Читать книгу Dama su vualiu - Sarah Mallory - Страница 3

Gideonas grįžo į saloną ir rado Dominiką neramiai vaikščiojančią pirmyn ir atgal. Kiek galėdamas ramiau pasakė:

– Atrodo, mudu čia įstrigome bent jau iki ryto.

– Ar ne toks buvo jūsų sumanymas?

Jos žvilgsnis nudegino, vyras suraukė kaktą.

– Ne, apie tai nepagalvojau. Buvau įširdęs.

– O dabar?

– Dabar suprantu, kad mums geriau būtų buvę likti abatijoje, – jis patylėjo. – Pakliuvome į tikrą painiavą.

Ji atsiduso:

– Žinau.

Gideonas pažvelgė į stalą.

– Prisėskime?

Jis palaikė žmonai kėdę galvodamas, kad jiedu atrodo kaip dvi katės, apdairiai einančios ratais viena apie kitą. Kai abu atsisėdo, Gideonas pripylė dvi taures vyno ir vieną pastūmė jai.

– Kodėl pritarei keistam Makso planui? Nesi panaši į tokią, kuri leistųsi į panašius sumanymus savo noru.

– Nesu.

Ji įsidėjo į lėkštutę pyragaitį ir susmulkino į nedidelius kąsnelius.

– Jis pasiūlė pinigų?

– Panašiai.

– Bet juk esi jo pusseserė.

– Vargeta pusseserė. Motina atsivežė mane į Angliją prieš dešimtį metų, ieškojo prieglobsčio pas savo brolį – Makso tėvą. Kai Martlšamą paveldėjo Maksas, kartu gavo ir mus. Nuo tada gyvename iš jo malonės. Prieš keletą mėnesių Maksas apgyvendino mus namelyje Martlšamo kaime, – jos pirštai žaidė su trupiniais lėkštėje. – Jis pažadėjo… Jei sutiksiu dalyvauti šiame sumanyme, jis perrašys nuosavybę mano mamos vardu ir suteiks jai rentą iki gyvenimo pabaigos.

– Ir dėl to ištekėjai už nepažįstamo žmogaus?

Dominika pakėlė galvą. Piktai atkirto:

– Ar bent numanai, ką reiškia būti kažkieno išlaikytine? Žinoti, kad viskas, ką turi, kiekvienas išleistas centas gaunamas iš kito žmogaus?

– Tarp kitko, žinau, juk esu jauniausias sūnus. Ilgus metus buvau priklausomas nuo savo tėvo malonės.

Akimirką jų akys susidūrė, tačiau Dominika nusisuko ir tyliai tęsė:

– Maksas pažadėjo, kad man reikės iškęsti tik ceremoniją. Jis sakė, kad vos paaiškės pokštas, santuoka bus anuliuota.

– Po velnių, jis taip ir padarė! – Gideonas atstūmė kėdę ir priėjo prie lango. Lauke buvo tamsu, ir jis pamatė tik savo paties pikto veido atspindį. – Tarnai, ko gero, žinojo, kas dedasi – kad moteris, kurią laikiau Martlšamo pussesere, tėra apsimetėlė.

– Taip. Maksas pagrasino atleisiąs kiekvieną, kuris nedalyvaus jo apgavystėje.

– O tavo motina? Ar Maksas ir jai viską išaiškino?

– Abejoju, – ji prikando lūpą. – Maksas linkęs galvoti tik apie tuos dalykus, kurie susiję su juo.

– Bet negi ji dėl tavęs nesijaudins?

Dominika įsmeigė akis į savo rankas, sugniaužtas ant kelių.

– Parašiau jai laiškelį, pasakiau, kad keletą dienų pabūsiu abatijoje.

– Ir jai tiek užteks?

Jos galva nusviro dar žemiau.

– Mama turi savų rūpesčių, nepagalvos nieko blogo.

Gideonas baigė gerti vyną ir įsipylė dar vieną taurę. Dominika… jis vos nesusiraukė. Reikia priprasti ją šitaip vadinti. Mergina vyno beveik nepalietė, pyragaitis tebegulėjo lėkštutėje. Vyro širdyje žybtelėjo mažutė užuojautos kibirkštėlė.

– Nenusimink, – tarė jai. – Rytą sugrįšime į Martlšamą ir aš pasirūpinsiu santuokos panaikinimu.

– O iki tol?

Ji žiūrėjo įtariai.

– Mes čia ne vieni. Ponia Čisvik – gerbiama moteris, ir kai papasakosime, kad tai buvo klaida, ji tave prižiūrės, kol galėsime grįžti į Martlšamą, – jis pabandė išspausti šypseną. – Manau, ji patikima, padės tau išsaugoti garbę.

Išgirdusi pasikeitusį toną, Dominika prisivertė pažvelgti jam į akis. Gideonas Alburis pirmą kartą nedėbčiojo į ją piktai. Na, taip, jis šypsojosi bažnyčioje, bet tada laikė ją kita. O dabar šypsosi jai, paikai mažutei Dominikai Reno. Merginos širdis ėmė plakti netolygiai. Pastarąsias savaites ji dažnai svajodavo apie tokią akimirką, bet po scenos prie bažnyčios durų nebesitikėjo jos sulaukti.

Pasibjaurėjimas, kurį matė jo veide, gerokai atšaldė Dominiką, o nuo tada Gideonas žiūrėjo į ją tik bjaurėdamasis. Netikėtam žavesiui ji nebuvo pasirengusi, nemanė, kad norės ir pati jam nusišypsoti. Sveikas protas kuždėjo būti atsargiai. Nors Dominika juo žavėjosi, Gideonas buvo Makso bičiulis, vienas iš būrio neatsakingų jaunų šunsnukių, kurie su didžiausiu pasimėgavimu krėtė vienas kitam žiaurius pokštus. Dominika negali juo pasitikėti vien dėl to, kad Gideonas šį kartą tapo auka.

Tyliai prasivėrė durys ir įtykino ūkvedė.

– Prašau man atleisti, pone, madam, bet pamaniau, kad gal norėsite persirengti prieš vakarienę? Miegamieji dar neparuošti, bet jūsų lagaminai nunešti į persirengimo kambarį, ten dega židinys.

Gideonas papurtė galvą.

– Aš nepersirengsiu, bet gal ponia Alburi norėtų juo pasinaudoti?

– Taip, dėkoju, aš norėčiau nusiprausti veidą, nusiplauti rankas.

Dominika pasuko prie durų jausdamasi dėkinga už galimybę susidėlioti mintis. Deja, ją laiptais lydinti ūkvedė visą kelią nesiliovė kalbėjusi.

– Aš dar nespėjau pakloti lovos, ponia, nes Alisa dar neatėjo, todėl turiu tik Haną, virtuvės tarnaitę, kuri man padeda, bet negaliu jai patikėti prižiūrėti virtuvę, tačiau pasistengsiu spėti vos tik baigsiu ruošti vakarienę. Jei tik mus būtų perspėję iš anksto, būtume suruošę jaunavedžiams labiau tinkantį sutikimą, bet ponas Karstairas niekada mūsų laiku neperspėja, – moteriškė gergždžiančiai nusijuokė ir pravėrė duris į persirengimo kambarį. – Net neabejoju, kad vieną dieną užgrius mus su savo nuotaka lygiai taip pat neperspėjęs!

Dominika suprato, kad dabar jai pasitaikė palanki proga.

– Ponia Čisvik, ar galėtumėte pakloti man atskirą lovą, jei galima, kitame kambaryje?

Degdama kambaryje žvakes ponia Čisvik kimiai nusijuokė.

– Tegul dievas jus palaimina, šią naktį jums jos neprireiks.

– Prireiks. Matote, tai klaida, aš neketinau…

Dominika pajuto sugniaužusi rankas.

– Suprantu, suprantu, mieloji, jūs ne pirma nuotaka, pajutusi paskutinės minutės jaudulį. Ar žinote, ko tikėtis vestuvių naktį?

– Na, taip, bet ne…

– Nebesijaudinkite, mieloji, aš buvau su ponu Čisviku pirmą naktį jau sulaukusi trisdešimties ir galiu pasakyti, kad jums nėra ko nerimauti, tuo labiau su tokiu mielu jaunu vyriškiu kaip ponas Alburis. Galiu pasakyti, kad jis čia visada būdavo pats mėgstamiausias, kitaip nei daugelis pono Karstairo draugų. Bet juk ne man kritikuoti šeimininką. Kad ir kaip būtų, neabejoju, kad ponas Alburis jumis labai gerai pasirūpins. Tiesiog eikite ir pasimėgaukite vakariene, neabejokite – kai tik jūs ir jūsų vyras šiltai apsiklostysite greta vienas kito, jums bus labai gera!

Dominika žiūrėjo į švelnų besišypsantį veidą ir suprato: teks ūkvedei papasakoti, jog jie su ponu Alburiu nėra tikri vyras ir žmona, todėl turi miegoti atskiruose miegamuosiuose. Ji giliai įkvėpė.

– Dėkoju.

Taip nieko ir nepaaiškino. Mintis, kad reikės pasakyti tiesą, – ir dar atskleisti savo pačios dalyvavimą sąmoksle, – nors ir tokiai geraširdei sielai, buvo per sunki. Vien apie tai pagalvojusi Dominika suvirpėjo ir leido ūkvedei išeiti daugiau nieko nebepasakiusi.

Dominika garsiai atsiduso. Turėjo pareikalauti, kad ponia Čisvik paklotų atskirą lovą ir kambaryje pastatytų antrą lovą sau. Ji nusiėmė nėrinių skraistę ir įsipylė į dubenį vandens veidui nusiprausti. Negi tuo nepasirūpinusi tikrai tikisi, kad Gideonas Alburis laikysis nuo jos atokiai? Gal jis ir atrodo žavus, bet ką ji iš tikrųjų žino apie savo sutuoktinį? Negi apie žmogų nesprendžiama pagal jo draugus? Gideonas – jos pusbrolio draugas, o Maksas yra žiaurus niekšas.

Sunkus auksinis žiedas ant piršto palietė Dominikos skruostą, priminė, į kokią keblią situaciją ji pakliuvo. Bažnyčios knygoje pasirašyta, ji dabar priklauso vyrui, sėdinčiam apačioje, jaukiame, mažučiame salone. Dominikos kūnu nubėgo šiurpas.

Jos dėmesį patraukė tolumoje suskambėjęs laikrodis. Ji delsė kiek tik drįso, tačiau persirengimo kambaryje negalėjo likti amžinai. Paėmusi žvakę, kitas užpūtė ir įėjo į šalia esantį miegamąjį. Tamsoje, pačiame kambario viduryje, dunksojo lova su baldakimu. Užuolaidos metė šešėlį ant neuždengto čiužinio. Dominika apsidairė aplinkui. Prie vienos sienos stovėjo didelė skalbinių spinta, šalia komoda lenktu priekiu, o po langu – žavus mažutis stalelis laiškams rašyti su visais būtinais reikmenimis. Ji apžiūrėjo spindinčią sidabrinę rašiklinę su krištoline rašaline, sidabrinių plunksnų dėžute ir laiškų peiliu dramblio kaulo kriaunomis.

Mergina sustojo ir padėjo žvakidę. Paėmė peilį laiškams ir įsikišo į rankovę. Dramblio kaulas prigludo prie riešo odos, bet ji užsisegiojo rankogalį – nekreipė dėmesio, kad jis pasipūtęs. Dominika nuleido ranką. Peilis laiškams nekrustelėjo, siaura rankovė puikiai jį sulaikė. Patenkinta mergina paėmė žvakę ir nulipo laiptais žemyn.

Gideonas jos laukė salone, ant stalo atkimštas stovėjo naujas butelis vyno. Atsilaisvinęs apykaklę jis sėdėjo atsilošęs krėsle prie stalo, užmetęs vieną koją ant kitos, bet Dominika pagalvojo, kad jis atrodo nepaprastai patrauklus: žvakių šviesa paryškino dailius jo veido bruožus. Jos akis patraukė jausmingas vyro lūpų linkis. Dominika sugavo save besvarstančią, koks būtų jų skonis. Mintis ją taip sukrėtė, kad ji net sustojo prie durų.

Galbūt Gideonas pamanė, kad nuotaka įsižeidusi dėl tokio neapdairaus jo elgesio, nes pakilo ir atstūmė jai kėdę. Netardama nė žodžio ji atsisėdo, aiškiai juto jo rankas ant kėdės atlošo, aukštą figūrą, dunksančią už nugaros. Dominika giliai įkvėpė norėdama nusiraminti, bet šnerves užpildė aštrus muilo ir muskuso kvapas. Ją apėmė stiprus troškimas atsiremti į jo pirštus, pasukti galvą ir prispausti lūpas, pakviesti jį…

Ne! Gerasis Dieve, iš kur tokios gašlios mintys? Mergina prikando lūpą, prisivertė sėdėti tiesiai.

– Na… – Gideonas pripildė jos taurę ir ištiesė, – … ar paaiškinote situaciją poniai Čisvik?

– Ne, – jis pažvelgė taip nustebęs, kad Dominika būtų nuraudusi, tačiau skruostai jau ir taip liepsnojo nuo nedorų jos pačios minčių. – Pamaniau, kad gal tai turėtumėte padaryti jūs.

– Aš?

– Taip, – ji pakėlė taurę ir atsispyrė pagundai perbraukti pirštais jo ranką. – Pamaniau, kad jei kalbėsiu aš, ji gali pagalvoti, kad jūs mane privertėte tekėti.

– O iš tiesų tai jūs mane apgavote.

– Neapgavau! – karštai atkirto Dominika. – Aš tokia pat auka kaip jūs. Na, beveik.

Jis suspaudė lūpas.

– Gal susitarkime dėl visos šios maišaties kaltinti Maksą, kaip manote? Jis puikiai žinojo, kad mergina, turinti prancūziško kraujo, – pati prasčiausia kandidatė į mano žmonas.

– Žinoma, – Dominika prisiminė, kokia buvo jo reakcija, kai Maksas atskleidė jos kilmę. – Gal paaiškintumėte, kodėl?

– Nes… – jis nutilo, nes pokalbį vėl pertraukė tarnas. – Taip, Čisvikai, kas dabar?

– Vakarienė patiekta, pone, jei pageidautumėte.

– Labai gerai, mes tuojau baigsime, – kai liokajus išėjo, jis vėl atsigręžė į Dominiką. – Šį klausimą aptarsime vėliau.

Gideonas kalbėjo šiurkščiai, tačiau mergina pajuto, kad jam palengvėjo. Ji tylėdama atsistojo ir paėmė pasiūlytą ranką, jiedu koridoriumi nuėjo į valgomąjį. Per rankovę ji delnu juto vyro jėgą. Jis buvo įsitempęs, beveik galėjai apčiuopti jo pyktį. Jo mandagumas tebuvo kiautas, klastotė. Dominika pasijuto lyg einanti šalia laukinio žvėries – vienas klaidingas žodis, ir jis gali pulti.

Čisvikas jiems patarnavo, perdavė žmonos atsiprašymą dėl negausių vaišių. Dominika tuojau užtikrino, kad visko užtenka. Iš tikrųjų, paragavus baltos sriubos, ėrienos sprandinės su ropėmis ir morkomis, truputėlį karpio ir makaronų pyrago, nebeliko vietos viščiuko frikasė nei pyragaičiams, nei po jų atneštam pudingui. Paaiškėjo, kad ponia Čisvik – gera virėja, o jos vyro parinktas vynas buvo tiesiog puikus. Dominika išgėrė kelias taures: tikėjosi apraminti nervus. Iki šiol nebuvo vakarieniavusi viena su jokiu vyru, todėl dabar labai aiškiai juto kitame stalo gale sėdintį nekalbų džentelmeną. Dominika suvirpėjo, pasigailėjo persirengimo kambaryje palikusi savo nėrinių skraistę. Ne, šalta nebuvo, bet… ji nervinosi.

Pokalbis buvo nenatūralus, todėl mergina apsidžiaugė galėdama grįžti į saloną. Kiek sudvejojo, kai Gideonas nusekė jai iš paskos.

– Neketinate išgerti portveino, pone?

– Čisvikas patieks man brendžio salone. Nemėgstu gerti vienas.

– Prisipažįstu, maniau, kad tai senas paprotys. Mano pusbrolis abatijoje jo griežtai laikosi, bet retai būna ten be kompanijos.

Gideono lydima tamsiais, aidinčiais koridoriais Dominika plepėjo bet ką ir negalėjo sustoti. Suprato, kad nervinasi, bet buvo dar kažkas – slaptas džiaugsmas, kad gali pabūti su juo viena. Apie tokią situaciją ji galvojo – svajojo – ištisas savaites, tačiau svajonėse su Dominika jis buvo savo noru, o ne būtinybės verčiamas. Ji vis čiauškėjo jiems atsisėdus salone. Čisvikas pastatė nedidelį saldumynų indelį Dominikai prie alkūnės ir ant bufeto padėjo padėklą su grafinais bei taurėmis.

– Ar galiu po valandos atsiųsti arbatos, ponia?

– Ne, tegul ponia Čisvik ją atneša dabar, – už ją atsakė Gideonas. Kai liko vieni, jis pridūrė: – Kai ji ateis, galėsite išsakyti pageidavimą, kad būtų paklota dar viena lova.

– O kodėl jums…

Jis papurtė galvą.

– Vadovauti tarnams – moters darbas, ponia. Tai jūs turite įsakinėti personalui.

Jis atsistojo ir įsipylė brendžio, o Dominika liūdnai žiūrėjo į židinį. Kad ir kaip nemalonu, ji turi tai padaryti. Alternatyva tokia baisi, kad net svarstyti nesinori.

Gideonas tebestovėjo prie bufeto, kai po keleto minučių įskubėjo ponia Čisvik.

– Arbata, ponia, kaip pageidavote. Ko gero, po kelionės labai pavargote, ponia, ir nenorėsite ilgiau vakaroti.

– Tiesą sakant, ponia Čisvik, aš…

– Mes su Alisa tuojau lipsime į viršų pakloti jums lovos. Leidau sau pašildyti ją keliomis karštomis plytomis, nes ji kurį laiką buvo nenaudojama, bet nemanau, kad norėsite, kad aš arba ponas Čisvikas jas dabar išimtume, ar ne? – ūkvedė suokalbiškai šyptelėjo, ir Dominikos veidas suliepsnojo, o ponia Čisvik nusišiepė dar plačiau. – Būkite palaiminta, brangioji, nėra ko taip raudonuoti. Juk jūs čia leidžiate medaus mėnesį, dėl Dievo meilės! Miegamasis jums bus paruoštas akies mirksniu. Čisvikas paliks jums koridoriuje žvakides ir palinkėsime labos nakties, daugiau jūsų netrukdysime. Ir rytą nesipainiosime, kol mums nepaskambinsite. Abejoju, ar norėsite keltis su vieversiais.