Читать книгу Meilės įkaitė - Olivia Gates - Страница 3

Kaip pagrobti tą, kuris nori būti pagrobtas?

Atsakymas: paprastai.

Tiksliau, toks turėtų būti atsakymas.

Dar nežinia, kaip pasiseks šis pagrobimas.

Amdžadas niūriai žvelgė įkandin lieknos Maramos figūros, mintyse keisdamas pradinį planą.

Jos tėvas sakė atvyksiąs anksčiau, kai Amdžadas užsiminė norįs aptarti siekiamų prekybinių santykių sąlygas. Tai, kad Jusufas išvis sutiko dalyvauti, Amdžadui bylojo, jog jis nenutuokia brolius Al Šalanus atskleidus jo vaidmenį vagiant ir klastojant Zohaido didybės papuošalus.

Dėl kvailo genčių įstatymo papuošalų reikėjo tam, kad Al Šalanai ir toliau valdytų Zohaidą. Įstatymas kilo iš tokių pat paikų legendų, bylojančių, jog karalius Ezatas – Amdžado protėvis ir neva antrininkas, tiksliau, bukapročiai žmonės mėgdavo pasakoti, kad Amdžadas yra Ezato įsikūnijimas, – papuošalų suteikta galia suvienijo gentis ir įkūrė Zohaidą.

Laikui bėgant šis kvailas pasakojimas dar labiau įsišaknijo. Zohaidiškiams nė motais, kad Al Šalanai šalį pavertė viena turtingiausių pasaulyje. Jiems terūpėjo, kad karališkoji šeima būtų gera iždininkė. Svarbiausias įvykis karalystėje – Parodos diena, kai buki silpnaprotiškos visuomenės atstovai ateidavo įsitikinti, kad papuošalai saugūs. Kaip bylojo legendos, velnio nešti papuošalai neužsilaiko rankose to, kuris nebevertas sosto.

Šiuo įsišaknijusiu prietaru naudojosi Jusufas Al Vakedas ir jo pakalikai, laukdami Parodos dienos, kai galės atskleisti, kad dabar Al Šalanų turimi papuošalai padirbti. Jusufui parodžius tikruosius niekas iš besmegenės bandos neapkaltintų jo vagyste – tik šlovintų kaip naująjį papuošalų pasirinktą valdytoją.

Kvailiai. Visi. Įskaitant Amdžado šeimą.

Jis gundėsi palikti visą regioną murkdytis tamsiųjų amžių puvėsiuose. Tėvui geriau išeiti į pensiją, o pats būtų linkęs daugiau nebekentėti greta bjauriausių padarų, trokšdamas perplėšti juos pusiau, kad būtų pasiekti tokie menkaverčiai dalykai kaip taika pasaulyje.

Karališkos pareigos Amdžadui visada kėlė nuobodulį. Žinoma, jis dirbo, ką reikėjo, nes stengėsi geriausiai panaudoti savo gebėjimus, be to, po širdies smūgio tėvui jo reikėjo dar labiau. Tik būti pirmuoju eilėje į sostą prilygsta stovėti priešais gyvulių bandą arba šaulius. Nesulaukė nieko kito, tik mėginimų paskersti posėdžių salėje ir planų nužudyti miegamajame, paįvairintų nuolatiniais sąmokslais paspęsti spąstus, priversti bankrutuoti arba apkaltinti nusikaltimais, nors buvo per daug protingas, kad apie juos galvotų. Ką jau kalbėti apie žeidžiantį visuomenės susidomėjimą.