Читать книгу Galimybė sugrįžti - Rachel Bailey - Страница 2

Siuzana nedrąsiai nusekė paskui Metjų į jo sūnaus palatą žydromis sienomis ir žvilgančių balionų kekėmis. Ant lovos įsitaisęs Flinas su meškiukais išmarginta pižama atrodė labai mažas. Išorinėje rankutės pusėje stirksojo aptvarstyta, bet šiuo metu prie nieko neprijungta kaniulė2. Įsivaizdavus jį, prijungtą prie lašelinės, jai suspaudė krūtinę.

Išblyškęs Flino veidelis pakilo ir berniukas ištiesė rankas.

– Tėtiiii.

Metjus jį švelniai pakėlė ir pabučiavo į skruostą.

– Juk sakiau, kad neilgai užtruksiu, – pasakė su tokia meile, kad jai suspaudė širdį.

Flino žvilgsnis nubėgo ja ir Siuzana sulaikė kvapą. Jis tarsi miniatiūrinė Metjaus versija – tos pačios formos akys, tokia pat putli apatinė lūpa, tik berniuko smakre buvo duobutė. Tokia pati buvo jos tėvo smakre. Ir jos. Žemė po kojomis susvyravo, bet ji neatitraukė akių nuo Flino ir pagaliau suvokė.

Šitas berniukas – pusiau ji.

Ji taip džiaugėsi galėdama tėvystės dovaną įteikti kūdikio troškusiems žmonėms ir taip užsispyrusi mintyse viską susidėliojo, kad niekada nesusimąstė, jog Flinas gimė iš jos kūno ir kraujo. Tas berniukas – dalis giminės linijos, besitęsiančios nuo jos mamos, nuo mirusio tėvo.

Net prieš kelias akimirkas svarstydama, ar vertėtų su juo susitikti, ji apie jį galvojo kaip apie svetimą vaiką, pažįstamą iš pasakojimų. Ne apie savo mamos vaikaitį. Ne apie savo tėvo anūką.

Jis nužvelgė ją rimtomis mėlynomis akimis, paskui garsiai šnibždėdamas paklausė tėvo:

– Kas ji?

To pakako jos širdžiai pavergti ir ji turėjo mirksėdama sutramdyti ašaras.

– Tai mano draugė, – Metjus pasisuko, kad Flinas žiūrėtų į ją. – Ji vardu Siuzana.

– Labas, Flinai, – išspaudė ji pro gumulą gerklėje.

– Labas, Siudan… – stengdamasis ištarti jos vardą jis susiraukė, – Sud…

– Gal sugalvokim ką nors lengviau? – pasiūlė Metjus kilstelėdamas tamsų antakį. Judesys buvo paprastas, bet nuo jo vyro veidas tapo išraiškingesnis, patrauklesnis. Jai išdžiūvo burna. Ji vėl pažvelgė į Fliną pasiryžusi nereaguoti į įgimtą jo tėvo žavesį, bet išvydo tik dar vieną Kinkeidą, kuriam sunku atsispirti.

Ties pilvu sunėrusi pirštus, kad nepaliestų berniuko veidelio, ji maloniai nusišypsojo.

– Kai buvau maža, tėtis mane vadindavo Siuze.

– Siudė, – ištarė Flinas.

Ji nesusilaikiusi išsišiepė, kai vaikas, kurį padėjo sukurti, ištarė jos vardą. Tiksliau, kažką panašaus į jį.

– Puiku.

Metjus pasodino berniuką ant lovos ir pasilenkė prie jos.

– Ar galėtum kelias minutes su juo pabūti? – tyliai paklausė jis savo kvapu šildydamas jos ausį. – Turiu paskambinti į biurą – gali būti, kad pokalbis bus įtemptas. Flinas tokius dalykus greitai pajunta, o dabar jam šito mažiausiai reikia.

Apsupęs gaivus losjono po skutimosi aromatas ją išblaškė ir, nors Metjus jos nepalietė, oda ties ausimi dilgsėjo lyg perbraukta.

Ji nurijo seiles.

– Nepražūsim.

– Ačiū, – jis pakštelėjo sūnui į viršugalvį ir vėl prabilo normaliu balsu. – Turiu paskambinti dėdei Erdžėjui. Kol manęs nebus, su tavimi pabus Siuzė.

– Gerai, – tarė Flinas žiūrėdamas į ją tomis didelėmis akimis, kurios, jos manymu, įžvelgė per daug.

Metjus stabtelėjo prie durų ir nusišypsojo, bet aplink jo lūpas ir akis tvyrojo įtampa.

– Neužtruksiu.

Jam išėjus Siuzana pažvelgė į berniuką, turintį ir jos, ir Metjaus kraujo, ir panoro jį pakelti ir stipriai apkabinti. Bet tik paklausė:

– Na, Flinai, ką čia tokio smagaus nuveikus? Turi įdomių knygų?

– Knygą apie meškiukus, – atsakė jis taip, tarytum juodu kalbėtųsi mirtinai rimta tema.

– Ak, man labai patinka knygos apie meškiukus! Ar norėtum, kad paskaityčiau garsiai?

Berniukas sumirksėjo, paskui nulipo nuo lovos, paėmė didelę knygą meškiukais iliustruotais kietais vir šeliais ir padėjo jai ant kelių.

– Čia tetos Lilės knyga, – paaiškino jis ir Siuzana išvydo ant viršelio užrašą Iliustravo Lilė Kinkeid. Paskui jis vėl užsiropštė ant lovos ir atsirėmęs į galvūgalį ėmė laukti.

Siuzana perskaitė pasakojimą vogčia vis žvilgčiodama į jį, o po to Flinas apdovanojo ją akinančia šypsena – pirma, skirta jai.

– Ačiū, Siude.

Jos širdis sustingo tarytum negalėdama pakelti tos nekaltos šypsenos grožio, bet netrukus ji atsigavo. Priglaudė jo mažą šiltą kūnelį prie savęs ir prispaudė lūpas prie jo kaktos. Flinas jos glėbyje atsipalaidavo, todėl ji leido sau ilgiau neatitraukti lūpų. Akyse susitvenkė ašaros, bet ji stipriai užsimerkė ir neleido joms ištrūkti. Amžinybės jai nereikėjo – mėgausis kiekviena su juo praleista akimirka.

Galiausiai nenorėdama, kad Flinas pasijustų nesmagiai, ji įkvėpė ir jį paleido. Prieš tai berniukas nesimuistė, o dabar tiesiog smalsiai į ją pažvelgė. Ji nusišypsojo ir mirksėdama sutramdė akyse susikaupusias ašaras.

– Ką norėtum veikti? – paklausė žvelgdama į žaislų ir dėlionių stirtą ant staliuko. – Ar norėtum, kad perskaityčiau dar vieną knygą? O gal sudėliokim dėlionę?

Flinas įtraukė apatinę lūpą į burną – akivaizdu, kad prieš pasidalydamas mintimis norėjo ją įvertinti. Paskui pamojo piršteliu kviesdamas pasilenkti artyn. Kai jos ausis atsidūrė ties jo burna, berniukas sukuždėjo:

– Ar gali man padainuoti?

Dainavimas jai buvo tik pomėgis ir įgūdžių ji neturėjo, bet vargu ar tai užklius trimečiui.

– Žinoma, – linksmai pasakė ji, – Žibėk, žvaigždele?

Neatitraukdamas akių jis lėtai papurtė galvą. Iš Flino išraiškos ji suprato, kad jis turi omenyje konkrečią dainą, todėl laukė.

Pamojęs piršteliu jis atskleidė dar vieną paslaptį.

– Ar žinai Elvį?

Šypsena vis kėsinosi timptelėti jos lūpų kampučius, bet jis kalbėjo labai rimtai, todėl ji tvardėsi.

– Asmeniškai nepažįstu, bet jo dainas moku. Ar nori, kad vieną jų padainuočiau?

Jo akys taip suspindo viltimi, kad jai net suskaudo širdį, ir berniukas linktelėjo.

– Kurią nori išgirsti?

– Man jos visos patinka, – atsakė jis ir Siuzana susimąstė, kiek gi Elvio dainų žino trimetis.

– Na, gerai, – mintyse pervertusi Elvio dainyną nusprendė padainuoti Mylėk mane švelniai – gerai žinomą ir paprastą kūrinį. Jai uždainavus pirmas eilutes Flinas nutaisė platų šypsnį ir prisiglaudė jai prie šono.

Baigusi pirmą stulpelį ji nutilo.

– Tęsti šitą ar padainuoti kitą?

– Šitą, – ryžtingai atsakė jis. – Siude, tu teisingai dainuoji.

Ji pakreipė galvą – vargu ar jos balsas gražiausias, kokį jam teko girdėti, vadinasi, teisingai reiškia kažką kitą.

– O kas neteisingai dainuoja?

Flinas atsargiai žvilgtelėjo į duris ir, regis, apsidžiaugęs, kad jo neišgirs, garsiai sušnibždėjo:

– Teta Lilė dainuoja per greitai. Be to, šoka.

Siuzanai teko sutramdyti juoką. Atrodo, teta Lilė – linksma moteris.

– Vadinasi, šokių versijos nereikia?

Jis susiraukė lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.

– Gerai, Elvio dainų šokių versijų nebus. Ar teta Lilė vienintelė dainuoja ne taip, kaip tau patinka?

– Tėtis dainuoja liūdnai.

Siuzana nevalingai pažvelgė į duris, kur matė išeinantį Metjų, ir jai suspaudė širdį. Kodėl Elvis jį liūdina? Gal vienas Elvio kūrinių buvo asmeninė Metjaus ir Greisės daina? O gal jis visada liūdnai dainuoja?

– Ar gali padainuoti dar? – paprašė Flinas nutraukdamas jos mintis.

– Žinoma, mielasis, – ji tęsė nuo antro stulpelio stengdamasi nedainuoti nei per greitai, nei per lėtai, ir jos širdis prisipildė jausmų, kai Flinas vėl prisiglaudė prie jos šono.

***

Žingsniuodamas koridoriumi prieškambario link Metas išvydo vaizdą, privertusį sulėtėti, o galiausiai visai sustoti. Siuzana sėdėjo ant jo sūnaus lovos ir dainavo, o Flinas susirangęs glaudėsi prie liekno jos kūno. Galvą ji buvo palenkusi, todėl ilgi šviesūs plaukai iš dalies dengė juos abu. Žodžių jis negirdėjo, bet, kiek pažįsta Fliną, jis tikriausiai užsiprašė Elvio dainų, kurias dainuodavo Greisė. Jo oda nubėgo drebulys.

Pats dainavimas nestebino – Flinas mokėjo įtikinti žmones, kad jam padainuotų – jį apstulbino tai, kaip atrodė sūnus. Atsipalaidavęs. Patenkintas. Pasitikintis.

Greisei mirus nebuvo nė vieno naujo žmogaus, prie kurio Flinas prisirištų prieš tai jo nepažinęs.

Ką ji pasakė, kad taip greitai įkvėpė pasitikėjimą?

Viena vertus, jis džiaugėsi, kad Flinas vėl gali pasitikėti kitais, kita vertus, norėjo nutempti Siuzaną šalin, kol sūnus prie jos neprisirišo. Tam berniukui mažiausiai reikia netekti dar vieno mylimo žmogaus. Gniaužtai, jau kelias savaites spaudę jo krūtinę, ėmė dar labiau veržti. Galbūt įleisdamas ją į sūnaus palatą suklydo.

Jis perbraukė ranka plaukus ir atsiduso. Vėliau sugalvos, ką daryti dėl Siuzanos ir Flino santykių. Kol kas turi daug ką suplanuoti. Jis įėjo į prieškambarį, nusiplovė rankas iki alkūnių ir apsivilko naują chalatą, o įsmukęs į palatą suprato dėl Elvio neklydęs – Siuzana dainavo dainą Mėlyni zomšiniai batai. Žydros jos akys švytėjo, o balsas buvo švelnus ir jis pagalvojo apie saulėje patiestas baltas šiugždančias paklodes. Kaip ant tų paklodžių paguldytų ją ir ragautų apnuogintą kreminę odą.

Prikandęs dejonę jis sugniaužė kumščius ir išstūmė iš galvos nepadorias mintis. Negali galvoti apie šitą moterį, kuriai jo žmona lygiomis dalimis juto pavydą ir neapykantą. Geisdamas Siuzanos Pariš jis siaubingai išduotų žmonos atminimą.

Be to, Flinui gulint ligoninėje ir artimiesiems neseniai sužinojus, kad velionis tėvas turėjo kitą šeimą (ir šeimos verslo akcijas padalino teisėtiems ir neteisėtiems vaikams), Metas neturėjo jėgų dar vienai problemai. Jis negalėjo blaškytis.

Pakėlusi akis Siuzana pamatė jį, bet dainuoti nesiliovė. Flinas buvo užsimerkęs ir prisislinkęs arčiau. Metjus pastebėjo, kad sūnus giliai ir tolygiai kvėpuoja. Priglaudęs ranką prie skruosto jis parodė Siuzanai, kad Flinas miega, ir mostelėjo kiton palatos pusėn.

Jai toliau dainuojant, tiesa, tylesniu balsu, Metas pakėlė sūnų, paguldė jį lovos viduryje ir apklojo. Šitas berniukas – brangiausias dalykas jo gyvenime, ir Metui buvo nepakeliamai skaudu, kad negalėjo tiesiog jo pabučiuoti ir taip išgydyti, kaip darydavo anksčiau. Gydytojai net nenorėjo, kad jis būtų donoras – vien dėl tos prakeiktos alergijos. Jis nubraukė plaukus nuo blyškaus Flino veido, susiėmė ir kartu su Siuzana perėjo į kitą palatos pusę.