Читать книгу Išlaisvinta aistros - Olivia Gates - Страница 1

Pirmas skyrius

Оглавление

Haresas Al Šalanas tvirčiau apsisiautė gobtuvu, susiaurindamas angą akims iki plyšelio. Tam, kad stebėtų taikinį, daugiau ir nereikėjo.

Kai Haresas vėl sustingo ir prisiplojo prie kopos krašto, vidurnakčio vėjas plakė jį apnešdamas smėliu… Ausyse audeklo pritildytas kvėpavimas vis dar varžėsi su vėjo staugimu bekraštėje dykumoje.

Jis išsiblaškęs ištiesė ranką smėliaeigio, tarsi branginamo žirgo, link. Transporto priemonės šalia nebuvo. Paliko ją daugiau nei už dviejų mylių. Privažiavus arčiau variklio triukšmas būtų pasklidęs šiame tykiame kraštovaizdyje. Idealiu atveju būtų nusitempęs jį iki šios vietos, bet taip būtų užtrukęs mažiausiai dvidešimt minučių. Dvidešimt minučių, kurių neturėjo.

Haresas nesileis apkvailinamas nekintančio vaizdo, kurį stebėjo pastarąsias penkias minutes. Viskas gali bet kurią akimirką pasikeisti. Tuomet kištis jau bus per vėlu.

Kol kas viskas taip pat. Vienintelį įėjimą saugantys du sargybiniai spietėsi aplink palaikį konteinerį, kuriame dėl išgyvenimo su negailestingu dykumos vėju grūmėsi liepsna. Dar trys sargybinių poros supo sukiužusią plytų trobelę. Iš aptriušusio pastato vidaus pro senų medinių langinių siūles žybčiojo dujinė lempa.

Haresas turėjo pripažinti Al Osaibių sugebėjimus. Al Šalanų klano priešininkai surezgė puikų planą, be to, akimirksniu. Ši trobelė vidury niekur. Tiesiogine to žodžio prasme. Artimiausios gyvenamos vietovės visomis kryptimis yra daugiau nei už penkių šimtų mylių. Tai ideali vieta įkaitui laikyti.

Įkaitui, kurio išlaisvinti Haresas atvyko.

Šią vietą rado tik išsiaiškinęs vieno tų, kurie pasamdė trobelėje esančius žmones, tapatybę. Kadangi sąmokslą atskleidė gana anksti, Haresui pavyko rasti visus dalyvius šiems dar keliaujant. Sekė jų telefonų signalus, kol prieš du šimtus mylių baigėsi ryšys. Po to pasinaudojo visomis prieinamomis technologijomis ir šią vietą rado tik pasitelkęs pažangią palydovinę trianguliaciją.

Bet kuris kitas asmuo, neturintis tokių žinių, neribotos prieigos ir galios, būtų nuleidęs rankas. Net ir turėdamas visus išteklius jis nebūtų radęs šios vietos, jei ne laiku padarytos išvados.

Laikas seko. Sprendžiant iš to, ką sužinojo apie priešo planus, išvadavimui turėjo mažiau nei dvidešimt minučių. Tuomet tardyti įkaito atvyks šio pagrobimo sumanytojai ir su savimi atsiveš armiją sargybinių.

Bet kokiomis kitomis aplinkybėmis Haresas nebūtų laikęs šios situacijos tokia pavojinga. Būtų atvykęs su savo smogikais. Vien pasirodę geriausi ypatingųjų pajėgų vyrai būtų privertę bet kurį, dar turintį išgyvenimo instinktus, mesti ginklus ir pasiduoti.

Tačiau būdamas Zohaido Vidaus reikalų ministru, centrinės žvalgybos ir krašto apsaugos vadovu Haresas nebežinojo, kuo pasitikėti. Šįvakar jo komandą sudarė trys vyrai iš geriausiai vertinamų grupių, kuriems jis patikėtų savo gyvybę. Jie ne tik jo pavaldiniai – jie ir šeimos nariai, kariai princai, kurie kaip ir jis už karalystę atiduotų gyvybę. Nors kitomis aplinkybėmis Haresas taip pat pasitikėjo daugeliu savo vyrų, dabar negalėjo sau leisti tokios prabangos. Ant kortos pastatyta per daug, o netekus palaikymo visą regioną gali apimti chaosas. Visus kitus turėjo laikyti įtariamaisiais.

O ar galėjo elgtis kitaip, kai įsigauta į pačius rūmus? Karališkosios šeimos priešai net įsiskverbė į jo vyriausybę ir jos veiklą, į pajėgas, atsakingas už Zohaido saugumą.

Haresas užsimerkė. Vis dar nepajėgė tuo patikėti.

Sąmokslas nuversti jo karalių tėvą ir valdančią Al Šalanų šeimą Zohaide jau kelis mėnesius brendo jų panosėje. Neįkainojami Zohaido pasididžiavimo papuošalai, – kaip tiki visos gentys, – suteikiantys karališkajai šeimai teisę valdyti, buvo pavogti ir pakeisti padirbiniais prieš pat Parodos dieną, kai juos turėjo pademonstruoti viešai. Vagis, be abejo, ketino atvirai atskleisti, kad papuošalai padirbti, ir sukelti chaosą, po kurio Al Šalanai būtų pašalinti iš valdžios.

Pastarąsias savaites Haresas visame regione mėtė tinklus pasitelkdamas informaciją, gautą brolio Šachino ir jo naujosios žmonos Džoharos. Tą ankstų rytą Haresas aptiko pėdsaką, galintį nuvesti tiesiai pas sąmokslo sumanytoją.

Vyrą, neva amerikiečių žurnalistą, tvirtinantį, kad žino visas svarbiausias su sąmokslu susijusias smulkmenas.

Per dvidešimt minučių Haresas atvyko į nuomojamą vyro butą. Tačiau priešai jau buvo spėję pasidarbuoti. Vyriškis dingo. Buvo pagrobtas.

Nuo tos akimirkos Haresas nė karto nesusvyravo, kol atsekė grobikų pėdsakais į šią atokią vietą. Jis neabejojo dėl negailestingojo Al Osaibių patriarcho nurodymų. Išpešti iš vyro informaciją, o paskui leisti dykumai jį pasigviešti drauge su paslaptimis.

Šios priežasties pakako, kad Haresas būtų čia. Niekas jo tarnybos metu nebus neteisingai nuskriaustas Zohaido žemėje. Net jei to asmens tikslas – sužlugdyti Al Šalanus. Net jei tai kažkoks Tidžėjus1 Berkas.

Tidžėjus Berkas. Tas vyras – tikra mįslė. Duomenų bazėse Haresas turėjo naujausią informaciją apie kiekvieną žurnalistą pasaulyje. Jis atidžiai visus sekė, kadangi jie valdė galingiausią ginklą – žiniasklaidą ir negailestingą jos poveikį pasauliniams pokyčiams ir viešajai nuomonei.

Tačiau Tidžėjus Berkas praslydo pro jo radarą. Nuo tada, kai Haresas išgirdo apie šį žurnalistą, nutiko neregėtas dalykas. Jam apie tą vyrą nepavyko sužinoti nieko. Tarsi Tidžėjus Berkas būtų atsiradęs tą akimirką, kai prieš savaitę atvyko į regioną.

Haresas rado tik vieną užuominą apie Tidžėjų Berką, kuris kažkada lankėsi regione, – amerikietį informacinių technologijų specialistą, dirbusį tarptautinėje įmonėje Azmahare. Tačiau tas vyras kiek daugiau nei prieš metus grįžo į Valstijas. Po kelių mėnesių jį nuteisė už sukčiavimo ir grobstymo nusikaltimus, įvykdytus gyvenant Hareso regione. Dabar jis atlikinėjo penkerių metų bausmę maksimalaus saugumo įkalinimo įstaigoje ir prieš kelias valandas tebebuvo savo kameroje.

Šis Tidžėjus Berkas tikriausiai pasinaudojo vardu arba išgalvojo savo vardą, kuris sutapo su tikro asmens tapatybe.

Todėl Haresui piršosi viena išvada. Tas vyras tikriausiai šnipas. Ir dar labai slapus – nuo Hareso tinklų nuslėpė savo kilmę, veiksmus ir ryšius.

Tačiau Haresas išgelbės Tidžėjų Berką, net jei pasirodys, jog tai pats velnias. Nugabenęs į saugią vietą išpeš jo turimą informaciją. Jei tos žinios apie tai, ko jis viliasi, ko bijo, išsiaiškins, kokios neįmanomos kainos vyras ketino prašyti už neįkainojamą informaciją, ir ją padvigubins. Tuomet padarys viską, kas jo galioje, ir užtikrins, kad vyriškis jos pakartotinai neparduotų.

Sargybiniai jau snūduriavo priešais laužą. Haresas parodė signalą Munsurui, savo pavaduotojui. Tada Munsuras perdavė įsakymą prieš laikrodžio rodyklę Jazidui, esančiam pietinėje trobelės pusėje, o pastarasis perdavė Mohabui vakarinėje pusėje.

Jie vienu metu dukart iššovė strėlytes su raminamaisiais, pakirsdami jiems paskirtus sargybinius.

Haresas atsistojo ant kojų. Po kelių sekundžių jis jau šoko per susmukusius sargybinių kūnus ir be garso nusileido ant akmeninių laiptų, vedančių prie trobelės durų. Kiti būrėsi prie jo.

Jis apsikeitė su vyrais trumpu linktelėjimu, nykioje amžino kaip laikas žvaigždžių spindesio ir nepastovios laužo liepsnos šviesoje matydamas tik įtemptus jų žvilgsnius. Jie susidoros su bet kokiais netikėtumais. Jis eis tiesiai prie taikinio.

Haresas stumtelėjo duris. Jos girgždėdamos perskrodė tylą ir atsilapojo.

Jo žvilgsnis aprėpė blausų vidų. Berko čia nebuvo. Yra kitas kambarys. Tikriausiai jis ten.

Haresas patraukė suklypusių durų link ir pamažu jas pravėrė.

Į jį atsigręžė lieknas trumpabarzdis vyras dygsniuotu smėlio spalvos švarku.

Jų akims susitikus akimirka ištįso.

Blausioje šviesoje Haresas net dusyk pažvelgė paveiktas vyro žvilgsnio, kuris, rodėsi, spjaudėsi elektriniu mėliu. Tačiau tai ne viskas. Jis tarytum švytėjo prietemoje tiek dėl tviskančio įdegio, tiek dėl stulbinančių veidą supančių žvilgančių auksinių plaukų.

Kitą akimirką Haresas atplėšė žvilgsnį ir įvertino situaciją. Jis vonioje. Berkas ja nesinaudojo. Ketino pasprukti. Jau buvo pravėręs šešių pėdų aukštyje esantį langą net ir priekyje surištomis rankomis. Haresas neabejojo, jog grobikai nebūtų padarę tokios klaidos ir taip jų surišę. Vadinasi, vyras buvo ganėtinai lankstus, kad perkeltų rankas ten, kur galėtų jas panaudoti. Dar minutė ir jis būtų pasprukęs.

Akivaizdu, kad jis nežinojo, jog nėra kur sprukti. Vežamas tikriausiai buvo be sąmonės arba užrištomis akimis. Tačiau sprendžiant iš to, ką matė Berko akyse, Haresas galėjo lažintis, kad jis būtų bandęs bėgti nepaisydamas nieko. Šis vyras verčiau norėtų būti nušautas į nugarą bėgdamas, nei į veidą melsdamas pasigailėti. Jis ne tik apsukrus. Jis sumanus, bebaimis.

Ir bus negyvas, jei Haresas jo iš čia neišves.

Haresas neabejojo, kad jo grobikai veikiau nužudytų tą vyrą ir netektų jo galvoje esančios informacijos, nei leistų jai pakliūti Al Šalanams į rankas.

Pastebėjimas privertė imtis veiksmų. Haresas šoko ir čiupo vyro ranką. Galėjo prisiekti, kad kitą akimirką jam pro dantis praskriejo raketa ir sprogo už akiduobių. Prireikė kelių sekundžių, kol susivokė, kas nutiko.

Vyras jam trenkė.

Vis dar pusiau apakintas Haresas pasitelkė kitus pojūčius ir pasilenkė, kad išvengtų pasipylusių vyro smūgių. Haresas vėl jį puolė ir apglėbė stipriai kaip lokys. Neturėjo laiko asmeniškiau prisistatyti kumščiams, kuriuose glūdėjo toks netikėtas smūgis.

Vyras rangėsi jo glėbyje nuožmiai tarsi tornadas ir vos neištrūko.

– Liaukis muistytis, kvaily, – sušnypštė Haresas. – Atėjau tavęs išgelbėti.

Regis, vyras nesuprato Hareso žodžių dėl jo burną dengiančio gobtuvo. Arba juo nepatikėjo. Jis vienu metu taip spyrė Haresui į kairę blauzdą, kad net kaulai subraškėjo, ir smūgiavo keliu. Haresas vos išvengė paskutinio luošinančio smūgio, stebėdamasis Berko mitrumu ir greičiu ir dar labiau jį spausdamas. Šis daug mažesnis liesas vyras neleistų taip lengvai jam išsisukti, jei galėtų naudoti abi rankas ir turėtų daugiau erdvės.

Haresas nusitraukė nuo burnos audeklą ir prispaudė vyrą prie nelygios akmeninės sienos dilbiu slėgdamas jam gerklę, kad liautųsi priešinęsis, pakeltų veidą ir vėl pažvelgtų jam į akis.

Haresą vėl nukrėtė srovė, kai tos žvilgančios akys pažvelgė į jo, o įkalintas vyro kūnas ėmė kunkuliuoti iš neklusnumo ir panikos.

Haresas nusipurtė jį išblaškiusį pojūtį ir tvirčiau prispaudė Berką.

– Neversk manęs tavęs išjungti ir išnešti kaip maišą purvinų skalbinių. Neturiu laiko tavo paranojai. Dabar daryk kaip liepsiu, jei nori ištrūkti iš čia gyvas.

Jis nelaukė, kol vyras sutiks. Bet tą sekundę prieš atsitraukdamas pamanė išvydęs, kaip baimingas priešiškumas Berko akyse sušvelnėjo. Šį pastebėjimą Haresas nustūmė šalin, kad apsvarstytų vėliau, ir ėmė tempti Berką ten, pro kur atėjo.

Šūvių papliūpos perskrodė naktį ir sustabdė jį.

Tikriausiai atvyko pastiprinimas. Hareso širdis plakė kaip pašėlusi iš noro bėgti padėti savo vyrams. Tačiau negalėjo. Jie visi sutiko žinodami, kad svarbiausias dalykas – sugauti taikinį. Visa kita – įskaitant ir asmenis – galima paaukoti.

Jausdamas, kaip kraujas vienu metu verda ir stingsta, jis atsisuko į Berką. Jie turės pasinaudoti atsarginiu keliu, kuriuo įkaitas jau pasirūpino.

Vyras jį aplenkė ir sukosi atgal. Haresas nuo ginklų laikiklio, pritvirtinto prie šlaunies, nusitraukė durklą, perpjovė Berko pančius, įsidėjo ginklą atgal, paskui pasilenkė, kad pakeltų vyriškį ir padėtų išlipti pro langą. Tuomet vyras padarė dar vieną keistą dalyką. Jis pašoko iš stovimos padėties tarsi katė ir akimirką įsikibo į atbrailą šešių pėdų aukštyje, kol įgavo jėgos persimesti pro angą. Jis tai atliko vienu sklandžiu judesiu. Po sekundės Haresas išgirdo savitą žmogaus, kitoje pusėje nukrentančio ant žemės ir nusiritančio žeme, garsą.

Ar šitas vyrukas akrobatas? Ar jis taip pat ypatingųjų pajėgų agentas?

Kad ir kas jis toks, to Haresas tikrai nesitikėjo. Jis tik vylėsi, jog tas atkaklus mulkis nepabėgs, priversdamas ištrūkus jį persekioti. Haresui su savo dydžiu, priešingai nei tam vyrui, prireiks daugiau nei trijų sekundžių pralįsti pro nedidelę angą.

Po maždaug dešimties sekundžių Haresas atbulomis išlindo pro kiaurymę – tik taip įgavo užtektinai jėgos, kad prasispraustų. Leisdamas kūno masei nutempti jį žemyn ir prisiliesdamas prie žemės ištiestomis rankomis, Haresas aukštyn kojom išvydo lūkuriuojančio vyro siluetą. Vadinasi, Berkas ganėtinai protingas ir žino, kur slypi geriausios galimybės.

Haresas vienu tęstiniu judesiu nusileido ant išskėstų delnų, susirietė ir persivertė ant kojų, paskui atsistojo ir ėmė bėgti vyro link.

– Sek paskui mane.

Vyras pakluso netaręs nė žodžio.

Juodu bėgo smėlio kopomis vedami tik Hareso tamsoje švytinčio kompaso ir šaltų žvaigždžių skliauto. Jie negalėjo naudoti žibintuvėlio, kad rastų kelią atgal prie smėliaeigio. Sunku pasakyti, ar kuris priešininkų neprasmuko pro jo vyrų tinklą. Žibintuvėlis tamsoje taptų švyturiu priešui, kuris juo nusektų, ir viskas nueitų perniek.

Haresas bėgo globotiniui skuodžiant iš paskos, ir kartojo sau, kad kiti saugūs. Tą sužinos tik tada, kai jie pasieks savo sraigtasparnį, esantį už kelių mylių, ir pateks į ryšio zoną, kurioje jis galės su jais susisiekti.

Kol kas pajėgė galvoti tik apie tai, kaip nugabenti Tidžėjų Berką į saugią vietą.

Po dešimties minučių jis pasijuto pakankamai saugus, kad vėl atkreiptų dėmesį į vyrą. Berkas nuo jo neatsiliko. Ritmas, kuriuo judėjo jo pėdos, bylojo, jog jis bėga greičiau nei Haresas norėdamas kompensuoti jų kojų ilgių skirtumą. Taigi jis ne tik mitrus pasirengęs kovotojas, bet ir puikios fizinės formos. Geros naujienos. Haresas nenorėjo tempti to vyruko iki smėliaeigio, jei šis susmuktų. Tačiau, akivaizdu, toks pavojus negresia. Berkas išlaikė puikų tempą. Ne kvėpčiojo, o vienodai giliai įkvėpdavo ir lėtai iki galo iškvėpdavo.

Ir vėl Hareso kūnu nuvilnijo kažkoks… nepaaiškinamas pojūtis, kai tie garsai, rodėsi, skverbėsi naktyje, nors jo paties ausis kurtino vėjas. Pojūtis kilo kažkur už krūtinkaulio ir keliavo į apačią, leisdamasis vis žemiau.

Haresas sugriežė dantimis dėl šio trikdžio, ir jie pasiekė smėliaeigį. Jis įšoko į atvirą keturratę smėliu važiuoti skirtą transporto priemonę.

– Sėsk už manęs.

Nė nestabtelėjęs Berkas įslydo paskui jį ant sėdynės, apžergė kojomis Hareso klubus, prisispaudė priekiu prie jo nugaros ir apsivijo jį, tarsi juodu darytų tai kiekvieną dieną.

Didinant variklio apsukas Hareso kūnu nuvilnijo šiurpas. Po kelių sekundžių jis jau ginė smėliaeigį per kopas vairuodamas nuožmiau, nei buvo būtina tokioje skubioje situacijoje.

Haresas vairavo įtemptoje tyloje versdamas automobilį peršokti kopų viršūnes ir nusileisti įdubose, taškydamas paskui juos smėlį ir spausdamas variklį iki ribos. Su kiekvienu smarkiu trūktelėjimu Berko rankos vis tvirčiau apsivydavo jo pusiaują, kojos saugiau jį apglėbdavo, skruostas labiau prisispausdavo prie nugaros, kol Haresas pajuto, kad jie susiliejo.

Akimirką jam pritrūko kvapo, kai Berko kūno karštis prasiskverbė pro visas sąlyčio vietas ir susitelkė strėnose.

Adrenalinas. Štai kas tai. Nepatogumo jausmas. Kad kažkas taip arti prisispaudęs net ir tokiomis aplinkybėmis.

Taip. Kas dar tai galėtų būti?

Po kelių minučių jis išvydo Mi-17 sraigtasparnio kontūrus. Tai geriausias Hareso kada nors matytas vaizdas. Jam ne tik pavyko juos išgabenti, bet dabar galės nuo savęs nusikrapštyti tą vyrą.

Smėliaeigis cypdamas padarė didžiulį lanką, vos neapvirto, paskui siūbuodamas sustojo prie piloto durelių.

Haresas atitraukė Berko rankas nuo liemens ir vienu judesiu išlipo iš automobilio. Vyras iššoko jam iš paskos – vėl tykiai ir taupiai kaip katė – ir laukė nurodymų.

Regai visiškai pripratus prie tamsos Haresas įsižiūrėjo į smulkmenas. Auksiniai vėjo sušiaušti plaukai, mirguliuojančios akys – Berkas panėšėjo į nežemišką mėnulio elfą, kurio grožio nepalietė išmėginimas…

Jo grožio?

– Šok į keleivio sėdynę ir prisisek. – Haresas kone išlojo žodžius ir žinojo, kad visas pyktis nukreiptas į beprotiškas mintis ir keistą atsaką. – Įkišiu automobilį į krovinių skyrių…

Iš pradžių jis išgirdo griaustinio griausmą.

Paskui suprato. Ginklo šūviai.

Tuomet vyro akyse atsirado nuostaba.

Galiausiai Haresas pajuto įgėlimą.

Į jį pataikė.

Kažkur kairiame šone, širdies lygyje. Suprato, kad į pačią širdį nepataikė. Nesijautė silpstąs. Kol kas.

Kažkas prasmuko pro jo vyrų tinklą ir sugebėjo juos užklupti. Tai gali tapti paskutine jo klaida.

Jis ėmėsi veikti, puolė vyrą, kad šis nesislėptų. Tam nebuvo laiko.

Tačiau Haresas be reikalo nerimavo. Berkas – joks bailys. Jis skuodė sraigtasparnio link, nors aplink juos aidėjo vis daugiau ir daugiau šūvių. Dabar Haresas suprato, kad pataikęs šūvis buvo atsitiktinis. Jokio snaiperio nebuvo. Tačiau tai nereiškė, kad šaulys negalėjo pataikyti į tokį milžinišką taikinį kaip sraigtasparnis.

Per kelias sekundes jie atsidūrė vietose, ir Haresas su griausmu pakėlė didžiulę mašiną nuo žemės į orą.

Jis išspaudė iš sraigtasparnio visą įmanomą aukštį ir pagreitį. Mažiau nei po minutės žinojo, jog jie pernelyg toli, kad juos kas nors persekiotų pėsčiomis, keturračiais motociklais ar apskritai pastebėtų.

Tik tada leido sau apžiūrėti, kaip nukentėjo kūnas. Organizmas dar nesuprato. Haresas jautė tik degantį taką, kertantį kairį šoną iš galo į priekį vos žemiau pažasties. Norėjo manyti, kad tai lengvas sužeidimas. Galbūt šiek tiek pažeistas kaulas. Nieko sunkaus. Jei nepataikyta į arteriją.

Tačiau mintis, kad per greitai neteks kraujo ir jį ištiks šokas, nublanko prieš svarbesnes blogas naujienas. Sraigtasparnio degalai seko. Persekiotojas pataikė į baką.

Haresas nužvelgė matuoklį. Taip sparčiai netenkant degalų jie negrįš į sostinę. Nei į jokią gyvenamą vietovę, kur jis galėtų susisiekti su savo žmonėmis.

Reikėjo sukti iš kelio. Traukti į artimiausią oazę. Ji, esanti už penkiasdešimties mylių, vis tiek buvo keturiais šimtais penkiasdešimtim mylių arčiau nei bet kuri kita gyvenama vietovė. Jos gyventojai nepriklausė šiuolaikiniam pasauliui, bet juodviem su Berku ten saugiai nusigavus Haresas išsiųs pas savo žmones raitus pasiuntinius. Kelionę tikriausiai nutrauks prognozuojama smėlio audra, netrukus atkirsianti šią vietovę nuo pasaulio savaitei ar dviem, per kurias jo broliai ir pusbroliai – vieninteliai, žinantys apie misiją, – tikriausiai pamanys, kad jis mirė. Palyginus su tikrąja jo ir globotinio galimybe išgyventi, tokia kaina rodėsi nedidelė.

Naujasis planas tikrai pasiseks. Nusileisti oazėje, pasirūpinti sužeidimais ir susisiekti su savo žmonėmis. Misija įvykdyta.

Kitą minutę jis vos sau neįspyrė.

Pasirinko patį netinkamiausią laiką misijoms skaičiuoti…

Tekantys degalai – ne vienintelis jų rūpestis. Tiesą sakant, tai mažesnioji bėda. Prireikė nemažai laiko, kol pasireiškė žala, padaryta navigacijos sistemai. Sraigtasparnis labai greitai krito žemyn. O Haresas niekaip negalėjo pakeisti kurso.

Turėjo dabar pat nutūpti. Šioje vietoje. Arba sudužti.

Jis skubiai atsigręžė į Berką.

– Ar prisisegęs?

Vyras karštligiškai palinksėjo ir suvokęs išplėtė akis. Haresas neturėjo laiko nuraminti jį.

Kelias kitas minutes norėdamas sėkmingai nutupdyti sraigtasparnį jis išmėgino visus triukus, kurių išmoko dirbdamas pilotu testuotoju.

Vis dėlto teko nutūpti avariniu būdu.

Pasibaigus smarkiai grandininei kaulus trinančių ir plieną draskančių smūgių reakcijai Haresas trūksmingai iškvėpė pripažindamas, kad jie išgyveno tikrą mėsmalę.

Jis atsilošė sėdynėje stebėdamas, kaip kabinos vidus matosi tai ryškiai, tai blankiai. Ar jis neteko per daug kraujo, ar mirksėjo šviesos? Haresas neabejojo, kad pats sraigtasparnis sugadintas nepataisomai.

Su savo bėdomis tvarkysis vėliau. Pirma pasirūpins keleiviu.

Jis atsisegė saugos diržą, iki didžiausio pajėgumo įjungė kabinos šviesas ir atsigręžė į Berką. Vyras buvo nusukęs galvą į sėdynę, išpūtęs akis iš panikos ir palengvėjimo. Jų žvilgsniai susitiko.

O to, kas nutiko vėliau, su niekuo nesupainiosi.

Haresui pasistojo. Visiškai.

Jis suvirpėjo. Kas čia dabar? Kas vyksta? Ar jo kūnas perdegė iš streso?

Gana šių kvailysčių. Patikrink, ar jis nesužeistas.

Haresas ištiesė ranką. Vyras krūptelėjo nuo jo prisilietimo, tarsi Haresas būtų jį nukrėtęs. Žinojo, kaip jis pasijuto. Tokia pat iškrova pervėrė ir jį. Tai nebe kvailystė – tai beprotybė.

Haresas prisiversdamas įkvėpė pasiryžęs užgniaužti tas keistas reakcijas ir suėmęs už pečių trūktelėjo Berką į šviesą. Vyras priešinosi.

– Liaukis rangęsis. Turiu patikrinti, ar nesi sužeistas.

– Man viskas gerai.

Haresą pervėrė kimus balsas, nors vargiai girdėjo jį per tebejudančių sraigtų gausmą.

Ir jį apėmė įsitikinimas.

Būtų pamanęs, kad dėl prarasto kraujo pradeda kilti haliucinacijos. Tačiau šiuos nepaaiškinamus dalykus juto dar gerokai prieš sužeidimą. Taigi jis liausis klausęsis proto ir to, ką manė žinąs, ir paklus savo kūnui. Šis, kaip ir visi instinktai, šaukė jam nuo pat pirmos akimirkos. O jų Haresas visada klausydavo.

Dabar, net ir tokiomis košmariškomis sąlygomis, jie bylojo trokštą Berko.

O pažinodamas save suprato, jog tai gali reikšti tik viena.

Haresas įbruko pirštus į neklusnų auksinį šilką Tidžėjaus Berko viršugalvyje, o kūnas dar labiau susijaudino, kai jo skruostą nutvilkė ištrūkęs aiktelėjimas.

Jis nykščiu perbraukė rasotas lūpas, tarsi norėdamas sugauti garsą, o liūdna nuostaba dėl to, ką pajuto, buvo toks pat nekontroliuojamas atsakas.

Haresas patenkintas nusišypsojo.

– Na, sakyk, kodėl apsimetinėji Tidžėjumi Berku, barzdotu tyrėju žurnalistu, kai tau kur kas labiau tiktų pasivadinti šiuolaikine papuošalais pasidabinusia Mata Hari?

1

Tidžėjus – T. J. (Čia ir toliau – vert.past.)

Išlaisvinta aistros

Подняться наверх