Читать книгу Išlaisvinta aistros - Olivia Gates - Страница 2

Tidžėjus Berkas išsisuko iš gamtos jėgai prilygstančio apsiaustu vilkinčio vyro glėbio ir šiurkščiu žemu balsu, kurį vėrė panikos drebulys, sušvokštė:

– Ar per avariją galvą susitrenkei?

Iš pažiūros nesujudėjęs vyras vėl prisiartino, versdamas erdvią, aukščiausios klasės karinio sraigtasparnio kabiną susitraukti. Šypsena auksinėse akyse, kurios, rodėsi, sugauna net silpniausius spindulius ir paskleidžia juos dar ryškesnius, įgavo pavojaus atspalvį. Pavojus šiurpino, nes buvo negrėslus, tačiau labiau… gniuždė dėl atsako, kurį sukėlė.

Tuomet milžinas nutęsė sodresniu už dykumos naktį baritonu:

– Vienintelį smūgį į galvą, kurio sulaukiau šįvakar, sukėlė šios tvarkingos ir nagingos rankos.

– Kadangi trenkiau tau norėdamas nunešti galvą, tikriausiai ką nors ten išnarinau. Rodos, tavo sveiką protą. O gal ir visas smegenis.

Haresas prisispaudė arčiau, o gaivus jo kvapas ir vyriškumo galia užplūdo visus Tidžėjaus Berko pojūčius.

– Ak, ir sveikas protas, ir smegenys vietoje. Prireiktų gal… – Hareso akys lyg neskubrios tvilkančios rankos nukeliavo aukštyn žemyn Tidžėjaus kūnu, – dešimties tokių kaip tu mano sąmonei bent atpalaiduoti.

– Anksčiau tam užteko manęs vieno, – nusišaipė Tidžėjus, nebūdamas tikras, ar dar ilgai užteks oro kabinoje. – Vos nepaguldžiau tavęs. Ir dar surištomis rankomis tiesiogine to žodžio prasme.

– Tikrai gali mane paguldyti, tik ne smūgiais. Tai, kaip mane veiki, niekaip nesusiję su fizinėmis jėgomis ir tikrai neatitinka tavo ūgio.

– Ar tik tiek sugebi? Nevykusiai šaipytis iš mano ūgio?

– Aš niekada iš tavęs nesišaipyčiau. – Hareso akys vėl tarytum skleidė jėgos lauką, kuris apsupo Tidžėjų. – Be to, manau, kad tavo ūgis tiesiog tobulas.

Odai nuėjus pagaugais ir pajutus, kad vos sulėtėjusi širdis vėl ėmė plakti, Tidžėjus išsišiepė.

– Ar tu tikrai nesutrenktas? Ar paprastai taip kalbiesi ir su kitais vyrais?

Įžeidimas kylančiame Hareso šypsenos karštyje, regis, virto pelenais.

– Net su moterimis taip nekalbu. Tačiau tik taip kalbėsiu su tavimi. Ir darysiu kitus dalykus. Visus kitus įmanomus dalykus.

Tidžėjus prisispaudė prie keleivio durelių.

– Tai kažkodėl įsikalei į galvą, kad esu moteris? Ir dabar lendi prie manęs? Tepraėjus kelioms minutėms po to, kai vos išgyvenome siaubingoje avarijoje ir nusileidome Dievas težino kur šiame visų pamirštame smėlyne? Ir pats negirdi, kaip kvailai kalbi?

– Kvaila tai, kad manei, jog apšepusi barzda ir siaubinga šukuosena užmaskuos nuo tavęs sklindantį moteriškumą. Jis mane nuo pat pirmos akimirkos suėmė už… gerklės. Tai gal baik vaidinusi ir pasakyk, kas esi iš tiesų?

– Aš esu Tidžėjus Berkas!

Kruopščiai nugludintos lūpos prasiskyrė atidengdamos tokius baltus dantis, kad prieblandoje jie kone švytėjo.

– Mano barzdotoji gražuole, tik vieno mūsų kraujyje dabar srūva testosteronas. Neversk siūlyti… apčiuopiamo įrodymo.

Tidžėjus jį nudelbė stengdamasis neparodyti silpnumo ir atsakyti tokia pačia drąsa.

– Ar tai… apčiuopiamas įrodymas, kad tave traukia maži šviesiaplaukiai vyrai?

Giliai to milžiniško grobuonio viduriuose sudundėjo juokas, kuris perskrodė Tidžėjaus organizmą kaip mirtina įtampa.

– Pirmas dalykas, kurį turi apie mane sužinoti, kad galėtume bendrauti toliau, yra tai, jog aš atsparus įžeidimams. Netrenkčiau tau net jei būtum vyras. Nors iš visų įrodymų ir žinių mano kūnas suprato, kad toks nesi, vos tik išvydau tave toje purvinoje skylėje. Tai ar pati prisipažinsi, ar priversi mane… įrodyti?

Pakilus dešiniajai Hareso rankai Tidžėjus dar labiau prisiplojo prie durų.

– Tik paliesk mane, niekše, ir nukąsiu tau ranką.

– Sprendžiant iš to, kaip į tave reaguoju, nieko kito ir netrokštu, tik kad suleistum savo dantukus į visą mano kūną. Tačiau jei kas ir įrodo tavo moteriškumą, tai šis vadinamasis grasinimas. Vyras būtų pasakęs, kad sulaužytų, nuplėštų man ranką arba ką nors panašaus, vyriško.

– Tai vyrai dažnai tau grasina tai padarysią? O moterys kramsnoja visas pasiekiamas tavo dalis?

Haresas prisimerkė dar labiau susidomėjęs.

– Tu tikra minčių nukreipimo ekspertė, tiesa? Pasiduok pagaliau. Aš tave perpratau. Taip perpratau, kad mano atsako nesusilpnino nė kulka.

– Kulka? – Tidžėjus pajuto, kad akys iš nuostabos kone iššoko. – Tu sužeistas?

Haresas linktelėjo.

– Tai ar pasigailėsi sužeisto vyro ir pasakysi savo vardą? Šįkart tikrąjį. Ir leisk pažiūrėti, kaip atrodai be to skuduro ant veido.

– Ak, užsičiaupk. Ar tikrai esi sužeistas, ar žaidi su manimi?

Ūmai Haresas, iš pažiūros sudribęs, atsitiesė ir timptelėjo Tidžėjų už dešinės rankos. Galiausiai Tidžėjus prisispaudė prie jo – krūtinė prie krūtinės, veidas prie kaklo, ranka apsivijusi galingą liemenį. Iš pradžių apėmė pojūtis, tarytum liestų laidą, kuriuo teka elektra. Paskui viską išdegino šleikštus klampumas.

Tidžėjui nespėjus atsitraukti Haresas įbruko dešinią ranką jam į plaukus ir švelniai timptelėjo, kad jų žvilgsniai vėl susitiktų.

– Matai? Kraujuoju. Dėl tavęs. Gal net mirsiu. Ar būsi tokia žiauri ir leisi man mirti nesužinojus, kas esi?

Tidžėjus atsitraukė nuo jo viena ranka sutepta tirštu, karštu, lipniu krauju.

– Ak, užsičiaupk tik.

Mirtinos Hareso lūpos truktelėjo.

– Užsičiaupsiu, jei pradėsi kalbėti.

– Tau nereikia, kad kalbėčiau, reikia, jog pasirūpinčiau šita žaizda.

– Aš ja pasirūpinsiu. Tu kalbėk.

– Nekvailiok. Gali būti pažeistos tarpšonkaulinės arterijos, o iš jų kraujas kliokia kaip iš čiaupų. Gal ir manai esantis stabilios būklės, bet nežinia, koks smarkus tavo sužeidimas ir kiek kraujo netekai. Kraujo spaudimas gali be įspėjimo smukti žemyn. O taip įvykus niekas jo nebepakels!

– Kalbi kaip ekspertė. Anksčiau buvai pašauta?

– Gydžiau pašautus žmones. Žmones, kurie nebuvo tokie kvaili ir priėmė mano pasiūlytą pagalbą.

– Ar galima taip kalbėti su vyru, kuris dėl tavęs buvo pašautas? Ir ar pagaliau nusilupsi nuo veido tą daiktą?

– Negaliu tuo patikėti! Bet kurią akimirką tave gali ištikti šokas, o tu vis dar stengiesi įrodyti savo nevykusią teoriją?