Читать книгу Karštis Niujorke - Samantha Hunter - Страница 1

Įsitaisiusi pirmosios klasės į Niujorką skrendančio lėktuvo sėdynėje, Dela Klark, mėnesį praleidusi San Diege kaip vieno projekto konsultantė, išsitraukė planšetę, kad patikrintų, ar kas gero įvyko jos internetinėse pažinčių svetainėse.

Taip, daugiskaita – svetainėse.

Remiantis statistika, ji turėjo užmegzti platų tinklą. Jos kolegos matematikai apskaičiavo, kad galimybė sutikti tobulą partnerį, atsižvelgiant į vietą ir kintamuosius, buvo viena iš dviejų šimtų aštuoniasdešimt penkių tūkstančių. Dela buvo tikra, kad tiek žmonių nesutiko per visą savo trisdešimt trejų metų gyvenimą, ir vos keli jų buvo bent šiek tiek jai tinkami. Taigi, jos atveju, tikimybių suma – nulis.

Be to, statistiniai tyrimai rodė, kad pasaulyje yra daug daugiau netekėjusių moterų nei laisvų vyrų, ir kuo moteris vyresnė, tuo jai – taip pat ir Delai – sunkiau susirasti bendraamžį arba vyresnį vyriškį.

Nebent leistumeisi į kompromisus. Bet Dela nenorėjo nuolaidžiavimų meilėje arba sekse. Praeityje turėjusi kelis pusėtinus intymius potyrius, ji dar nebuvo atradusi to sekso, dėl kurio svaičiojo kitos moterys ir kuris, pasak jų, atima sveiką protą. Tokio, kuris priverčia moteris pamilti netinkamus vyrus – žinoma, ji netroško, kad jai taip nutiktų. O gal, bent trumpam.

Lėktuvas prisipildė žmonių, bet Dela jų nepastebėjo, nes tyrinėjo kelių kandidatų profilius. Džeimis Reinoldsas pasirodė visai neprastas, kai ji, suspaudusi lūpas ir pakreipusi galvą, žvelgė į jo nuotrauką. Išvydusi patrauklius vyriškus bruožus ir šiltą šypseną, ji su viltimi paspaudė biografijos skiltį. Bet visi lūkesčiai netrukus žlugo. Prie jo pomėgių buvo ginklai, medžioklė ir dominavimas. Vyras buvo pridėjęs keletą papildomų nuotraukų, kuriose matėsi įspūdingas jo kūnas, pridengtas odiniais drabužiais, o vienoje jis pozavo su botagu ir antrankiais, užkištais už diržo.

Kitas.

Garisonas Ganteris. Neseniai atsikraustė į Niujorką iš Vokietijos ir dirbo mažo tarptautinio muziejaus kuratoriumi. Įpusėjęs šeštą dešimtį, atrodė pagarbus, inteligentiškas ir neturintis potraukio ginklams. Paskui Dela pamatė pastabą. Ieškau moters, kuri mylės ir pasirūpins keturiais mažamečiais vaikais. Jam reikėjo auklės, o ne gyvenimo partnerės.

Kitas.

Deja, teko atmesti ir tris kitus kandidatus, per jauną, per daug politišką ir anksčiau teistą.

Ji bent jau ėmė gauti daugiau atsakymų nuo tada, kai leido savo kirpėjai nudažyti kelias šviesių plaukų sruogas rausvai, ėmė naudoti lūpdažį ir blakstienų tušą. Bet ji netraukė vyrų, kurių norėjo. Nejaugi jie manė, kad Dela jautėsi beviltiškai, nes buvo vieniša trisdešimt trejų matematikė? Kad ji priims bet kokį pasiūlymą?

Ji turėjo savas nuostatas. Bet galbūt ir užmetė tinklą šiek tiek per plačiai. Gal reikėtų peržiūrėti savo profilį, kad jis pritrauktų šiek tiek geresnius galimus jaunikius.

Skrydžio palydovams pranešus, kad visi elektroniniai įrenginiai turi būti išjungti, ji atsiduso ir išjungė planšetę. Pakėlusi galvą, išvydo taku žengiantį patrauklų vyriškį, ieškantį savo vietos.

Gražus. Kodėl toks vyras neparašo jai pažinčių svetainėje?

Dėl ūgio eidamas jis turėjo šiek tiek pasilenkti ir kuokštas rusvų plaukų užkrito ant aukštos kaktos taip, kad Dela užsimanė juos nubraukti. Jis pakėlė rankas, siekdamas bagažo spintelės, parodydamas plokščią pilvą, išryškintą kaštoninių trumparankovių marškinių, sukištų į rusvai žalsvos spalvos medvilnines kelnes. Kelnių priekis irgi nepraslydo pro jos akis. Tvirti klubai, plonos, tiesios šlaunys ir… Tiesą sakant, viskas atrodė gana įspūdingai.

Įkišęs kompiuterio dėklą į skyrių virš jos galvos, vyras atsidūrė tiesiai priešais ją. Pasisuko, atsisėdo į kraštinę kėdę šalia jos ir nusišypsojo. Dela pažvelgė į karamelės spalvos akis (o gal jos labiau priminė kavą su pienu), kurios buvo visai šalia.

Maždaug po trisdešimties sekundžių suprato, kad dailios lūpos juda – vyriškis kažką jai sakė.

– Sveika. Atrodo, būsiu tavo kompanionas šį skrydį.

Pasisekė, kad vaikystėje ji išmoko skaityti iš lūpų. Viena geriausių jos draugių buvo kurčia ir Dela niekada neprarado šio gebėjimo.

– Taip, – vangiai atsakė, vis mėgindama sugalvoti tinkamą apibūdinimą jo akims.

Jis ištiesė ranką ir Dela padavė savąją. Kai jo švelnus ir šiltas delnas suspaudė josios, ji giliai įkvėpė.

Oho.

Velnias, ar ji tai ištarė garsiai?

– Aš Geibas.

– O aš – Dela.

– Malonu susipažinti, – linktelėjo jis.

– Ir man, – tarė ji ir patraukė ranką, vos jam atlaisvinus spaudimą.

Palydovas baigė saugumo instruktažą, Dela su kaimynu prisisegė saugos diržus ir įsitaisė savo vietose. Pakilus aukščiau, Dela su palengvėjimu atsiduso ir atsipalaidavo.

– Nepatinka pakilimas? – paklausė Gebas.

Ji prisivertė nusišypsoti.

– Ne itin. Kaip ir nusileidimas.

– Sakoma, kad skrendant tai pavojingiausia.

– Ypač nusileidimai. Ruošiantis tūpti ir leidžiantis įvyksta dvidešimt šešiais procentais daugiau nelaimingų atsitikimų, nors žuvusiųjų skaičius toks pat kaip per nelaimes lėktuvams kylant. Kita vertus, lėktuvuose žūva tik vienas procentas žmonių, tad tai saugiausias keliavimo būdas, – išbėrė Dela ir prikando lūpą, kad save sustabdytų.

Tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl ji beveik niekada nesimylėjo.

Bet Geibas atrodė susidomėjęs ir palinko arčiau jos.

– Puikiai nusimanai apie saugumo statistiką.

Susigėdusi ji gūžtelėjo pečiais.

– Daug skaitau, – išsisuko ir nusiėmusi į kišenę įsidėjo akinius tamsiais rėmeliais. Jie buvo reikalingi tik skaitant. Gal atėjo metas šiek tiek pataisyti savo pažinčių profilį. Ir pirmiausia nusiimti akinius.

– Ką veiki gyvenime, Dela?

Kitas žingsnis – neminėk, kad esi geniali matematikė.

– Esu mokytoja. Kolumbijoje.

Geibo antakiai pakilo.

– Įspūdinga. Kokio dalyko?

– Matematikos, – paskubomis atsakė ji ir, apsimetusi, kad kažką numetė, pasilenkė ieškoti, taip nutraukdama pokalbį.

Kai atsitiesė, kaimynas prisimerkęs įdėmiai stebėjo jos veidą, tarsi suprastų, ką ji galvoja.

– O ką tu veiki? – žvaliai paklausė Dela, mėgindama pakeisti temą ir atgauti šaltakraujiškumą.

Jis neatsakė, nes prie jų priėjo stiuardesė su gėrimų vežimėliu, Dela pastebėjo, kad Geibas nemūvėjo jokių žiedų.

Paklaususi, ko jie norės atsigerti, tai pastebėjo ir stiuardesė, nes neatitraukė akių nuo Geibo ir, paduodama Delai jos kolą, pasilenkė taip, kad Geibas – ir visi kiti – puikiai galėjo pasigrožėti vaizdu po jos bliuzele.

Dela vos susilaikė neužvertusi akių. Negalėjo kaltinti vaikino, kad jis pažiūrėjo – palydovė tiesiog prikišo krūtis jam prie veido.

Dela palietė savo palaidinukės sagas. Gal ir ji galėtų kelias prasisegti. Ne veltui sakoma, mokykis iš profesionalų. Ji ėmė gurkšnoti kolą ir stebėjo Geibo šypseną – palydovė užmezgė su juo trumpą pokalbį ir prasitarė, kad, nuvykusi į Niujorką, turės laisvą savaitgalį.

Ne itin subtilu.

Dela nusisuko į langą ir ėmė gėrėtis debesimis, apsimesdama, kad negirdi. Staiga šiltas delnas suėmė jos ranką ir ji vos nepašoko iš vietos. Geibas švelniai suspaudė jos pirštus nuramindamas.

– Ačiū, bet čia mūsų jubiliejinė kelionė. Šį savaitgalį švęsime mūsų pažinties su Dela trijų savaičių sukaktį.

Geibas pakėlė Delos ranką ir pabučiavo, o ji buvo per daug nustebusi, kad prieštarautų. Atrodė, kad palydovė tuoj pasprings.

– Ką gi, gero savaitgalio, – nenatūraliai šypsodamasi ji pažiūrėjo į Delą, o akyse žybtelėjo abejonė.

Palydovei pasitraukus, Dela ištraukė ranką ir sušnibždėjo:

– Kodėl taip pasakei?

Geibas patraukė pečiais.

– Ji elgėsi storžieviškai, manęs tai nedomina. Ačiū, kad neišsidavei.

Dela nusijuokė.

– Ji tikriausiai nė akimirkai nepatikėjo, kad esame kartu.

– Kodėl?

Ji nustebusi pažiūrėjo į Geibą. Jis nejuokavo. Šis neįtikėtinai gundantis vyras neturėjo supratimo, kodėl tokia pati moteris galėtų nepatikėti, kad jiedu pora.

– Ar pastaruoju metu žiūrėjai į veidrodį? – juokdamasi paklausė Dela.

Įsmeigęs į ją akis, jis papurtė galvą.

– O tu? – pasiteiravo jis tokiu pačiu tonu.

Apstulbinta ji nieko neatsakė.

– Tęskime sąmokslą toliau, gerai? – paklausė jis, pajudindamas antakius, ir nusišypsojo taip, kad Dela negalėjo atsispirti.

Pati troško pažaisti.

– Kodėl gi ne. Jis pasilenkė arčiau.

– Tai mūsų slaptas projektas. Darysi viską, ko paprašysiu, – šelmiškai paerzino jis.

Dela vos nesukikeno.

– Bet nieko, kas užtrauktų man draudimą skraidyti.

– Tuomet lieka daug kitokių galimybių, – tarė jis ir, nors Dela žinojo, kad tik flirtuoja ir juokauja, jo žvilgsnis ją pribloškė. Tarsi jam tai patiktų tiek pat kiek ir jai.

– Susitikinėjame tik tris savaites. Daugiausia laiko buvau išvykusi. Net nežinau, ar jau mylėjomės.

Geibas sukrizeno ir palinko artyn.

– Mieloji, mylėjomės jau pirmąją naktį ir beveik kasnakt paskui. Tiesiog negalime atitraukti vienas nuo kito rankų. Tai buvo nuostabiausias seksas tavo gyvenime, – tarė rydamas ją akimis.

Delos pulsas pagreitėjo.

– Tau netrūksta pasitikėjimo savimi. O aš, pasirodo, esu gana laisvo elgesio.

– Matai, mes tarsi kirvis ir kotas, – linktelėjo jis ir vėl ją prajuokino.

Nesumodama, ką pasakyti, ėmė rankinėje ieškoti kortų kaladės, kurią visada nešiodavosi su savimi.

– Žaidi kortomis? – paklausė ji.

– Kokį žaidimą?

– Pasiansą.

– Gal verčiau pokerį? Jei mėgsti lošti, gali būti gana įdomu.

– Jokių lošimų man, – Dela papurtė galvą.

– Priklausomybė? – rimtai paklausė Geibas.

– Ne, tiesiog man labai gerai sekasi, – ji pažvelgė į vyrą iš po blakstienų, tikėdamasi, kad jis patikėjo. – Visada laimiu.

Vienas jo antakis pakilo.

– Daug pokerio vakarėlių universitete?

– Kažkas panašaus.

Tiesa ta, kad ji laimėdavo, skaičiuodama kortas ir mintyse apskaičiuodama atliekamas neporines. Kartą kazino jai tai vos nesukėlė didelių nemalonumų.

– Dabar man tikrai smalsu. Žaiskime be statymų, bet pažiūrėkime, ar iš tiesų esi tokia gera, kaip sakai.

Dela nusišypsojusi išsitraukė kortas ir gana profesionaliai jas išmaišė, kas sukėlė dar vieną susižavėjusį seksualaus kaimyno žvilgsnį.

– Nesakyk, kad neperspėjau.

Jam galas.

Dela per skrydį laimėjo daugumą lošimų, bet žavėjosi Geibo atkaklumu. Taip pat patiko, kad jo neerzino pralaimėjimai. Atrodė, kad jam tikrai linksma su ja, ne kaip kitiems vyrams, su kuriais ji žaidė kortomis. Jiems nepatiko laiminti moteris.

Jei jie būtų statę, Geibo kišenėse jau švilptų vėjai.

Bet jam pavyko kelis kartus laimėti. Jis buvo protingas žaidėjas ir, nors neskaičiavo kortų, buvo įžvalgus stebėtojas ir puikiai tramdė emocijas.

Jis kaip tik laimėjo žaidimą, kai kapitonas pranešė apie artėjantį nusileidimą, ir plačiai nusišypsojo.

– Gaila, kad nežaidėme iš bučinio.

– Aš… – sumurmėjo ji ir vos neišmetė kortų, kišdama jas į dėžutę.

Geibas jas pagavo, perbraukdamas per jos ranką.

Lėktuvui pradėjus tūpti, Dela sulaikė kvėpavimą. Geibas nepaleido jos rankos ir drąsinančiai ją suspaudė.

Jei ji ir žus skrisdama, tai buvo tinkamas būdas. Bet Dela tikėjosi, kad galbūt Geibas norės ją pamatyti lėktuvui nusileidus. Gal ji galėtų pakviesti jį vakarienės? Arba ko išgerti? Ar Geibas pagalvotų, kad ji tikisi ko nors daugiau?

Ar ji tikėjosi?

Dela buvo taip susimąsčiusi, kad net nepastebėjo, jog jie jau riedėjo nusileidimo taku, paskui pasuko prie vartų. Ji nurijo seiles – metas. Dabar arba niekada.

Ką blogiausio jis galėtų atsakyti? Ne? Juk akivaizdžiai su ja flirtavo, tad galimybė buvo.

Bet kai ji galiausiai įkvėpė, Geibas paleido jos ranką ir mikliai atsistojo, nes žmonės ruošėsi išlipti iš lėktuvo. Jis atsitraukė, pamodamas jai eiti priešais jį.

– Pirma damos.

Už nugaros Dela jautė tvirtą jo kūną, lengvai spaudžiantį ją, kol ji ištiesė rankas ir pasiėmė krepšį, jo priekis trynėsi į jos nugarą, ypač kol jis siekė savo krepšio, palinkęs virš jos.

Paklausk jo. Dabar.

Tada jie ėmė judėti pirmyn iš lėktuvo, per tiltelį, stumiami aplinkinių žmonių, skubančių išlipti.

Kai Dela atsisuko, Geibas susirūpinęs žiūrėjo į laikrodį, jo veidas atrodė nutolęs.

– Geibai, aš…

– Dela, buvo labai malonu su tavimi susipažinti. Ačiū už kompaniją ir kortas, – paskubomis išbėrė jis, akivaizdžiai išsiblaškęs. – Atleisk, turiu bėgti. – Jis nusišypsojo ir nusisukęs į priešingą pusę nužingsniavo.

Dela pamojo, bet jis nebematė.

Ji sumirksėjo ir nuėjo degančiais skruostais, nusivylusi ir susigėdusi. Staiga mintimis sugrįžo į vidurinę mokyklą, kai buvo jaunesnė už daugelį klasės vaikų, įsimylėjusi patrauklų berniuką, kuris nusijuokė, jai pamojavus ir pasisveikinus, ir praėjo pro šalį. Tada, kaip ir dabar, jai atrodė, kad visi matė, kaip ji apsikvailino, nors tai nebuvo tiesa.

Mokykloje berniukai dažnai su ja flirtuodavo, kad ji pagelbėtų jiems mokytis matematikos, bet niekada nekviesdavo į šokius ir vakarėlius. Ji žinojo, kodėl. Jie bent jau kalbėdavo su ja, kai ji padėdavo jiems mokytis. Tėvai ją nuolat įspėdavo šalintis žmonių, sakydami, kad jie visada ją išnaudos. Kad negalima būti patikliai naivuolei. Kad turi domėtis rimtesniais dalykais nei valarėliai ir berniukai.

Jų patarimai dažniausiai pasitvirtindavo. Geibas tiesiog norėjo, kad skrydis neprailgtų, nieko daugiau. Ji neturėjo tame įžvelgti nieko rimto.

Nurijusi kartėlį, Dela pamėgino nukreipti mintis į darbą ir įvažiavo į miestą, kaip visada, viena.

Gabrielis Rosas (toks buvo vardas, kurį jis šiuo metu naudojo) nuvažiavo į viešbutį, vis dar galvodamas apie moterį lėktuve. Prisiminęs ją, nusišypsojo, bet tuojau pat užgniaužė šypseną. Tai buvo darbas. Ji buvo jo darbas.

Vis dėlto jis – žmogus. Vyras. Sėdėdamas lėktuve šalia Delos, ne kartą užsisvajojo, kaip lengva būtų ją pakelti ir padaryti jai daugybę jaudinančių dalykų – ji buvo tokia smulkutė. Jei išleistų jos standžiai į kuodą surištus šviesius plaukus, kaip jie įrėmintų jos širdies formos veidą? Kaip jai patiktų būti bučiuojamai? Koks būtų jos skonis?

Jis norėtų sužinoti, kas dar verčia ją rausti. Stangraus, apvalaus jos užpakaliuko vaizdas, kol ji lipo iš lėktuvo, varė jį iš proto. Geibas vos susilaikė nepakvietęs jos vakarienės. O gal net kažkam daugiau.

Jį retai kas nugalėdavo žaidžiant pokerį – nei vyrai, nei moterys. Bet sunku įveikti žmogų, turintį tokių kortų skaičiavimo gabumų. Dela galėjo apkvailinti paprastą žmogų, bet Geibas buvo išmokytas pastebėti tokius dalykus. Kai perprato jos žaidimą, jam pavyko nugalėti porą lošimų. Bet nebuvo lengva. Jam patiko toks iššūkis.

Bet Dela nebuvo atsitiktinis oro uoste sutiktas praeivis. Ši moteris – jo užduotis. Tiksliau viena jų. Daktarė Olivija Delaila Klark – nuo jaunystės vadinama Dela – buvo žmogus, su kuriuo jis turėjo suartėti.

Kažkas nutekino svarbius duomenis apie vakcinos biologiniam ginklui kūrimą Niujorke įkurtoje biotechnikos įmonėje ir Geibo užduotis buvo išsiaiškinti, kas prikišo nagus. Jie sužinojo tik vieną tyrimo dalį ir, be abejonės, mėgins gauti daugiau. Todėl Saugumo departamentas sukūrė apgaulingą tyrimą, tikėdamasis, kad kaltininkai užkibs ant jauko.

Kad ir kaip būtų, nusikaltėliai turėjo kontaktą viduje arba kitokį slaptą priėjimą prie kompanijos kompiuterių, kurie nebuvo prijungti prie bendro tinklo. Geibui reikėjo patekti į vidų ir išsiaiškinti, kas buvo tas kontaktas ir kaip šnipai gaudavo informaciją.

Jis patekdavo tenai kaip Saugumo departamento tyrėjas, per įprastus su kariniais kontraktais dirbančių personalo narių saugumo patikrinimus. Iš tikrųjų jis įdėmiai sekė ir mėgino pažvelgti po priedangomis, kad sužinotų, kokias paslaptis slepia laboratorijos darbuotojai.

Bet kuris sudominęs asmuo turėjo būti detaliai ištirtas. Tai reiškė lįsti į asmeninius žmonių gyvenimus ir daryti viską, ko prireiks, kad nutekėjimas būtų sustabdytas.

Dela anksčiau pagal sutartį dirbo toje kompanijoje viename vakcinos projekte, bet smulkmenos nebuvo tiksliai žinomos. Ji baigė darbą ankstyvoje projekto stadijoje, bet tai nereiškė, kad negali būti įtariama. Ji buvo pašalinė, atsitiktinis elementas, dėl to dar įdomesnė. Ji galėjo būti visiškai nekalta, bet galėjo būti užverbuota arba prievarta įtraukta užsienio agentų. Ji sumani, tad Geibas turėjo būti dar protingesnis.

Jis pakėlė kompiuterio lagaminėlį, kurį paėmė iš lėktuvo, ir numetė ant plataus stalo priešais sofą. Atidarydamas jį, telefonu fotografavo, kad galėtų sudėti atgal viską, kaip buvo. Pirmiausia pamatė elektroninį skaitytuvą ryškiai violetiniame plastikiniame dėkle ir keli užsienio kalbos įrašai nukrito ant grindų.

Delos lagaminėlis. Jis atliko užduotį ir atsinešė panašų lagaminėlį, kad galėtų „per klaidą“ išsinešti josios.

Įrašau buvo skirti italų kalbai mokytis, bet labiausiai jį domino nešiojamasis kompiuteris. Lagaminėlyje nebuvo jokių dokumentų. Jis įjungė savo kompiuterį, kuris buvo paliktas automobilyje, ir paleido slaptažodžius nulaužiančią programinę įrangą, kad įsilaužtų į Delos kompiuterį.

Kol tai buvo daroma, Geibas peržvelgė kitus daiktus. Galiausiai, įjungęs kompiuterį, jis pakėlė antakį, pamatęs dokumentą su užrašu „kandidatai“ ir vyriškų vardų sąrašą su komentarais ir duomenimis. Ten buvo nuorodos į jų biografijas internete – ne šnipų, o galimų vaikinų biografijas.

Dela ieškojo vyrų internete? Tai nustebino ir jis ėmė tyrinėti kiekvieną biografiją. Jį suerzino mintis, kad Dela galėtų susitikinėti su vienu šių nevykėlių. Ji verta geresnio.

Pyptelėjimas davė ženklą, kad slaptažodis surastas, ir jis nukreipė dėmesį į jos bylas, kurias dabar galėjo atidaryti ir nusikopijuoti į savo kompiuterį. Ten buvo keletas užrakintų bylų ir reikės daugiau laiko, kad jas ištyrinėtų. Baigęs darbą, Geibas sudėjo viską atgal taip, kaip rado, ir pažvelgė į laikrodį.

Kiek užtruks, kol Dela pastebės, kad pasiėmė ne tą lagaminėlį, ir susisieks su juo? Būtina, kad ji pirmoji užmegztų kontaktą. Tai leis jai jausti, kad padėtis jos rankose. Jis neneigė, kad nekantravo vėl ją pamatyti. Galimybė suartėti su daktare Klark buvo labai gundanti ir, nors tai buvo užduoties dalis, jis paprastai nejausdavo tokio nekantrumo. Tai, ką rado iki šiol (nebent ras ką įdomaus užrakintose bylose), reikalavo tik bendros apžvalgos. Bet Geibas norėjo sužinoti daugiau.

Troško pasimylėti su ja, sau galėjo būti atviras.

Jis atsirėmė ir, prisitraukęs kompiuterį artyn, ėmė tyrinėti bylas ir laukti, kol suskambės telefonas. Neabejojo, kad tai įvyks.