Читать книгу Renkuosi tave - Sarah M. Anderson - Страница 2

Juodas sedanas nurūko iš stovėjimo aikštelės ir taip staigiai pasuko kairėn, kad Megei pasirodė, jog jie važiavo ant dviejų ratų. Agentas Geltonasis Paukštis lėkė kaip akis išdegęs, nardė tarp automobilių ir lakstė per geltonus šviesoforo signalus greičiais, labiau tinkamais policijos gaudynėms nei važiavimui namo, ir ji suprato vieną dalyką.

Tomis ant jos pyksta.

Skrandį apsivijo pamirštos baimės gija. Megė nepakentė jausmo, kad kažką padarė ne taip. Anksti suprato, jog žmonėms supykus nutinka blogi dalykai. Būdama maža slėpdavosi po lova, kol palovė tapo pirma vieta, nuo kurios dėdė pradėdavo ieškoti. Paaugusi likdavo nakvoti ant bet kur pasitaikiusių tuščių sofų, stengdamasi apskritai vengti namų. O kai ir tai nebegelbėjo, na, narkotikai padėjo atitrūkti taip, kaip niekas kitas. Tačiau jie atėmė viską, ką ji turėjo.

Ilgą laiką Megė buvo linkusi mokėti tokią kainą. Bet dabar nebe. Bent jau ne pastaruosius devynerius metus.

Ar ji nervinosi? O, taip. Nuo tada, kai paskutinį kartą jį matė, Tomis išaugo į tvirtą vyrą, be to, po švarku turėjo ginklą. Ar ji slėpsis, verkšlens ir maldaus pasigailėti?

Po velnių, ne.

Tačiau nesišnekės su juo, kol jis posūkius daro taip, tarsi šie žeistų jo vyriškumą. Palauks, kol išvažiuos į greitkelį ir patrauks namo besidriekiančiomis Pietų Dakotos platybėmis.

Jos mintys nukrypo į pokalbį su Džeimsu Karlsonu, ypatinguoju prokuroru. Tomiui pasirodžius ant jos slenksčio Megė suvokė, kad kažkas suprato, kas ji tokia. Tikėjosi, jog pokalbyje dalyvaus dar vienas toks storas prakaituotas godus vyras kaip negarbingasis Roisas T. Meinardas. O ne tas gražus vyras maloniomis akimis ir gudria šypsena.

Ypatingasis prokuroras Karlsonas sėdėjo priešais save pasidėjęs jos nuotraukas ir žiūrėjo į ją nesmerkdamas, bet ir negeisdamas – tiksliau, ne vien geisdamas. Jei nebūtų supratingesnė, spėtų, kad jis žiūrėjo į ją su pagarba.

Bet ji supratingesnė. Teisininkais ji nepasitikėjo.

Vis dėlto tas Karlsonas atrodė kitoks nei vyrai, su kuriais anksčiau teko susidurti. Jis balansavo ant ribos tarp išvaizdaus ir nuostabaus. Pati sumokėjusi kelis tūkstančius už dantų taisymą ji įvertino jo baltus it perlai dantis. Džeimso šypsena bylojo, jog jis – arba jo tėvai – išleido daug pinigų, kad jie būtų tobuli.

Be to, kostiumas tiko, tarsi jam siūtas. Galbūt taip ir buvo, bet ji niekada nesutiko teisininko, galinčio sau leisti pagal užsakymą siūtą kostiumą. Tas šliužas, nurodęs Karlsonui jos vardą, visada vilkėdavo bjaurius rudus kostiumus, rodėsi, pavogtus iš aukštesnio ir platesnio vyro drabužių džiovyklos. Tik ne Karlsonas. Jo anglies pilkumo kostiumas gludo ant pečių tarsi antra oda. Ji matė, kad po prabangia vilna jis gerai sudėtas. Plačių pečių, stiprių rankų – nuo liemens į viršų jis nuostabus. Megė vis svarstė, kaip jis atrodo žemiau juosmens.

Ji nutraukė tas mintis. Nieko blogo, kad vyras patrauklus. Nieko blogo pastebėti patrauklų vyrą. Bet tik tiek. Ji negali pamiršti, kas jis toks – teisininkas. Teisininkai ir teisėjai išnaudoja žmones. Ji geriau nei kas kitas tai žinojo ir jai jau gana būti išnaudojamai. Tol, kol prisimins, kas jis toks, – ir kas ji nėra, – viskas bus gerai. Jei apskritai dar kada nors jį pamatys.

O gal pamatys. Na, tai kas, kad jau daugelį metų nebuvo su vyru. Vis tiek kažką atpažino jo veide po to, kai nusismaukė palaidinės petnešėlę, tą patį jausmą atpažino ir tuomet, kai jis paklausė, ar ji su kuo nors susitikinėja. Ne visai geismą, bet troškimą. Susidomėjimą, sumišusį su malonia nuostaba, – galbūt smalsumu, – kai ji metė jam iššūkį. Kai pavadino Tomį šunimi.

Štai kodėl lekiant šviesos greičiu tvyrojo pikta tyla.

Megė neišleis Tomio iš akių neprivertusi pasakyti, ką jis žino.

– Pyksti ant manęs.

– Nesu jo šuo.

– Aišku. – Žinojo, kad pastaba bus taikli. Tačiau ji pyko. Tomis visą kelią į Pjerą tylėjo, nesakė, kur jie važiuoja ar kas nori su ja pasimatyti. Nusipelnė kelių smūgių. – Tai kas tu?

– Mes partneriai. Komanda. – Tomis vis bilsnojo pirštais į vairą. – Aš suimu žmones, jis juos įkalina. Va kaip viskas vyksta.

– Kadangi priklausai jo komandai, pasakyk, ar dar pamatysiu ypatingąjį prokurorą Džeimsą Karlsoną? – Net balsu sakydama jo pareigybę pilvo gelmėje pajuto keistą jausmą.

– Aha.

Megė neįsivaizdavo, kad iš to išeitų kas nors gero, bet žinia vis tiek ją sujaudino. Vėl gaus pamatyti tą šypseną.

– Kodėl jam manęs reikia? Esu tikra, kad Meinardas paliko akivaizdesnių ir geresnių palaidų galų. – Šis klausimas jai nedavė ramybės nuo pat tada, kai Karlsonas absurdiškai pareiškė, jog visa byla priklauso nuo jos.

– Jam tavęs nereikia. Jis toks vyras, kuris kiekvienam nenumatytam atvejui turi planą. Tu, anot jo, esi draudimo polisas. Jam patinka dėl visa ko turėti kelis.

Tai nuskambėjo nekaip. Ji – asmuo, po velnių, moteris. Ji per ilgai buvo auka, statistinis vienetas, bet niekada tiesiog Megė. Nepakęs, jei jos sunkiai iškovotą sėkmę nuvertins iki atsarginio plano.

– Duodu savaitę, daugių daugiausia aštuonias dienas, kol jis pasirodys. Nuo tavęs priklausys, ką tada su juo darysi.

Megė kilstelėjo galvą ir įsispitrėjo į Tomį.

– Ką? – Mat tai nuskambėjo kaip… velnias, nežinia. Kaip pokštas? Leidimas šauti? Leidimas… daryti kažką kito? Nesuprasi. Tomis neatsakė, todėl Megė vėl pamėgino. – Papasakok man apie jį.

Ji prašė ne todėl, kad norėjo sužinoti, bet todėl, kad turėjo būti pasiruošusi, jei jis ketino atvykti pas ją į namus. Taip, tai tinkama priežastis, niekaip nesusijusi su tuo, kas virš ar žemiau jo liemens. Ji negali juo susidomėti, nes, po galais, negali juo pasitikėti.

– Malonus vyrukas, jei neatsiduri kitapus įstatymo. Kilmingas, iš Rytų pakrantės, turtingas. Turtai priklauso mamai, bet tėvui galia – gal girdėjai apie jį? Aleksanderį Karlsoną? Anksčiau buvo gynybos sekretorius.

Megė nurijo seiles. Tai tikrai ne jos nosiai. Gynybos sekretorius? Aleksas Karlsonas? Net Megė žinojo, kas jis per vienas. Tai ne tik kilmė ar turtai. Tai gryna galia. Dėl Dievo meilės, jo tėvas pradėjo karus. Net jei Džeimsas ir nebūtų teisininkas, kuriuo ji nepasitiki, dabar nė nedrįstų apie jį fantazuoti. Jis ne šiaip teisininkas. Jis kažkas, o ji – ne.

– Aha, girdėjau apie jį.

– Karlsonas tiesiog neskuba, – tęsė Tomis. – Šiai bylai ruošėmės maždaug ketverius metus ir jis niekam neleis jos sužlugdyti. Jam reikia šitos pergalės. Laimėjęs kandidatuos į renkamas pareigas. Anksčiau ar vėliau – jei gerai jį pažįstu, anksčiau, – jis kandidatuos į Baltuosius rūmus.

Oras Megės plaučiuose sustingo. Vadinasi, šiandien ji kalbėjosi su galbūt būsimu JAV prezidentu. Ir pastatė jį į vietą. Tas šleikštus jausmas, kad padarė kažką blogo, sustiprėjo.

– Jis laimės? – Ir byla, ir rinkimai jai buvo vienas ir tas pats.

Tomis prunkštelėjo.

– Jo reputacija tobula. Vienaip ar kitaip, bet jis laimės.

Tai nuskambėjo pranašiškai. Kokia ji apgailėtina, kad manė, jog toks vyras kaip jis į ją žiūri su aistra. Tokio vyro norus pasirengusios pildyti tobulos moterys. Megė toli gražu nėra tobula.

– Ar pasitiki juo?

Tomis pašnairavo į ją.

– Gyvybę patikėčiau. – Tokie žodžiai galėjo nuskambėti lengvabūdiškai, tačiau jis kalbėjo visiškai rimtai. – Turi tą kortelę, kurią jis tau davė?

Megė pasikniso rankinėje, kol rado.

– Taip.

Roželė Armstrong, advokatė. Nurodytas telefono numeris ir nieko daugiau. Nei adreso, nei teisės firmos pavadinimo. Likimas turi humoro jausmą. Ji pabėgo iš rezervato Roželė. O dabar jos gyvenimas gali priklausyti nuo moters tokiu pačiu vardu.