Читать книгу Sugundymas - Sarah Mallory - Страница 2
~2~
Оглавление– Labą rytą, sere. Jos malonybė siunčia linkėjimus ir tikisi, kad šįryt galėsite papusryčiauti kartu su ja.
Išgirdęs dirbtinai linksmą kamerdinerio pasisveikinimą, Ričardas sudejavo. Ne, Fritas jo nepažadino, ir sėsdamasis lovoje susikeikė ne todėl, kad būtų skaudėję galvą, – tiesiog prisiminė vakarykščius įvykius. Nejau jis tikrai prirašė savo pavardę prie tų kvailų lažybų? Akivaizdu, kad buvo labiau apgirtęs, negu jautėsi, nes pasidavė antipatijai, kurią juto serui Čarlzui Armstonui. Dabar jau per vėlu atsisakyti; garbė neleido Ričardui sulaužyti duoto žodžio. Velniai griebtų tą Armstoną! Vien prisiminęs jo savimi patenkintą šypsenėlę Ričardas ėmė niršti. Kamerdineris kostelėjo.
– Kadangi laikas spaudžia, pone, atnešiau jums vandens nusiskusti. Galbūt jau galėtume ir pradėti…
– Gal nespaudžia taip stipriai, – atkirto Ričardas. – Kur mano kava?
– Šalia lovos, pone, bet jos malonybė visada ateina pusryčių prieš devynias, o dabar jau beveik aštuonios…
– Kokia ankstybė! – suniurnėjo Ričardas. – Kelintą aš nuėjau gulti?
– Manau, apie ketvirtą, pone. Ar norėtumėt, kad pasakyčiau jos malonybei, jog nesveikuojate?
– Juk žinai, kad tai neįmanoma. Ne tiek jau daug ji iš manęs prašo, todėl privalau pasirodyti. – Ričardas vienu gurkšniu išgėrė kavą. – Gerai, judinkimės.
Vyras stryktelėjo iš lovos žiovaudamas, bet kupinas ryžto. Dėl Sofijos jis padarys viską. Ji palaikė jį, kai likę giminės norėjo, kad jis išsižadėtų brolio, ir jis niekada to nepamirš.
– Veidmainiai, visi iki vieno, – pasakė ji kilus skandalui. – Arandeilai visada turėjo savų paslapčių. Kodėl taip prieštarauja tavosioms? Mano durys visada tau atviros, Ričardai, atmink tai.
Tuo metu jam tebuvo septyniolika, ir jis jautėsi dėkingas už palaikymą. Sofija neteisė, nekritikavo jo elgesio net tada, kai Ričardas išvyko iš Oksfordo ir šturmu paėmė Londoną – įniko į gėrimą, azartinius žaidimus ir moteris. Ne, ji nebandė tramdyti jo piktinančio šėlsmo; tai buvo įaugę jam į kraują – tėvas taip sakė. Visi žinojo, kad Arandeilus visur lydi sąmyšiai ir skandalai. Ričardas panardino galvą į dubenį su šiltu vandeniu. Jis liks Bate tol, kol Sofijai jo reikės.
Po valandos Ričardas įėjo į pusryčių kambarį nusiskutęs, nusiprausęs ir apsivilkęs plonu melsvo audinio rytmetiniu švarku. Jo protetė jau sėdėjo prie stalo.
– Labas rytas, Sofija, – jis pabučiavo ją į skruostą. – Šįryt gerai atrodote.
– Apie tave to nepasakysi, – atšovė ji. – Stebiuosi, kaip kamerdineris tave išleido šitaip apsirengusį.
Ričardas nusijuokė.
– Ar apykaklė neužtektinai aukštai pastatyta?
Markizė Han prunkštelėjo taip, kaip ledi visai nederėtų.
– Daugiau negu reikia. Nepakenčiu tokių aukštų ir iškrakmolytų apykaklių, kad vyrai net galvos pasukti negali, kaip arkliai su akidangčiais! Ne, man nepatinka tavo kaklaskarė. Pernelyg paprasta. Jokių nėrinių. Tavo tėvo apykakles ir rankogalius puošdavo tik puikiausi Mecheleno nėriniai.
Ričardas atsisėdo prie stalo.
– Na, jums teks pakęsti mane tokį, koks esu, – nepaisydamas jos griežto tono atsakė jis. – Mano meilę jums parodo tai, kad atsikėliau iš lovos tokią nemadingai ankstyvą valandą.
– Jei nebūtum taip ilgai naktinėjęs, atrodytų visai normalu keltis tokiu laiku.
– Jei jau taip sakote, ponia.
Senoji niauriai dėbtelėjo į jį.
– Negalvok, kad nežinau, kaip leidi vakarus.
– Prisipažįstu – lošiu, – išsišiepė Ričardas. – Bet galėtų būti ir blogiau. Vengiu sijonuotųjų draugijos.
– Po paskutinio skandalo mieste nieko kito ir nesitikiu. Sprendžiant iš to, ką girdėjau, buvai užmezgęs romaną ne tik su ministro žmona, bet ir jo meiluže.
– Taip, pripažįstu, buvo mažumėlę keblu, todėl Bate geriau sėdėsiu prie lošimo stalų. Tačiau galite būti rami, ponia: niekada nestatau daugiau, negu galiu sau leisti.
Praėjusios nakties lažybų Ričardas nusprendė neminėti. Tai buvo klaida. Jis neketino prisidėti prie gaujos vyrų, kurie šniukštinės aplinkui paveldėtoją kaip šunys, pajutę rujojančią kalaitę. Ričardas sutramdė veidą beperkreipiančią grimasą. Geriau jau praloš tą tūkstantį, nurašys jį patirčiai. Brangi pamoka, kurią jis nelabai išgali sau leisti, tačiau taip žemai jis nekris.
– O ką ketini veikti šiandien?
Ledi Han klausimas jį nustebino. Dažniausiai ji palikdavo jį užsiimti savais reikalais iki pat vakarienės.
– Na, nesu nieko suplanavęs.
– Gerai. Dafei skauda dantį, nusiųsiu ją pas gydytoją. Į gydyklas neisiu, bet tikėjausi, gal palydėsi mane į Vandens kambarį?
– Mielai. Ar važiuosite karieta?
– Kad tave kur, berniuk! Aš dar ne invalidė! Jeigu leisi įsikibti į parankę, kuo puikiausiai nueisiu pėsčia.
Ričardas greit atsiprašė, jautėsi patenkintas, kad jo protetė per tas dvi savaites, kol jis viešėjo jos namuose, gerokai atkuto. Gavęs jos laišką, smarkiai susirūpino ir iškart susiruošė į Batą. Rado markizę pasliką lovoje, rankoje suspaudusią uostomąją druską, tačiau jo atvykimas greitai numaldė jos nerimą, kurį moteris paaiškino padavusi jam laišką.
– Skaityk, – paliepė ji jam. – Nuo mano galvos skausmo – nedėkingosios vaikaitės.
– Kasandros?
– Tos pačios. Pasirodo, glaudžiau gyvatę užantyje! Priėmiau ją, kai mirė tėvai, suteikiau puikiausią išsilavinimą, mylėjau ir lepinau, ir štai kaip ji man atsimoka – pabėgo su tuo menkysta.
Ričardas greitai perbėgo laišką akimis.
– Ant parašo dėmės, – pastebėjo jis, – tarsi rašydama būtų liejusi ašaras. Ak, velniai rautų tą mergiotę! Niekada negalvojau, kad Kasė galėtų su jumis taip pasielgti.
– Ji mano esanti įsimylėjusi.
Ričardas pakėlė akis.
– Parašyta liepos pabaigoje. Prieš dvi savaites!
– Iš pradžių galvojau, kad Kasė ateis į protą ir grįš. Kai ji vis dėlto negrįžo ir mano sveikata pradėjo prastėti, daktaras Vingeitas pasiūlė pasikviesti ką nors, kad palaikytų man draugiją, todėl ir parašiau tau. – Senoji nelinksmai karktelėjo. – Vingeitas tikėjosi, kad kviesiuosi pusseserę Džuliją, bet ji tokia verksnė, kad net pagalvoti apie tai negalėjau.
– Ir aš negaliu įsivaizduoti nieko blogiau, – širdingai pritarė Ričardas. – Na, Sofija, ką turėčiau padaryti? Vytis ją? Atkeliavau į Batą dvirate karieta, bet, manau, pas jus tikrai atsirastų ir kelioninė.
Senoji ponia papurtė galvą.
– Ne, jie jau kirto sieną ir susituokė. Dabar ji ponia Džerald Vitni.
– Jei būtumėt man iškart pranešusi, gal dar būčiau spėjęs juos pavyti, – apgailestaudamas išpūtė orą Ričardas ir klausiamai kilstelėjo antakį. – Jei norite, galėčiau juos rasti ir pargabenti ją namo – kaip našlę.
– Ir kad ji manęs amžinai nekęstų? Ką ir kalbėti apie kilsiantį skandalą. Ne, jeigu jau taip jį myli, tegu. Vitnis kvailys, bet nekenksmingas. Parsivežę ją atgalios sukeltume dar daugiau kalbų. Žinoma, Bate tas nutikimas prilygo stebuklui, iš pradžių tik apie tai ir tekalbėjo, bet dabar visi aprimo. – Moteris atsiduso. – Paskutiniame laiške ji rašė, kad jie pasinaudos stojusia taika ir nuvyks į Paryžių. Kasė visada norėjo pakeliauti, todėl tikiuosi, kad ji su savo menkysta laiminga.
– Spėju, uždraudėte skelbti užsakus?
– Žinoma. Vos tik pajutusi, kuo kvepia, pasidomėjau ir pasakiau jai, kad Vitnis tėra nuskurdęs švaistūnas, bet argi ji klausė? Jos širdis jau buvo nelaisva. Su Dafės pagalba iš paskutiniųjų mėginau sugriauti jų planus, bet ji paspruko nakčia. Sumėtė pėdsakus, nuvedė mus priešinga kryptimi. Kol išsiaiškinome teisybę, jie jau buvo pasiekę Gretna Griną ir susituokę, – susiraukė Sofija. – Beje, net neabejoju, kad viską sumanė Kasė. Ji kur kas protingesnė už jį ir nebijo sukelti sąmyšio!
– Vadinasi, tikra Arandeil, – sausai šyptelėjo Ričardas. – Tai mūsų kraujyje, ponia. Tarp mūsų nėra nė vieno, kuris nebūtų sukėlęs didesnio ar mažesnio skandalo. Nagi, jeigu tos kalbos yra tiesa, tai kadaise ir jūs pati pabėgote su Hanu.
– Jis bent jau buvo markizas, dar ir turtingas! Ne, aš Kasei pasakiau, kad jos vedyboms su Vitniu nepritarsiu. Jo kilmė priimtina, bet jis neturi nei turto, nei vilčių jį paveldėti. Kasei, žinoma, dėl to galvos neskaudėjo; mergiotė užkibo ant gražaus veidelio. O, jis gražuolis, neneigiu, ir geraširdis, bet kišenėse vėjai švilpia.
– Tai kaip jie gyvens?
– Ji pasiėmė visas savo brangenybes. Turės jas parduoti ir iš tų pinigų verstis iki kitų metų, kol pasieks pilnametystę. Tada jau gaus gražaus pinigėlio, užteks visoms paskaloms išsklaidyti. Tokie turtai atvers jiems visas duris. Taip jau yra šiame pasaulyje.
Našlės skruostais tada nusirito kelios ašaros, ir Ričardas pasižadėjo pasilikti.
Nuo to laiko apie Kasandros pabėgimą nebebuvo užsiminta nė žodeliu, bet tapo aišku, kad incidentas sukrėtė Sofiją. Ričardas pernelyg stipriai mylėjo protetę, kad ją paliktų, kol ji nesustiprėjo kūnu ir dvasia. Todėl šią saulėtą rugpjūčio pabaigos dieną jis lydėjo ledi Han į garsųjį Vandens kambarį.
Ėjo jiedu lėtai, nes ledi Han buvo gerai žinoma Bate ir susitiko daugybę pažįstamų. Visi stabčiojo, teiravosi apie jos sveikatą. Su Ričardu buvo elgiamasi šaltokai ir mandagiai, leidžiant suprasti, kad jis pakenčiamas tik dėl giminystės su našle markize. Nieko kito, turėdamas tokią reputaciją, jis ir nesitikėjo. Juk jis vienas iš Arandeilų: viską, ko imdavosi, ar tai būtų gyvenimas, ar lošimas, jie darė iš širdies, ir velniai nematė pasekmių.
Vandens kambaryje buvo triukšminga ir pilna žmonių, aidėjo pašnekesiai.
– Dabar suprantu, kodėl nuo savo atvykimo į Batą čia dar nebuvau nė kojos įkėlęs, – vesdamas protetę per minią sumurmėjo Ričardas. – Visa grietinėlė ir tie, kurie jai nepriklauso, susirenka čia paliežuvauti apie pažįstamus. Tikrai, kaip jie visi spokso!
– Veikiausiai suka galvas, kas galėtų būti mano gražuolis palydovas, – sukikeno Sofija.
– O, daugumą jų aš pažįstu, – karčiai atkirto jis. – Labiau tikėtina, kad jie galvoja, jog gėdos paženklintų namų sūnui, juolab tokiam, kurio brolis buvo apkaltintas žmogžudyste, neturėtų būti leista savo pasirodymu suteršti šias šventas vietas.
Sofija tekštelėjo vėduokle jam per ranką.
– Pakaks tų nesąmonių, Ričardai. Pamiršti, kad aš irgi iš Arandeilų giminės.
– Bet jūs ištekėjote už turtingo markizo, ponia. Tai apvalo jus nuo šeimos vardą juodinančio purvo. Pažvelkit į juos – dabar šypsosi, bet tegu tik ištinka bėda, ir nedvejodami sudraskytų žmogų į skutelius tarytum kraują pajutę skalikai. Aš tai jau puikiai žinau.
– Ne visi. Pavyzdžiui, Veikfildai – puikūs žmonės. Matau, ir ledi Veikfild šiandien čia. Gal norėtum, kad pristatyčiau?
– Nebūtina, pažįstu jos sūnų ir sutinku, kad mano reputacijos jie nesureikšmino. Bet tie žmonės – išimtis. Visi kiti gyvena paskalomis. Pati man pasakojote, su kokiu pasimėgavimu jie piktdžiugavo pabėgus Kasei. Kaip pajėgiate likti tokia mandagi?
– Paprastai, – atsakė senoji ponia. – Linksime, šypsomės ir su vienodu nenuoširdumu vieni kitus sveikiname. O dabar ša, ateina ledi Keistpin.
– Mano brangioji ledi Han! – prie jųdviejų pripuolė santūrumu nepasižyminti geltonais šilkais ir plunksnomis papuošta kepuraite ant neįtikimai juodų garbanėlių pasidabinusi didingų proporcijų matrona. Ričardui mintyse iškilo bures pakėlusio laivo vaizdas, ir kol protetė sveikinosi su šleikščiai saldžia ponia, vyras tramdė šypseną.
– Ir ponas Arandeilas čia, kaip malonu jus matyti, sere. Girdėjau, kad jūs Bate, bet mūsų keliai taip ir nebesusikirto nuo to karto, kai susitikome mieste, regis, per ledi Viton vakarėlį, tiesa?
Ričardas nusilenkė.
– Jūs visiškai teisi, ponia.
Matrona vėl pasisuko į ledi Han ir apsimestinai bičiuliškai tauškėjo toliau:
– Jums turbūt gerokai ramiau dabar, kai ponas Arandeilas apsistojo su jumis Karališkajame pusmėnulyje. Namai turėtų atrodyti tokie tušti be vargšelės ledi Kasandros.
Paukščio nagus primenantys Sofijos pirštai įsmigo Ričardui į ranką, ir jis pridengė juos savąja plaštaka, ramindamas spustelėjo.
– Taip, ledi Kasandra ištekėjo už savo simpatijos, – atsainiai atsakė jis. – Aną dieną kaip tik gavome jos laišką, tiesa, teta? Ji devintam danguj iš laimės.
Ledi Keitspin suklapsėjo blakstienomis ir apsimestinę užuojautą veide pakeitė nuostaba.
– Ak. Tai… jūs pritariate šiai santuokai?
– Neprieštaraujame, – kaip tikra markizė atšovė ledi Han. – Gal būčiau išrinkusi jai kitą vyrą, bet širdžiai neįsakysi. Mano vaikaitė teisėtai ištekėjusi, ir nieko daugiau čia nepridursi.
– Ak, taip. Viskas aišku. – Ledi Keitspin įkarštis kiek atlėgo, bet ji nepajėgė nusiraminti. – O jūs čia, kad palaikytumėte protetę, pone Arandeilai? Jūsų šeimai išmėginimai nesvetimi, tiesa, sere? Juk jūsų brolis… – ji garsiai atsiduso ir vėl įsmeigė akis į ledi Han. – Esu tikra, kad brolio vaikaitis mokės jus nuraminti, miledi.
– Mokėtų, jeigu man to reikėtų, – atkirto Sofija netekusi kantrybės. – Dabar man tereikia jo parankės, kad įsikibusi galėčiau prasibrauti per šią liežuvautojų minią, kuri pastaruoju metu vis malasi Vandens kambariuose!
Nukaitusi it burokas ledi Keitspin atsitraukė.
– Parodėte poniutei jos vietą, – sumurmėjo Ričardas, jiedviem tolstant nuo netekusios žado moteriškės. – Ar man pasigirdo, kad sakėte, jog turime šypsotis ir nekreipti dėmesio į jų laidomas kandžias pastabas?
– Užsimiršau. Lyg neužtektų to, kad ji pykdo mane dėl Kasės, bet priminti tai, kas nutiko prieš daugybę metų, – šito joks gyvas žmogus nepakęstų!
Ričardas patraukė pečiais.
– Nereikia pulti manęs ginti. Pripratau girdėti kritiką net iš artimųjų lūpų. Visi, išskyrus jus, galvojo, jog palaikydamas brolį elgiausi neteisingai.
– Aš tikrai nesuprantu, kodėl visi taip skubotai pasmerkė Volfgangą. Juk niekas nebuvo įrodyta!
– Bet tėvas buvo įsitikinęs, kad jis nužudė savo žmoną. Patikėjo taip stipriai, kad bandė atimti iš jo paveldėjimo teisę.
Ledi Han atsainiai numojo ranka.
– Kad ir ką Volfgangas padarė, jis vis tiek tavo brolis. Mano galva, pasaulis pernelyg skuba teisti, o Bate žmonės labiau negu kur kitur linkę kito akyje pastebėti krislą, nors savojoje nors rąstus ridenk.
– Po šimts, Sofija! Jeigu jau šitaip, kodėl čia pasilikote?
– Dėl savo sveikatos. – Senoji sąmokslininkiškai žvilgtelėjo į jį ir pridūrė: – Ir dar dėl to, kad mėgstu paskalas lygiai taip pat kaip ir kiti. Sulaukus mano amžiaus, nelabai kuo daugiau belieka užsiimti!
Jie pasiekė siurblį ir tylėdami palaukė, kol peruku ir livrėja pasidabinęs liokajus prileido ledi Sofijai taurę drungno vandens. Akivaizdžiai bjaurėdamasi ponia jį siurbčiojo, o Ričardas tuo tarpu kantriai stovėjo šalia. Dairydamasis po sausakimšą salę, linktelėjo keliems pažįstamiems, taip pat ir porai džentelmenų, matytų lošimo kambariuose. Jis jau buvo bepradedąs svarstyti, kiek dar čia norės pasilikti jo protetė, kai išgirdo ją šūktelint.
– O, kaip tik sukau galvą, ar šiandien ji pasirodys.
– Kas tokia, ponia? – Ričardas tą akimirką nužiūrinėjo gan dailią brunetę, kuri mėtė jo pusėn valiūkiškus žvilgsnius, todėl neatsisuko.
– Filida Tatam. Šiandien dar ir įdukrą atsivedė.
Paveldėtoją. Ričardas išsyk pajuto susidomėjimą. Smarkioji brunetė liko pamiršta, jo akys nukrypo prie durų, kur ant slenksčio sustojusios dvejojo dvi damos. Abidvi madingai apsirengusios, tačiau jo akis patraukė smulkutė blondinė su kreminio muslino suknele ir trumpu vilnoniu švarkeliu. Jos šviesias garbanas dengė šiaudinė skrybėlaitė, kurią prilaikė melsvas šauniai po viena ausimi surištas kaspinas. Tai paryškino širdelės formos veiduką su tiesia nosyte ir didžiules rugiagėlių žydrumo akis. Jos kompanionė buvo kiek aukštesnė ir ne tokia prikaustanti žvilgsnį: su paprasta rožių lapų žalumo pasivaikščiojimams skirta suknele ir priderinta kepuraite ant tvarkingai sušukuotų rudų plaukų. Na, Ričardui ji pasirodė ne tokia graži bent jau tol, kol moteris pamatė ledi Han ir jos veidą akimoju pakeitė plati šypsena. Jam ji priminė apniukusią dieną pro debesis prasiskverbusią saulę.
– O, gerumėlis. Ji mane pastebėjo ir ateina čia.
Ričardas nukando šūksnį.
– Ji ir yra ledi Filida? Ji ne ką vyresnė už savo įdukrą.
– Tatamas vedė ją vos spėjusią baigti mokyklą, – paaiškino jam Sofija. – Gera mergaitė, apie ją niekada nesivilko joks skandalas, nors iš pat pradžių kalbų netrūko, nes seras Evelinas jau buvo kone suvaikėjęs nuo senatvės.
– Ledi Han, – priėjusi našlė gracingai tūptelėjo markizei. – Taip džiaugiuosi jus čia sutikusi – norėjau pristatyti jums savo įdukrą.
Vadinasi, antroji tikrai yra paveldėtoja. Ričardas nužvelgė panelę Eleną Tatam šalta profesionalo akimi. Tikra gražuolė, pradedant auksinėmis garbanomis ir baigiant mažomis kojelėmis, kurios kyšojo iš po siuvinėto muslino suknelės krašto. Daili figūra, balsas gyvas, tačiau nerėžiantis ausies, ir ji pati laikėsi šauniai, pagarbiai pasisveikino su Sofija. Ričardas iškart susigaudė, kad mergina markizei patiks. Dievaži, net jei ji neturėtų nė grašio, kiekvienas dar kojas pavelkantis Bato vyriškis nertųsi iš kailio dėl jos dėmesio!
– … mano brolio vaikaitis Ričardas Arandeilas.
Sofija pristatė jį ledi Filidai. Ričardas atplėšė akis nuo Elenos Tatam, atsainiai nusišypsojo ir paėmė ledi ranką. Jam spustelėjus jos pirštus, moters akys išsiplėtė. Po paraliais, ką tai reiškia? Ričardas numaldė nuostabą – jis juk nepasakė ir nepadarė nieko, kas galėtų ją išgąsdinti. Matyt, bus girdėjusi apie jo reputaciją, galvojo jis bučiuodamas jai ranką ir jusdamas, kaip ji virpa, tačiau susitvardžiusi Filida ramiai su juo pasisveikino ir žingtelėjusi atgal pristatė įdukrą.
Nejau jaunajai našlei pavesta vienai rūpintis šiuo tobulumo įsikūnijimu? Panašu, kad taip, nes dar jam sveikinantis su panele Tatam ledi Filida kaip tik tai ir paaiškino Sofijai:
