Читать книгу Renkuosi tave - Sarah M. Anderson - Страница 1

Pirmas skyrius

Оглавление

– Pone Karlsonai, atvyko agentas Geltonasis Paukštis su panele Tušet. – Jo padėjėjos balsas buvo griežtas ir dalykiškas, neišduodantis, kokia moteris laukia už durų.

– Ačiū.

Džeimso ranka pakibo virš senamadiško vidinio ryšio įrenginio mygtuko. Jam nepatiko taip bendrauti su Agnese. Per smarkiai priminė tai, kaip tėvas išlodavo įsakymus samdytiems tarnams už uždarytų namie įrengto kabineto durų. Laimei, tėvo čia nebuvo.

O tėvai niekada ir nesiteikė aplankyti jo Pietų Dakotoje. Išvydusi apskurusio kabineto vaizdą teismo pastate Pjere, Pietų Dakotoje, mama neabejotinai pultų į isteriją. Jos manymu, darbas čia – anaiptol ne trumpiausias kelias iš šeimos namų Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, iki Baltųjų rūmų. Karlsonų dinastiją visi mini greta Kenedžių arba Bušų. Kiek tik pajėgė prisiminti, jį visada ruošė kandidatuoti į prezidentus. Tėvai tikėjosi, jog Džeimsas darys viską, ko prireiks, kad laimėtų. Jie ėjo iš proto jam užsispyrus žengti siauru ir vingiuotu keliu į valdžią, užuot leidus jiems atverti visas duris.

Džeimsas paėmė nuo stalo panelės Tušet nuotrauką. Dešimtmečio senumo policijos nuotraukoje mėlynėmis nusėta sumušta moteris, besistengianti pasirodyti pikta, tačiau labiau panaši į per dažnai spardomą šunį. Randuota oda ir parudavę dantys – priklausomybės nuo metamfetamino požymiai. Jos nusikaltimų istorija pasiutusiai įspūdinga – suėmimai už narkotikų gabenimą ir vartojimą, prostituciją, įsilaužimą. Paskutiniai suėmimai buvo įvykdyti beveik prieš dešimtmetį, tuo metu, kai Džeimsas geriausiai kurse baigė Džordžtauno universitetą ir sulaukė septynženklių pasiūlymų iš pačių geriausių firmų.

Tėvas tikėjosi, kad jis priims dosniausią pasiūlymą, bet Džeimsui pinigų nereikėjo. Senelis paliko daugiau nei užtektinai, todėl Džeimsas įsidarbino žemiausioje Teisingumo departamento pozicijoje ir užsidirbo kiekvieną paaukštinimą. Jis buvo vienas geriausių teisininkų šalyje ne todėl, kad jo mama turtinga, o tėvas galingas, bet todėl, kad sunkiai dirbo ir laikėsi taisyklių.

Jų laikėsi ne visi. Dokumentuoti Tušet pėdsakai atvėso prieš devynerius metus. Arba ji išnyko nuo žemės paviršiaus, arba išmoko slapstytis nuo farų. Abi versijos paaiškintų, kodėl Geltonajam Paukščiui prireikė daugybės mėnesių jai susekti. Džeimsas vylėsi, kad ji metė narkotikus, tačiau turėjo sau priminti, jog nelabai svarbu, kas jai nutiko. Svarbiausia tai, kad Džeimsui jos reikėjo. Ji – draudimo polisas jo žygyje išvalant teismo salę.

Jei už durų nelauktų Geltonasis Paukštis, Džeimsas būtų leidęs panelei Tušet lūkuriuoti. Su nervingais žmonėmis lengviau susitarti nei su ramiais. Bet FTB agentas Tomas, Geltonasis Paukštis, – ne nusikaltėlis. Kartais Džeimsui atrodydavo, jog Geltonasis Paukštis progai pasitaikius nudėtų jį vienu šūviu. O kartais jis būdavo įsitikinęs, kad tas vyras užstotų jį nuo kulkos. Šioje pusėje Džeimsas norėjo būti kuo dažniau. Jis atsistojo ketindamas apsivilkti švarką ir pasitaisyti kaklaraištį.

– Prašau įleisti panelę Tušet.

Įėjo Geltonasis Paukštis, duodamas moteriai ženklą sekti iš paskos. Džeimsas liko stovėti, – net nusikaltėliai nusipelno pagarbos, – tačiau Tušet įėjus į kabinetą nužvelgė ją net dukart.

Pamatyti ją tokią Džeimsas nesitikėjo.

Priešais jį stovėjo moteris ilgais juodais plaukais, laisvomis bangomis krentančiais ant pečių, ir kirpčiukais, dengiančiais kairią akį. Jos oda buvo lygi, rusva ir, rodos, be randų. Ji vilkėjo rudą čiurnas siekiantį sluoksniuotą sijoną ir rausvą palaidinę be rankovių, o prie šono spaudė rudą odinę rankinę. Buvo blaivi, akys budriai švytėjo. Ant liudytojų pakylos ji atrodys puikiai.

O dar geriau atrodytų lovoje.

Iš kur tokios mintys? Jau kurį laiką nereagavo į jokią moterį taip instinktyviai. Bet tai nesvarbu. Džeimsas išmetė iš galvos nepadorias mintis. Tušet neliečiama. Kadangi ji – galima liudytoja, jis negalėjo jausti jai traukos. Tai nepriderama, neetiška, už tai galima netekti licencijos – tuo labiau kad būtent taip pasielgtų jo tėvas. Tačiau net esant kitokioms aplinkybėms, kad ir kokia graži ar rimta Tušet būtų, buvusios kekšės netampa pirmosiomis damomis.

Tiksliau, Džeimsas manė, jog ji – buvusi kekšė, kurią atvesti prašė Geltonojo Paukščio. Jis pažvelgė į policijos nuotrauką, paskui į moterį. Nematė nė menkiausio panašumo. Anksčiau Geltonasis Paukštis niekada neklydo, bet viskam būna pirmas kartas.

– Esu ypatingasis prokuroras Džeimsas Karlsonas. Ačiū, kad atvykote, panele Tušet.

– Aš ne Tušet. – Jos balsas buvo tvirtas – nė ženklo, kad nervintųsi. Akys smigo į tašką už Džeimso peties. – Mano pavardė Erelio Širdis.

Džeimsas sutrikęs pažvelgė į Geltonąjį Paukštį, kuris atokiai kūprinosi atsirėmęs į bylų spintelę tame mažame kabinete.

– Parodyk jam, – tyliai liepė Geltonasis Paukštis.

Moteris nesujudėjo.

– Mege, – Geltonojo Paukščio balso tonas pakito, akcentas dar labiau išryškėjo. Nuskambėjo grėsliai. – Parodyk jam.

Moteris giliai įkvėpė įsmeigdama žvilgsnį į policijos nuotrauką ant Džeimso stalo.

– Dabar aš vardu Megė Erelio Širdis, – pasakė ji patraukdama tankius kirpčius nuo veido.

Ji atidengė susisukusį neryškaus randinio audinio mazgą, kuris artėjo prie plaukų linijos ir nurėžė antakio kraštą. Džeimsas nuleido akis į nuotrauką ir išvydo randą atitinkančią žaizdą. Ji gerai sugijo, bet randas vis tiek buvo pastebimas.

– Ir… – tarstelėjo Geltonasis Paukštis.

Panelė Erelio Širdis apsisuko ir nusmaukė vieną palaidinės petnešėlę. Jai atidengus didelį nuogos odos plotą Džeimsui suspaudė vidurius. Jis nesusilaikė – akys nukrypo į liemenėlės petnešėlę ir Džeimas užsimanė pamatyti. Nors ir nederėjo, jis norėjo paliesti. Bet negalėjo – ne dabar, tik ne tol, kol jis prokuroras, o ji – liudytoja.

Megė permetė plaukus į priekį, atidengdama tatuiruotę ant dešinio mentikaulio. Džeimsas įskaitė liepsnų apsuptas raides LLD. Margareta Tušet ir Megė Erelio Širdis – ta pati, tačiau kita moteris. Visai kita.

Ji stovėjo atsukusi jam nugarą ir aukštai iškėlusi galvą. Jos veiksmai Džeimsui jokiomis aplinkybėmis neturėtų pasirodyti erotiški, bet tai, kaip ji nusmaukė palaidinę… ir liemenėlės petnešėlę po ja… Jis atsikrenkštė ir atsisėdo, kad paslėptų apatinę kūno dalį, ir pavartė bylą, kol rado tos tatuiruotės nuotrauką.

Po velnių, jam tai nebūdinga. Jis gyvena vardan darbo. Niekada nesileidžia blaškomas liudytojų. Tačiau jį išblaškė. Kuo gi Megė taip jį paveikė? Jei taip keblu ją tiesiog apklausti, kaip sunku bus iš tiesų kartu dirbti?

– Ačiū, pakaks. – Nors ir labai nenorėjo, kad ji vėl užsidėtų petnešėlę, ji turėjo tai padaryti. Dabar pat.

Megė atsisuko, o akys vėl įsmigo virš jo peties. Mostu parodęs jai prisėsti Džeimsas tarė:

– Dėkoju, agente Geltonasis Paukšti. Toliau perimsiu aš.

– Noriu, kad Geltonasis Paukštis pasiliktų. – Jos balsas ir vėl nė nevirptelėjo. Džeimsui tai padarė įspūdį.

– Galiu jus patikinti, panele Erelio Širdie, kad tai griežtai dalykinis pokalbis. Jo pobūdis konfidencialus.

Ji kilstelėjo dešinį antakį, tačiau išraiška tebebuvo tuščia.

– Lengva pasakyti. Sunku įrodyti. Tai gali jis likti ar ne?

Iššūkis buvo vos pastebimas, tačiau vis tiek tai buvo iššūkis. Šito Džeimsas nesitikėjo. Įprastai pas jį ateinantieji turėdavo ką slėpti. Jie mėgindavo dėl ko nors susitarti, likti nepastebėti arba išsisukti iš padėties. Tokie visada elgdavosi neapgalvotai. Bet ši moteris? Ji visiškai kitokia. Kai Džeimsas paprašė surasti Margaretą Tušet, Geltonasis Paukštis tepasakė, jog jam reikės šiek tiek laiko. Jis neužsiminė ją pažįstąs.

Džeimsas pažvelgė į Geltonąjį Paukštį, kuris sutikdamas pakreipė galvą.

– Gerai. Tai pradėkime? – Džeimsas mostelėjo į vienišą kėdę priešais stalą ir įjungė skaitmeninį diktofoną. – Pasakykite pilną savo vardą, visus slapyvardžius ir užsiėmimą. Įrašui.

Moteris sudvejojo, paskui atsisėdo ir pasidėjo rankinę ant kelių lyg skydą. Ji apsuko dirželį aplink pirštus, išvyniojo ir vėl apsuko. Tai buvo vienintelis pastebimas nerimo požymis.

– Mano vardas Megė Erelio Širdis. Anksčiau buvau Margareta Merė Tušet, bet jau nebesu. Kuriu šokių kostiumus bei papuošalus ir pardavinėju juos internetu.

Džeimsas viską užsirašė.

– Kada ištekėjote?

– Nesu ištekėjusi.

Jis pakėlė akis neparodydamas nuostabos. Ji laisva. Tai neturėtų būti svarbu, tačiau ši žinia jam patiko. Panelės Erelio Širdies žvilgsnis nukrypo į bylą ant stalo. Ji vis dar nežiūrėjo į jį.

– Aišku. – Džeimsas nurijo seiles, bet ne todėl, kad ūmai susinervino. Džeimsas Karlsonas, asmeniškai generalinio prokuroro paskirtas ypatinguoju prokuroru, nesinervina. Dėl Dievo meilės, šeimos šaknis iš motinos pusės galėjo atsekti iki pat Mayflower laivo. Senelis buvo aštuntas milijardierius Amerikoje ir nepasiekė to trikdomas gražių nepažįstamųjų. Nervintis negalima. Nei pokalbių metu, nei teismo salėje. – Iš kur pažįstate agentą Geltonąjį Paukštį?

Megė ilgai nieko nesakė.

– Vieną kartą berniukas vardu Tomis mėgino išgelbėti mergaitę vardu Megė. Bet nepajėgė. Niekas nepajėgė.

– Ar dabar su kuo nors susitikinėjate?

Geltonasis Paukštis kilstelėjo galvą, o panelė Erelio Širdis pirmą kartą nukreipė akis į Džeimso veidą. Siaubingai neprideramas klausimas pakibo tyloje. Jis vėl nurijo seiles. Nederėjo to klausti, tačiau labai knietėjo sužinoti.

Rudos jos akys buvo šiltos ir protingos, bet nepatiklios. Ji kryptelėjo smakrą į šoną, tarsi svarstydama jo klausimą. Staiga jam pasirodė, kad visa galia kambaryje priklauso jai. Jo sprandas ėmė prakaituoti.

– Su niekuo nesusitikinėju. Su kuo tai susiję?

Neištekėjusi. Net neužimta. Kodėl jam tai rūpi?

– Kada pasivadinote dabartiniu vardu? – Taip. Reikia grįžti į vėžes. Čia klausinėja jis. Jis vadovauja.

Jos akys nutolo ir ji atitraukė nuo jo žvilgsnį.

– Prieš devynerius metus.

Iš karto po paskutinio suėmimo. Džeimsas vėl ją nužvelgė – ne todėl, kad ji daili moteris. Jos išvaizda čia niekuo dėta. Jis tiesiog stengėsi įvertinti, ar ji nusiteikusi bendradarbiauti.

– Kai tai padarėte, kiek laiko buvo praėję nuo paskutinio teismo datos?

Jos akys suvirpėjusios užsimerkė, bet galvos ji nenusvarino.

– Ar man reikia advokato?

Džeimsas vėl pažvelgė į nugalėtą moterį policijos nuotraukoje. O moteris priešais jį? Toli gražu nenugalėta.

– Ne, nors, jei norite, galiu rekomenduoti vieną geriausių advokačių valstijoje. – Jis pasikniso viršutiniame stalčiuje, kol rado vieną Roželės Armstrong vizitinių kortelių, ir stumtelėjo ją per stalą. – Agentas Geltonasis Paukštis gali asmeniškai už ją laiduoti.

Aišku, Džeimsas taip pat asmeniškai pažinojo Roželę. Bet vos keli žmonės žinojo, kad buvusio gynybos sekretoriaus Alekso Karlsono ir jo žmonos Džulijos sūnus, nuo pat gimimo ruošęsis valstybės tarnybai, teisės mokykloje buvo užmezgęs romaną su lakotų genties moterimi. Tokia informacija, jei ją užuostų žiniasklaidos skalikai, būtų iškraipoma, kol sužlugdytų beprasidedančią politiko karjerą šiai dar nespėjus įsibėgėti. Džeimsas per sunkiai ir per ilgai dirbo, kad leistų tokiam paprastam dalykui kaip kūniška aistra viską sugadinti. Tiesiog kaskart pažvelgus į panelę Erelio Širdį jam reikėjo tai sau priminti.

Panelė Erelio Širdis nepakeldama akių sugniaužė kortelę rankoje. Džeimsas manė, kad įsidės ją į rankinę, bet moteris ją laikė nykščio pagalvėle vis braukydama kraštelį. Įdomu, pamanė Džeimsas. Ji nepajėgia nulaikyti rankų. Jos pirštai buvo ilgi, su švariais trumpais nelakuotais nagais. Ant rankų buvo kelios nuospaudos. Tai ne išlepintos, išpaikintos moters – tokios kaip Polinos Volker, moters, kurią motina pati išrinko Džeimsui į žmonas – rankos. Ne, panelės Erelio Širdies rankos kaip moters, žinančios, kaip jas panaudoti.

Džeimsas pasimuistė ant kėdės. Grįžk prie reikalo. Dabar pat.

– Panele Erelio Širdie, pasikviečiau jus į šį pokalbį todėl, kad manau, jog turite žinių apie įvykdytą nusikaltimą, ir norėčiau sužinoti jūsiškę įvykių versiją.

Ji išblyško.

– Nieko nežinau apie jokį nusikaltimą. Esu nekalta. Manęs niekada nenuteisė.

– Taip, nors buvote suimta septyniolika kartų. Pastebėjau tą. Taip pat pastebėjau, kad visuose teismuose jus teisė tas pats teisėjas. Roisas T. Meinardas.

Ne tik grįžus į vėžes, bet ir kaip reikiant įsibėgėjus Džeimso pulsas paspartėjo. Meinardas, reikia pripažinti, pats korumpuočiausias teisėjas už Niujorko ribų. Tokio nusikaltėlio kaip Meinardas pasodinimas taptų didžiausiu Džeimso nuopelnu. Pasibaigus šiai bylai Džeimsas atsistatydintų iš Teisingumo departamento ir pradėtų politinę karjerą pasižymėjęs kaip žmogus, galintis išvalyti vyriausybę. Pradėtų nuo generalinio prokuroro posto, paskui gubernatoriaus, dar vėliau – jei viskas klostysis pagal planą – kils iki aukštesnių tarnybų. Tokių, prie kurių prideda gražius erdvius ovalinius kabinetus.

Džeimsas anksti suprato, kodėl tėvai primygtinai norėjo, jog jis taptų prezidentu. Būdamas teisininku, kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų, jis galėjo nuveikti daug gero pasaulyje. Teisininkai kovėsi už teisybę, teisingumą ir amerikietiškumą – bent jau taip rodėsi anuomet, kai jis buvo vaikas, slapčia klausydavęsis per tėvų rengiamus kokteilių vakarėlius. Teisininkai girdavosi apie reikšmingas pergales, o renkami pareigūnai nuolat skųsdavosi biurokratija, su kuria turėjo kovoti, ir perrinkimo kampanijomis, kurias turėjo rengti. Teisininkai buvo nugalėtojai. Renkami pareigūnai – rytdienos atpirkimo ožiai.

Suaugęs Džeimsas suvokė, jog teisininkai pralaimėti gali taip pat lengvai, kaip laimėti, o politikai vis dėlto turėjo galios pasauliui pakeisti – jei tik nesileisdavo paperkami suinteresuotų šalių ir lobistų. Džeimsas šiai šaliai vadovautų taip pat, kaip dirbdavo su bylomis – atsakingai, sąžiningai ir visų pirma nepamiršdamas teisingumo amerikiečiams. Bet tam reikėjo nepriekaištingos biografijos. Jokių skandalų, jokių paslapčių, jokių abejotinų santykių su abejotinomis moterimis.

Tokiomis kaip Megė Erelio Širdis.

Tačiau viskam savas laikas. Džeimsas turėjo teisme įrodyti, kad Meinardas kaltas. O tam reikėjo tokių nepatikimų liudytojų kaip Megė Erelio Širdis parodymų. Tiesa, moteris, sėdinti kitapus stalo, neatrodo nepatikima. Tiesą sakant, su tokia pasitikinčia, budrių akių moterimi Džeimsas mielai susipažintų artimiau.

Panelė Erelio Širdis nurijo seiles.

– Kas? – prakalbo ji stengdamasi parodyti, kad niekada anksčiau negirdėjo Meinardo pavardės, bet jos balsas pirmąkart virptelėjo.

– Man įdomu, kaip moteris, susidėjusi su netikusiais žmonėmis, septyniolika kartų išeina nenuteista. Vieną ar dukart – suprantama. Bet septyniolika?

– Nežinau, apie ką kalbate. – Šįkart balsas virpėjo smarkiau.

Džeimsas ją pričiupo.

– Manau, kad žinote, panele Erelio Širdie. Manau, žinote, kodėl šiandien esate čia ir ko aš noriu.

Paskutinių žodžių nederėjo ištarti, nes ji įsmeigė žvilgsnį pro tankias blakstienas, o veide švieste švietė iššūkis. Džeimsas akimirksniu suprato, jog ji suvokė, ko jis norėjo – tiek teismo salėje, tiek už jos ribų.

Tačiau ir šįsyk ji nepaprieštaravo. Ir toliau žvelgė į jį suprasdama ir atsiribojusi. Vėl metė jam iššūkį. Pasistengs, kad jam nebūtų lengva.

Geltonasis Paukštis pasimuistė prie tolimosios sienos ir suardė akimirkos įtampą.

– Teisingumo departamentas įsitikinęs, kad Roisas T. Meinardas nuolat išnaudoja pareigų teikiamą galią. Jis siūlė ir gavo kyšius, ėmė užmokestį, kad palenktų kitų teismų sprendimus ir… – Džeimsas nenorėjo to garsiai ištarti, bet kadangi panelė Erelio Širdis nesikišo, tęsė: – ir darė kaltinamiesiems spaudimą išmainyti paslaugas į palankų sprendimą.

Megė pablyško.

– Ar kaltinate mane nusikaltus?

– Netiesiogiai. Tikime, kad Meinardas mainais už paleidimą reikalavo tam tikrų paslaugų. – Džeimsas mestelėjo per stalą vieno buvusių Meinardo antstolių liudijimą – tą, kuriame buvo pabrėžiama, kaip Meinardas dažnai pertraukdavo teismo posėdį, kad savo kabinete galėtų susitikti su kaltinamosiomis be jų advokatų.

Megė nesujudėjo, nė nepakrutino rankų. Džeimsas net nebuvo įsitikinęs, ar ji kvėpuoja. Jautėsi kaip didžiausias niekšas pasaulyje. Jis nežinojo, ką ši moteris veikė didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį, bet akivaizdu, kad ji susikūrė kitokį gyvenimą, nei buvo pasirinkusi moteriškė policijos nuotraukoje. Jauniausiuoju ypatinguoju prokuroru Teisingumo departamento istorijoje Džeimsas tapo nesijaudindamas dėl to, ką jaučia liudytojai.

– Tai buvusio valstybės skiriamo gynėjo parodymai, – pridūrė jis paduodamas dar vieną liudijimą, kuriame smulkiai aprašoma, kaip teisininkų vardą teršęs vyras skatindavo savo klientes, kaltinamas prostitucija, – tarp jų ir Margaretą Tušet, – vienas ateiti į kabinetą, kur, jo įsitikinimu, jos mainais už palankų sprendimą su Meinardu užsiimdavo lytiniais santykiais. – Manau, pavardę atpažinsite.

Panelė Erelio Širdis virpančia ranka paėmė liudijimą ir perskaitė pavardę. Paskui lėtai padėjo bylą ant stalo ir giliai įkvėpė. Plaukai dengė randuotą veido pusę. Jai paslėpus tą skiriamąjį ženklą Džeimsas nematė nieko, kas bylotų, jog ji buvusi narkomanė ir prostitutė. Megė Erelio Širdis – santūri, graži moteris, kurios taip lengvai neišgąsdinsi. Jis žavėjosi jos ryžtu, tačiau meluotų, jei nepripažintų, jog jį traukė dar kažkas. Apmaudu, kad negali skirti šiek tiek laiko ir išsiaiškinti, kas tas kažkas, bet jis, po velnių, tikrai nerizikuos visa karjera vien dėl susižavėjimo ja.

– Kodėl aš čia? – Balsas nebevirpėjo. Priešingai – ji buvo įsiutusi. Akyse žybčiojo neklusnumas. – Turite oficialius dviejų žmonių liudijimus. Manęs ar to, ką, jūsų manymu, galiu paliudyti, nereikia.

– Štai čia ir klystate. Turiu tik dviejų žmonių, kurių niekada nebūdavo tuomet, kai vykdavo tariamieji nusikaltimai, liudijimus iš antrų lūpų. Mat tai ir buvo, panele Erelio Širdie, nusikaltimai. Teismo pareigūnams neleistina iš kaltinamųjų reikalauti paslaugų, ypač seksualinio pobūdžio. Dirbdamas siekiu iš mūsų teisinės sistemos pašalinti nusikaltėlius, kad tokius žmones kaip Margareta Tušet sąžiningai teistų ir pasiūlytų reikalingą pagalbą. O tam man reikia tiesioginių liudytojų parodymų. Noriu, kad papasakotumėte, kaip Meinardas su jumis susisiekė ir ko prašė mainais už tuos septyniolika palankių nuosprendžių.

– Ne.

Džeimsas jai nusišypsojo stengdamasis parodyti visus dantis. Tokią šypseną Agnesė vadino kraupia. Ji svyravo tarp mandagios ir grėslios ir buvo gana veiksminga teismo salėje.

– Panele Erelio Širdie, šiuo metu kaltinimai jums neteikiami. Bet tai gali pasikeisti.

Megė atrėmė jo žvilgsnį su plieniniu ryžtu.

– Vadinasi, jei teisingai jus suprantu, susisiekėte su manimi ir reikalaujate paslaugos mainais už palankų sprendimą. Koks jūs žavingas veidmainis. Išmokau nieko kito ir nesitikėti iš teisėsaugos.

Ji atsistojo. Džeimsas žinojo turįs ją pertraukti ir suvaldyti pokalbį, tačiau norėjo išgirsti, ką ji jam svies. Keiksmų virtinę? O gal trenks?

– Senaties terminas dėl to, ką Margareta Tušet padarė arba ne, jau suėjo. Negalite manęs apkaltinti. Negalite manęs sulaikyti. Kai kitąkart norėsite su manimi pasikalbėti, nesiųskite savo šuns manęs paimti. – Ji pasisuko į Geltonąjį Paukštį. – Noriu grįžti namo. – Tai pasakiusi ji atidarė duris ir tyliai oriai išėjo.

Megė atskleidė, kad jis blefavo. Nuo pat pradžių žinojo, jog tai tėra blefas.

Džeimsas tyliai švilptelėjo išreikšdamas susižavėjimą – dėl to Geltonasis Paukštis prieš išeidamas į jį žvilgtelėjo. Po kelių sekundžių užsivėrė laukujės biuro durys.

Po velnių. Viskas klostėsi ne taip, kaip planuota, bet Megė jį sužavėjo. Dauguma moterų, atsidūrusios jos padėtyje, būtų palūžusios. Po galais, Džeimsas matė, kaip įsprausti į kampą palūžta profesionalūs teisininkai, – bet ne ji. Ji turėjo daugybę paslapčių, tačiau nesileido dėl jų smerkiama ir neleido šioms statyti jos į pavojų. Džeimsui teko ja žavėtis. Ji atėjo svaidydamasi liepsnomis, o išeidama privertė jį užsimanyti daugiau.

Džeimsas pasvėrė galimybes. Negali leisti jai pasprukti – jam reikėjo jos liudijimo. Jei paskui ją pasiųs agentą Geltonąjį Paukštį, ji tikriausiai užsičiaups ir nesutiks kalbėti, juolab liudyti. Liko vienintelė galimybė.

Nešina jo susitikimų kalendoriumi į kabinetą įžengė Agnesė.

– Ar jaunąją panelę vėl įrašyti į jūsų kalendorių?

Agnesės kraupi jo šypsena nepaveikė taip pat kaip Megės Erelio Širdies, bet jis vis tiek pabandė.

– Gauk man jos adresą.

Kol turi teisėtą priežastį su ja matytis, jis nesielgia neetiškai. Įtikinėdamas ją liudyti nepaleis sunkaus darbo vėjais – tiesiog rinks medžiagą bylai. Kol to nepamirš, viskas bus gerai. Jam reikia jos liudijimo, vadinasi, turės vėl su ja pasimatyti.

Viskas taip paprasta.

Renkuosi tave

Подняться наверх