Читать книгу Karštis Niujorke - Samantha Hunter - Страница 2

Dela paskubino žingsnį, artėdama prie restorano, kur turėjo susitikti su Geibu Rosu. Buvo priblokšta, kai atidarė lagaminėlį ir suprato, kad jis ne jos. Ypač išvydusi pluoštą dokumentų su Saugumo departamento antspaudais ir jo ženklelį. Ji iš karto uždarė lagaminėlį ir paskambino Geibui.

Lėktuve buvo tokia sutrikusi, kad pačiupo ne tą lagaminėlį. Vis dėlto, pamanė su šypsena, čia buvo proga vėl susitikti su Geibu. Ji turėjo sukaupti visas jėgas, kad, pastebėjusi klaidą, paskambintų jam telefonu, parašytu ant lagaminėlio etiketės.

Priėjusi mažą kavinę su ant šaligatvio sustatytais staliukais po tamsiai raudonu tentu, ji išgirdo savo vardą ir atsisukusi išvydo Geibą, stoviniuojantį prie durų. Paskubomis priėjo prie jo ir pamatė, kad jis laiko jos lagaminėlį.

– Atleisk, – tarė Dela. – Galėjau jį atsiųsti, kad tau nereikėtų važiuoti čionai.

Jis nusišypsojo ir, paėmęs savo lagaminėlį, padavė jai josios.

– Taip geriau. Nenorėčiau, kad jis patektų į svetimas rankas.

– Tiesa, aš… – tarė ji ir nudelbė akis, bet paskui vėl pažiūrėjo į jį. – Nenaršiau po tavo daiktus, bet, atidariusi lagaminėlį, pamačiau, kad dirbi vyriausybei. Prisiekiu, kad pamačiau tik antspaudą ir tavo ženkliuką, ir iš karto uždariau.

– Vertinu tai, – tarė Geibas. – Tavo daiktai nepaliesti. Nepastebėjau, kad apsikeitėme, kol nepaskambinai.

Tada priėjo vienas padavėjų, Džianis, ir nusišypsojo Delai.

– Cao, Gianni. Come stai? Avete una tavola libera1?

– Ho siempre una tavolo per voi, bella2, – meiliai atsakė Džianis ir, paėmęs valgiaraštį, palydėjo juos prie staliuko kieme.

Geibas pažvelgė į ją.

– Kalbi itališkai?

– Ne taip gerai, kaip norėčiau. Turiu galimybę šį rudenį važiuoti laikinai dėstyti į Italiją, bet dar neapsisprendžiau. Praktikuojuosi, kai galiu.

– Grazie, Gianni3, – tarė ji, nusišypsojusi vyresniam vyrui. – Čia Geibas.

– Malonu susipažinti, Geibai, – pasisveikino padavėjas ir Dela vos nenusikvatojo pamačiusi, kaip Džianis prisimerkęs stebėjo Geibą, kol jie užsisakinėjo gėrimus.

– Artimas draugas? – paklausė Geibas, kai Džianis pradingo kavinės viduje.

– Mokiau jauniausią jo dukrą matematikos, kad ji pagerintų balus, prieš stodama į universitetą, ir parašiau jai rekomendaciją. Keletą vakarų svečiavausi jų namuose, todėl susipažinau su šeima. Jie labai mieli žmonės.

– Ar ji įstojo ten, kur norėjo?

– Taip, į veterinarijos specialybę Kornelyje, gavo visą stipendiją, – Dela nusišypsojo, didžiuodamasi, kad galėjo padėti.

– Ar užaugai čia, mieste? – paklausė Geibas.

– Ne, gimiau Konektikute ir kone visą paauglystę gyvenau Bostone.

Ji nutilo, nepaminėdama to, kad paauglystę praleido Masačusetse, nes penkiolikos buvo priimta į Harvardą. Dvidešimties baigė pirmąsias doktorantūros studijas, o dvidešimt ketverių – antrąsias.

– Kada pradėjai dirbti Kolumbijoje?

– Maždaug prieš aštuonerius metus. Dabar mano namai Niujorke. Neįsivaizduoju savęs niekur kitur.

– Bet daug keliauji?

– Taip. Be mokytojavimo, dirbu konsultante keliuose valstybiniuose ir privačiuose projektuose, be to, lankausi įvairių šalių universitetuose. Tai puiki galimybė keliauti. – Dela nutilo, kai Džianis atnešė vyną ir priėmė jų užsakymus, tada nukreipė temą nuo savęs. – Taigi, dirbi Saugumo departamentui? Tikriausiai labai įdomu.

– Tiesą sakant, daugiausia laiko dirbu prie stalo. Atlieku daug strateginių tyrimų ir panašių dalykų. Rašau analitines ataskaitas ir patarimus tyrimams.

– Dievinu logistiką, – energingai tarė Dela, bet staiga prikando lūpą.

– Kas nutiko? – paklausė jis.

– Per daug žaviuosi tokiais dalykais, o tai atbaido žmones.

Jos nuostabai Geibas paniuro, o tada palietė jos ranką, gulinčią ant stalo, šalia taurės vyno.

– Neturi savęs riboti, kai dėl ko nors susijaudini, – jis taip intensyviai žvelgė jai į akis, kad ji nepajėgė nusisukti.

Dela svarstė, ar jis bent nutuokia, kokia susijaudinusi ji buvo dėl to, kad susitiko su juo, ir kad jis lietė jos ranką. Bet tuomet sudraudė save, kad daro tą pačią klaidą kaip ir lėktuve – leidžia įsižiebti vilčiai. Tai tebuvo vakarienė ir Geibas tiesiog maloniai elgėsi. Jei ne lagaminėlių mainai, jo čia nė nebūtų.

– Ačiū, – tarė ji ir pamėgino ištraukti ranką. Bet staiga jis sunėrė pirštus su josios ir suspaudė, o tada paleido.

O, Dieve…

– Be to, ne visiems mano darbas atrodo įdomus. Žmonės įsivaizduoja, kad mes kas dieną laužome duris ir gaudome blogiukus, nors iš tiesų turiu daugybę darbo su popieriais. Bet man tinka. Turėjau užtektinai nuotykių kariuomenėje.

– Tarnavai?

– Dešimt metų. Keturis kartus buvau Irake ir Afganistane.

Dela stebėjo, kaip kalbant keitėsi Geibo išraiška, šypsena išblėso ir akys aptemo.

– Ir grįžęs namo ėmei dirbti Saugumo departamente?

– Tiesą sakant, pirmiausia sugrįžau į universitetą, nes tam neturėjau laiko prieš įstodamas į kariuomenę. Bet mokslai nebuvo mano aistra. Saugumo departamentui karinė mano patirtis pasirodė daug vertingesnė. Tad, pakalbėjęs su tam tikrais žmonėmis, prieš penkerius metus įsidarbinau ten.

– Ką studijavai universitete ir kur?

– Technikos universitete Virdžinijoje. Iš pradžių maniau, kad man seksis studijuoti informacinių technologijas, bet tai nebuvo mano stiprybė.

– Gyvenai Virdžinijoje?

– Dabartiniame Vašingtone.

Dela atsiduso, mėgindama užgniaužti susižavėjimą ir geismą, kuriuos sužadino jo istorija. Jis, buvęs kariškis, tarnavęs savo šaliai ir iki šiol tai darantis. Didvyris. Patrauklus, gundantis, pribloškiantis herojus, vakarieniaujantis su ja.

Laimei, kaip tik tada atnešė jų vakarienę, nes Dela buvo besusilydanti iš susižavėjimo. Nors labai mėgo čionykštį maistą, beveik nejautė vištienos su padažu skonio.

Pakėlusi mažą mėsos kąsnelį prie lūpų, ji sutiko Geibo žvilgsnį ir suprato, kad jis, net nepalietęs savo valgio, stebėjo ją aistringu žvilgsniu.

– Atleisk, – tarė jis ir papurtė galvą, tarsi mėgindamas atsibusti iš transo, bet, vos ji įsimetė kąsnį į burną, jo žvilgsnis vėl nukrypo į ją. – Aš tik… esi labai graži. Neturėčiau taip šnekėti. Turbūt esi ištekėjusi arba turi vaikiną.

Nuo šių žodžių Dela kvėptelėjo ir užspringo. Geibas per sekundę atsidūrė šalia ir, apglėbęs ją, pakėlė nuo kėdės, bet ji atgavo kvapą, jam nespėjus imtis veiksmų.

– Viskas gerai, – tarė ji.

Geibas neatitraukė nuo jos rankų. Dela išsitiesė, bet tai tik dar labiau suartino kūnus. Tada ji uždėjo savo ranką ant jo rankos, gulinčios jai ant liemens.

– Ačiū, bet, atsakydama į tavo klausimą, turiu pasakyti, kad šiuo metu nieko neturiu.

Geibas pasilenkė prie jos kaklo ir įkvėpė, paskui sušnibždėjo prie ausies:

– Džiaugiuosi girdėdamas. Pasakyk, jei peržengiu ribas, bet kaip manai, ar Džianis galėtų supakuoti maistą, kad nusineštume jį į tavo namus?

Delos širdis suspurdėjo krūtinėje. Nejaugi jis siūlė tai, apie ką ji galvojo? Nesumojo, ką atsakyti. Bet žinojo, ko nori, ir pasiryžo tai gauti.

– Manau, jis tai padarytų, – sušnibždėjo ji ir kilstelėjo veidą taip, kad beveik lietė jo lūpas.

– Puiku, – ištarė Geibas taip geidulingai, kad jos oda pašiurpo.

– Nors nebesu labai alkana, – pridūrė ji, sutikusi jo žvilgsnį, kai jis atsitraukė.

– O aš jaučiuosi išbadėjęs, – sukuždėjo jis į ausį ir Dela suvirpėjo, suprasdama, kad jis kalba ne apie valgį.

Jai svaigo galva, taip jautėsi pirmą kartą gyvenime. Džianiui įrašius maistą į jos sąskaitą, jie susikibo už rankų ir nuėjo šaligatviu. Buvo tamsu, aplinkui beveik jokių žmonių.

Kai jie atsistojo po didžiuliu medžiu, metančiu šešėlį gatvės žibintams, Geibas suėmė Delos ranką ir sulaikė ją. Po medžiu jis prisitraukė ją artyn ir pažvelgė į akis.

– Svajojau apie tai nuo tada, kai išvydau tave lėktuve.

Tada apdovanojo ją bučiniu ir Delos pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Ją bučiavo ir anksčiau, bet niekada šitaip…

Geibas ėmėsi iniciatyvos, spaudė ją prie savęs, liežuviu įsiveržė tarp lūpų, skatino ją atsiverti, ką ji padarė taip noriai, kad derėtų susigėsti.

Bet nesusigėdo.

Tik prisispaudė dar arčiau, rankomis apglėbė jo kaklą ir pati padarė keletą manevrų, krimstelėdama apatinę jo lūpą ir palaižydama tą vietą, kol išgirdo pritarimo dejonę.

Jie buvo taip arti, kad Dela pajuto stangrų jo vyriškumą ir tai beprotiškai ją sujaudino. Pasąmonėje ji vis svarstė, ar tai vyksta iš tiesų?

– Taip, iš tiesų, – sušnibdėjo Geibas jai prie lūpų. – Tol, kol to norėsi.

Dela užsimerkė, jos skruostai degė. Laimė, buvo tamsu.

– Negaliu patikėti, kad ištariau tai garsiai.

– Aš galvojau tą patį, – jis lenkėsi dar vienam bučiniui. – Esi labai skani.

Nuo tokio komplimento ji vėl nuraudo ir nusijuokė jam prie lūpų. Niekas nebuvo jai sakęs, kad ji skani.

– Eime, – Dela atkartojo jo žodžius, ištartus restorane.

Geibas paėmė jos ranką ir jie išskubėjo iš savo slėptuvės po medžiu. Po kelių minučių ji jau rakino savo namų duris, iš nervų sulaikiusi kvėpavimą.

Dela nepaisė visų abejonių ir vidinių demonų ir, atsisukusi į Geibą, viską perėmė į savo rankas. Prisispaudusi prie jo, atrėmė jį į koridoriaus sieną – kam jis noriai pasidavė – ir, suėmusi už marškinių apykaklės, prisitraukė dar vienam bučiniui.

Bučiuoti Geibą buvo daug maloniau nei bet koks anksčiau patirtas seksas. Todėl nekantravo pamatyti, kas bus toliau.