Читать книгу Sugundymas - Sarah Mallory - Страница 1

Ričardas Arandeilas buvo Bate trumpiau negu dvi savaites ir jau gailėjosi pažadėjęs pasilikti. Ne vien todėl, kad rugpjūtį miestelis duso nuo karščio ir dulkių; tiesiog jam, kaip žmogui, pripratusiam prie aktyvaus gyvenimo, darėsi nenusakomai nuobodu. Jis prisiminė namuose Londone ant lentynų dūlančius kvietimus, įskaitant ir vieną, gautą iš smarkios ištekėjusios moteriškės – ši jau kurį laiką mėtė jam savo vylių tinklus. Ponia rugsėjį kvietė atvykti į pobūvį jos namuose Lesteršyre, kur jam buvo žadamos puikios medžioklės ir vakaro pramogos, labiau tiksiančios jo skoniui negu visa, ką pavyks rasti ramiame ir respektabiliame Bate.

Ričardas tuo neabejojo, bet savo protetei Sofijai, našlaujančiai markizei Han, jis davė žodį liksiąs Bate, kol ji pasijusianti geriau, nors tektų sulaukti rudens, ir savo pažado jis nelaužys. Sofija vienintelė palaikė jį sunkiausią valandą, kai visas pasaulis, atrodė, nusiteikė priešiškai, ir dabar, kai jai reikia jo, Ričardas tikrai nenusisuks.

Be to, ji nereikalavo, kad jis šokinėtų aplinkui; markizė tenkinosi pasimatydama su juo rytais, tada su slauge išeidavo į terminio vandens gydyklas, arba viena kita vakariene Karališkojo pusmėnulio viešbučio restorane. Visą likusį laiką Ričardas galėjo užsiimti, kuo panorėjęs. Štai todėl dabar ir stūmė vakarą lošdamas kauliukais mažame rinktiniame lošimo klube. Iš lauko niekaip nebūtum atskyręs šio siauro namuko Unijos gatvėje nuo kitų. Pirmame aukšte veikė tabako krautuvė, bet užuolaidos viršutiniuose aukštuose retai kada būdavo atitraukiamos: savininkas, toks Elijas Bertonas, nutarė būsią geriau neblaškyti savo klientūros užuominomis apie paros metą.

Ričardas ištuštino taurę vyno ir metė kauliukus ant žalia gelumbe aptraukto stalo.

– Septyni, – pranešė Henris Falinghamas, lenkdamasis arčiau ir trumparegėmis akimis spitrėdamas į kauliukus. – Kam gi kitam gali taip sektis, jei ne Arandeilui, – kiek pasakė, tiek ir iškrito pačiu pirmu metimu!

– Na, nesilažinsiu, kad man pavyks jį pavyti, – nusijuokė Džordžas Krombis. – Šįvakar sėkmė jam šypsosi.

Ričardas nepasakė nieko, tik pakėlė taurę, kurią šalimais besisukiojantis padavėjas papildė tą pačią akimirką, kai jis ją pastatė.

– Aš irgi prieš jį nestatysiu, – bambėjo liesas surūgusio veido džentelmenas žaliu švarku. – Sėkmė, sakote? Kažkaip stebėtinai gerai jam sekasi.

Po tokių žodžių stalą apgaubė įtempta tyla. Ričardas pakėlė kauliukus, pasvėrė juos delne ir įsmeigė akis į kalbėjusįjį.

– Ką bandai pasakyti, Tesfordai? – pavojingai tyliu balsu paklausė jis.

Falinghamas nervingai susijuokė.

– Baik, Arandeilai, nieko jis nenorėjo pasakyti. Tai brendis kalba!

Ričardas apsižvalgė. Jie lošė jau kelias valandas, vynas tekėjo upeliais. Tesfordo veidas buvo išraudęs, akys karštligiškai blizgėjo. Vyras karingai dėbčiojo į jį iš kitapus stalo, ir akimirką Ričardas svarstė, ar nevertėtų jo paspausti ir išprovokuoti konfrontaciją. Kad ir kaip būtų, anas juk suabejojo jo garbe. Gal dvikova išsklaidytų apėmusį nuobodulį.

– Na, o aš nebijau statyti, – linksmai pareiškė Falinghamas. – Nagi, Arandeilai, mesk dar sykį, mes visi laukiame!

Per stalą nusirito pritariamas šurmulys. Vyrai darė statymus, ir Ričardas patraukė pečiais. Visi gerai išgėrę, ir būtų nemandagu iškviesti Tesfordą dvikovon, kai šis taip įkaušęs. Jis vėl metė kauliukus.

– Du! – su palengvėjimu nusijuokė Falinghamas. – Per mažai.

Ričardas nusišypsojo ir pamojo stoviniuojančiam patarnautojui darsyk papildyti taurę. Kauliukai – žaidimas mokantiems apskaičiuoti riziką, o šitai jam gerai sekėsi, tačiau retsykiais ir jam iškrisdavo ne tiek, kiek reikia. Ričardas nemėgo pralošti, bet pralaimėjimus vertino filosofiškai.

Vis dėlto dar po valandos lošimo jo kišenės buvo pilnesnės, negu čia atėjus.

Jis lošėjas, bet žinojo, kada reikia sustoti, ir kaip tik žėrėsi laimikį, kai į salę triukšmingai sugužėjo būrelis jaunų vyrukų. Vidury stypsojo išsipustęs ponaitis, kiek vyresnis už savo kompanionus; jį Ričardas atpažino: seras Čarlzas Armstonas.

– Bus atėję iš viešojo klubo, – dairydamasis pastebėjo Krombis. Jis kilstelėjo ranką ir pasisveikino su atvykėliais. – Kas naujo, vyrukai? Matau, jaunojo Petersono su jumis nematyti, gal jau pralaužė dailiosios ledi Heston gynybines užtvaras?

– Taip, – atsakė jam seras Čarlzas. – Lydi ją namo.

– Taigi iki aušros jo nebepamatysime, – sukikeno Krombis.

– Yra ir daugiau naujienų, – pareiškė raudonveidis jaunuolis, eidamas arčiau prie stalo. – Į Batą atvyksta nauja paveldėtoja!

– O tu jau lauki, kada jos turtais papildysi savo ištuštėjusias kišenes, Neismitai? – nutęsė Čarzlas. – Abejoju, ar ji teiksis į tave bent žvilgtelėti.

Jaunojo Neismito veidas nuraudo dar skaisčiau.

– Aš bent jau būčiau ištikimas vyras, Armstonai, – atkirto jis. – Visi žino, kad maustei savo velionę žmoną.

Tai išgirdę, visi nusikvatojo, bet Ričardas pastebėjo vyresniojo veide šmėkštelint pyktį.

– Kas ta naujoji paveldėtoja? – susidomėjo Falinghamas. – Ar jauna, ar sena, ar graži?

– Tikrai jauna, bet niekas nėra jos matęs, – atsakė Neismitas. – Ji – velionio sero Evelino Tatamo duktė. Apsistos su įmote ledi Filida Tatam, bus čia iki kitų metų debiutančių sezono.

– Tyra mergytė ką tik iš mokyklos suolo, – sumurmėjo seras Čarlzas. – Uogelė, kuri taip ir prašosi nuraškoma.

Krombis suraukė kaktą ir pabarbeno pirštais į stalą.

– Prisimenu senąjį Tatamą. Nabobas – nusipirko bajorystę, susikrovęs turtus Indijoje.

Neismitas atsainiai numojo ranka.

– Kam tai rūpi? Svarbiausia, kad panelė Tatam yra vienintelė jo dukra ir paveldės viską!

– Tada ji gali būti graži kaip senojo Tomo prizinė paršavedė ir vis tiek neatsigins gerbėjų! – ištuštinęs taurę įsiterpė Tesfordas.

Seras Čarlzas šūktelėjo padavėjui atnešti daugiau vyno.

– Gaila būtų nepamėginti laimėti jos dėmesio, – nutęsė jis.

– Prisiekiu Dievu! – išsišiepė Krombis. – Jei nebūčiau vedęs, man regis, ir pats pabandyčiau!

– Jeigu mergina tokia turtinga, kaip kalbama, ji bus atidžiai saugoma, – pareiškė Falinghamas. – Globėjai atsijos visus kraičio medžiotojus.

– Yra būdų, kaip įtikinti globėją, – blizgindamas monokliu atkirto seras Čarlzas. – Pavyzdžiui, jeigu paveldėtoja netektų skaistybės…

– Žinoma! – šūktelėjo jaunasis Neismitas. – Tada jie norėtų ją ištekinti kuo greičiausiai!

– Tai gal sukirsime lažybų, kuris iš mūsų ves paveldėtoją?

Krombis trinktelėjo kumščiu į stalą ir pakėlė apsiblaususias akis.

– Ne, ne, Armstonai, taip nesąžininga. Kai kurie iš mūsų jau supančioti!

Seras Čarlzas skėstelėjo rankomis.

– Gerai jau, jeigu visi norite dalyvauti, lažinkimės, kuris pirmasis ją sugundys.

– Jau geriau, – žvengdamas sutiko Krombis. – Tada visi galėsime išmėginti savo laimę.

Falinghamas kilstelėjo ranką.

– Nepamirškite, kad būtina turėti liudytoją – patikimą tarną ar kitą žmogų, kuris patvirtintų pergalę.

– Žinoma, – nusišypsojo Armstonas. – Padavėjau, pasakykite Bertonui atnešti lažybų knygą, ir mes tuoj viską surašysime. – Vyras iš po užkritusių vokų nužvelgė susirinkusiuosius. – Tačiau vienas mūsų dar neišreiškė sutikimo, o jo kaip mergišiaus reputacija Londone gerai žinoma. Ką pasakysi, Arandeilai? Būčiau pagalvojęs, kad mielai nersi į šį mažytį nuotykį.

Ričardas pasistengė neparodyti pasibjaurėjimo.

– Nekaltų mergelių gundymas manęs niekada neviliojo. Mieliau renkuosi patyrusias moteris.

– Cha, kitų vyrų žmonas!

– Nebūtinai. Svarbiausia, kad jos nesitikėtų iš manęs vedybų.

Toks nerūpestingas atsakymas prajuokino vyrus.

– Žmogau, – pratrūko Džordžas Krombis, – nejau Londone nepalikai sau pavymui virtinės sudaužytų širdžių?

– Kiek žinau – ne.

– Tai ir nepainiokime jo į tą reikalą, – linksmai paragino Falinghamas. – Tokiam gražuoliui damos negali atsispirti. Mums neliktų jokių galimybių!

– Na, bent jau aš negirdėjau apie jokius Arandeilo romanus nuo to laiko, kai jis atvyko į Batą, – teliūskuodamas vyną taurėjo sumurmėjo seras Čarlzas. – Gal grįžai į doros kelią, Arandeilai?

– Galbūt, – nesutriko Ričardas.

– O galbūt tiesiog šįkart bijai pralaimėti geresniam už save?

– Vargu, – paniekinamai šyptelėjo vyras.

– Tai kodėl nesidedi prie mūsų? – susidomėjo Falinghamas. – Tu vienišas. Jeigu mergiotė tavimi susižavėtų, galėtum ją ir vesti. Tik nesakyk, kad tau nepraverstų turtinga nuotaka.

Ričardas tylėdamas atsilošė į krėslo atkaltę. Jis antrasis sūnus, tad iš jo buvo tikimasi turtingos nuotakos, tačiau nesėkminga brolio santuoka atgrasė jį nuo vedybinių pančių, ir jis tikėjosi likti viengungis kiek galėdamas ilgiau.

Jam pasisekė, kad iš krikštatėvio paveldėjo Bruktorno dvarą. Jam priklausė ūkis ir nemenkas žemės gabalas Hampšyre. Jei ne iš ten gaunamos pajamos, Ričardui būtų tekę ieškoti kokios nors tarnybos. Dabar aplinkybės susiklostė taip, kad Bruktornas suteikė jam nepriklausomybę, nors jis žinojo, kad ilgai gyventi taip prabangiai lėšų jam neužteks. Dvarui reikia rūpestingo valdytojo, o kada gi Arandeilams tokie dalykai sekėsi? Jų pavardė buvo tapatinama su skandalais ir nelaimėmis.

Seras Čarlzas stovėjo priešais Ričardą, jo veide žaidė blausi paniekinama šypsenėlė.

– Statau tūkstantį svarų, – tyliai prabilo jis, – kad laimėsiu paveldėtojos širdį pirmiau už tave, Arandeilai.

Nustebintas Ričardas pakėlė akis.

– Asmeniškos lažybos, Armstonai? Aš nesutinku.

– Gerai. – Seras Čarlzas apžvelgė aplink stalą susirinkusius vyrus. – Mūsų čia vienuolika. – Jis pamojo laukiančiam savininkui padėti lažybų knygą, plunksną ir rašalą ant stalo. – Tai po kiek mesimės? Kiekvienas po penkis šimtus?

– Ką čia sugalvojai, Armstonai? – susirūpino Tesfordas.

– Kiekvienas lažinsimės iš penkių šimtų svarų, kad pirmieji suviliosime panelę Tatam. Bertonas pasaugos pinigus, kol vienam iš mūsų pasiseks.

– Čia visas kapitalas! Bet reikia paskirti dieną, Armstonai, – šūktelėjo Henris Falinghamas, šiek tiek veldamas žodžius. – Juk negalime laukti iki belag… begalybės.

– Gerai, – nužvelgė visus Armstonas. – Paskutinę ketvirčio dieną?

– Mykolinės, – linktelėjo Džordžas Krombis. – Kiek daugiau negu mėnuo. Turėtų užtekti laiko vienam iš mūsų.

– Puiku. Penki tūkstančiai svarų tam, kuris iki Mykolinių suvilios paveldėtoją. Na, ir, žinoma, papildomas prizas – galimybė ją vesti vienam iš mūsų, viengungių.

Krombis nusijuokė.

– O jei pasisektų man…

– Vienas iš viengungių galėtų nesunkiai ją pagriebti, – užbaigė Tesfordas. – O jos šeima dar ir padėkotų. Dievaži, puikus pasiūlymas! Aš neturiu nieko prieš sugadintą prekę, jeigu prie jos bus pridėtas kraitis.

– Be abejonės. – Armstonas atvertė lažybų knygą ir greitai surašė sąlygas.

– Na, Arandeilai, ką pasakysi, nejau penki tūkstančiai svarų tavęs nevilioja? O gal tu mieliau bėgsi kaip brolis?

Aplink stalą įsivyravo tyla. Ričardas nė krustelėjimu neparodė, kaip įpykdė jį tokia užuomina. Armstono lūpose žaidė pašaipi šypsenėlė, ragindama jį atsisakyti. Vyras žvilgtelėjo į ant stalo gulinčią krūvelę monetų. Tūkstantis svarų. Jis ketino išleisti šiuos pinigus Bruktorno dvaro remontui, kurio šis žūtbūt prašėsi, bet dabar, tegu jį skradžiai, jis parodys tam Armstonui, kuris iš jų viršesnis! Vyras pastūmė laimėjimą į stalo vidurį.

– Padvigubinkime statymus.

Tylą suardė aiktelėjimai ir prislopinti šūksniai. Vienas ar du papurtė galvas, tačiau nė vienas nenuėjo šalin.

– Gerai, iš kiekvieno po tūkstantį svarų, – pataisė įrašą knygoje Armstonas ir ištiesė plunksnakotį Ričardui. – Prizas – dešimt tūkstančių, Arandeilai.

Ričardas paėmė plunksnakotį, pamirkė jį į rašalą ir suraitė savo pavardę greta kitų.

– Dešimt tūkstančių, – pakartojo jis. – Laimėtojas pasiima viską.

– Štai. – Ledi Filida Tatam pastatė vazelę su gėlėmis ant židinio atbrailos ir žingtelėjusi atatupsta apžvelgė kambarį.

Moteris mėnesio pradžioje išsinuomojo namą ir nuo to laiko plušėjo, norėdama įsirengti jį pagal savo skonį. Galiausiai liko tik šis miegamasis su langais į gatvę. Nors langai buvo atverti, viduje tebetvyrojo vos juntamas dažų kvapas. Filida vylėsi, kad jis pernelyg nesijaus. Kremine spalva nudažius apkalą ir lubas, pakabinus naujas geltonomis gėlėmis marginto kartūno užuolaidas ant langų ir aplink lovą, gana griežtas kambarys virto dailiu miegamuoju. Tualetinis stalelis ir veidrodis buvo uždengti kreminiu muslinu, ant grindų patiesti nauji takeliai. Filida nusišluostė rankas ir patenkinta savo darbo vaisiais nusišypsojo.

Tokiame kambaryje būtų norėjusi gyventi ji pati, laukdama savojo debiutančių pokylio. Ji vylėsi, kad jos įdukrai čia lygiai taip pat patiks. Kaip tik šiuo metu Elena keliavo iš brangios privačios mergaičių mokyklos Kente į Batą, kur apsistos Filidos namuose. Giminės iš abiejų šeimos pusių abejojo tokio sumanymo išmintingumu. Filidos sesuo tiesiog išliejo susirūpinimą laišku ir pasiteiravo, ar Filida gerai pagalvojusi, koks tai didelis darbas tapti už save vos septyneriais metais jaunesnės merginos globėja. Jos velionio vyro brolis Valteris kalbėjo kur kas tiesmukiau ir net atkeliavo į Batą atkalbėti giminaitę.

– Brangioji sese, jūs net neįsivaizduojate, kas jūsų laukia, – pompastiškai pradėjo jis. – Mano dukterėčia visuomet buvo įnoringa, o sulaukusi septyniolikos tapo apskritai sunkiai suvaldoma. Ko tik mudu su Bridžita neprisiklausėme apie jos elgesį mokykloje!

– Regis, ji tikrai karšto būdo…

– Karšto būdo! – nutraukė ją Valteris, o jo liesas veidas kone susitraukė iš nepritarimo. – Ji net buvo pabėgusi!

– Ne, ne, jums neteisingai pranešė, – ramindama pataisė Filida. – Elena su draugėmis tiesiog išsmuko į gegužinę ir iki pusiaunakčio grįžo.

– Bet visi žino, kas sumanė tą nuotykį! Juk nepateisinate jos bastymosi po miestą vidury nakties?

– Tikrai ne, bet, laimei, jai nieko nenutiko, kaip pastebėjo ponia Akroid.

– Toji ponia taip pat nedvejodama pastebėjo nebegalinti leisti Elenai pasilikti savo mokykloje.

– Tik todėl, kad skvairas pajuto… nenumaldomą aistrą Elenai ir pradėjo lankytis visiškai nepriimtinu laiku.

– O Elena jį drąsino!

– Ne, ji parašė man ir patikino, kad neleido nieko daugiau, tik parlydėti ją iš bažnyčios.

– Iš mišparų. Sutemose nelydima net tarno!

Filida susiraukė.

– Kaip, po galais, jūs žinote tokias smulkmenas? Ak, taip, – nušvito moteris, – juk Bridžitos bičiulės ledi Lingford duktė mokosi ponios Akroid mokykloje, ar ne? Bernisė. – Ji pati sau linktelėjo. – Prisimenu, Elena man pasakojo apie ją, kai viešėjo Tatamų Parke per Kalėdas. Šlykšti skundikė – ji taip ją ir pavadino.

– Iš kur gavau tokių žinių – visiškai nesvarbu, – išdidžiai pareiškė Valteris. – Tiesa ta, kad jeigu ponia Akroid, būdama patyrusi mokyklos direktorė, nesugeba užtikrinti mergaitės saugumo, kokių galimybių turite jūs? Apgailestauju, kad tenka kalbėti taip atvirai, brangioji sese, bet brolis pernelyg saugojo jus nuo tikrojo pasaulio. Jūs nepatyrusi ir naivi, todėl negalite būti mano dukterėčios globėja.

– Man labai gaila, kad taip galvojate, Valteri, bet seras Evelinas pavedė Elenos globą man, todėl iki ateinančių metų, kol globojama mano sesers pasirodys debiutančių pokylyje, ji gyvens su manimi. Jums nereikia dėl nieko nerimauti. Aš visiškai pajėgi ja pasirūpinti.

Tardama svainiui šiuos žodžius Filida jautėsi ganėtinai užtikrintai, bet dabar, iki Elenos atvykimo likus visai nedaug laiko, pajuto krustelint abejonę. Ar pasielgė kvailai, kviesdamasi Eleną pagyventi su ja? Nuo sero Evelino mirties praėjo metai, ir visą tą laiką Filida jautėsi nepaprastai vieniša, gyveno užsidariusi, jai draugiją palaikė tik nusenusi giminaitė. Be to, moteris klaikiai nuobodžiavo. Ji nė nenutuokė, kad taip pasiges gyvenimo, kurį gyveno būdama sero Evelino Tatamo žmona. Ji įžengė į santuokinį gyvenimą su nerimu ir neturėdama didelių lūkesčių, bet sutuoktinis parodė jai tokį gerumą ir dėmesį, kokio nebuvo tekę patirti gimtuosiuose namuose. Filida su malonumu rūpinosi jo namais ir kartais net pajusdavo šiokią tokią paguodą jo lovoje, nors tokio širdį deginančio pakylėjimo, apie kokį buvo skaičiusi romanuose arba eilėse, taip ir nepasiekė. Ji žinojo, kad tam reikia meilės, ir įsitikino, jog tokia meilė, kuri pakylėja žmogų iki ekstazės arba nusviedžia į gilią neviltį, išties labai reta. Bet tai nebuvo svarbu – jos dienas užpildė nauja šeima ir draugai. Jai to pakako, ir per tuos ilgus dvylika gedulo mėnesių ji skaudžiai išgyveno netektį. Iš įdukros laiškų sužinojo, kad ji mokykloje jaučiasi vis prasčiau. Ji norėjo pamatyti pasaulį, išskleisti savo sparnus. Kai ponia Akroid parašė, jog, kad ir su didžiausiu nenoru, ji privalanti paprašyti atsiimti įdukrą iš mokyklos, išsinuomoti namą Bate sau ir Elenai pasirodė tobulas sprendimas.

Moters dėmesį patraukė po langais pasigirdęs karietos dardėjimas. Žvilgtelėjusi ji pamatė prie durų stovint savo pačios elegantišką kelioninį fajetoną, ir jos veidą nutvieskė šypsena.

– Ji čia! – pranešė Filida tuščiam kambariui.

Skubindamasi laiptais žemyn, Filida nusirišo lininę prijuostę. Kai nusileido į vestibiulį, ten jau virė gyvenimas: vadovaujami griežto veido moters su geležies pilkumo mantija ir tokios pat spalvos kepuraite, liokajai tempė vidun skrynias ir lagaminus. Kita vestibiulyje stovinti moteris negalėjo būti labiau skirtinga: septyniolikmetė mergina, kurios puikią figūrą paryškino šviesiai žydro aksomo pasivaikščiojimams skirta suknelė ir žaisminga kepuraitė ant šviesių plaukų, gyvai šnekučiavosi su pagyvenusiu Filidos vyresniuoju liokajumi Hirstu, kurį ji atsivežė į Batą. Pamačius dailiąją įdukrą, Filidos širdį užplūdo pasididžiavimas ir šiluma. Pastebėjusi įmotę, mergina nutraukė pokalbį ir puolė į ištiestas rankas.

– File! Pagaliau! – Elena be gailesčio suspaudė ją glėbyje. – Taip džiaugiuosi būdama su tavimi!

– O aš džiaugiuosi matydama tave čia, mieloji. Vaje, kaip tu išaugai, kažin ar būčiau atpažinusi, – pareiškė Filida, karštai spausdama merginą glėbyje. – Ar kelionė labai išvargino?

– Nė trupučio, tavo karieta tokia patogi, o visi žmonės, kuriuos sutikome kelyje, buvo labai malonūs. Kai sustojome nakvynės Elnio svečių namuose, galvojome, kad teks vakarieniauti kavinėje, nes svečių namuose buvo apsistojusi didžiulė kompanija, tačiau kai jie išgirdo apie mus, kilniaširdiškai užleido mums vieną saloną, o paskutinį vakarą Raudonajame liūte labai malonus džentelmenas apsikeitė su mumis kambariais, nes mūsiškio langai išėjo į pagrindinį vieškelį, nuo kurio sklido siaubingas triukšmas.

– Kokia laimė, kad kelyje praleidote tik dvi naktis! – sušuko Filida. – Vienas Dievas težino, kas būtų nutikę toliau. Galbūt man pačiai reikėjo atvykti tavęs pasiimti, tačiau norėjau būti tikra, kad namai bus paruošti.

– Be to, tu juk žinojai, kad brangioji Metė manimi gerai pasirūpins.

Išgirdusi savo vardą, moteris su pilka mantija pakėlė galvą.

– O kas rūpinosi mano ponia, kol manęs nebuvo? – suniurnėjo ji.

– Naujoji mergina, kurią priėmėme, Džeinė, labai šauniai tvarkėsi, – ramiai atsakė Filida. – Manau, ji man kuo puikiausiai tiks.

– Ar nori pasakyti, kad Metė nebetarnaus tavo kambarine? – išpūtė akis Elena.

– Ne, brangute, panelė Metlok mieliau rūpintųsi tavimi. Juk kol neišvykai mokytis, ji buvo tavo auklė.

– Ponia nori pasakyti, kad aš esu perkandusi visas tavo nutrūktgalviškas suktybes, panele Elena, – be užuolankų pataisė tarnaitė.

– Neturiu aš jokių nutrūktgalviškų suktybių! – pasipiktino Elena.

– Aišku, kad ne, – slėpdama šypseną nuramino Filida. Po naująja stilinga išore slypėjo ta pati jos pažįstama Elena. – Dabar leiskime Metei sutvarkyti tavo daiktus, o mes eisime į rytmetinį kambarį. Tavęs laukia limonadas su pyragaičiais.

Taip ji atitraukė merginos dėmesį, ir šioji nusekė paskui Filidą per vestibiulį.

– Ak, kaip gera vėl būti su tavimi, File, – vos jiedviem likus vienoms pratrūko mergina. – Visus metus tavęs nemačiau, jei neįskaičiuosime tų dviejų savaičių per Kalėdas.

– Mudvi juk sutarėme, kad svarbu užbaigti mokslus. Be to, Tatamų Parke šiuos metus būtum nuobodžiavusi.

– Tikriausiai tu teisi. Bet kai neliko tėčio, aš bijojau, kad iki debiutančių pokylio teks gyventi su dėde Valteriu ir jo šeima.

– Kodėl gi taip galvojai, juk žinojai, kad tėvas mane paskyrė tavo globėja?

– Nes žinau, kaip tau nepatinka sąmyšis ir šurmulys. Be to, visi tik ir kalbėjo, kad tu gerokai per jauna būti mano įmote…

– Kai tik ištekėjau už tavo tėvo, gal taip ir buvo, bet dabar man dvidešimt ketveri! – juokdamasi užprotestavo Filida.

– Aš tai žinau, bet tu atrodai jaunesnė. Galvojau, kad jie privers tave nusileisti.

Filida suėmė Elenos pečius ir pažvelgė jai į akis.

– Žinau: kai ištekėjau už tavo tėčio, buvau labai drovi ir paklusni, – rimtai prakalbo ji. – Bet nuo to laiko, mieloji, aš smarkiai pasikeičiau. Tada buvau ką tik pakilusi nuo mokyklos suolo ir nieko neišmaniau apie aukštuomenę – tai buvo didžiulis trūkumas. Nusprendžiau, kad tau neteks to paties patirti, todėl ir pagalvojau, kad keli mėnesiai Bate išeis tau į naudą.

– Taip ir bus, – Elena vėl suspaudė Filidą glėbyje. – Mudviem bus taip smagu!

– Na, ir aš to tikiuosi, – atsakė Filida. – Pastaruosius metus gyvenau viena, tad nuo savo pačios draugijos man jau darosi bloga. O dabar, – paragino ji, vesdama Eleną prie stalo, – paragauk ponios Hirst specialiai tau paruošto limonado.

Vakaras praskriejo be paliovos plepant, ir eidama gulti Filida suprato, kaip stipriai jai stigo įdukros draugijos. Filida ištekėjo už sero Evelino vos aštuoniolikos ir nėrėsi iš kailio stengdamasi susidraugauti su jo vienuolikmete dukra. Nors netrukus po vestuvių Elena buvo išsiųsta mokytis, jiedvi liko artimos, veikiau seserys negu pamotė ir įdukra. Filida visuomet vertino tai kaip privalumą, tačiau užpūsdama žvakę pagalvojo, jog mažytis nerimo kirminėlis vis dar neduoda jai ramybės.

Septyniolikmetė Filida buvo iki skausmo drovi. Ją ir seseris tėvai mokslino namuose, todėl ji nebuvo išvykusi toliau mažo kaimelio, kuriame jie gyveno. Elena nėra drovi. Rinktinė mergaičių mokykla Kente, kur ji praleido pastaruosius penkerius metus, suteikė puikų išsilavinimą, tačiau iš atvirų pokalbių darėsi aišku, jog mergina patyrė gerokai daugiau laisvės negu Filida, būdama tokio pat amžiaus. Kažin ar ji jaustų tokią gėdą ir pažeminimą, kaip jos įmotė per savo vienintelį sezoną Londone.

Filida atrėmė visus iki vieno šeimos argumentus ir dabar spėliojo, ar pasikviesdama Eleną į Batą nebus pasielgusi savanaudiškai. Štai neseniai velionio Hano markizo duktė pabėgo su nuskurdusiu nuotykių ieškotoju: tai rodė, kad net ir šiame užkampyje glūdi pavojai. Ką ji, Filida, išmano apie jaunos merginos, turtingos paveldėtojos, globą? Moteris susierzinusi atsiduso ir kumštelėjo į pagalvę, bandydama įsitaisyti patogiau.

– Mudvi su Mete kartu prižiūrėsime Eleną, kas gi jai gali nutikti bloga, – pasakė ji sau bandydama užmigti. – Neleisiu abejonėms ir nerimui sugadinti Elenos kompanijos teikiamo malonumo. Mudvi nuostabiai leisime laiką!