Читать книгу Praradimas - Sarah Mallory - Страница 2

Kai įvažiavo į miestą, Aleksas vis dar galvojo apie pralaimėjimą, žinojimas, kad pažadėjo apsilankyti Almake1, nuotaikos irgi nepraskaidrino. Hano markizė našlė parašė, kad nori pristatyti aukštuomenei savo jauną draugę ir prašė jo paramos. Ledi Han buvo jo protetė ir viena iš nedaugelio Arandeilų giminaičių, kurie jo nespaudė greičiau vesti. Be to, ji jam visai patiko, taigi, sutiko užsukti. Savo žodžio jis nelaužys, net jei teks įžengti į piršlybų centrą.

Pavakarieniavęs vienumoje Aleksas greitai paėjėjo iki Karaliaus gatvės, kur jo laukė misija. Panelė Elena Tatam buvo jauna gražuolė, tad nebuvo jokio vargo mažumėlę su ja pabūti, o tada jis spruko norėdamas palepinti save apsilankymu vienuose namuose Pikadilio gatvėje, kur jo laukė tinkamesnė draugija.

Tie namai priklausė ledi Fransis Betsford, našlei ir jauniausiajai neturtingo pero dukteriai. Nors visi pripažino, kad ji – gražuolė, į vyrus gavo tik paprastą baronetą. Šiaip ar taip, praėjus metams po vestuvių jis mirė ir paliko našlei neblogą išlaikymą. Pastaruosius penkerius metus mieste ji gyveno labai stilingai. Buvo laukiama visose draugijose, išskyrus pačią aukštuomenės grietinėlę. Kitos ledi ją pakentė, o jų vyrai dėl jos varžėsi. Anksčiau ledi Fransis vardas buvo siejamas su keliomis iškiliomis asmenybėmis, bet pastaruoju metu ji buvo suporuota su naujuoju Davenporto grafu.

Aleksas ir Fransis buvo pažįstami labai seniai. Kai jis pirmą kartą atvyko į miestą, tarp jų užsimezgė trumpas romanas, todėl dabar, jam grįžus, ji nekantravo vėl nusitempti jį į lovą. Aleksas puikiai suprato, kad Fransis susidomėjimą paskatino jo naujas titulas, bet tai jo per daug nejaudino. Jis žinojo, kokiame pasaulyje gyvena, ir į daug ką žiūrėjo ciniškai. Ledi Fransis norėjo būti grafienė – kodėl gi ne. Ji buvo kilminga, graži, protinga ir ne naivuolė, kuri jam pabostų per kelias savaites. Žengdamas į jos sausakimšą svetainę, Aleksas galvojo, kad tai didelis privalumas. Jis žiūrėjo, kaip ji stovi palinkusi prie sero Sidnio Danfordo peties ir patarinėja, kokią kortą mesti. Šią akimirką Aleksas labai aiškiai pajuto, kad jam nė motais, jeigu jai patinka ir kiti džentelmenai. Tai irgi privalumas. Jų sandoris bus pagrįstas protu, o ne jausmais, kurie tik trukdytų.

Aukštas, elegantiškas vyras, apsivilkęs puikiu švarku ir kelnėmis, atsiskyrė nuo minios ir pasveikino Aleksą grakščiu mostu.

– Na, Aleksai, ar vasaros vakarėliui Čentryje jau viskas paruošta?

– Bijau, kad ne, Gervazai.

– Gaila, – atsakė Volertonas purtydamas galvą. – Ledi Fransis labai nusimins.

– Nieko nepadarysi… – nutęsė Aleksas prisiartinus pačiai ledi. Ji išskėtė rankas ir plačiai nusišypsojo paryškintomis lūpomis.

– Milorde, jau nesitikėjau, kad atvyksite.

Jis pabučiavo jai pirštus.

– Sakiau, kad galiu vėluoti, Fransis.

Ji tyliai nusijuokė ir įsikibo jam į parankę.

– Taip, sakėte. Eime, prisidėkite prie mūsų. Ką žaisite? Ombrė? Prekybą? O gal dviese suloškime piketą?

Aleksas pažvelgė į jos gražų, besišypsantį veidelį. Po atkaklaus Dianos Grenšam pasipriešinimo jo planams kviečiantis žydrų akių žvilgsnis buvo kaip eliksyras jo įžeistai savimeilei. Kas gali būti geriau nei valandėlė ar dvi malonioje draugijoje? Gal pagaliau pamirš nesmagų apsilankymą Čentryje.

– Piketą, – nusprendė jis.

Ji išsišiepė dar plačiau, žengė artyn ir sušnabždėjo jam į ausį:

– O vėliau?

Jos pilnos krūtys beveik lietėsi prie jo liemenės. Aleksą apgaubė saldžių, svaiginančių kvepalų aromato debesėlis. Ji buvo moteriškų formų, graži ir mokėjo patenkinti vyrą. Kvietimas buvo labai viliojantis, bet šį vakarą jis negalėjo nustygti vietoje ir nenorėjo įsipareigoti. Aleksas pasistengė nuginti nemalonias mintis šalin. Galbūt po valandos ar dviejų galvos kitaip.

– Pradėkime nuo piketo, o toliau – bus matyti, – nusišypsojo jis.

Alekso nerimo neišsklaidė net ledi Fransis kerai. Netrukus po vidurnakčio jis grįžo į išsinuomotus namus Pusmėnulio gatvėje. Pikadilis šurmuliavo kaip visada. Pro šalį riedėjo karietos, šaligatviai buvo pilni džentelmenų, skubančių iš vienos pasilinksminimų vietos į kitą. Gatvėje buvo matyti ir kelios ryškiai apsirengusios moterys. Akivaizdu, kad jos siūlė savo paslaugas kiekvienam, turinčiam kelias monetas ir truputį laisvo laiko. Viena moteris artinosi prie Alekso, bet jis numojo ranka rodydamas, kad jo nedomina. Kai moteris apsisuko, ryški žibintų šviesa apšvietė jos plaukus. Jie spindėjo ryškiai raudonai, nenatūraliai ir nė iš tolo nepriminė rudeninių lapų spalvos, storų ugninių Dianos Grenšam plaukų ir šviežių lazdyno riešutų spalvos akių. Į ją galėtų žiūrėti ir neatsižiūrėti.

Suskambo pavojaus varpai. Aleksas nusipurtė. Dievulėliau, kas jam pasidarė? Diana Grenšam visiškai ne jo skonio – užsispyrusi ir atžagari. Ką Džeimsas sau manė patikėdamas jai mergaičių išsilavinimą?

Turbūt broliui svarbiausia buvo, kad ji ne Arandeil. Jų giminė garsėjo palaidu gyvenimu. Džeimsas buvo išimtis. Santūrus, protingas jaunas vyras, kuris rimtai žiūrėjo į savo pareigas.

– Po velnių, ir aš toks! – piktai šūktelėjo Aleksas sukdamas į Pusmėnulio gatvę, bet vos ištarus šiuos žodžius prieš akis vėl stojo Dianos Grenšam paveikslas. Aleksas karčiai šyptelėjo. Kaip gali taip sakyti, kai ruošėsi apstulbinti aukštuomenę ekstravagantišku baliumi, į kurį sukvies visus visuomenės atstumtuosius?

Žinoma, tai būtų savanaudiška, bet mintis velniškai gundė. Jis norėjo parodyti tiems susireikšminusiems asilams, kad nesileis priverčiamas vesti. Žmoną susiras tada, kai bus tam pasirengęs, ir nieku gyvu ne anksčiau. Priėjęs savo namą, užlipo laipteliais. Jo šypsena greitai išblėso – mergaičių problemos tai neišspręs. Kol jos Čentryje, jis negali ten rengti tokių vakarėlių.

– Vaikams nepakenks pagyventi kitur, – burbtelėjo duodamas pirštines ir skrybėlę apsimiegojusiam tarnui ir pasišokinėdamas per dvi pakopas užbėgo viršun. – Tiesą sakant, joms tai išeis tik į naudą. Ji dar pamatys.

Aleksui įvirtus į miegamąjį kamerdineris pašoko iš nuostabos.

– Milorde, nesitikėjau, kad grįšite taip anksti…

– Nieko tokio, Linkolnai. Ar rytoj turiu kokių nors reikalų?

– Ne, milorde. Tik apsilankymą pas siuvėją.

– Na, jis gali palaukti, – tarė Aleksas ir išsinėręs iš švarko padavė jį kamerdineriui. – Kai tik prašvis, nusiųsk žinutę į arklides. Noriu, kad rytoj devintą ryto mano dvikinkė lauktų prie durų.

Ragindamas žirgus Čentrio pusėn, Aleksas pajuto, kad geras ūpas grįžta. Šie namai buvo mėgstamiausia jo vaikystės vieta. Dabar, stebėdamas pavasario saulės nušviestą rytinį fasadą, buvo priblokštas jų grožio. Namas buvo baigtas statyti netrukus po monarchijos atkūrimo, sienos buvo balintos kreida, langai ir kampai puošti kalkakmeniu. Pastatas buvo nedidelis, bet gražių proporcijų. Jį užbaigė status stogas, virš kurio kilo aukšti, dailūs kaminai. Tai buvo tikras meno kūrinys, vertas paveikslų ir skulptūrų, kurias jis įsigijo per pastaruosius kelerius metus. Jis taip pat puikiai tiko nuošaliems vakarėliams, kuriuos čia ketino rengti artimiems draugams.

Kol Aleksas sustojo prie durų, buvo jau vidurdienis. Palikęs arklininką rūpintis žirgais, nuėjo prie atdarų durų, kur jo laukė liokajus.

– Panelė Grenšam ir vaikai vakarinėje pievelėje, – tarė Finglis ir, paėmęs Alekso skrybėlę ir pirštines, atsargiai padėjo ant staliuko prie sienos. – Ar norėtumėte, kad praneščiau apie jūsų atvykimą, milorde?

– Ne, nereikia, pats jas rasiu.

Aleksas perėjo pagrindinį holą ir pasuko į svetainę, iš kurios pro aukštus langus buvo galima patekti tiesiai į sodus. Nei terasoje, nei gėlynuose nebuvo nė gyvos dvasios, bet balsai ir vaikų juokas atvedė jį prie vartų aukštoje gyvatvorėje, skiriančioje sodus nuo plačių pievų, už jų buvo gražus ežeras su parku ir miškas.

Megė ir Florencija buvo įsitraukusios į atkaklų badmintono mūšį prieš Dianą. Visos buvo taip įsijautusios į žaidimą, kad iš pradžių jo nė nepastebėjo. Jis galėjo valandėlę pažiūrėti į jas iš šono. Mergaitės lakstė pirmyn atgal šūkaudamos iš džiaugsmo, kai atmušdavo sviedinuką. Diana pataikydavo beveik visada. Aleksas negalėjo atitraukti nuo jos akių, bet ne iškart suprato, kas pasikeitė. Lakstydama po pievą ji nešlubčiojo. Megei numušus sviedinuką aukštai į orą, Diana pašoko jo atmušti.

– Bravo, panele Grenšam! – šūktelėjo susižavėjęs. – Gražus smūgis.

– Dėde Aleksai!

Mergaitės pasileido prie jo. Diana ramiai stebėjo jį nuleidusi raketę. Turint galvoje jų vakarykštį susitikimą, nėra ko stebėtis, bet kas buvo – pražuvo. Aleksas linksmai pasisveikino.

– Naudojatės geru oru, panele Grenšam?

Ji truputį atsipalaidavo ir atsargiai šyptelėjo.

– Tai atlygis Megei su Florencija už sunkų darbą šio ryto pamokose.

– Ar jau reikia eiti? – nenoriai paklausė Florencija.

Aleksas papurtė galvą.

– Su manimi nereikia jokių ceremonijų. Juk pertraukiau jūsų žaidimą.

– Mums nekaip sekasi, – prisipažino Megė. – Diana žaidžia kur kas geriau.

– Na, galbūt pavyks išlyginti rezultatą, – tarė Aleksas ant patiesalo netoliese pamatęs ketvirtą raketę. – Panele Grenšam, ką pasakysite, jei judvi su Florencija sužaisite prieš mudu su Mege?

Mergaitės sukrykštė iš džiaugsmo, bet Diana papurtė galvą.

– Juk atvykote ne tam, kad su mumis pažaistumėte, milorde.

Kelios neklusnios, raudonos sruogos ištrūko iš smeigtukų gniaužtų. Jam norėjosi ištiesti ranką ir užkišti palaidas garbanas jai už ausies. Jeigu jie liktų dviese, labai norėtų su ja pažaisti… Nuo tos minties ėmė pulsuoti įkaitęs kraujas. Dėmesys nuklydo. Jie kalba apie badmintoną, ne apie flirtą.

– Gresia pavojus Arandeilų garbei, – pareiškė jis tikėdamasis, kad sukilęs karštis greitai atslūgs.

Aleksas nusivilko švarką ir liko su įmantriai siuvinėta liemene, kuri būtų labiau tikusi Bondo gatvei, o ne kaimo sodui, bet jam tai nerūpėjo.

– Paduok man raketę, Mege!

Geras pusvalandis buvo kupinas greičio ir įsiūčio. Aleksas pastebėjo, kad iš pradžių Diana kiek drovėjosi jo draugijos. Ji stengėsi perkelti svorį ant kairės kojos ir labai šlubavo, bet Aleksas nekreipė į tai dėmesio ir atmušdavo sviedinuką iš visų jėgų. Jo džiaugsmui, netrukus Diana atsigavo ir užsimiršusi ėmė bėgioti ir šokinėti gaudydama kiekvieną jo padavimą. Įsijautus į žaidimą, dingo ir šlubčiojimas. Mačas nutrūko tik tada, kai pasirodė padėklu su gėrimais nešinas Finglis. Liokajus priminė, kad virėja ruošia mokinėms priešpiečius.

– Tada pasakyk virėjai, kad valgysiu kartu, – pareiškė Aleksas. – Žinoma, jeigu panelė Grenšam neprieštaraus.

Mergaitės tuoj pat išreiškė pritarimą, Diana tik skėstelėjo rankomis.

– Priešpiečiai bus vaikiški, – įspėjo ji.

– Tai parūpink man gero klareto, Fingli, kad nepritrūkčiau jėgų, – pridūrė Aleksas ir linktelėjo liokajui.

Finglis nusilenkė ir nuėjo perduoti paliepimo virėjai. Aleksas nuo padėklo paėmė bokalą elio ir atsisėdo ant patiesalo. Kol Diana pylė Megei ir Florencijai limonado, jis stebėjo, kaip gilioje suknelės iškirptėje kilnojasi jos krūtys. Vėl pajutęs tą patį karštį, nusuko akis. Šitai į jo planus neįėjo.

– Ar taip leidžiate visas dienas? – paklausė jis Dianos.

– Jei tik nelyja. Augančiam organizmui sveika pajudėti gryname ore.

Suaugusiam taip pat.

Diana negalėjo atplėšti akių nuo raumeningo grafo, įsitaisiusio ant patiesalo. Jis sėdėjo patogiai ištiesęs ilgas kelnėtas kojas. Žinojo, kad jis garsėja kaip madingas ir sportiškas vyriškis. Žiūrint į raumeningas šlaunis, plačius pečius, didelę krūtinę ir plokščią pilvą, kurį išryškino prigludusi liemenė, buvo nesunku tuo patikėti.

Padavusi mergaitėms stiklines įsipylė limonado sau ir patraukė prie patiesalo sunkiai šlubuodama trumpesne kaire koja. Ji šlubavo ne taip smarkiai, kad turėtų atsisakyti aktyvių žaidimų. Vaikystėje ji žaidė su seserimi ir pusseserėmis, bet atsidūrusi šalia svetimų žmonių negalėdavo pamiršti negalios. Nepajėgdavo žingsniuoti lengvai ir elegantiškai, kaip reikalaujama iš jaunų merginų. Kaskart, kai Diana įšlubčiodavo į kambarį, motina užversdavo akis.

Seseriai pasiūlius tapti mažosios ledi Margaretos ir panelės Florencijos guvernante, Diana noriai sutiko. Kalboms apie pristatymą karališkajame dvare ir Londono sezoną nutilus, Diana pastebėjo, kad motinai gerokai palengvėjo. Jai būtų buvę gėda pristatyti luošą dukterį visuomenei.

– Atrodote labai rimta, panele Grenšam, – grafo balsas nutraukė jos mintis. – Ar pasakiau ką ne taip?

– Ne, visai ne, – tarė stumdama šalin nemalonius prisiminimus. – Klausėte, kaip leidžiame dienas. Kasdien keliamės pusę aštuonių ir po pusryčių sėdame prie pamokų. Po pietų mokomės toliau arba, jeigu oras geras, einame į lauką pasivaikščioti arba pažaisti. Mūsų dienos kupinos veiklos, mergaitės mokosi skambinti klavesinu bei kitų dalykų, būtinų jaunoms merginoms – siūti, dainuoti ir šokti, nors manau, kad jos tam dar turės daugybę laiko.

– Dėl jūsų kaip guvernantės gebėjimų neturiu jokių abejonių, panele Grenšam.

Diana matė, kad Megei su Florencija atsibodo sėdėti ir jos vėl žaidžia badmintoną. Dabar niekas jų negirdės.

– Tikrai? – paklausė ji. – Vakar sakėte, kad darbą gavau tik todėl, kad esu vargšė giminaitė.

Ir luošė.

Pastarųjų žodžių Diana nepasakė garsiai, bet ir taip buvo aišku.

– Ir prašau man už tai atleisti, – tarė Aleksas atsisėsdamas tiesiau. – O kodėl jūs sutikote užimti šias pareigas?

– Man pačiai visada patiko mokytis, – atsakė vengdama jo žvilgsnio. – Be to, kaip Megės teta, žinojau, kad būsiu geresnė už bet kokią guvernantę, – paaiškino skubėdama užpildyti tylą. – Juk žinote, kaip Džonas ir Margareta mėgo keliauti. Be to, jiems reikėjo dalyvauti įvairiuose vakarėliuose ir susitikimuose. Kol tėvų nebūdavo namie, mergaitės galėjo leisti laiką gerai pažįstamoje aplinkoje su manimi, – Diana timptelėjo sijoną. – Be to, atėjus žiniai, kad Džonas ir Margareta nuskendo, galėjau jas paguosti.

Aleksas pastebėjo, kaip jos akis aptemdė skausmas. Jis buvo ne vienintelis, kuris neteko brolio laivui atsitrenkus į Ispanijos krantų uolas.

– O kas paguodė jus, Diana?

Nežinia, ar ji suvirpėjo, ar tik papurtė galvą, bet nieko neatsakė.

– Verčiau jau eikime vidun, – tarė pašokusi ant kojų ir suglostė sijoną. – Mege, Florencija, paimkit raketes, reikia jas parnešti. Finglis atsiųs ką nors paimti pakloto ir padėklo. Milorde, pasiimkit mergaites ir eikit, aš netrukus jus pasivysiu.

Aleksas nieko neatsakė, bet vesdamas vaikus namo įtarė, kad Diana nenorėjo, kad jis matytų ją šlubčiojant.

Pamokų kambarys buvo antrame aukšte kaip ir jo vaikystėje, bet visiškai kitoks. Nebetamsus ir nebešaltas. Baltai dažytos sienos nukabinėtos piešiniais. Dauguma jų akivaizdžiai piešti vaikų. Mergaitės nunešė raketes prie spintelės kampe, o jis nuėjo atidaryti durelių. Pasilenkus jo akys užkliuvo už vieno daikto ir jis juokdamasis ištraukė nedidelę kriketo lazdą.

– Prisimenu šitą, – tarė. – Ją padarė senasis Vilširas, dvaro dailidė. – Aleksas nusišypsojo Megei. – Mudu su tavo tėčiu dažnai su ja žaisdavom.

– Mes naudojam ją ir dabar, dėde Aleksai, – priėjusi tarė Florencija. – Diana išmokė mus žaisti.

– Na, – plačiai išsišiepė Aleksas. – Tai turėsite man parodyti, ką mokate.

– Gal kitą dieną, – įsikišo Diana įėjusi į kambarį. – Šią popietę mūsų laukia pamokos.

– Tada, jums leidus, prie jūsų prisidėsiu!

Jei kas nors būtų pasakęs Aleksui, kad jis smagiai praleis dieną su dviem aštuonerių metų mergaitėmis valgydamas duoną su sviestu pamokų kambaryje, klausydamasis, kaip jos skaito, ir kartu žaisdamas domino ir šiaudeliais, būtų tik nusijuokęs, bet auklei atėjus pasiimti Megės ir Florencijos vakarieniauti, nustebo pamatęs, kad jau beveik penkios. Diena buvo nepaprasta ir Diana neabejotinai prie to prisidėjo. Ji buvo įdomi pašnekovė ir labai didžiavosi savo mokinėmis. Aleksas išsiskyrė su mergaitėmis nusiminęs ne ką mažiau nei jos, kad nespėjo išmėginti senosios kriketo lazdos, ir pažadėjo būtinai pažaisti kitą kartą.

– Ačiū, – tarė Diana lydėdama jį laiptais. – Labai malonu iš jūsų pusės, kad paskyrėte visą dieną Megei ir Florencijai.

– Malonu? – atsakė nustebęs. – Niekas nevadina manęs maloniu, panele Grenšam! Man buvo tiesiog smagu. Antraip nebūčiau šitiek užsibuvęs. Mergaitės labai mielos, bet nenorėčiau užsiimti su jomis kiekvieną dieną taip kaip jūs. Ar kada nors randate laiko sau?

– Žinoma, dabar vaikais rūpinasi auklė, taigi, esu laisva iki aštuonių. Tada eisiu palinkėti joms labos nakties. – Jiems nusileidus į holą Diana sustojo. – Gal, kol lauksite karietos, norėtumėte užeiti į svetainę, milorde?