Читать книгу Praradimas - Sarah Mallory - Страница 1

~1~

Оглавление

Balandžio saulė ryškiai apšvietė žemą, taku lekiančią dvikinkę. Aleksas Arandeilas jautė, kaip visas žiemos niūrumas, apėmęs sužinojus apie laivo sudužimą ir brolio Džeimso mirtį, kuri lėmė, kad jis tapo aštuntuoju Davenporto grafu, pagaliau sklaidosi. Jis nei tikėjosi, nei norėjo tapti grafu. Džeimsas buvo tik dvejais metais už jį vyresnis, todėl visi manė, kad jiedu su grafiene dar turi daugybę laiko susilaukti įpėdinio. Dėl to pora ir leidosi į kelionę jūra, išplaukė į šiltuosius kraštus. Gydytojai manė, kad švelnesniame klimate turėtų pasitaisyti Margaretos sveikata. Tada ji galbūt pastotų ir išnešiotų sveiką berniuką. Jiedu jau turėjo mielą mergaitę, bet keletas persileidimų išsekino grafienę.

Viduržemio jūros sutuoktiniai taip ir nepasiekė. Per spalio audrą Gibraltare jų laivas sudužo, keleiviai ir visa įgula žuvo. Žinia Aleksą pasiekė tik po kelių savaičių. Jį užgriuvo baisus sielvartas. Net ir dabar, praėjus pusmečiui, jis vis dar ryšėjo juodą kaklaskarę, gedulo ženklą. Visais kitais atžvilgiais draugams jis atrodė nepasikeitęs. Žiemą praleido kaip visuomet – įvairiuose vakarėliuose. Lošimai, medžioklė ir flirtas buvo jo kasdienybė. Tik artimiausias draugas pastebėjo, kad nesibaigiančios malonumų paieškos tapo keistokos.

Visi mano, kad tau tiesiog nerūpi, – įžvalgiai sakė ponas Gervazas Volertonas. – Bet aš manau, kad tau rūpi per daug.

Gal ir taip, – galvojo Aleksas stabdydamas veislinius širmius ir sukdamas pro Čentrio vartus, bet jis jau kuris laikas yra grafas ir turi kai ką pakeisti.

Kelias vingiavo tarp dar nepilnai sužaliavusių medžių. Pro jų šakas ant tako krito saulės spinduliai. Aleksas pristabdė žirgus baimindamasis, kad po žiemos bus atsiradę duobių ir nelygumų. Jau beveik išniręs iš po medžių baldakimo pastebėjo netoli kelio ant virtuolio sėdinčią jauną moterį su eskizų albumu rankose. Aleksas iškart ją atpažino. Senokai jos nematė, bet raudonų plaukų su niekuo nesupainiosi. Diana Grenšam, nuskendusios grafienės sesuo, jų vienintelės dukros ir kitos Arandeilų globotinės, priimtos į velionio grafo dvarą, guvernantė. Ji buvo taip įsitraukusi į darbą, kad nė nepastebėjo atvažiuojančio Alekso. Šis sustabdė kinkinį ir įdėmiai nužvelgė jos liekną figūrą su kuklia žaliai geltona suknele ir neklusniais raudonais plaukais, supančiais galvą kaip aureolė.

– Laba diena, panele Grenšam.

Ji pakėlė galvą ir nužvelgė jį ramiomis, šviesiomis akimis. Aleksas visada manė, kad jos akys neįprastos – riešutų rudumo, nubarstytos žaliais taškeliais. Nors negalėjai pavadinti jos gražuole, moteris švytėjo gyvybe, jos lūpų kampučiai kilstelėjo, tarsi ji ketintų nusišypsoti.

– Diena? – linksmai atsiliepė tyliu, melodingu balsu. – Dievulėliau, argi jau taip vėlu?

– Nustebote mane pamačiusi?

Ji užvertė eskizų albumą ir atsistojo.

– Žinojau, jog kada nors atvyksite, milorde, – tarė ji. – Bet būtų buvę geriau, jeigu būtumėte mus įspėjęs. Vis dėlto esu tikra, kad ponia Volis ras, kuo jus pavaišinti. Važiuokite į arklides, o aš pranešiu jai naujieną.

Ji netvirtai žengė kelis žingsnius.

– Leiskite jus nuvežti! – sušuko Aleksas pavymui. – Starkai, lipk žemyn ir padėk damai įsėsti.

Ji sustojo ir atsigręžė.

– Nes aš luoša? – griežtai paklausė.

– Ne, – švelniai atsakė Aleksas. – Nes aš noriu su jumis pasikalbėti.

Diana padavė eskizų albumą ir pieštukus arklininkui ir be jokios pagalbos lengvai įsitaisė šalia Alekso. Jis dar spėjo pamatyti, kaip po sijonais sušmėžavo baltai siuvinėtos kojinaitės. Aleksui niekas nepasakojo, kodėl ji šlubčioja, bet jos kulkšnys buvo sveikos, dailios, liaunos pėdos apautos gražiais, bet patogiais bateliais.

Ji jau norėjo atsiimti piešimo priemones, bet Aleksas ją sulaikė.

– Starkas parneš jas namo. Diena graži, prieš eidami vidun pasivažinėkime po parką. Noriu pasikalbėti apie mergaites, – tarė ir nelaukdamas jos sutikimo paragino arklius. – Tikiuosi, jūs nieko prieš.

– Argi turiu pasirinkimą?

– Pamaniau, kad čia pasikalbėti bus paprasčiau nei namie.

– Veikiausiai esate teisus. Jūs tikras mergaičių numylėtinis. Kai tik įžengsite pro duris, jos jūsų nebepaleis, – tarė ir susimąsčiusi pridūrė: – Nors Megė tikriausiai klausinės, kodėl neaplankėte jų anksčiau.

– Buvau labai užsiėmęs.

– Pernelyg užsiėmęs, kad atvažiuotumėte paguosti dukterėčios? – Aleksas tylėjo, ir ji dėstė toliau: – Jiedvi su Florencija buvo paliktos bendrai jūsų ir mano globai, milorde.

– Nereikia man to priminti, – Aleksas pliaukštelėjo žirgams botagu. Ką jis galėjo atsakyti? Žinojo, kad elgėsi niekingai, bet po brolio mirties nenorėjo matyti ne tik savo, bet ir niekieno kito sielvarto. Jis buvo pagarsėjęs atletas, jojikas, puikiai valdė kardą ir pistoletą, tačiau neturėjo drąsos aplankyti mažąją Džeimso dukrelę ir pažvelgti į jos liūdnas akis, todėl įtikino save, kad geriausiai Megę paguos jos teta. Diana ketverius metus dirbo Džeimso dukters ir mažosios Florencijos Arandeil, pusseserės, kurios motina mirė gimdydama, o tėvas pabėgo iš šalies įtartinomis aplinkybėmis, guvernante. Džeimsas mergaitę priglaudė, kad Megė turėtų draugę, ir mergaitės augo kaip seserys. Visi manė, kad Florencijos tėvas nebegyvas, todėl Džeimsas įtraukė ją į savo testamentą ir pavedė brolio globai. Aštuonerių metų mergaitės turėjo ilgėtis Džeimso ir jo žmonos. Jie buvo tėvai ne tik Megei, bet ir Florencijai. Aleksas buvo jų mylimiausias dėdė. Jis retkarčiais jas aplankydavo, atveždavo dovanų ir valandą ar dvi pažaisdavo, o paskui vėl pasinerdavo į malonumų kupiną gyvenimą. Nors ir buvo paskirtas jų globėju, neišmanė, nei kaip jas auklėti, nei juo labiau paguosti. Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet mažos priekaištų adatėlės smigo į sąžinę.

– Bent jau susirašinėjote su manimi, – kalbėjo toliau Diana. – Turėčiau būti dėkinga, kad nepatikėjote to kam nors kitam.

– Džeimso žmona buvo jūsų sesuo. Jūsų sielvartas ne mažesnis nei mano, norėjau pareikšti užuojautą.

Keli kapoti sakiniai, parašyti popieriuje juodais krašteliais. Koks šaltas ir abejingas jis turėjo pasirodyti Dianai.

Ji kilstelėjo ranką, tarsi gintųsi nuo smūgio.

– Ačiū.

Aleksui dingtelėjo, kad Diana kaip ir jis nemėgsta rodyti jausmų, todėl nusuko kalbą ir paklausė apie mergaites.

– Rodos, jos visai laimingos, tik ilgisi mamos ir tėčio. Žinau, kad Florencija – tik pusseserė, bet galiu patikinti, kad liūdi lygiai tiek pat kiek ir Megė.

– Labai apgailestauju, kad neaplankiau jų anksčiau, – nusiminęs atsakė Aleksas.

– Na, dabar esate čia ir jos labai nudžiugs jus pamačiusios. Apie ką norėjote su manimi pasikalbėti?

– Pagalvojau, kad galbūt mergaitės norėtų lankyti mokyklą.

Diana valandėlę patylėjo.

– Juk žinote, kad mergaičių išsilavinimas patikėtas man? Jūsų brolis šiuo klausimu laikėsi aiškios nuomonės.

– Žinoma, bet tai nereiškia, kad negaliu pasidomėti.

– Tikrai nereiškia, bet nemanau, kad joms reikia vykti į mokyklą. Ypač dabar, kai neseniai neteko tėvų.

– Puiku, bet manau, kad joms būtų gerai pakeisti aplinką, persikelti į kitus namus, kur mažiau skaudžių prisiminimų.

– Jos čia laimingos, milorde. Čia visada buvo jų namai.

Aleksas išgirdo susierzinimo gaideles. Turės pasakyti, kodėl nori, kad jos išsikraustytų.

– Bet dabar čia mano namai, panele Grenšam, ir aš noriu jais naudotis.

– Na, niekas jums nesutrukdys, – atsakė ji. – Tiesą sakant, mergaitės labai džiaugtųsi, jeigu galėtų matyti jus dažniau.

– Esmė ne tai. Noriu kviestis draugus… mergaitėms tai būtų netinkama aplinka.

– Ką turite galvoje?

Jis nekantriai atsiduso.

– Ar turėsiu įvardyti paraidžiui? Aš viengungis.

Jis nenuleido akių nuo kelio, bet puikiai jautė įdėmų jos žvilgsnį. Pasidarė truputį nejauku.

– Ar turėčiau suprasti, kad jūs ir jūsų draugai elgsitės nederamai? – tarė Diana iš lėto.

– Gali būti, – atsakė Aleksas ir prisiminęs draugus pridūrė: – Daugiau nei gali.

– Gerai, kad bent jau norite apsaugoti vaikus, – atsakė Diana. – Bet aš manau, kad būtų geriau, jeigu vakarėlius rengtumėte kur nors kitur. Turite daug puikesnių dvarų nei Čentris.

– Puikiai tai žinau, – iškošė pro sukąstus dantis Aleksas. – Bet noriu Čentrio.

Neatitraukdamas akių nuo kelio Aleksas juto smalsų Dianos žvilgsnį.

– Ir kodėl jums taip knieti įsikurti čia?

Nes čia jiedu su Džeimsu praleido beveik visą vaikystę. Čia jiedu buvo laimingiausi. Aleksas žinojo, kad jeigu pasakys tiesą, ji ims priešgyniauti apeliuodama į jo jausmus, kad leistų mergaitėms pasilikti. O jis savo jausmus jau seniai palaidojo labai giliai. Aleksas kietai sučiaupė lūpas.

– Panele Grenšam, galbūt to nežinote, bet kiekvienos šeimos galva jaučia spaudimą vesti ir susilaukti įpėdinio. Seni šeimos draugai, giminaičiai, apie kuriuos nė nesu girdėjęs, mano turintys teisę kištis į mano gyvenimą, – jis kreivai šyptelėjo. – Visi tikisi, kad iki šių metų pabaigos susirasiu žmoną, o aš noriu pasauliui parodyti, kad niekas neprivers manęs vesti. Čentryje noriu surengti patį didžiausią, patį skandalingiausią vakarėlį. Miestas pakankamai arti, kad galėčiau susikviesti visą grietinėlę, parodyti, koks nepadorus jaunikis esu, ir padaryti galą visoms piršlyboms.

Na štai, – pagalvojo niūriai. To turėtų pakakti. Tačiau, atsisukęs į smulkią merginą šalia, jos veide nepamatė nei pasibaisėjimo, nei nuostabos. Ji netgi drįso nusijuokti.

– Didžiausia nesąmonė, kokią man yra tekę girdėti, ir tikrai neišvešiu mergaičių iš Čentrio vien tam, kad galėtumėte elgtis taip savanaudiškai.

Aleksas sustabdė dvikinkę, pažvelgė Dianai į akis ir tramdydamas pyktį visiškai ramiai tarė:

– Panele Grenšam, ar pamiršote, kad dabar grafas esu aš? Dvaras mano ir galiu su juo elgtis kaip panorėjęs.

Diana šaltai sutiko jo žvilgsnį, Alekso susierzinimas nė kiek jos nesutrikdė.

– Manau, jūs, milorde, užmiršote pažadą, jog mergaitės galės pasilikti Čentryje, – tarė šypsodamasi, bet tai nė kiek nepadėjo. – Pats man parašėte, atmenate?

– Taip, atmenu, – išspjovė prisiminęs laišką, gautą nuo Dianos Grenšam praėjus vos kelioms dienoms, kai sulaukė žinių apie nelaimę. Ji klausė, ką jis ruošiasi daryti su brolio globotinėmis. Aleksas prisiminė, kad slegiamas sielvarto atrašė, jog Čentris bus mergaičių namai tol, kol jai tai atrodys reikalinga. Testamento sąlygos buvo labai griežtos. Jiedu su Diana Grenšam kartu buvo Megės ir Florencijos globėjai, bet Džeimsas prirašė pastabą, kad tik Diana atsakinga už jų išsilavinimą. Ji šiai pareigai puikiai tiko.

– Aš išsaugojau jūsų laišką, sere.

– Jūs – tikra ragana!

Jis tvirčiau sugniaužė vadeles ir žirgai neramiai pasimuistė.

– Gal judėkime, – švelniai tarė Diana. Aleksas sukando dantis. – Lauke vėsu, nenorėčiau, kad jūsų žirgai apsirgtų.


Diana susidėjo rankas ant kelių, o grafas paragino žirgus. Ji stengėsi atsispirti norui įsikibti į karietos kraštus, puoštus korintietiškais ornamentais. Galbūt Aleksas Arandeilas jos neapvers. Be to, negalėjo paneigti, kad sėdėdama šalia jo kaip reikiant jaudinosi. Sąžinė jau ir taip ją graužė, kad suabejojo dėl jo ketinimų, kai šis pakvietė važiuoti kartu. Kvietimas buvo labai padorus, o ji atsakė kaip mažvaikė atkreipdama dėmesį į savo luošumą. Pasiteisinti galėjo nebent tuo, kad jis užklupo ją nepasirengusią. Diana netikėtai susidūrė su vyru, kurį anksčiau stebėdavo tik per atstumą, su jėga garsėjančiu atletu. Pakėlusi akis ir pamačiusi jį žemoje dvikinkėje lengvai laikantį dviejų širmių vadeles, prisiminė savo pačios trūkumus. Diana nė neabejojo, kad pamatęs jos netvirtą eigastį, jis pažvelgė į ją su gailesčiu, jei ne su pasibjaurėjimu.

Žinoma, jis nepasakė nieko panašaus, todėl Diana dabar pyko pati ant savęs, kad buvo pernelyg jautri, bet verčiau galvoti apie Megės ir Florencijos ateitį. Ši tema daug saugesnė, bet ginčas su grafu per pirmą jų susitikimą buvo prasta pažinties pradžia. Tiesą sakant, kas jai beliko, jos pareigos buvo labai svarbios, o naujasis Davenporto grafas pasirodė esąs savanaudis neišmanėlis, bet tarp turtingų ir galingų kilmingųjų tokių pasitaikydavo dažnai. Dianos jis nė kiek nenustebino. Ji tik nelaukė, kad naujajam grafui pajus tokią didelę simpatiją. Jis traukė ją stipriai, kone fiziškai. Kai anksčiau Aleksas atvykdavo aplankyti brolio, Diana likdavo pamokų kambaryje ir nusiųsdavo mergaites apačion kartu su aukle. Džeimsas ir Margareta mielai ją kviesdavo į visus šeimos vakarėlius, bet žinojo, kaip ji drovisi savo negalios ir gerbė jos norą nesirodyti svečiams.

Velionis grafas ir jo žmona buvo atsidavę tėvai ir, išskyrus trumpas keliones į kitus Davenporto dvarus, vaikai dienas leisdavo Čentryje. Prieš ketverius metus Diana tapo jų guvernante. Jai buvo ką tik suėję aštuoniolika, bet ji nusprendė, kad nenori būti pristatyta karaliaus dvare. Nekentė vien minties, kad visi stebeilys į ją vakarėliuose, kuriuose teks lankytis, nes ji negali žengti taip grakščiai kaip kitos. Jos tėvams palengvėjo ne tik dėl to, kad sutaupė krūvą pinigų, bet ir neteko patirti gėdos pristatant vargšę luošę.

Su Aleksu ji susipažino Margaretos ir Džeimso vestuvėse, bet jaunas vyras, ką tik įstojęs į Oksfordą, tik pašnairavo į vienuolikmetę brolio nuotakos seserį. Nuo tada Diana stengėsi nesimaišyti jam po kojų, tačiau sekė jo karjerą ir žinojo, kad jis turi madingo, atletiško džentelmeno, kuris vaikosi malonumų, reputaciją. Jis buvo vienas iš tų skandalingųjų Arandeilų ir visiškai nepanėšėjo į gerbiamą vyresnįjį brolį. Dabar, sėdėdama šalia Alekso dvikinkėje, jautė nenuginčijamą šio vyro stotą ir jėgą. Jo pečiai buvo tokie platūs, jog karietai siūbuojant išmaltu keliu Diana nuolat į jį daužėsi. Jis nė nevilkėjo storo apsiausto, kuris būtų dar labiau paryškinęs pečius, tik ploną švarką, be jokios raukšlelės prigludusį prie kūno. Rankos, apmautos minkštutėlės odos pirštinėmis, lengvai valdė kinkinį, elnio odos kelnės ir aukšti batai neslėpė stiprių, ilgų kojų.

Diana pagalvojo, kad nepavadintų šio vyro gražuoliu. Bruožai pernelyg šiurkštūs, nosis pakumpusi, gal nuo kadaise gauto smūgio, aplink kairį antakį ir ant smakro buvo mažų randelių. Šituos, be abejo, gavo dvikovose. Tamsiai rudi plaukai netvarkingi, sušiaušti vėjo, akys po tamsiais antakiais šaltos kaip akmuo.

Ne, – pamanė Diana jam staiga sustabdžius kinkinį prie pagrindinių durų. Gražiu jo nepavadinsi, bet kažkodėl jis kėlė jai nerimą. Galbūt dėl to, kad dabar buvo grafas ir jos darbdavys, nors jo velionis brolis suteikė Dianai dalį Megės ir Florencijos globos. Be abejonės, panorėjęs Aleksas galėtų apsunkinti jai gyvenimą. Diana turės elgtis apdairiai.

– Išlipsite? – paklausė jis. – Negaliu palikti arklių.

– Žinoma, – atsakė ji ir nušoko ant žemės. – Nuveskite juos į arklides, o aš pakviesiu Megę ir Florenciją į svetainę.

Ji manė, kad Aleksas ginčysis ir norės pratęsti pokalbį viduje, bet, jos palengvėjimui, jis nuvažiavo daugiau netaręs nė žodžio, o ji nušlubčiojo prie durų.


Žinios apie naujojo grafo atvykimą ponią Volis pasiekė anksčiau, nei grįžo Diana, taigi jos susitiko koridoriuje. Pamačiusi Dianą moteris sustojo ir plačiai nusišypsojo.

– O, panele Grenšam, nusprendžiau nunešti į svetainę pyragą ir limonado, Finglis nuėjo elio, bet dar negrįžo. Jau žinome, kad ponas Aleksas, tiksliau, lordas Davenportas, yra didelis naminio elio gerbėjas.

– Ačiū, ponia Volis. Nueisiu į viršų pas vaikus.

– Dabar jos su aukle, – kikendama atsakė ūkvedė. – Išgirdusios, kad atvyko grafas, mergaitės jau norėjo lėkti su juo susitikti, bet nusiunčiau jas viršun, kad nusipraustų veidus ir rankas.

Diana šypsodamasi patraukė į antrą aukštą. Rado mergaites paklusniai vykdančias auklės nurodymus.

– Diana, Diana, atvyko dėdė Aleksas! – sušuko Megė skubėdama jos pasitikti.

– Žinau. Kai tik judvi su Florencija pasiruošite, nuvesiu jus į svetainę, – tarė Diana šypsodamasi mergaitei ir galvodama, kokia ji panaši į motiną – šviesių plaukų ir gilių rudų akių. Ar pamačius ją Aleksui palengvės taip pat kaip jai? Timptelėta už sijono prisiminė antrą mažylę. Florencija, kitaip nei Megė, buvo tamsaus gymio, bet tokia pat gyvybinga, iš laimės spindinčiomis pilkomis akimis.

– Ar vis dar galime jį vadinti dėde Aleksu, nors dabar jis grafas?

– Žinoma, – tvirtai pareiškė Megė. – Jis vis dar mano dėdė, todėl ir tu gali jį vadinti dėde Aleksu. Juk niekas nepasikeitė, ar ne, Diana?

Diana tik šyptelėjo, bet lydėdama jas į svetainę baiminosi, kad netrukus daug kas pasikeis.


Joms įėjus naujasis Davenporto grafas jau stovėjo svetainėje viena ranka pasirėmęs į židinio atbrailą ir liūdnai stebeilijo į tuščią židinį. Išgirdus vaikų balsus nuo veido iškart nuslinko debesis, jis nusišypsojo ir klestelėjęs ant sofos parodė mergaitėms sėsti šalia. Jos nubėgo per kambarį ir pasveikino dėdę apkabindamos ir išbučiuodamos skruostus. Diana iš lėto žengė į priekį apstulbusi, kaip greitai iš valdovo Aleksas virto draugu, artimu dėde. Mergaitės susėdo jam iš šonų ir ėmė čiauškėti viena per kitą. Ji nugirdo, kaip Megė paklausė, kodėl dėdė taip ilgai jų neaplankė.

– Turėjau krūvą reikalų, – tarė jis. – Bet taip ilgai jūsų neaplankydamas pasielgiau labai negražiai ir meldžiu man atleisti.

– Diana sakė, kad būsi užsiėmęs, – atsakė Florencija. – Ir sakė, kad tau labai liūdna, nes tėtis Davenportas buvo tavo brolis.

– Ar verkei? – paklausė Megė. – Kai mums pasakė, kad mama ir tėtis nuskendo, mudvi su Florencija ilgai verkėme. Diana irgi.

– Ne, neverkiau, – niūriai atsakė Aleksas. – Bet didžiai sielvartavau.

– Diana mus apkabino ir paguodė, – tarė Megė. – Gaila, kad tavęs čia nebuvo, dėde Aleksai, nes būtų apkabinusi ir tave.

Diana užsikosėjo tramdydama juoką ir nusisuko, nes iš gėdos nukaito skruostai. Galbūt naujasis grafas atrodė savanaudis ir nejautrus, bet laiku pakeitė kalbą.

– Kodėl mums neparagavus to skanaus ponios Volis pyrago, – pareiškė jis. – Galbūt kuri nors iš jūsų, panelės, atpjaus man gabalėlį?

Atsipeikėjusi Diana nuėjo prie stalo ir padėjo mergaitėms įpilti gėrimų. Gerai, kad džentelmenas nerodė noro ginčytis prie mergaičių. Ji patenkinta tylėjo, kol jos pasakojo, kaip leidžia dienas ir ko naujo išmoko. Mergaitės buvo protingos ir noru mokytis neatsiliko nuo Dianos pašaukimo mokyti. Visiems atsigaivinus Megė ir Florencija panoro nusivesti grafą viršun į pamokų kambarį parodyti savo darbų. Diana su malonumu liko apačioje. Kol jis maloniai leis laiką su globotinėmis, ji pasiuvinės pusryčių kambaryje ir palauks, kol jie grįš.


Po kurio laiko lordas Davenportas grįžo vienas. Diana neištvėrė jo nepaerzinusi.

– Ar mergaitės jus jau išsekino? – paklausė ji.

– Tikrai ne, bet auklė joms priminė, kad arklidėse jų laukia Džudas ir jojimo pamoka. Netgi aš negaliu varžytis su tokiomis pramogomis.

– O taip, jos dievina savo ponius, o Džudas yra patikimas mokytojas ir akylai jas prižiūri.

– Esu tuo tikras. Jis labai atsidavęs šeimai, pats užsodino mane ant pirmojo ponio.

Gera grafo nuotaika Dianai priminė ankstesnį pokalbį.

– Matote, kokie mes čia laimingi, milorde.

Alekso veidas akimirksniu apsiniaukė.

– Gal būtumėte laimingos ir kitur.

– Gal kada nors, bet ne dabar, – atsakė Diana. Kai jis stovėjo, sėdėdama jautėsi silpnesnė, tad padėjo siuvinį į šalį ir pakilo. – Dieną jos laikosi neblogai, bet naktį prastai miega. Nuo tada, kai gavome žinių apie laivo sudužimą, sapnuoja košmarus. Čentris – jų namai; joms čia patinka, čia viskas pažįstama. Būtų žiauru dabar jas iš čia išsiųsti.

– Pasidomėjau labai geromis mokyklomis, kur jos galėtų bendrauti su savo amžiaus ir luomo vaikais.

– Tai jos gali daryti ir čia, – atrėmė Diana. – Jos turi draugų tarp kelių vietinių šeimų. Be to, visi tarnai mielai jas prižiūri. Čia joms nieko netrūksta.

– Bet galbūt joms reikėtų platesnio išsilavinimo. Mokykloje jos turėtų kiekvieno dalyko mokytojus.

– Galbūt, bet geriausi mokytojai dirba Londone. Gyvendamos čia galime visus juos pasiekti. Daug galima išmokti ir lankantis pačiame mieste, taigi, patikinu, kad jų išsilavinimui nieko netrūksta.


Aleksui tai nepatiko. Jis buvo nepratęs, kad jam prieštarautų.

– Tai sakote, kad galite išmokyti mergaites visko, ko reikia? – griežtai paklausė jis.

– Taip, sakau. Mes niekur nesikraustysime, milorde. Megė ir Florencija liks čia.

Jos balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai. Aleksas nebuvo tam pasiruošęs. Negi ji mano galinti jam nepaklusti?

– Lažinamės, kad iškraustysiu jus iš čia iki vasaros pabaigos? – paklausė šilkiniu balsu.

Diana niekinamai kilstelėjo smailų smakriuką.

– Nesilažinsiu dėl to, kas ir taip aišku – jūs to nepadarysite. Nebent griebtumėtės jėgos.

Žvelgdamas į ramias Dianos akis, Aleksas susivokė, kad ji perprato jo blefą. Jis nė už ką nenuskriaustų mergaičių, bet taip lengvai nepasiduos.

– Ne, norėčiau, kad išvyktumėte savo noru.

– Tai, ko jūs norėtumėte, lorde Davenportai, ir kas bus, yra du skirtingi dalykai.

Nuo jos ramaus balso Aleksas įsiuto.

– Jūsų seseriai tai buvo labai gera santuoka, – metė jis. – Mano brolis paėmė ją nepaisydamas menko kraičio. Manau, kad ir jus priglaudė tik iš geros širdies.

Tai buvo niekingas smūgis, nevertas džentelmeno, ir Aleksas pasigailėjo savo žodžių vos juos ištaręs, bet, jo nuostabai, Diana nesutriko. Ji tik atsistojo ir perliejo jį piktu žvilgsniu.

– Jis mane pasikvietė, nes esu puiki guvernantė!

Aleksas nejučiomis ja žavėjosi. Mažutė, smulkutė, tiesą sakant, vos jam iki peties, bet nebijo ryžtingai sutikti jo ledinio žvilgsnio. Prabilus Dianos akys netgi šelmiškai blykstelėjo.

– Margareta buvo gražesnė, bet galvą aš turiu.

Jis nusijuokė.

– Puiku, panele Grenšam, sutarkime – bent trumpam! – kad esate tinkama guvernantė Megei ir Florencijai, tačiau turite suprasti, kad šie namai joms netinkami. Čia tik vieni laiptai, o namas toks mažas, kad kiekvieną kartą išėjusios iš pamokų kambario jos maišysis po kojomis mano svečiams. Taip negalima. Mergaitės turi kraustytis. Galite rinktis bet kurį kitą mano dvarą.

– Nenoriu jokio kito dvaro.

Aleksas ilgai ir įdėmiai į ją žiūrėjo. Dauguma žmonių nuo tokio žvilgsnio susigūždavo, bet ši panelė lyg niekur nieko tarė:

– Jeigu ir toliau spirsitės, tai nieko nepadės, sere.

Jam vėl sukilo pyktis. Ji vis tiek jam priešgyniauja?

– Nepatariu su manimi kovoti, panele Grenšam.

– Aš ir nenoriu su jumis kovoti, lorde Davenportai, bet nesiruošiu kraustyti vaikų. Be to, turiu jūsų laišką, tad negalite manęs priversti, – pridūrė tyčia jį provokuodama. – Nebent norite kovoti su manimi teisme.


Kai Aleksas išvažiavo iš Čentrio, pavasario diena jau ėjo į pabaigą, dangus buvo giedras, oras – vėsus. Nepasiekęs savo, jis buvo prastos nuotaikos. Kaip jaunesnysis grafo sūnus, pasižymintis guviu protu ir atletišku sudėjimu, Aleksas buvo pratęs nugalėti visur ir visada. Jo senelis prekiavio su Indijos kolonijomis ir paliko jam nemažai pinigų, kurie baigus Oksfordą suteikė laisvę daryti, ką nori. Taigi, į miestą jis atvyko turėdamas puikių ryšių, aukštą kilmę ir daug pinigų – visko, ko reikia, kad visi šoktų pagal jo dūdelę. Aleksas nebuvo pratęs pralaimėti ir dabar jautėsi labai nepatenkintas.

Jis nesunkiai būtų galėjęs nusipirkti kitą dvarą netoli Londono ir palikti Dianą su vaikais Čentryje. Pats suprato, kad taip būtų protingiausia, bet kai reikalas pakrypdavo prie Dianos Grenšam, jį apleisdavo šaltas protas. Jos prieštaravimai žadino karingą jo dvasią, kuri norėjo iškviesti ją į kovą. Aleksas nemėgo pralaimėti ir tikrai nepasiduos smulkutei mergaitei rudeninių lapų spalvos plaukais.

Praradimas

Подняться наверх