Читать книгу Žavingasis Natanielis - Sarah Morgan - Страница 2

Jie laukė, kada jis susimaus.

Natanielis Vulfas, Holivudo blogiukas ir milijonų moterų erotinių fantazijų objektas, vienas stovėjo žymaus Londono teatro užkulisiuose ir klausėsi susijaudinusių, pasirodymo pradžios laukiančių, žiūrovų balsų gaudesio.

Jis žinojo, kad susirinkusiuosius beveik galima suskirstyti į dvi grupes. Moteris, kurios atėjo pamatyti, ar jo veidas ir kūnas atitinka išvaizdą plačiajame ekrane, ir vyrus, kurie smalsauja, ar jis tikrai sugeba vaidinti.

Priešiškumas Natanieliui Vulfui kilo jau tada, kai buvo pranešta, jog jis atliks pagrindinį vaidmenį modernioje Šekspyro Ričardo II interpretacijoje.

Visi buvo įsitikinę, kad jam nepavyks. Sklandė nuomonė, kad jam skirti apdovanojimai, ovacijos, filmų pelningumas tėra dailaus veidelio ir išmanios kameros darbo rezultatas. Jie galvojo, kad jis neturi talento.

Natanielio lūpų kampučiai kilstelėjo ir virto ciniška šypsenėle.

Jų prietarus jis nusvies iki mėnulio. Nuo rytojaus ryto niekam nekils klausimų dėl jo talento. Laikraščiuose puikuosis ne antraštės: Ar didelis piktas Vulfas tikrai sugeba vaidinti?, bet Didelis piktas Vulfas užčiaupia kritikus ypatinga vaidyba. Jis pademonstruos tokį emocinį diapazoną, kokio teatre dar niekas neregėjo.

Užkulisiuose taip pat stoviniavo režisierius, su kuriuo Natanielis dabar apsikeitė trumpais žvilgsniais. Šių dviejų vyrų bendradarbiavimas buvo audringas – Natanielis pagrindinį vaidmenį primygtinai norėjo vaidinti savaip, o režisierius turėjo savo nuomonę. Abu žinojo, kad iš jų kovos kilusi magija įeis į teatro istoriją.

Artėjant lemiamam momentui, Natanielis užsimerkė ir atsiribojo nuo išorinio pasaulio. Tai buvo jo ritualas. Dar po kelių akimirkų Natanielis Vulfas liausis egzistavęs.

Nuo šiol jis – Ričardas, Anglijos karalius.

Taip Natanielis elgdavosi visada. Paversdavo savo vaidmenį tikrove. Jis ne paprasčiausiai vaidindavo savo herojų, o juo tapdavo. Dar būdamas devynerių suprato, kad įmanoma įsinerti į kito žmogaus kailį ir jame pasislėpti. Taip jam pavykdavo pabėgti nuo gyvenimo pakraščius lyžčiojančios tamsos. Jis galėjo tapti kuo tik panorėjęs. Riteriu, nindze, drakonų medžiotoju, vampyru, superdidvyriu. Būdamas beviltiškoje padėtyje, jis pats atrado savyje galią ir jėgą kovoti. Apsaugoti tuos, kuriuos myli. Iš pradžių vaidyba buvo kaip būdas pabėgti, tačiau netrukus virto kauke. Taip jis ir gyveno. Vienas, slapstydamasis po herojų veidais ir nuo nieko nepriklausydamas.

Buvimas kitu žmogumi jam nekėlė jokių sunkumų.

Problemų kėlė tik buvimas žavinguoju Natanieliu Vulfu.

***

– Ši suknelė tikrai jūsų nestorina. – Keitė korsetu suveržė liulančius lašinius. – Spalva tiesiog akį glosto. Be to, juk esate Glosterio kunigaikštienė. Privalote atrodyti… – Aktorė metė į ją piktą žvilgsnį, ir Keitė nutilo. – Kaip garbingą padėtį užimanti moteris, – užbaigė ji. – Privalote atrodyti oriai.

– Nori pasakyti, kad atrodau stora ir sena?

– Ne! Kostiumą parinkau be galo apdairiai. – Suvokdama, kaip aktorė gali interpretuoti jos žodžius, Keitė pasiruošė atlaikyti dar daugiau įžeidimų. – Vaidinate gedinčią našlę, todėl neturite atrodyti giedra ir linksma.

– Mokai mane vaidinti?

– Ne. Tik sakau, kad vaidmeniui tinkate puikiai. Maldauju, atsipalaiduokite.

– Kaip galiu atsipalaiduoti, vaidindama greta Natanielio Vulfo? Jis sarkastiškas, kandus, nepastovios nuotaikos… Vakar, kai padariau tą mažą klaidelę…

– Jis paprasčiausiai į jus pažiūrėjo, – raminamai pasakė Keitė. – Juk jis nieko nepasakė.

– Net neįsivaizduoji, kiek daug gali pasakyti akys, ypač jei jos Natanielio Vulfo. Kai jis į mane žiūri, jaučiuosi tarsi pjaunama lazeriu. – Vis labiau jaudindamasi vyresnioji moteris pamojo ranka į duris. – Eik. Privalau atsidurti tarp žmonių, kurie supranta mano temperamentą.

Irzlų ir dirglų?

– Dar neužsegiau jums suknelės. – Keitei virpėjo rankos. – Paklausykite, visi mes apimti panikos…

– O ko tau panikuoti?

– Na… – Nedaug trūko, kad Keitė būtų ėmusi ir išklojusi visą tiesą apie susitikimą su žymiausiu britų kostiumų dizaineriu ir kaip smarkiai nuo to priklausė jos ateitis. Ji kone pradėjo pasakoti ir apie savo skolas, kurios buvo tokios klaikiai milžiniškos, jog naktimis, mėginant rasti būdą, kaip viską grąžinti, ji kurdavo įsivaizduojamas elektronines sprendimų lenteles.

Neteisingai supratusi Keitės tylėjimą, aktorė nekantriai atsiduso.

– Net neįsivaizduoji, ką reiškia vaidinti drauge su Holivudo žvaigžde. Neturi supratimo, kaip jaučiuosi žinodama, jog visi iki vieno žiūrovai susirinko pamatyti jo. – Aktorė savo rūstybę sutelkė į Keitę. – Net jeigu plyštų suknelė, visi tebežiūrėtų į jį! Niekas nepastebėtų, kad esu nuoga!

Pakraupusi nuo tokios minties, Keitė kelis kartus giliai įkvėpė.

– Maldauju, nusiraminkite. Tai tik premjeros keliamas nerimas. Taip jaučiasi visi.

– Visi, išskyrus Natanielį Vulfą, – atšovė aktorė. – Jis tolimas kaip Antarktida ir ne ką mažiau apledėjęs. Niekas, bijodamas susižeisti į visą tą ledą, net nedrįsta prie jo artintis.

– Nes nuskęstų kaip Titanikas.

– Ar sakai, kad atrodau kaip Titanikas?

– Ne! – Keitė nusprendė, kad bus saugiau baigti pokalbį. – Atrodote nuostabiai, o suknelė tinka tobulai.

– Neilgai tiks. Kai nervinuosi, labai noriu valgyti. O vaidindama su Natanieliu Vulfu nervinuosi nuolat. Esi jauna ir graži. Kodėl dar nepasirūpinai krūtis pakeliančia liemenėle ir gilia iškirpte, kaip kitos merginos užkulisiuose?

– Su pakeliančia liemenėle atrodau juokingai, be to, jeigu Natanielis Vulfas mane pastebėtų, gaučiau širdies smūgį. Laimei, jis net nežino, kad egzistuoju. Jis mane vadina drabužine. Net kai matavau jam kostiumą, nepratarė nė žodžio. Nes visą laiką kalbėjosi telefonu. Įkvėpkite… – Melsdamasi, kad užtrauktukas neplyštų, Keitė ėmė jį segti. Ji anaiptol netroško pamokslauti apie tai, kad spurgų kimšimas tarp kostiumo matavimosi ir premjeros – ne itin geras sumanymas. – Natanielis Vulfas toks garsus, kad net būti šalia jo nemoku. Kai jis įeina į kambarį, man darosi negera, atvimpa apatinis žandikaulis, žiopsau kaip kokia kvaiša, o tai jau nėra gerai. Šiaip ar taip, jis – visiškas blogiukas, o man labiau patinka ne tokie bauginantys vyrai. – Keitė susagstė ties apykakle įsiūtus kabliukus. – Štai. Esate pasiruošusi. Sėkmės.

– Linkėti aktorei sėkmės yra blogas ženklas. Turėtum sakyti nusilaužk koją ar ką nors panašaus.

Keitė atsiduso. Susiplėšyk užtrauktuką?

– Esu atsakinga už kostiumus, ir jeigu kas nors ką nors nusilaužtų, atsidurtume keblioje padėtyje, nes nė vienas kostiumas netilptų ant gipsinio įtvaro. O dabar turiu bėgti padėti apsirengti Džonui Gontui.

Ji spruko į kostiumų skyrių, kur artimiausia jos draugė ir padėjėja Klerė, žiaumodama šokoladą, skaitė po kostiumu paslėptą žurnalą apie įžymybes. Keitei įėjus, padėjėja pakėlė į ją nusikaltusio šuniuko žvilgsnį.

– Oi. Užklupai mane, dirsčiojančią į kitų žmonių gyvenimą, tačiau viskas tik mokslinio tyrinėjimo tikslais. – Vos išvydusi savo bendradarbės veidą, Klerė liovėsi šypsotis ir suraukė antakius. – Spėju, būsi ką tik baigusi rengti Pilkojo Šlykščiojo Glosterio kunigaikštienę. Ar tilpo į suknelę?

– Sunkiai. – Keitė klestelėjo ant kėdės. Akyse dilgtelėjo skausmas. – Nors tamsiai violetinė puikai tinka jos herojei, baisiai išryškina apkūnumą, be to, turiu siaubingą nuojautą, kad suknelė plyš. Gal dar liko tablečių nuo galvos skausmo?

– Ką tik paskutinę prarijau. Beje, kalbant apie galvos skausmus… – Klerė padavė draugei žurnalą. – Nežinau, ar norėsi matyti, bet čia yra didžiulis straipsnis apie tavo seserį. Ar Paula Preston yra gražiausia moteris pasaulyje? Na jau – ne, ji labiausiai nušpakliuota moteris pasaulyje. Kodėl tu esi Fyld, o ji – Preston? Kodėl jūsų pavardės skirtingos?

– Ji nenori, kad kas nors atsektų ryšį su šeima. Paulai patinka apsimesti, kad šeimos neturi. – Keitė įsistebeilijo į savo sesers nuotrauką ir pagalvojo, kiek daug teko kovoti jų motinai. Jai norėjosi pakelti ragelį ir surinkus sesers numerį gerokai ją apšaukti. Ji norėjo Paulai priminti apie ištikimybę šeimai, apie gyvenimo prioritetus. Tačiau suprato, kad to daryti nėra prasmės. – Kai paaiškėjo tiesa apie tėvo priklausomybę nuo lošimų, ji pakraupo. Aš, žinoma, taip pat, bet Paula įtūžo ant mamos, kad šioji jam atleidusi ir visus tuos metus jo nemetusi. Ji kaltina ją dėl to, kad vaikystėje neturėjome pinigų, ir sako, kad jeigu mama dabar praras namą, tai bus tik jos vienos kaltė. Ji nesuvokia, kodėl turėtų mokėti už tai, kas, jos manymu, yra mamos silpnumas.

Gražu.

– Kartais net negaliu patikėti, kad mus sieja kraujo ryšiai. – Keitė ėmė graužti nago kamputį, bet, pamačiusi tobulus sesers nagus, bejėgiškai nuleido ranką ant kelių. – Mūsų situacija jai pasirodė per daug nešvari. Ji susikūrė šį tobulą įvaizdį ir nenori, kad jį terštų tėvo nuodėmės.

Klerė stvėrė iš draugės rankų žurnalą ir išplėšė niekingą straipsnį.

– Štai. – Suglamžiusi lapus ji sviedė gniužulą į šiukšlių dėžę. – Dabar ji yra ten, kur ir užsitarnavo būti. O aš trauksiu pasižiūrėti, kaip scenoje atrodo nedorėlis Vulfas. Tokį reginį išvysi tik kartą gyvenime. Eini?

– Ne. Privalau dar kartą peržvelgti savo eskizus ir iki rytojaus peržiūrėti scenarijų.

– Niekada nesugebėsi dirbti Holivude, jeigu tave taip akins žvaigždžių spindesys.

– Manęs žvaigždžių spindesys neakina.

– Dar ir kaip akina. Kai matavai vidinę jo kojos pusę, buvai raudona kaip burokas.

– Na gerai, galbūt mane apakino Natanielis Vulfas.

– Tas vaikinas – tikra ugnis.

Keitė atsuko buteliuką vandens.

– Taip, bet jis nėra tikras. Kaip giliai iš tiesų įmanoma pažinti aktorių? Iš ko galima spręsti, kad jis nevaidina? – Keitė gurkštelėjo vandens. Ji puikiai žinojo, ką reiškia manyti, jog pažįsti žmogų, o vėliau suprasti, kad iš tiesų jo niekada nepažinojai. – Noriu pasakyti, kad jeigu Natanielis Vulfas kada nors tau ištartų: Aš tave myliu, argi juo tikrai patikėtum?

– Nugirdau, kaip jis pasakė režisieriui, jog meilė tėra vaikų žaidimas, o iš vaikystės jis jau seniai išaugęs. Ar žinai, kad bilietai į premjerą buvo išparduoti per keturias minutes? Keturias minutes. Neįtikėtina. Ypač turint galvoje, kad Šekspyro kalba daugumai žmonių yra visiškai nesuprantama. Makbetas kalbasi su kaukolėmis…

– Hamletas. – Keitė nusiavė batus ir ištempė kojų pirštus. – Su kaukole kalbėjosi Hamletas.

– Koks skirtumas? Anglų pamokos mokykloje man nesisekė. Buvau įsitikinusi, kad Čoseris yra korta.

– Koziris, ne Čoseris.

– Tą ir noriu pasakyti. Turiu galvoje, kad net jeigu jis skaitytų mokesčių grąžinimo raštą, salė vis viena būtų sausakimša. Juk kalbame apie Natanielį Vulfą. Tas vyras yra nuskynęs visus įmanomus laurus, išskyrus Žydrojo ekrano apdovanojimą. O šis be galo reikšmingas. – Keitė ėmė galvoti apie prestižiškiausią triukšmingai išreklamuotą pasaulio filmų apdovanojimą. – Natanielis jam buvo nominuotas tris kartus.

– Man regis, šis apdovanojimas yra aukščiausias kiekvieno aktoriaus tikslas. Šį kartą Natanielis jo tikrai užsitarnavo.

Klerė atrodė paskendusi svajose.

– Net kai jis čiulba šekspyriškai, o aš nesuprantu nė žodžio, negaliu jo atsiklausyti.

– Kaip tik tai ir mėginu pasakyti – tai proto valdymas. Balsas. Ir tos užburiančios mėlynos akys.

– Ar gali įsivaizduoti, ką reikštų su juo iš tiesų pasimylėti? Kažin, ar visą laiką tik žiūrėtum atvipusiu žandikauliu?

– Tai vienas klausimų, į kuriuos niekada nesugebėsiu atsakyti. Jis net nežino, kad egzistuoju. Ačiū Dievui. – Keitė vėl užsuko kamštelį ir įsidėjo buteliuką į rankinę. – Paklausyk, dėl šio vakaro…

– Tikrai neišsisuksi, todėl apie tai net negalvok. Pradžia vienuoliktą, privalai atrodyti seksualiai. Apsivilk ką nors, kas apnuogintų tarpą tarp krūtų.

– Nė už ką. Pati nesuprantu, kaip leidausi įkalbama dėl šių greitųjų pasimatymų.

– Keite, esi nuostabi. Manaisi esanti stora, bet tik todėl, kad tavo sesuo Paula Preston – supermodelis.

– Jaučiuosi tokia suglebusi. Po premjeros pradėsiu rimtai sportuoti. Noriu sustiprėti ir gražiai atrodyti. Žiūrėdama į Natanielį Vulfą puolu į depresiją. Jo kūnas – vieni raumenys. – Nusiminusi Keitė įtempė savo bicepsus. – Vos bepakeliu buteliuką vandens.

– Su tavo išrinktu odiniu švarku jis atrodo pritrenkiamai. Turi ypatingą sugebėjimą kiekvienam parinkti tinkamą kostiumą.

– Kostiumas turi atspindėti emocinę charakterio kelionę. – Keitė nuleido akis į savo apdriskusius džinsus. – Net bijau pagalvoti, ką apie emocinę kelionę byloja mano apranga, tačiau neabejotinai keliauju ekonomine klase.

– Tavo drabužiai byloja, kad persidirbi ir esi per menkai apmokama kostiumų kūrėja, neturinti laiko pasirūpinti savo pačios spintos turiniu.

– Bet turinti krūvą skolų.

– Esi nenusakomai talentinga. Vieną dieną tave tikrai kas nors pastebės.

– Norėčiau, kad kas nors mane pastebėtų kaip galima greičiau. – Keitės gyslomis plūstelėjo panika. – Namas iščiulpia viską, ką uždirbu. Kaip koks monstras.

– Turi papasakoti mamai, kiek dėl jos stengiesi. Juk jai nereikia trijų miegamųjų, tiesa?

– Tai namas, kuriame ji gyveno drauge su tėvu. Apipintas prisiminimais. – Jausdamasi emociškai ir fiziškai išsekusi Keitė užsimerkė. – Kas kartą, kai pas ją nuvykstu, ji man pasakoja, jog nuo to laiko, kai tėvas pasitraukė iš gyvenimo, tik namas ir padeda jai toliau gyventi. Nepaisant visko jų meilės istorija buvo tikrai neįtikėtina. Jeigu pavyks gauti šį darbą, viskas bus gerai. Dar viena pakopa aukščiau.

– Galėčiau lažintis, kad jeigu tavo sesuo sužinotų, jog dirbi su Natanieliu Vulfu, nebeliktų tokia abejinga. – Klerė ištiesė kojas. – Kuriame filme jis tau patiko labiau: Alfa vyras ar Ryžkis arba mirk?

– Alfa vyras.

– Tikrai? – Klerė suraukė antakius. – Alfa vyras – apie Specialiųjų pajėgų karį. Nemaniau, kad tau tokie filmai patinka.

– Man patiko tai, jog jis manėsi neturįs širdies, bet sutikęs savo priešo dukrą… – Keitės akys apsiblausė, – …toje finalinėje scenoje jis pasiaukoja, kad išgelbėtų jai gyvybę. Verkiau kelias dienas. Žiūrėjau turbūt šimtus kartų. Tame filme Natanielis Vulfas vaidina beprotiškai gerai. Ir atrodo nepakartojamai. Jeigu Žydrojo ekrano apdovanojimas būtų skiriamas už geriausią figūrą, jis neabejotinai jį laimėtų.

– Kalbant apie apdovanojimus… – Klerė mestelėjo jai žurnalą. – Kai turėsi laisvo laiko, perversk likusius puslapius. Rasi straipsnį apie aprangą tam vakarui. Jau dabar spėliojama, kas kuo vilkės po dviejų savaičių vyksiančioje ceremonijoje.

– Kam? Vis tiek į Žydrojo ekrano apdovanojimų ceremoniją nebūsiu pakviesta, o tai tik į naudą, nes juk su skylėtais džinsais niekas į vidų neįleidžia. – Keitė įbruko žurnalą į rankinę, kad radusi laisvą minutę galėtų perversti, o Klerė žvilgtelėjo į laikrodį ir pašoko ant kojų.

– Oho, pažiūrėk, kiek valandų. Liko vos penkios minutės. Esi tikra, kad nepersigalvosi?

– Ačiū, ne. Galėsi seilėtis už mus abi.

***

Natanielis išėjo į scenos vidurį ir pažvelgė į tamsą. Publikos nematyti. Apie kritikus jis negalvojo.

Jis buvo Ričardas II, pasmerktasis karalius.

Pasiruošęs ištarti įžangines eilutes Džonui Gontui, Natanielis pravėrė burną, bet rampos šviesos netikėtai apšvietė pirmą parterio eilę.

Laikydamas rankoje karūną jis nukreipė žvilgsnį žemyn, ir jo akys įsmigo į pažįstamą veidą. Pažįstamą ir sykiu nepažįstamą. Dvidešimt metų nepraėjo be pėdsakų, bet veido bruožai vis dar buvo tie patys.

Šokas sustabdė laiką.

Veido bruožai ėmė lietis.

Pro šalį bauginamu greičiu ėmė lėkti praeities prisiminimai, ir Natanielio susitelkimas, tarsi į betoną trinktelėjęs stiklas, skilo į šipulius. Akimirkai atsivėrusios atminties durys išleido lemtingąją prisiminimų virtinę; džiaugdamosi po ilgų metų ištrūkusios iš kalėjimo, praeities šmėklos ėmė nepaliaujamai sukti ratus Natanielio galvoje.

Riksmai ir siaubas. Liaukis, liaukis! Ir kraujas. Visur kraujas. Darykite ką nors…

Jis jautėsi bejėgis. Visiškai bejėgis.

Besidaužančia širdimi Natanielis pažvelgė į karūną gniaužiančias rankas. Kraujo nebuvo. Jo rankos švarios. Tačiau judėti jis vis dar negalėjo, mintis sustingdė jo nepasitikėjimo savimi vaiduokliai. Natanielį graužė suvokimas, kad jis nieko nedarė, nieko nepadarė…

Kaltė užslinko ant jo kaip nuodingas šliužas, jis nesuprato, kaip tuo pat metu galima ir prakaituoti, ir drebėti.

Tik miglotai jausdamas žiūrovų eilėmis vilnijančius spėliojimus Natanielis iš paskutiniųjų stengėsi užverti duris į tamsiąją savo sielos dalį.

Ričardas, – be atvangos kartojo sau jis. – Karalius Ričardas.

Tvirčiau suspaudęs karūną jis vėl pamėgino įsinerti į savo herojaus kailį. Tačiau herojus jam nebetiko. Savikontrolė nuslydo nuo jo tarsi mantija.

Kas kartą atmerkęs akis matė tą patį iš pirmosios eilės žvelgiantį veidą, kuris vis priminė, kad jis nesąs Ričardas II, kad jis – Natanielis Vulfas, aktorius su gerokai dramatiškesne šeimine biografija, nei aprašė žymusis dainius.

Jeigu Šekspyras tebebūtų gyvas, – karčiai galvojo Natanielis, – Vulfų šeimos istoriją būtų pavertęs trijų dalių tragedija.

Jokios komedijos. Jokių laimingų pabaigų.

Apimtas nevilties Natanielis iš visų jėgų yrėsi per tamsą į paviršių, tačiau jautėsi skęstąs, klimpstąs vis giliau į tirštą praeities pelkę.

Kodėl jam reikėjo pasirinkti grįžti būtent dabar? Kodėl dabar, kai jie visi susitvarkė savo gyvenimus?

Jį pervėrė karštas ir aitrus pyktis

Reikia perspėti Anabelą. Bent šitai juk gali padaryti. Tuojau pat privalo su ja susisiekti.

Spėliojimai žiūrovų sausakimšoje salėje dabar virto neramiais kuždesiais. Žmonės, kurie manė, kad Natanielis tyli siekdamas maksimalaus efekto, staiga suprato, kad nutiko kažkas siaubingo. Tyla virto murmesiu, murmesys – pašnekesiais.

Tarsi smūgio laukiantis kovotojas įtempęs pečius, Natanielis dar kartą pamėgino ištarti įžangines eilutes, bet dabar netgi nepajėgė jų prisiminti. Laiko skylės įtrauktas į praeitį, jis jautėsi taip, tarsi sluoksnis, kuriuo buvo atsitvėręs nuo pasaulio, paprasčiausiai ištirpo.

Likęs be priedangos, Natanielis buvo priverstas įsinerti į vienintelio veikėjo, kurį visą gyvenimą vengė vaidinti, kailį.

Natanielio Vulfo.

Praėjusį kartą jis nuvylė ją. Šį kartą taip tikrai nenutiks.

– Ponai ir ponios… – Šaltas, beasmenis jo balsas nusklendė iki pat galinių eilių. Natanielis sąmoningai nežiūrėjo į priekyje sėdintį vyrą. Tik didžiausiomis valios pastangomis jam pavyko susivaldyti nenužengus nuo scenos, nečiupus jo už gerklės ir neparvertus ant žemės. – Šio vakaro vaidinimas atšaukiamas. Dėl pinigų grąžinimo prašau kreiptis į bilietų kasą.

***

Baigusi ruoštis pokalbiui Keitė pasukiojo skaudamus pečius ir išėjo iš kostiumų skyriaus. Užkulisiuose buvo nykiai tylu. Visi žiūrėjo į Natanielį Vulfą.

Akimirką ji stovėjo traukdama į save kvapus ir teatro atmosferą. Istorija buvo įsismelkusi į pastato sienas. Kiek žymių aktorių mynė šio teatro grindis?

Trumpam ji vėl virto šešiamete mergaite, su savo seserimi Paula žaidžiančia teatrą.

Keite, tu negali būti princese, nes esi per stora, o tavo plaukai garbanoti. Aš esu pati gražiausia, todėl ir būsiu princese. Gali mane aprengti.

Tai, kas prasidėjo kaip pareiga, virto aistra. Kai Paula nusprendė, kad tampymasis su savo kresna jaunėle sesute gadina įvaizdį, Keitė toliau rengė savo drauges. Kiekvieną vakarą po pamokų jos kurdavo vaidinimus, o pareiga nuspręsti, ką kuri turės vilkėti, tekdavo Keitei. Jai patiko eksperimentuoti su įvairiais deriniais, patiko iššūkis kurti kiekvieno herojaus esybę atitinkančius kostiumus. Princesė su kardu. Fėja su bridžais ir auliniais batais. Klausydamasi, kaip draugės renkasi vaidmenis, ji instinktyviai žinodavo, kuris kostiumas kiekvienai jų padės geriausiai atlikti savajį. Ji rengdavo drauges, lėles, mamą…

Tačiau niekada neberengė vieno žmogaus – Paulos, kurios svajonės tapti manekene nunešė ją toli nuo jos kuklių šaknų.

Bet Keitė nesiliovė svajojusi.

Garsus trenksmas užkulisiuose sugrąžino ją į realybę.

Pasukusi galvą ji įsiklausė. Garsas, prasidėjęs kaip ramūs vyriški žingsniai, peraugo į bėgimą.

Keitė suraukė kaktą, bet iš vietos nepajudėjo – pasiruošusi paaiškinti, kad triukšmas veikiausiai girdimas visame Londono Vest Ende.

Ir kas gi galėtų šitaip bėgti? Tikriausiai koks nepatyręs scenos darbininkas. Arba koks nors įkyruolis, kuris stoviniavo užkulisiuose, kad galėtų užmesti akį į stiprią ir vyrišką Natanielio Vulfo figūrą bei nepriekaištingus jo veido bruožus.

Suvokusi, kad bėgantysis lekia tiesiai į ją, Keitė skubiai žengė žingsnį į šalį, bet buvo per vėlu. Į ją trenkėsi raumeningas vyriškas kūnas, ir ji atbula nuskriejo atgal. Nei surikti, nei aiktelėti nebuvo kada. Stumtelėta ji pasiruošė trenktis į žemę, bet ją sugavo stiprios rankos, pastatė ant kojų ir, įsitikinusios, kad ji jau nebesverdėja, paleido.

Prispausta prie tvirtos raumeningos krūtinės Keitė jautė, kaip jos viduje kažkas tirpsta. Reakcija buvo gaivališka, šokiruojanti savo jėga, prasismelkianti net pro šalto proto užkardas.

Tvirtas kūnas, juodi plaukai ir akys, priverčiančios moterį pamirši net savo vardą.

– Ak, pone Vulfai, nesitikėjau jūsų čia išvysti. Turiu galvoje, kad jūs čia, žinoma, vaidinate, negalėjau nesitikėti jūsų čia pamatyti, tik gal ne visai čia ir ne šią akimirką, ir jau tikrai ne bėgantį užkulisiais. – Ak, Keite, užsičiaupk. – Ar kas nors nutiko? Na, juk turėjo kažkas nutikti, – murmėjo ji. – Antraip juk nelėktumėte per užkulisius kaip dramblių banda, bet…

– Jis čia… – Jis taip stipriai sugniaužė Keitės rankas, kad mergina net suinkštė.

– Kas? – Ji kvailu žvilgsniu, smarkiai plakančia širdimi ir perdžiūvusia burna pakėlusi galvą žiūrėjo į Natanielį. Šis atrodė šokiruojamai seksualus, kiekviena tobulų jo veido bruožų linija pabrėžė vyriškumą. Keitė beviltiškai stengėsi suformuluoti aiškų sakinį, tačiau smegenys buvo tarsi po anestezijos. – Pone Vulfai?

– Kodėl dabar? – Tos mėlynos akys žvelgė tarsi du nuožmiu pykčiu žybsintys plyšiai. – Kodėl? – Jis atleido rankas ir kumščiu smogė į kietą nebenaudojamos dekoracijos lentą, ši skilo į dvi dalis. Sunkiai šnopuodamas, vargiai suprasdamas, kas vyksta aplinkui, jis prispaudė prie kaktos pirštus. – Negaliu… Nenoriu… Privalau perspėti Anabelą…

Kas toji Anabela?

– Na gerai, matau, kad esate nusiminęs.

Stebėdama, kaip jis išsitraukia iš kišenės telefoną ir renka numerį, Keitė atsargiai žengė atgal. Jo krumpliai buvo nubrozdinti iki kraujo, bet neatrodė, kad jam tai rūpėtų. Tą akimirką mergina suprato, kodėl Natanielis Vulfas taip puikiai vaidino nerimo apimtus herojus – po puikiu kūnu ir dievišku veidu slėpėsi ne mažiau nerimastinga siela. O tai, žinoma, gerokai prisidėjo prie jo skleidžiamo žavesio. Iš jo dvelkė laukiniu pavojumi. Stebėdama tvirtai sukąstą žandikaulį ir negailestingai suspaustas lūpas Keitė prisiminė Specialiųjų pajėgų karį, kurį jis vaidino paskutiniame savo veiksmo filme Alfa vyras.

Natanielis Vulfas buvo medžiotojas.

Ir kaip tik šią akimirką jis nevaidino. Ji žinojo, kad jis nevaidina. Mėginti įtikinti jį grįžti į sceną nebuvo prasmės. Jis klausė tik savo paties nurodymų.

Pagaliau atsipeikėjusi Keitė apsidairė vildamasi, kad pasirodys dar kas nors ir perims vadžias. Kurgi scenos vadovai?

Natanielis nervingai prispaudė prie ausies telefoną. Išskyrus sceną, ant kurios vaidindavo, Keitė jį visuomet matydavo nusiteikusį be galo šaltakraujiškai. Kartais būdavo sarkastiškas, dažnai – nuobodžiaujantis, bet nė karto nebuvo praradęs nuovokos.

Dabar jis atrodo visiškai išmuštas iš vėžių.

Paprastai jį gaubiančią cinizmo aurą dabar buvo užgožusi neviltis.

– Ar yra koks nors išėjimas, apie kurį nežino spauda?

– Išėjimas? – Keitė mėgino kvėpuoti, tačiau tarsi užhipnotizuota įstengė tik spoksoti. Iš taip arti jai dar nebuvo tekę jo matyti, vyras atrodė nepakartojamai.

– Jeigu Kerė sužinos, nieko gero nebus… Po galais, pakelk ragelį… – Ragelio akivaizdžiai niekas nekėlė, todėl Natanielis paliko trumpą sunkiai suprantamą žinutę ir susigrūdo telefoną atgal į kišenę. Paskui čiupo Keitę už rankos virš alkūnės ir nevilties kupinu balsu pasakė:

– Privalai mane iš čia ištraukti. Tuojau pat.

Vis dar mėgindama suvokti, kad Natanielis tuo pat metu susitikinėja su dviem moterimis, Keitė jį rūsčiai nužvelgė, bet išvydusi akyse neviltį sustingo. Tada ir suprato padariusi esminę klaidą.

Jis buvo ne medžiotojas.

O medžiojamasis.

Kažkas jį persekioja.

– Kostiumų skyriuje yra avarinis išėjimas. Jis veda į vieną šoninių gatvelių. – Net nesvarstydama, ar elgiasi teisingai, Keitė stvėrė Natanielį už rankos, nusitempė atgal į savo skyrių ir užrakino duris.

– Durys juos kelias minutes sulaikys. Išėjimas štai ten. Sėkmės.

– Be pagalbos man nepavyks! – Natanielis ją prisitraukė. – Kur gyveni? Ar toli nuo čia?

Keitei sulinko keliai.

– Tikriausiai juokauji. Juk turi apartamentus Dorčesterio viešbutyje ir…

– Ir būtent ten visi pirmiausia puls ieškoti. Spaudos atstovai prie viešbučio įsirengė stovyklą, vos nusileido mano lėktuvas.

Keitė pamėgino įsivaizduoti Natanielį Vulfą savo ankštame kambaryje ir pajuto, kaip jai kaista skruostai.

– Mano butas visai mažytis. Atvirai tariant, nemanau…

– Maldauju. – Jis delnais suėmė Keitės veidą, ir jai neliko nieko kito, kaip tik žiūrėti tiesiai į jį. Akis į akį – Keitei ėmė svaigti galva. Puldama į tą ryškiai mėlyną bedugnę, ji pamiršo, kur esanti. Ji pamiršo, kas esanti. Ji miglotai prisiminė, kad jis kažko prašė, tačiau jų žvilgsniai susipynė ir…

Keite?

Susijaudinusi taip stipriai, kaip dar niekada nebuvo, ji pasviro prie Natanielio.

– Hm?

– Keite! – Jis spragtelėjo pirštais Keitei prie veido, ir burtai išsisklaidė.

Purtydama galvą, kad atsitokėtų, Keitė lėtai pabudo iš transo.

– Ž… žinai mano vardą?

– Visuomet įsimenu vardą moters, kuri matuoja vidinę mano šlaunies pusę. – Po ironiškai kilstelėtais antakiais žybtelėjo akys. – Ištrauk mane iš čia, angelėli. Nenoriu šį vakarą tapti paparacų desertu.

Keitė niekada neatsisakydavo padėti pakliuvusiems į bėdą, o dabar, priblokšta fakto, kad Natanielis Vulfas žino jos vardą, ji numojo ranka į vidinį balsą, kuždantį, kad ji daro didžiulę klaidą.

– Na, gerai, bet mano butas po Dorčesterio tau sukels šoką. Tik nesakyk, kad neperspėjau. – Ji paėmė striukę ir du šalmus, kurių vieną atkišo Natanieliui.

– Imk.

Šis buku žvilgsniu spoksojo į šalmą.

– Kam?

– Jeigu jau sprunkam, mums reikia sprukti tinkamos transporto priemonės. Kaip tik tokią ir turiu. Ji greitai nardo Londono gatvėmis. Užsidėk šalmą – jis paslėps tavo veidą. Nenoriu pasakyti, kad jis nevertas gėrėtis, bet… Ji nuraudo ir įbruko šalmą Natanieliui į rankas.

Už durų jau girdėjosi balsai, kažkas ėmė klebenti rankeną.

Keitė perėmė vadžias į savo rankas. Pati užmaukšlino šalmą Natanieliui ant galvos.

– Avarinis išėjimas bus apledėjęs. Eik atsargiai. Jaučiuosi kvailai tau tai sakydama, nes juk pats atlieki beveik visus pavojingus triukus. Esu tikra, kad apledėjęs avarinis išėjimas tau nebus joks iššūkis.

Jis rankoje vėl laikė telefoną.

– Man tereikia dar kartą paskambinti…

– Galėsi paskambinti iš mano buto. – Keitė nutylėjo, kad jeigu jis vienu metu apsiribotų viena moterimi, dabar nebūtų tokioje beviltiškoje padėtyje. Įtikinėdama save, kad sudėtingi jo meilės reikalai – ne jos nosiai, Keitė timptelėjo Natanielį už rankos. – Jeigu nenori asmeniškai ir iš arti susipažinti su šimtų kamerų objektyvais, dabar pat turim sprukti!