suėmė dukters ranką. – Normalu, kad tavo viduje šokinėja varlės. Tiesą sakant, imčiau dėl tavęs nerimauti, jeigu visiškai nesijaudintum.

– Be to, tu nerimauji, kad aš darau milžinišką klaidą.

– Ne, ne klaidą. – Jis spustelėjo jos delną. – Taip, aš šiek tiek nerimauju – tėvas turi teisę jaudintis, – kad po kelių mėnesių pradėsi ilgėtis šokio ir scenos. Trupės ir savo buvusio gyvenimo. Iš dalies norėčiau, kad būtum truputėlį ilgiau palaukusi, prieš priimdama tokį svarbų sprendimą. Kita vertus, tiesiog džiaugiuosi, kad tu namie.

– Ką gi, pasakyk savo varlėms apsiraminti. Sykį apsisprendusi, aš nuomonės nekeičiu.

– Žinau.

Tai jam taip pat kėlė nerimą, bet Spenseris nesiruošė jai to sakyti.

Keitė vėl paėmė bandelę nežymiai šypsodamasi. Žinojo, kaip nukreipti tėčio dėmesį.

– Na, tai papasakok man apie planus pertvarkyti virtuvę.

Jis susiraukė, gražiame veide atsirado skausmo išraiška.

– Aš į tai nesiveliu. – Dairydamasis po kambarį jis persibraukė pirštais plaukus, sutaršydamas savo auksines ir sidabrines garbanas. – Čia tavo mama, lyg šišo pagauta, nori viską pakeisti. Naują tą, naują aną, o Brodis Okonelis tik pritaria jai ir dar daugiau kursto. Ir kuo gi bloga mūsų virtuvė?

– Galbūt tuo, kad virtuvė nebuvo remontuota daugiau nei dvidešimt metų?

– Na ir kas? – Spenseris mostelėjo su puodeliu rankoje. – Ji puikiai atrodo ir yra labai patogi. Bet ne, jis turėjo ateiti čia ir parodyti jai visokių pavyzdžių bukletų!

Nors Keitės lūpos trūktelėjo iš juoko, išgirdus nuoskaudą tėčio balse, ji prabilo rimtai jį užjausdama:

– Tai bent šunsnukis!

– Jie kalba apie didžiulius nišinius langus. Mes turime langą! – Jis parodė į langą virš kriauklės. – Jis labai geras. Gali dairytis pro jį, kiek nori. Štai ką tau pasakysiu: tas jaunuolis sugundė mano žmoną pažadais apie tvirtus akmeninius stalviršius ir ąžuolinę apdailą.