Читать книгу Dama su vualiu - Sarah Mallory - Страница 2

Dominika stovėjo tylėdama ir žiūrėjo į sukrėstą savo sutuoktinio veidą. Matė jame viską, ko ir tikėjosi: siaubą, pasibjaurėjimą, šleikštulį. Numanė, kaip jis jausis, kai apgavystė bus atskleista. Vyras perbraukė pirštais savo tamsius kaštoninius plaukus, suvėlė nepriekaištingą šukuoseną. Nuaidėjo žiaurus Makso juokas.

– Prigavau tave, Alburi!

– Nesuprantu, juk tavo pusseserė…

– Ji ir yra mano pusseserė.

Maksas suprunkštė. Dominikai suspaudė širdį dėl priešais stovinčio vyro. Jis atrodė pritrenktas.

O kaip kitaip? Vietoje gražuolės gundančios blondinės, kurią mergino pastaruosius du mėnesius, jis vedė niekada nematytą miniatiūrinę brunetę.

– Kas nors atsitiko? – vikaras žvalgėsi nuo vieno į kitą, paskui susirūpinusias akis įsmeigė į Maksą. – Lorde Martlšamai?

– Ne, ne, viskas gerai, – tebesijuokė Maksas. – Jaunikis tik susijaudinęs dėl didingos ceremonijos, ir viskas, – jis ėmė vestis iš bažnyčios svečius. – Eime, paskubėkime visi, karietos jau laukia.

– Minutėlę! – vyras šalia jos nesujudėjo, tik nusikratė jos ranką nuo savosios. – Kur Dominika?

– Lorde Alburi, negi dar nesupratote? Jūs ir vedėte Dominiką! – Maksas jį stumtelėjo. – Eime, vyruti, nebeaikčiok čia atsistojęs. Grįžkime į abatiją.

– Prašau, – Dominikai pavyko priversti balso stygas dirbti. – Ten viską galėsime paaiškinti.

Susiraukęs jis sugriebė nuotakos ranką ir nuskubėjo prie vartų. Kad spėtų kartu, Dominikai beveik teko bėgti. Kaip įprasta per vestuves, prie tako stovėjo sveikintojai, kurie ant karieton skubančių jaunavedžių bėrė ryžius. Takas buvo papuoštas kaspinais, ant karietos durelių ryškiai spindėjo Martlšamo herbas.

Jaunikis be jokių ceremonijų įgrūdo Dominiką į karietą, įlipo iš paskos ir durelės už jų užsitrenkė. Lange pasirodė išsišiepęs Makso veidas.

– O dabar, Gideonai, pasistenk patenkinti savo aistras iki vedybinių pusryčių. Kelionė iki abatijos gana ilga – užteks laiko kaip reikiant pakedenti žmonikę. Aš žinau, esu išbandęs!

Pažeminta Dominika užsimerkė. Karieta pajudėjo lydima gergždžiančio kvatojimo.

– Tai čia dar viena Makso išdaiga?

Dominika pažvelgė į Gideoną. Jo balsas buvo ramus, bet šviesiai rudose akyse žibėjo pavojingos kibirkštys. Ji pagalvojo, kad vyras galėtų pasamdyti žudiką. Sunkiai nurijo baimę.

– Taip.

– Ir abatijoje visi apie pokštą žinojo?

– Išskyrus tave ir… mano motiną.

– Maksas sakė, kad ji prastai jaučiasi, todėl ceremonijoje dalyvauti negalės.

Dominika nuleido galvą.

– Ji nežino. Mama jokiu būdu nebūtų pritarusi tokiai suktybei.

– Įtariu, kad moteris, kurią pažinojau kaip Dominiką, šiam vaidmeniui buvo tik pasamdyta?

Ji linktelėjo.

– Aktorė. Agnesė Benet.

– Velniškai gera aktorė. Apkvailino mane, atrodė tikra dama. O tu… – jis perkreipė lūpas. – Gal tu ir esi Makso pusseserė, bet tikrai ne dama, jei leidaisi į tokius pokštus.

Dominika pasijuto gavusi antausį. Jei būtų daugiau laiko, ji sugebėtų paaiškinti, kodėl turėjo pritarti Makso sumanymui, bet jie jau beveik atvažiavo į abatiją. Ji tylėdama laukė, kol karieta sustojo ir livrėja pasipuošęs liokajus atidarė dureles. Jos kompanionas iššoko pirmas ir perdėtai mandagiai ištiesė jai ranką.

– Na, madam, ar eisime vestuvių pusryčių?

Prislėgta Dominika nusekė paskui jaunikį į namą.

***

– O dabar gal pagaliau paaiškinsi man, kas čia, po velnių, dedasi?

Gideonas dairėsi į pietų salėje susirinkusius žmones. Tarnai paleisti, likę tik maždaug dvidešimt svečių, kurie sukinėjosi po lordo Martlšamo namus pastaruosius du mėnesius – žinoma, išskyrus gražuolę blondinę. Tą merginą jis laikė Martlšamo pussesere. Jos vietą užėmė blankus šešėlis, moteris, kuri dabar buvo jo žmona.

Visi stovėjo aplinkui nekreipdami dėmesio į elegantišką šventinį pietų stalą, spindintį sidabru ir krištolu, paruoštą vestuvių pusryčiams. Gideonas akimis naršė po būrį žmonių, tačiau nė vienas nepakėlė akių.

– Paprasčiausias pokštas, seni, – tarė Maksas, kuris prie bufeto iš grafino į taurę pylėsi brendžio.

– Tik ne toks, kokius mėgstu! – atkirto Gideonas.

Tebesišypsodamas Maksas pasisuko į jį.

– Nemėgsti? Keista, maniau, kad tau patiks, turint omenyje, kas atsitiko praėjusiais metais Kovent Gardene.

– A… – lėtai linktelėjo Gideonas, – … štai kas. Atkeršijai, kad tiesiai iš po nosies nušvilpiau dieviškąją Dianą!

Jis viską prisiminė. Koks tuzinas jų, girtų puošeivų, susigrūdo į persirengimo kambarius po vaidinimo. Maksas mergino dailią operos šokėją, bet iš reikšmingų šypsenų ir kviečiančių juodai apvedžiotų akių Gideonas matė, kad mergina mielai atsiduotų daugiau pasiūliusiam.

– Po šimts velnių, Alburi, ištisas savaites vargau, o kai tik ėmė atrodyti, kad ji mano rankose, tu leidai sau daryti, ką nori!

Gideonas juto, kaip kyla pyktis. Tarp varžytuvių dėl palaido sijono ir apgaulingų vedybų didžiulis skirtumas!

– Ir vien dėl to, kad aš tą kartą laimėjau, tu užvirei visą šią šaradą?

– Na, taip, bet mieliau vadinčiau tai tinklu, – atšovė Maksas gurkšnodamas brendį. – Pasamdžiau Agnesę Benet suvaidinti mano pusseserę, ir tu įsimylėjai – tiesą sakant, visai galvą pametei. Man beliko įtikinti tave jai pasipiršti. Žinoma, padėjo ir tai, kad kentėjai dėl per Kalėdas išgirstų tėvo priekaištų, siekei bet kokios progos jam atkeršyti.

To Gideonas paneigti negalėjo. Jis puikiai prisiminė paskutinį karingą susitikimą su savo tėvu. Jiedu ginčijosi dėl ištikimybės. Jei atvirai, Gideonui jau buvo pabodęs Maksas ir jo nesibaigiančios išdaigos bei gudrybės, bet vis tiek nepatiko, kad tėvas kritikuoja jo draugus. Jis prarado savitvardą ir pareiškė darysiąs ką tik panorėjęs. Prisiminė, kaip išdūmė iš namų rėkdamas: Draugausiu su kuo panorėsiu, darysiu ką užsimanęs ir vesiu ką tik norėsiu!

Kaip neprotingai pasielgė visą incidentą atskleidęs Martlšamui!

Grafas kalbėjo toliau:

– Juk žinojai, kad vesdamas mano pusseserę įsiutinsi tėvą. Labai paranku, žinoma, kad ji tokia gražuolė. Tipiška Anglijos rožė.

– Nekantravai nusitempti ją į lovą, ar ne? – riktelėjo vienas iš Makso bičiulių, dabita atsikišusiais dantimis, vardu Viljamsas.

Gerasis Dieve, Gideonas svarstė, kodėl iki šiol nepastebėjo, kokia bjauri šio niekšelio šypsena! Maksas pripylė antrą taurę brendžio ir ištiesė jam.

– O tada tu pasakei, kad jokiu būdu nevestum prancūzės.

– Na, ir kas? – sustingo Gideonas.

Maksas nusišiepė plačiau.

– Taip jau atsitiko, kad mano pusseserė tikra prancūzė. Juk taip, mieloji?

Mergina nieko neatsakė, tik vos linktelėjo galva. Gideonas prisimerkė.

– Reinolds – angliška pavardė. O tu man sakei, kad vardas Dominika – sena šeimos tradicija.

– Dabar prisipažįstu, kad suklaidinau tave. Dominikos vardas tikrai šeimos tradicija, tačiau jos prancūziškųjų protėvių, ne mano, – Maksas bjauriai nusiviepė. – Mano brangus Gideonai, tau derėjo atidžiau žiūrėti į bažnyčios knygą prieš pasirašant. Būtum pamatęs, kad jos tėvo pavardė Reno, o ne Reinoldsas. Džeromas Reno, vyno pirklys iš Monpeljė. Grynakraujis prancūzas, be to, dar ir žirondistas.

– Ką?

Gideonas taip nustebo, kad užmiršo tariamą šaltakraujišką išdidumą. Šviesiai mėlynose Makso akyse blizgėjo pagiežingas pergalės triumfas.

– O taip, – tyliai tarė jis. – Tu prisiekei, kad visi prancūzai tavo priešai, argi ne? Koks poetiškas teisingumas – vedei prancūzę.

Gideono galvoje šmėkštelėjo paskutinio karšto ginčo su tėvu nuotrupos.

– Martlšamas – blogos reputacijos žmogus, – aiškino vikontas. – Draugus tau derėtų rinktis atidžiau.

Gideonas tuomet supyko ant tėvo, tačiau dabar jo žodžių teisingumas prislėgė visu svoriu.

Viljamsas garsiai nusikvatojo:

– Geras pokštas. Tu puikiai ir visiškai apgautas, Alburi! Pametei galvą dėl Makso artistės, ką? Jis šį rytą jas slapta sukeitė. Net batus aukštais kulnais nupirko, kad nepastebėtum, jog nuotaka žemesnė už tavo numylėtąją Agnesę.

Viljamsas kyštelėjo sidabru puoštą lazdelę po nuotakos sijonu, bet mergina išsisuko nuo jo iš gėdos degančiais skruostais. Kiti suprunkštė, o Gideonas tyliai nusikeikė. Kaip jų vaikiški juokeliai jam kažkada galėjo atrodyti linksmi?

Jis įsiutęs rėžė:

– Čia jau nebe pokštai, Martlšamai. Šį kartą tu žaidi su žmonių likimais.

Maksas gūžtelėjo.

– Mums visiems velniškai juokinga, senas drauge, – jis ištiesė taurę. – Štai. Pripažink, kad mes tave puikiai pričiupome. Leisk mums pasimėgauti vestuvių déjeuner1, o paskui pakviesiu vikarą ir savo advokatą iš kaimo, ir vedybas anuliuosime. Juk galų gale turime pakankamai liudininkių, kad buvai apgautas.

Gideonas paėmė taurę brendžio ir gurkštelėjo. Visi aplinkui šaipėsi, tik ne nuotaka. Jos skruostų raudonis išblėso ir dabar mergina stovėjo perbalusi ir tyli. Liekna tamsi figūrėlė tikrai nepriminė nuotakos, kurios jis tikėjosi. Gideoną pribloškė jo paties kvailumas. Tėvo apie vestuves neinformavo – deramas kerštas už tai, kad per paskutinį susitikimą išdrįso sukelti tokią audrą. Net advokatui nepranešė, nes žinojo, kad Rodžersas reikalaus pasirašyti sutartis. Norėdamas apsaugoti nuotaką, jis sutiko su Makso pasiūlymu įprastus formalumus sutvarkyti vėliau. Dabar viską suprato ir sustingo iš pykčio.

Prabilo lėtai:

– Pripažinti, kad buvau apgautas ir tapau pajuokos objektu? Ne, aš taip nemanau.

Gideonas apsidžiaugė pastebėjęs, kad keletas šypsenų išblėso. Maksas susiraukė. Nuotaka atsisuko. Gideonas išspaudė šypseną.

– Ne, – nutęsė jis. – Reikėjo kada nors vesti. Tavo pusseserė tiks ne blogiau už bet kurią kitą, Martlšamai. Santuokos nenutrauksiu.

– Ne! – aiktelėjo Dominika.

Ne taip turėjo būti. Ji maldaujamai pažvelgė į pusbrolį, bet šio veidas priminė kaukę.

– Eime, – ištiesė jai ranką Gideonas. – Sėskimės ir pasimėgaukime maistu – pirmą kartą kaip vyras ir žmona.

Gideono tonas prieštarauti neleido. Dominika nenoriai nusekė prie stalo paskui nepažįstamąjį, kuris dabar buvo jos vyras. Tik jis nebuvo visai nepažįstamas žmogus. Stebėjo jį pastaruosius du mėnesius iš šešėlių, matė, kaip jis juokiasi ir flirtuoja su gražia moterimi. Kaip Dominika troško būti panašesnė į gražuolę Agnesę, kuri kimiai gundančiai juokėsi ir kerinčiai šypsojosi! Stebėjo, kaip Gideonas pamilo artistę, ir suvokė, kad mielai iškeistų tamsias savo sruogas ir žalią akių spalvą į šviesias garbanas ir rugiagėlių spalvos akis, jei Gideonas dėl to į ją bent kartą susižavėjęs žvilgtelėtų. Maksas neprieštaravo, kai Dominika, norėdama iš arčiau stebėti piršlybas, persirengė tarnaite. Dar daugiau: mėgavosi pikantišku šio maskarado priedu, ir laikui bėgant mergina pasijuto linkstanti arčiau Gideono Alburio. Jis išsiskyrė iš kitų vyrų, buvo susimąstęs, jam trūko daugeliui Makso draugų būdingo žiauraus humoro jausmo. Liesas veidas iš pradžių jai pasirodė rūstus, tačiau matė, kaip šypsantis sušyla jo akys, išmoko klausytis jo balso – sodraus ir tiršto kaip šokoladas.

Dominika įsimylėjo.

Jei kas nors būtų pasakęs, kad ji praras širdį dėl vyro, kuris net nežino apie jos egzistavimą, mergina būtų prisiekusi, kad tai neįmanoma. Vis dėlto ištisas savaites stebėdama Gideoną ir jo klausydamasi ji ėmė tikėti, kad po nerūpestinga jauno dabitos išore slypi šis tas daugiau. Ji pastebėjo kartkartėmis susimąstančias akis, kai Gideonas nežinodavo esąs stebimas, kartais veidą užtemdantį liūdesį.

Persirengusi tarnaite ji ne visada išvengdavo kitų Makso svečių geidulingų žvilgsnių ir kibių rankų, bet Gideonas į ją nežvilgčiojo, o jei ir pastebėdavo, tai tik nuoširdžiai ir geranoriškai, ištardavo ačiū Dominikai atnešus gėrimo ar tyliai papriekaištaudavo, kai kuris nors jo draugų imdavo jai įkyrėti.

Tikras džentelmenas, nors šiandien jo balse Dominika girdėjo tik pyktį, o jo akys spindėjo lyg plieninės. Gideonas ją niekino, nes suprato, kokį vaidmenį ji suvaidino visoje komedijoje – mergina negalėjo jo kaltinti. Suprato, kaip pati jaustųsi, jei kas nors tokį pokštą iškrėstų jai, tad kaip gali įsižeisti, kai jaunikis žiūri į ją su tokia panieka? Jai darėsi bloga, tačiau pasiskundus geriau nepasidarys. Su Maksu sudarė sandėrį, o jei jis laikysis duoto žodžio, ši apgavystė nebus be reikalo.

Dominika paragavo vos trupinėlį vestuvių pusryčiams patiekto maisto ir dar mažiau vyno. Gideonas elgėsi laisvai, šypsojosi ir juokavo su kompanija, buvo tobulas jaunikis. Bet kai kažkas pasakė tostą ir Gideonas atsigręžė pasveikinti nuotakos, ji pamatė, kad jo akys šaltos kaip ledas ir negailestingos. Dominikai iš baimės pašiurpo nugara.

Vaišės pagaliau baigėsi, bet ne merginos kančios. Žmonės kilo nuo stalo, rinkosi į nedideles grupeles. Gideonas peiliu pabeldė į taurę ir draugija nutilo.

– Karstairai, negaliu apsakyti, koks esu jums dėkingas, kad leidote naudotis Elmvudo medžioklės nameliu, – jis atsistojo ir padėjo ranką ant Dominikos kėdės atlošo. – Dabar, žmonele, laikas tau persirengti kelioniniais drabužiais, mes jau važiuosime.

Ji dar kartą sunerimusi pažvelgė į Maksą, kuris vos pastebimai gūžtelėjo. Dominika tylėdama atsistojo, tačiau eidama pro pusbrolį stabtelėjo. Jis juk tikrai dabar įsikiš.

Tyliai jam tarė:

– Pokštas iškrėstas. Aš savo vaidmenį atlikau, maldauju, užbaikite tai.

Dominikos nuostabai Maksas tik pakėlė jos ranką prie lūpų.

– Leiskite man pirmam jus pasveikinti, ponia Alburi.

Ji sugriebė pusbrolio ranką, buvo supykusi ir išsigandusi jo pašaipios šypsenos.

– O kaip mano motina? Tu pažadėjai.

Tamsūs jo antakiai kiek pakilo.

– Juk daviau žodį, ar ne? – jis pasilenkė arčiau ir sukuždėjo: – Skubėk, mieloji, neversk savo vyro laukti.

Ji papūtė lūpas, ketino atsikirsti, bet priėjo Gideonas, todėl ji iškūrė iš kambario.

***

Dominika užlipo į viršų, į savo kambarį, širsdama ne vien ant Makso. Pati įsivėlė į šią apgavystę ir nelabai gali skųstis, kad viskas klostosi ne taip, kaip ji tikėjosi. Klausantis grafo aiškinimo viskas atrodė paprasta: jie iškrės pokštą, viskam paaiškėjus bus iškviesti teisininkai, netikra santuoka anuliuota, ir viskas atsistos į savo vietas. Tačiau Gideonas nežaidė pagal grafo taisykles. Jis farsą norėjo pratęsti ilgiau, išgelbėti savo reputaciją, atsimokėti Maksui ir nubausti ją už dalyvavimą apgaulėje. Ji pažvelgė į veidrodį, nuotaika dar labiau sugedo. Nesuvokiama, kad Gideonas Alburis norėtų jos už žmoną, bet šiuo metu Dominika galėjo tik rengtis į kelionę.

Vienintelė suknelė, kurią turėjo – alyvuogių spalvos pasivaikščiojimų suknelė; ja vilkėdama Dominika čia atvažiavo. Nenauja, bet spalva jai tiko, o gerai sukirpta ir su auksine sagtimi ji visai tiko grafo pusseserei. Siuvinėti nėriniai pridengs gilią iškirptę ir sulaikys šaltą kovo vėją. Ji ištiesė pečius. Jei Gideonas Alburis nori tęsti šią pramogą, tegul taip ir bus.

Dominikos siaubui, jungtuvių dalyviai buvo susirinkę salėje ir jos laukė. Visi, matyt, buvo nusiteikę apsimetinėti, kad tai normali atsisveikinimo ceremonija. Maksas palypėjo keletą paskutinių laiptelių, padavė jai ranką tarsi ketintų ją vėl atiduoti jaunikiui.

– Pasirūpinau, kad kambarinės sukrautų tau lagaminą, – sukuždėjo jis. – Negaliu leisti, kad išeitum plika kaip tilvikas.

Pusbrolis Dominiką palydėjo prie Gideono, kuris stovėjo tiesus ir nepermaldaujamas. Ji tik kartelį žvilgtelėjo jam į veidą: gali būti, kad jis iškaltas iš akmens – toks šaltas ir bejausmis atrodė.

Numaldžiusi virpulį nuotaka nuleido akis į puikiai pasiūtą Gideono paltą. Gali būti, jog užsisakė jį specialiai vedyboms, kad padarytų įspūdį nuotakai. Dar labiau susigėdo, kad sutiko dalyvauti žiauriame Makso pokšte.

Sveikinimai palydėjo juos iki laukiančios kelioninės karietos. Dominikos lagaminas jau buvo užkeltas ant stogo. Ji pajuto, kaip karietai pajudėjus kažkas švelniai palietė petį.

– Na, madam, negi nenusišypsosite svečiams?

Ji nusikratė jo ranką.

– Ar dar ilgai žadate tęsti šitą pokštą, pone?

– Pokštą? – jo balsas buvo ledinis. – Nesuprantu, apie ką kalbate, madam. Pokštauja tik Martlšamas.

– O jūs keršijate. Jis tikrai buvo sukrėstas, kai pranešėte, kad santuoka nebus nutraukta.

– Jo reakcija buvo žaviai juokinga.

– Jau pasilinksminote, pone, – ramiai atsakė Dominika. – Dabar prašyčiau užbaigti šį nuotykį.

– Ak, joks tai nuotykis, madam. Aš kalbu visiškai rimtai.

Dominika į jį žiūrėjo, ir ledinė baimės ranka sugniaužė širdį pamačius nepermaldaujamą vyro žvilgsnį.

– Bet… bet juk jūs neketinote manęs vesti. Negalite norėti tokios nuotakos.

– O kodėl ne? Kaip jau sakiau Maksui, vesti vis tiek reikėjo, o jūs esate tokia pat tinkama, kaip bet kuri kita.

Nužiūrėjo ją lyg nurengdamas akimis. Dominika pajuto, kaip išraudo visu kūnu. Tik dabar suprato visiškai priklausanti nuo šio vyro valios. Sukaupusi visą pasipiktinimą ji riktelėjo:

– Tai nežmoniška.

– Gal ir nežmoniška, madam, bet prieš sutikdama dalyvauti Makso planuose turėjote apgalvoti visas pasekmes. Jūs už manęs ištekėjote, gerai tai ar blogai. Kelio atgal nėra.

Sutrikdytas persigandusios savo kompanionės žvilgsnio, Gideonas užsimerkė ir apsimetė miegąs. Jis tebepyko dėl tokios keistos santuokos, tačiau savo nuotaką užjautė. Pažinodamas Maksą, įtarė, kad mergiūkštė buvo priversta taip pasielgti. Tačiau ji galėjo prisipažinti bažnyčioje, jei tikrai buvo nusiteikusi prieš pusbrolio sumanymą. Ne, Gideonas ją dar truputį pakankins.

Jis mąstė, ką jiedu atras galų gale pasiekę Elmvudo medžiotojų trobelę.

Karstairas vos vynu neužspringo, kai Gideonas priminė, kad šis ją pasiūlęs. Akivaizdu – nė vienas nesitikėjo, kad vedybos truks ilgiau nei ceremonija bažnyčioje, todėl niekas išvykai nepasiruošė. Visiems laukiant, kol nuotaka persirengs, į Elmvudą su depeša greičiausiu žirgu išskubėjo raitelis – jis turėjo perspėti tarnus, kad jaunikis su nuotaka jau pakeliui.

Gideonas dar nenusprendė, ar maskaradą nutrauks vos nuvažiavęs į trobelę.

Kai karieta pasuko į Elmvudo vartus, tapo aišku, kad žinia apie jų atvažiavimą buvo sutikta entuziastingai. Atidaryti vartai liepsnojo kaspinais, o jiems pririedėjus prie pagrindinio įėjimo, pasirodė pagyvenusi pora, vyras tebesisegiojo livrėją. Gideonas atpažino Čisviką, vyresnįjį liokajų ir darbininką, o jam iš paskos einanti moteris sniego baltumo prijuoste buvo jo žmona ir medžiotojų namelio ūkvedė.

– O Dieve, – burbtelėjo Gideonas, kai prasivėrė durys. – Dabar tai pakliuvome.

– Sveiki atvykę, pone, madam! Mes labai džiaugiamės, kad atvažiavote į Elmvudą, – beveik nustūmusi vyrą į šalį pasisveikino ponia Čisvik plačia šypsena. – Jei malonėtumėte užeiti į saloną, ten rastumėte pyragaičių ir vyno, ir liepsnojantį židinį. Jei būtume įspėti iš anksto, ir kiti kambariai jau būtų paruošti, bet dabar šiek tiek užtruksime, aš jau pasiunčiau pakviesti Alisą iš kaimo, kad man padėtų.

Gideonas iššoko iš karietos ir atsisuko padėti savo nuotakai. Ji buvo tyli, išbalusi ir sutrikusi. Vyras padėjo jos ranką ant savo rankos ir paskui tebeplepančią ūkvedę nusekė į namą. Didelis prieškambaris plokštėmis iškaltomis lubomis buvo paskubomis papuoštas visžalių augalų šakomis ir pavasarinėmis gėlėmis. Gideonui suspaudė širdį: pora akivaizdžiai nesitveria džiaugsmu, kad gali priimti jaunavedžius. Pajuto, kaip suvirpėjo žmonos pirštai ant jo rankos, ir nejučia padrąsinamai ją spustelėjo.

Dar daugiau pavasario gėlių dabino plokštėmis iškaltą saloną, kur linksmai spragsėjo židinys, o ant stalo buvo patiekta vaišių. Gideonas palaukė, kol plepioji šeimininkė stabtelėjo atsikvėpti, ir tvirtai pasakė:

– Dėkoju, ponia Čisvik. Mes patys apsitarnausime.

– Gerai, pone. Ir… – ji pasisuko ir pažvelgė pro langą. – Ar jūsų tarnai atvažiuoja iš paskos?

– Ne, mes visiškai vieni.

– Ak, na, žinoma.

Moteris supratingai šyptelėjo ir Gideono skruostai nuraudo, jis nedrįso pažvelgti į savo kompanionę, pasidomėti, kaip tai paveikė ją, tačiau vos liko vieni, pasakė:

– Atsiprašau. Kai Maksas pasakė, kad jūsų tarnaitė liko Martlšame prižiūrėti jūsų motinos, pagalvojau, kad ir man liokajų bus geriausia palikti namuose. O dabar šis poelgis sukelia visokių spėlionių.

– Tokiomis aplinkybėmis spėlionės labai natūralios.

Ramus žmonos atsakymas Gideoną šiek tiek apramino: ji bent nekels isterijos. Tačiau jam nėra ko stebėtis. Proto nesivelti į šias nesąmones jai nepakako.

Gideonas atsakė trumpai:

– Tos aplinkybės, kaip pavadinote, susiklostė iš esmės dėl jūsų kaltės.

– Puikiai suprantu.

Ji nusiėmė skrybėlę, nusimovė pirštinaites ir atsisegiojo apsiaustą. Gideonas palietė jos pečius norėdamas padėti nusivilkti, mergina įsitempė, bet jo nenusikratė. Jis stovėjo taip arti, kad užuodė jos kvepalus – subtilų pakalnučių kvapą, viliojantį pasilenkti arčiau, gal net nuberti lengvais bučinukais liauną nuogą kaklą.

Sukrėstas tokios savo kūno reakcijos Gideonas atsitraukė. Ši mergina jam nieko nereiškia – kaip gali bent pagalvoti apie mylėjimąsi su ja? Tačiau mintis neskubėjo išblėsti, ir vyras sunerimo.

Numetęs jos apsiaustą ant krėslo prie savo palto, jis savo skrybėlę ir pirštines padėjo šalia žmonos daiktų ant nediduko stalelio. Įkarštis vėso, ir Gideonas vis aiškiau suvokė, kokia kebli jų padėtis. Gal dar nevėlu ją ištaisyti. Jis išskubėjo iš kambario. Pamatė liokajų, skubantį koridoriumi, ir nubėgo prie paradinių durų.

– Ar ekipažas išvažiavo? Paskubėk, vyruti!

– Taip, pone! Kai tik jūs įėjote. Mes paėmėme bagažą, ir jie nuvažiavo, norėjo iki nakties būti kuo arčiau namų. Šią naktį nebus mėnulio.

Gideonas atlapojo duris ir pažvelgė į tuščią kiemą.

– Bet praėjo vos kelios minutės. Turime juos sugrąžinti. Juk turi būti koks žirgas arklidėse, kurį galėtumėte pasiųsti iš paskos.

Sutrikęs liokajus papurtė galvą.

– Bijau, kad ne, pone. Yra tik Besė, darbinis arklys, tačiau ji tampo vežimus ir gyvenime nėra buvusi pabalnota. Manau, kad senasis Adamas vargiai pakinkytų ją į dviratį vežimą.

Spoksodamas į tirštėjančias sutemas Gideonas suvokė, kad susigrąžinti karietos neįmanoma.

– Ar toli iki artimiausio miesto ar bent smuklės?

Liokajus žiūrėjo į jį nustebęs. Gideonas suvokė, kaip jam viskas turėtų atrodyti: jaunikis nori pasprukti artėjant vestuvių nakčiai! Kad ir kaip būtų, tiesa dar nemalonesnė, todėl jis nutylėjo, palaukė, kol senukas apgalvos klausimą.

– Čia nėra smuklės, pone, – pagaliau pasakė jis. – Ne tokia, kuri galėtų tikti jums. Ir ta pati už kokių septynių mylių link Svofamo, tačiau jūs negalite ten keliauti naktį, kai nėra mėnulio.

– Ne, aišku, kad ne.

Papurtęs galvą Gideonas pasitraukė nuo įėjimo ir palikęs Čisvikui uždaryti duris grįžo į saloną. Skųstis neturėjo kuo. Juk galų gale pats pasisamdė pašto karietą, o jo nurodymai buvo visiškai aiškūs: jos neprireiks dvi savaites. Ketino kaip reikiant pasimėgauti medaus mėnesiu su savo kerinčia nuotaka. O dabar buvo įstrigęs bala žino kur su jauna mergina, kurios iki šiol nebuvo matęs. Garbinga jauna dama, kad ir koks būtų jos vaidmuo šiame spektaklyje. Prakeiktas Maksas ir jo storžieviški pokštai!