Читать книгу Meilės įkaitė - Olivia Gates - Страница 2

Po aštuonerių metų

Marama Al Vaked pagaliau gaus progą prieiti prie Pamišusio princo.

Bent taip pasaulyje vadinamas Amdžadas Al Šalanas.

Maramai šis vyras buvo geriausia, kas atsirado po šokoladinių saldainių.

Jau ketverius metus erzino ją tamsiu sodriu geidulingumu ir palikdavo trokšti daugiau. Bet šįkart užspeis jį į kampą.

Aha, kurgi ne. Užspeis į kampą tarp dešimčių smalsių kilmingųjų atviroje dykumoje. Vyrą, kuris toks slidus, kad net akylai saugomame kambaryje su vienomis durimis gali pradingti.

Kartą taip ir buvo per uždaras derybas, kuriose Marama dalyvavo kaip savo emyrato atstovė. Prasidėjus pompastiškoms kalboms Amdžadas nutaisė tą sonetų vertą šypsnį ir ištarė: „Man jau nuobodu.“ Tada pradingo.

Draugai išvadino ją kvaile, kad išvis apie jį galvoja.

Aišku, jie sakė, Amdžadas – išskirtinis vyras, dėl kurio mylios spinduliu alpsta visos moterys. Tačiau jis verčia ir gūžtis, nes šis vyras – beprotis, galintis sutrinti bet kurią jo galion patekusią moterį į miltus.

Marama tikino, kad jei taip būtų, jis būtų išnaudojęs moteris vieną po kitos. Neleisdamas niekam artintis tik įrodė iš tiesų esąs gailestingas ir sveiko proto.

Draugai suniekino jo paranojos priežastis, sakė, kad jau turėjęs pamiršti praeitį. Merginos manymu, niekas nepajėgtų atsigauti po tokio siaubingo dalyko, nebent nutiktų kas nors taip pat nuostabaus. Arba jei sutiktų moterį, galinčią įvertinti jo negailestingumą, nekreipiančią dėmesio į jo turtą ir galią ir matančią sužeistą sielą, po išore slypintį kilnų didvyrišką žmogų.

Marama gyveno dėl galimybės įrodyti, kad yra tokia moteris.

Tik prieš įgyvendindama tokį ambicingą troškimą turėjo priversti jį išbūti vienoje vietoje tiek, kad spėtų kaip reikiant pasikalbėti.

Neskaičiuojant vieno didingo nutikimo, Amdžadas skyrė jai vos kelias kandaus sąmojo akimirkas ir palikdavo besisvaidančią atkirčiais į tolstančią jo nugarą.

Bet ji tą įspūdingą žvėrį sutramdys, net jei tai bus paskutinis dalykas, kurį padarys. Visi tie malonumai, kuriuos patirs galiausiai šį vyrą… paglosčiusi, verti kovos randų.

Pirmasis susigrūmimas tuoj prasidės.

GPS rodė, kad iki mūšio lauko, penkių mylių ilgio treko tarp kopų, jai liko vos kelios minutės. Tai Amdžado išrinkta vieta karališkosioms regiono žirgų lenktynėms. Kasmet Zohaidas šias lenktynes rengdavo paskutinę rudens dieną. Šįkart Amdžadas datą paankstino dėl neatidedamų įsipareigojimų.

Visi pasibaisėjo siūlymu lenktynes rengti vidurvasary. Atsakydamas Amdžadas išsiuntinėjo pašaipius laiškus; tik jis ir galėjo išsisukti, nes gavėjai – nesukalbami kilmingieji, kurių ego prilygsta padėčiai.

Marama matė savo tėvui skirtą laišką, skaitydama elegantiškai ir galingai išraitytas raides girdėjo galvoje tingų mirtiną balsą.

Ar jos tėvas baiminąsis būti saulėje, už išskirtinio prabangaus kokono sienų? Ar didelis tvirtas vyras bijąs prakaito, kai pats nė nelenktyniausiąs?

Visus laiškus jis tikriausiai pritaikė kiekvienam gavėjui. Jos tėvas išties pernelyg atsargus dėl fizinės savo būklės, pernelyg aikštingas dėl švaros. Nors to niekas nežinojo. Tėvas suprato, kad šios savybės – galimas pašaipos šaltinis, todėl elgėsi priešingai. Bet Amdžadas Al Šalanas gebėjo nepriekaištingai perprasti žmones. Tai tik vienas iš begalybės ginklų, dėl kurių aukščiausio lygio finansų ir politikos pasaulyje jis buvo nesustabdomas.

Be abejo, visi pakluso jo norui. Atvykti liepė trečią valandą.

Buvo vidurdienis. Marama ką tik paskambino tėvui ir pranešė baigusi kelionę. Tas pasakė nerimaująs, kad ji keliavusi viena, kad palikusi palydą, kurią jis mėgino jai prikabinti. Ji patikino, kad palydovai ją pasivysią, kad mielai grįšianti su jais. Bet iš pradžių, dykumai dar nepavirtus žmonių mišku, kuriame jis galėtų pranykti, ji gaus laiko pabūti vienumoje su Amdžadu.

Marama atleido greičio paminą, kad artėdama pasidžiaugtų paskutinėmis akimirkomis. Pamažu ryškėjant vaizdui buvo tikra, kad pasimėgaus kiekviena didybės kruopelyte.

Ne, omenyje ji turėjo ne didingą dykumą su natūralią plynę supančiomis vilnijančiomis kopomis. Ji ir žydro dangaus skliautas, ištapytas švytinčiomis baltomis smilgelėmis, iš tiesų buvo šlovingi. Vis dėlto tik išvydus jį kūne ėmė sproginėti malonumo fejerverkai, o krūtinės ląstoje kaupėsi jaudulio virpuliai.

Amdžadas stovėjo priešais milžinišką palapinę. Aplink šmėkščiojo dešimtys vyrų. Marama matė tik jį. Puse pėdos aukštesnį už visus kitus, plačiapetį, liekną, kupiną įgimtos elegancijos ir nepamėgdžiojamos galios, nepaisantį juodą galvą tvilkančios negailestingos saulės ir apskritai jai abejingą.

Tas vyras taikliai vadinamas šlovingiausiu.

O ji dar neatsižvelgė į šiandieninį jo pokytį. Anksčiau matė vilkintį tik rankomis siūtais kostiumais, kurie atrodė tarsi iš gyvo šilko, sukurti ir paskirti tam, kad garbintų jo kūną. Marama manė, jog niekas neatrodytų geriau.

Dabar jis atrodė geriau. Baltais plazdančiais marškiniais, sukištais į aptemptas kelnes, kurios sugrūstos į rudus ilgaaulius, buvo… neapsakomas.

Ji pastatė automobilį greta kitų, čiupo krepšį ir skrybėlę ir nušoko nuo plieninio milžino, kurį tėvas paskyrė jai šiai kelionei. Persimetė krepšį per petį ir po skrybėle pasislėpė nuo saulės spindulių, per prievartą atvėsindama troškimą bėgti jo link.

Amdžadas neskubėjo sveikintis. Tik tada, kai mergina trinktelėjo durelėmis, pašnairavo tuo siutinamai nuostabiu ir žavingai nerūpestingu žvilgsniu.

Legendinės smaragdinės akys po pasaulyje garsėjančiais antakiais mąsliai ir nešališkai stebėjo, kaip ji artėja. Marama juto, kaip žvilgsnis skverbiasi į jos linkius, narsto po ląstelę. Negailestingai geidulinga burna sučiaupta, kiekvieną šedevrui prilygstančios kaulų struktūros įdubą ir liniją pabrėžė kone statmeni saulės spinduliai. Nors jų metami ryškūs šešėliai kitus žmones vertė groteskiškomis karikatūromis, jis panėšėjo į keršto dievą. Į didžiausią skanėstą – juk toks ir buvo.

Jai žengiant paskutinius žingsnius Amdžadas pusiau į ją atsisuko ir nukreipė tik jam būdingą žvilgsnį, verčiantį žmones pasijusti nesvarbiais.

Kaip įprastai nesutrikdyta ji pasisveikindama mostelėjo visiems, tada nukreipė dėmesį į vyrą, akinamai nusišypsojo ir ištarė:

– Aš čia!

***

Ji čia.

Žodžiai nuaidėjo Amdžado galvoje.

B‘haggej‘jaheem! Ką, po velnių, čia veikia princesė Al Vaked? Jis kvietė princą Al Vakedą.

Tačiau čia buvo Marama Al Vaked. Kaip pati iškilmingai pranešė, priėjusi užburiamai tarsi tykanti išbadėjusi tigrė.

Kiekviena smulkmena susijusi su Marama, vertė viso Amdžado kūno raumenis įsitempti.

Geidulingumas, įkalintas laisvame smėlio spalvos kelnių kostiumėlyje, kuris niekaip nepaslėpė ilgų galūnių ir prinokusių apvalumų, visų moteriško pasitikėjimo vilnių ir sklendžiančios elegancijos. Surišti plaukai, kurie išleisti pasipiltų tarsi paauksuotas rudas krioklys. Karštos kaip saulė ir neperprantamos kaip dykuma akys – gilios, paslaptingos ir ramios. Bruožai buvo tarsi iškalti dievo rankos, nepriekaištingos kreminės spalvos. Laikysena moters, žinančios savo vertę, valdančios ją kaip ginklą ir besinaudojančios kaip kerais.

Amdžado plaučiai degė.

Prireikė kelių sekundžių, kol suprato priežastį ir vėl įkvėpė.

Regis, vyriškumas nepagydomas.

Bėda ta, kad jo vyriškumas išnirdavo tik greta šio begėdiško moteriškumo.

To su niekuo nesupainiosi. Marama Al Vaked – pavojus visoms vyriškoms būtybėms.

Ir tai ne paranoja.

Trisdešimtmetė Marama jau turėjo du vyrus. Oficialiai. Princą ir verslo imperijos paveldėtoją. Vieną vyresnį už savo tėvą, kitą tokį jauną, kad galėjo būti jaunesniuoju jos broliu. Neoficialiai ruože, kurį ji iškirto vyrų populiacijoje, neabejotinai mėtėsi dešimtys partnerių.

Dabar savo akis ši moteris įbedė į jį. Abi į lydytą auksą panardintos saulės šviesą įkalinusias akis.

Kol jam nepasirodė, kad jis išskirtinis, Amdžadas turėjo pasitaisyti. Savo akis Marama nukreipė į jį ir jo brolį.

Tiks bet kuris, įkliūsiąs į spąstus. Ji tikriausiai neprieštarautų ir kuo puikiausiai susitvarkytų, jei įkliūtų abu.

Ši mergina greičiau sugaus velnią nei jį. Tačiau netikras jo brolis Haidaras, nors pats klastingas ir temperamentingas nevidonas, nėra toks atsparus. Nuo jaunystės juodu siejo saldi draugystė, taigi pro jo savigyną Marama gali prasiskverbti pasitelkusi ilgesį. Tačiau Amdžadas neįsivaizdavo, kad kuris kitas vyras, išskyrus jį, galėtų atsispirti, jei ji kada atskleistų savo aistrą.

Juk mergina prilygo savo vardui. Siekiamoji. Trokštamoji.

Bet Amdžadas niekada jos netroško. O dabar Marama labiau nei kada nors anksčiau neliečiama.

Anksčiau ją į neapkenčiamiausių sąrašą įtraukė dėl pačios veiksmų, o dabar tarp pikčiausių priešų pateko dėl tėvo.

Jusufas Al Vakedas, kaimyninio Osailano emyrato princas, stovėjo už Zohaido didybės papuošalų vagystės, jis – pagrindinis sąmokslo nuversti Al Šalanus nuo sosto sumanytojas.

Dabar to žalčio duktė – tiesiog smauglys boa, iš daugelio vyrų išspaudusi sveiką protą ir gyvybę, – žvelgė į jį su tuo džiaugsmu, kuris nuolat kėsindavosi jį praryti.

Amdžadas linktelėjo galvą ir į balsą įliejo didžiausią kiekį paniekos.

– Princese Harama.

***

Marama sumirksėjo. Ar šis vyras ką tik pavadino ją Harama?

Žybsėjimas tose nepakartojamose akyse bylojo – taip!

Nuodėmingoji. Nedoroji. Blogoji. Draudžiamoji.

Šis žodis visa tai aprėpė. Ir dar daugiau.

Ir jis pasistengė, kad visi išgirstų.

Ką gi. Kaip jis tikėjosi Maramą reaguosiant? Susijaudinsiant? Pradėsiant gintis? Pasibaisėsiant?

Ne. Amdžadas, kurį mergina pažinojo, tikėtųsi, kad ji įsitrauks. Vaikeli, ji kaip reikiant įsitrauks.

Ji tūptelėjo, suvirpino blakstienas.

– Prince Abghadai!

Amdžado akys prasiplėtė, širdį stabdančiu nuostabiu veidu nuslinko pavojus, o delnas nugulė virš širdies jam apsimetant įskaudintam.

– O aš maniau… kad tau patinku.

– Daugiau nei… patinki. Pats tai žinai. – Mergina išsišiepė. Bet Harama nusipelno mažų mažiausiai Abghado.

– Princesė Nuodėmingoji ir princas Nepakantusis, – nutęsė Amdžadas tarsi mėgaudamasis užgauliojimais, o tariami juodu kaip šokoladas balsu jie panėšėjo į saldžiausias pagyras. – Tai skamba kur kas geriau nei banalūs vardai, kuriuos mums užkrovė pasipūtę tėvai.

Augant pasimėgavimui Marama linktelėjo.

– Iš jų išeitų geresni fantastinio romano arba vaizdo žaidimo veikėjai.

– Iš jų gimtų kur kas geresni apibūdinimai nei tie, kuriuos iki šiol užsitarnavome. Užuot buvusi Negrynakrauje princese taptum Draudžiamąja blondine, o aš, užuot buvęs Išprotėjusiu princu, būčiau Blogas, Piktas ir Neapkenčiamas. Užsidirbtume milijonus.

Mergina suėmė savo kasą ir pamojavo.

– Nesu blondinė, jūsų siaubingoji didenybe.

– Smulkmena, jūsų garbingoji niekšybe.

Pastebėjusi, kad visi atsitraukė leisdami princui kivirčytis, Marama dar plačiau išsišiepė.

– Kur princas Asefas? – atsainiai paklausė Amdžadas. – Nepajėgė anksti atsikelti po varginančio pasjanso nakties?

Ji nesusilaikė nesukikenusi iš dvigubo žodžių žaismo. Arabų kalba princas Asefas reiškia apgailėtinas princas. Anglų kalba1…

Marama vėl sukikeno.

– Jis iš tiesų apgailestauja, kad negalėjo atvykti.

Rodėsi, viskas sustojo. Tarsi net dykuma sustingo, sulaikė kvapą laukdama atsako.

Šiam pasigirdus jos stuburu nuvilnijo šiurpas. Primerktos vyro akys virto į lazerį panašiais plyšeliais.

– Ar jo visai neišvysime?

Keista. Amdžado susierzinimas buvo toks smarkus, kad jis jo net neslėpė.

– Tėvas neseniai sirgo plaučių uždegimu, gydytojai baiminasi, kad ilgai pabuvęs nepalankiame ore atkris. – Mergina viliojamai nusišypsojo. – Bet argi tau nepasisekė, kad vietoj savęs atsiuntė mane?

Įstabios jo lūpos persikreipė iš paniekos.

– Regis, tiesiai man prieš akis pasipylė visos nepageidaujamos dovanos, kurias teko nelaimė gauti.

Pajutusi palengvėjimą, kad jis grįžo prie tvilkančio sarkazmo, Marama sukikeno.

– Ak, man patinka, kai stengiesi būti bjaurus.

– Patikėk, kai tikrai pasistengsiu, mažiau patiks.

– Nagi, pasistenk, prince Abradai.

Dėl jos pašaipos, dar vieno žodžių žaismo, reiškiančio žiauriausias arba šalčiausias, tie juodi vyzdžiai, tarsi reaguojantys į jo užgaidas, įveikė varžančią saulę ir kone užgožė raineles.

– Neištvertum to… princese Kalama.

Ji šūktelėjo.

– Man tai puikiai tiktų. Pirmyn, įsitikink, ar aš Tuščiažodžiautoja.

– Ar būtų smagu, jei esi neįveikiama, princese Rokhama?

Ji sutramdė norą ištiesti rankas, suimti juodus karčius ir prisitraukti tas šmaikščias nuodais besitaškančias lūpas.

Viešnia atodūsiu parodė esanti nepatenkinta.

– Nebūtų smagu, nes esu sukurta iš marmuro, į kurį tavo spygliai neįsiskverbtų.

Po paskutinio žodžio vyro vyzdžiai beveik išnyko, akyse suliepsnojo smaragdai.

Marama ne tai norėjo pasakyti! Bet tikrai nemekens teisindamasi.

– Apgailėtina, bet tavo taktika puikiai veikia vyrus. – Amdžadas papurtė galvą. – Man baisiai gėda dėl savo lyties.

– Nebūk storžievis, Amdžadai, – subarė ji tramdydama norą įgnybti į nugludintus jo skruostus.

– Bet ma-ama! Aš esu storžievis. – Merginą pralinksmino verkšlenančio berniuko įvaizdis. – Tik nenukabink nosies, niekas nemirė nuo mano storžieviškumo. Kol kas.

Marama nesusilaikė. Kyštelėjo liežuvį.

Vyras sustingo kaip įbestas.

Ji pasinaudojo įgytu pranašumu.

– Esi žavingas, kai elgiesi storžieviškai, bet, priešingai nei tu, nesu gimusi ištverti dykumoje.

Amdžadas trūktelėjo tvirtą petį.

– Stovi vos už keturių žingsnių nuo kokono su kondicionieriumi. Dėk vieną koją priešais kitą ir nunešk savo genetiškai ydingą kūną į tą saugią vietą.

Ji kilstelėjo antakį.

– Gerai, pabandykim iš naujo. Na, pasistenk šįkart elgtis kaip šeimininkas.

Vyras caktelėjo liežuviu.

– Ką? Tikiesi, kad pernešiu per slenkstį?

– Kol čia atsiradau, skridau valandą ir važiavau du šimtus mylių. Tai mažiausia, ką galėtum padaryti.

– Pirma, aš čia ne šeimininkas, o prižiūrėtojas. Antra, įsibrovėlių netampau.

– Neduok Dieve, kad reputaciją suterš riteriškas poelgis, a?

– Supratai.

Mergina išsišiepė.

– Na, ką gi, matyt, dar keturis žingsnelius paeisiu savo jėgomis.

Tai pasakiusi pražingsniavo pro Amdžadą, praskleidė palapinę ir įžengė į stulbinančią palaimingą prieblandą ir gaivią vėsą.

Nužvelgė dvidešimties pėdų aukščio patalpą su prabangia beduinų įkvėpta apdaila ir baldais, įsiklausė į kone negirdimo kondicionieriaus ir elektros generatorių burzgimą. Staigiai apsisuko, pabūgusi, kad Amdžadas leido jai įeiti vienai, ir su palengvėjimu atsikvėpė išvydusi jį stovint ties jau užskleista palapinės anga, užkišusį nykščius už drabužio juosmens, prieblandoje iš akių žiburiuojant dar ryškesniam smaragdiškam žvilgėjimui.

Merginos kūnu nuvilnijęs virpulys niekaip nesusijęs su pasikeitusia temperatūra.

Ji nepajėgė atsispirti norui atsikirsti į vieną vyro pastabą ar kaltinimą.

– Beje, taktikos neturiu.

Pasikeitus išraiškai Amdžado žvilgsnis nė nesuvirpėjo.

– Turi. Ji išskirtinė, todėl tampi dar pavojingesnė… ir suktesnė.

– Toli gražu tokia nesu, – Marama kantriai aiškino. – O kam man ta taktika? Ji bejėgė prieš vienintelį mane dominantį jūsų lyties atstovą. Tave.

Tiesmukumas jai uždirbo grimasą.

– O vienintelė mane dominanti jūsų lyties atstovė… pala! Manęs nė viena nedomina.

Ji energingai palinksėjo.

– Ir ne veltui.

Antakis pašaipiai kilstelėjo.

– Ak, kaip malonu, kad tai palaiminai. Taip geriausia, ar ne?

– Išradingai pikta – taip.

– Išties. Bet juk nemanai, jog esu toks apgailėtinas, kad taip ilgai laikyčiausi įsikibęs kompleksų, kad taip ilgai dėl vienos moters nusikaltimų griežčiau dantį ant visos lyties, tiesa?

Ji žingtelėjo arčiau, būdama tikra, kad jis neatsitrauks norėdamas išlaikyti atstumą.

– Ne. Tu pernelyg skvarb… a… įžvalgus, pernelyg protingas, kad pelnytai neigiamą nuomonę apie vieną moterį paverstum apibendrinimu, kuris, kaip žinai, neišvengiamai bus klaidingas.

Amdžadui nereikėjo atsitraukti. Vien žvilgsnio akyse pakako, kad ji laikytųsi keliais žingsniais atokiau.

– Bėda ta, kad sutinku tik mano pelnytai neigiamą nuomonę patvirtinančias moteris. Tiesa, jos nėra šaltakraujiškos nusikaltėlės. Regis, beveik nutrauktame gyvenime tokia laimė dusyk neaplankys. Tačiau traukiu tik tas, kurios pasižymi nuodinga savanaudiška klasta ir galios alkiu. Taigi, dar neįrodyta, kad mano apibendrinimas klaidingas.

– Nori pasakyti, kad moterys – ne tik aš – turėjo tiek drąsos, jog prie tavęs prieitų?

– Kelios, patrauktos mano padėties ir turto, beprotiškai rizikavo. Tik labai trumpai. Įsijungė jų išgyvenimo instinktas, užgoždamas net godumą.

– Ar viena išimtis neįrodo, kad apibendrinimas klaidingas?

Amdžadas sulojo paniekinamai nusijuokdamas.

– Ar tu toji išimtis?

Nesutrikdyta netikėtos pašaipos Marama nusišypsojo žiūrėdama vyrui į akis.

– Tikrai nepasižymiu nuodingomis savybėmis, o mano godumo ir galios alkio lygis neigiamas.

– Šitai sako moteris, ištekėjusi už princo, paskui – už laivybos imperijos paveldėtojo. Vieną nužudei, o su kitu išsiskyrei, kai iš jo atėmė paveldėjimo teisę.

Jos šypsena apsiblausė.

– E… mes vis dar siekiame pranašumo įžeidinėdami, tiesa?

– Dabar pateikiame faktus.

Atsakydama į iššūkį ji kilstelėjo abu antakius.

– Ar tai, kad nužudžiau dėdę Ziadą ir priverčiau iš Bredo atimti paveldėjimo teisę, yra faktai? Nebent išgalvotoje Paranojos planetoje, kurioje tėra vienintelis gyventojas – tu.

Jis prisidėjo ranką prie kairio peties ir neva apgailestaudamas nusilenkė.

– Atsiprašau. Tu niekaip nesusijusi su vieno fizine, o kito finansine žūtimi. Abu buvo tiek kvaili, kad tave vestų ir patys pražūtų. Ligotas už tavo tėvą vyresnis vyras, mėginęs neatsilikti nuo seksualios ego gniuždančios nuotakos, ir vos iš vystyklų išlipęs kūdikis, savo ateitį sugriovęs tam, kad padarytų įspūdį šimtu metų brandesnei viliokei.

Ji išsižiojo. Užsičiaupė. Ir vėl išsižiojo.

Tada prapliupo kvatoti.

– O, vaikeli, tu geras. Ar bent pagalvoji, kas virsta tau iš burnos, ar tiesiog praveri lūpas ir leidi žodžiams ištrūkti į laisvę?

Amdžadas pakreipė galvą.

– Ačiū, kad teikeisi pasipiktinti ir patvirtinti tiesą.

– Tu taip toli nuo tiesos, lyg būtum ūke. Bet vis tiek esi toks geras, kad rašydamas satyras pelnytum pasaulinę sėkmę. Net stengdamasis įžeisti be galo linksmini.

– Nori pasakyti, kad įžeisti nepavyksta? Tikriausiai netenku galių. Ar turi arseno?

Marama vėl pratrūko kikenti, nors prisiminus, ką jam teko iškęsti, perskrodė užuojauta.

– Tavo kriptonito, a? Ne. Aš visiškai nenuodinga. Įžeidimai veiksmingi tik tada, kai juose yra skausmingos tiesos. Tavuosiuose nėra nė krislelio, jie taip tempte pritempti, kad tiesiog juokingi.

Staiga Amdžadas žingtelėjo priekin. Iš nuostabos ji kone parkrito ant nugaros.

– Žinai, kas juokinga? – pavojingai nutęsė jis. – Kad velionį vyrą vadini dėde. Ar toks buvo jo fetišas?

Ji nekvėpuodama palaukė, stebėdama, ar vyras panaikins juodu skiriantį tarpą. Nepanaikino.

Marama trūksmingai iškvėpė.

– Jis buvo mano dėdė, nors, kaip žinai, kraujo ryšiais nesame susiję. Tikrai turėtum žinoti, kad politinės santuokos nėra tokios, kokios atrodo iš šono.

Žiaurumas ir apsukrumas vyro akyse šoktelėjo, o kartu ir jos kūno temperatūra.

– Nebuvau savo paskirtosios žmonos dėdė, todėl nežinau. Tau, regis, pasisekė ten, kur jai nepavyko. Nesivargindama išsiuntei nelaimingą sutuoktinį anapus.

Marama išsitiesė visu penkių pėdų aštuonių colių ūgiu.

– Jei manai, kad jo mirtis praėjus šešeriems metams po vestuvių nesukėlė rūpesčių, norėčiau pažiūrėti pro tą iškreiptą lęšį, pro kurį žvelgi į pasaulį.

Amdžadas gūžtelėjo pečiais.

– Aih, tai nebuvo spartus tempas. Aš santuoką pradėjau sveikas kaip jautis, o po šešių mėnesių vos nemiriau. Tačiau ginant tave reikia pasakyti, kad ištekėjai per jauna, dar mokeisi, kaip naudotis moteriška klasta. Bet už prarastą laiką atsigriebei su kaupu.

Šis vyras neišmušamas iš vėžių. Bent jau pats taip manė. Marama turėjo visas dvi dienas, kad pradėtų jo išjudinimo kampaniją.

Prisiminusi sumanymą nusišypsojo.

– O tu susituokęs buvai patiklus pastumdėlis, bet nuo to laiko išmokai vyriško šovinizmo paslapčių. Nenusimink. Anot patikimų šaltinių, tavo būklė pataisoma.

Į jos vypsnį Amdžadas atsakė šypsena, galinčia suėsdinti ir metalą.

– Aih, girdėjau. Kad atsiverstų į patiklumą, vyrui tereikia moters, kuri visam gyvenimui įkalintų jį mylinčioje tarnystėje.

Viešnia nusikvatojo.

– Tu tiesiog pernelyg gardus. Toks gardus, kad net išalkau. – Marama palaukė, kol vyro veidą ėmė temdyti rūškana, pažymėjo sau pergalės tašką ir apsisuko. – Ar čia yra ko pavalgyti?

***

Amdžadas stebėjo nueinančią kikenančią Maramą ir svarstė, kas ką tik nutiko.

Ar jos visiškai netikėtas žodis buvo paskutinis?

Dar blogiau, ši moteris mėtė jį tarp neįveikiamos priešpriešos ir potraukio, plačia šypsena atmušė šūvius, kurie, regis, tik didino jos apetitą…

Ką jis sau galvoja?

Visa tai nesvarbu. Svarbus tik vienas dalykas. Kad ji čia vietoj savo tėvo. Šitai sujaukė jo planus.

Ne. Tai tik proga juodu permatyti.

Tik Amdžado planai priklausė nuo to, ar atvyks jos tėvas.

Teks improvizuoti.

Vyro pilvas įsitempė. Niekada nežengdavo nė žingsnio neapskaičiavęs smulkiausių pasekmių. Vienintelį kartą, kai taip pasielgė, vos neprarado gyvybės. Dabar paties Zohaido likimas kaba ant plauko.

Bet jis neturi pasirinkimo.

Jei negali pričiupti jos tėvo, pagrobs Maramą.