Читать книгу Karštos naktys kitoje pasaulio pusėje - Sarah Mayberry - Страница 1

Pirmas skyrius

Оглавление

Elizabeta Meison spoksojo į rankoje laikomą vestuvinių dovanų sąrašą. Prabangiame lininiame popieriuje po žalios ir auksinės spalvos Harrods logotipu rikiavosi eilutės su prestižiniais pavadinimais: Villeroy & Boch, Royal Doulton, Lalique, Noritake, Le Creuset. Du servizai: vienas kasdienai, kitas – svečiams, virtuvės reikmenys, taurės, valgomieji įrankiai, šampano kibirėlis, vazos, padėklai, staltiesės…

Jei į vestuves pakviesti svečiai suneš bent pusę to, kas išvardyta, juodu su Martinu santuokinio gyvenimo pradžioje turės pilnus namus puikios kokybės gražių daiktų. Namai bus kaip iš paveikslėlio, tobuli iki smulkmenų.

Elizabeta priglaudė ranką prie krūtinės. Jai vėl suspaudė širdį, tarsi būtų trūkę oro. Mergina nuleido galvą ir pradėjo ritmingai kvėpuoti.

Įkvėpė, iškvėpė.

Iš garso kolonėlių sklido švelni pianinu atliekama sonata. Pro šalį prasiskubino pardavėjas, lydintis klientę prie Royal Worcester vitrinos. Elizabeta pajuto, kaip šonu nurieda prakaito lašelis.

Reikia kaip nors sutramdyti panikos priepuolius. Reikia džiaugtis! Juk po aštuonių savaičių ji ištekės už vyro, su kuriuo susitikinėjo pastaruosius šešerius metus, ir pradės naują gyvenimą. Tad neturėtų nei pulti į paniką, nei nerimauti.

– Štai šitos gražios, Elizabeta.

Pakėlusi galvą ji pamatė močiutę, laikančią rankoje taurę iš Waterford Crystal kolekcijos. Išblizgintos šampano taurės paviršius laužė šviesą; pati taurė atrodė lygiai taip, kaip iš jos senelių komplekto.

– Gražios, – patvirtino Elizabeta, – bet man atrodo, kad Martinui patinka šiuolaikiškesnis stilius. Jis nusižiūrėjo Riedel šampano taures.

Mergina pajuto, kaip raudonis nudažo skruostus. Ji niekada nebuvo gera melagė. Tai jai labiau patiko šiuolaikiškesnis dizainas; Martinui nusispjauti į taures. Bet ji juk negalėjo imti ir išrėžti močiutei, kas jai patinka labiau.

– O tu geriau pažiūrėk, pakilnok, – pasiūlė močiutė, modama Elizabetai prieiti.

Mergina išsižiojo norėdama pakartoti prieštaravimą, bet netarusi nė žodžio užsičiaupė. Žinojo, kas nutiks, jei močiutė susivoks, kad Elizabetai nepatiko jos skonis. Ji nieko nesakys, žinoma, nes jai nebūdinga tiesiogiai reikšti nepasitenkinimą, bet jos lūpų kampučiai nusvirs, ir likusią dienos dalį ji užsisklęs savyje. Gal net neateis vakarienės arba užsimins apie širdies lašiukus.

Tai ne kas kita, kaip emocinis šantažas, močiutė tikra jo meistrė. Ilgus metus ji menkiausiu rankos krustelėjimu, užuomina apie skaudančią galvą arba apsilankymą pas gydytoją dirigavo Elizabetos gyvenime viską nuo didelių iki pačių smulkiausių dalykų. Nors ir suprato, kad ja manipuliuojama, Elizabeta visada nusileisdavo. Taip buvo lengviau, ir ne taip jau svarbu, juodu su Martinu gers iš Waterford taurių ar iš Riedel, jei močiutė dėl to bus laimingesnė.

Tad, užuot laikiusis savo, ji atsistojo šalia ir pakėlusi taurę sutiko, kad rankoje jos svoris tikrai malonus, kad taurės idealiai tinka ypatingoms progoms. Įspraudusi pardavėją į kampą, močiutė ėmė kamantinėti apie gamybą ir ar būtų įmanoma užsisakyti jų daugiau, jeigu kelios ateityje sudužtų.

Elizabeta stovėjo šalia ir mandagiai šypsojosi. Aplink tarp vitrinų sukiojosi pardavėjai, kalbėdami pagarbiu, prislopintu tonu. Kur pažiūrėjusi, matė puikius, trapius, neįkainojamus daiktus, išdėliotus taip, kad patrauktų net pačią pedantiškiausią pirkėją.

Jos žvilgsnis nuslydo prie greta sustatytų krištolinių viskio grafinų. Prieš akis išplaukė vizija, kaip ji čiumpa stalelį ir apvertusi tėškia grafinus ant žemės. Vizija buvo tokia tikra, kad rankos susigniaužė, tarsi ji išties būtų girdėjusi dūžtančio krištolo garsą ir apstulbusių klientų bei pardavėjų šūksnius.

Elizabeta žingtelėjo atgal ir susinėrė rankas.

Ne todėl, kad baiminosi išties apversianti staliuką. Nieku gyvu ji taip nebūtų pasielgusi.

Mergina žengė dar vieną žingsnį atgal.

Abejonės prieš vestuves, – pasakė ji sau. – Nėra ko nerimauti. Visos nuotakos taip jaučiasi.

Išskyrus vieną. Pastaruoju metu Elizabetą kankino ne vien šis beatodairiškas, archajiškas impulsas. Praėjusią savaitę, per Karališkosios akademijos bičiulių draugijos pietus, ji vos sutramdė troškimą užversti galvą ir surikti iš visų jėgų, kai senasis ponas Levišamas pradėjo kalbėti apie servetėlių kokybę akademijos kavinėje ir kad tai byloja apie prastėjančius visuomenės standartus. O vakar sulėtino žingsnį prie tatuiruočių salono šalia Karaliaus kryžkelės stoties ir pasigrožėjo rožės raštais ant peties merginos, sėdinčios prie registracijos stalelio. Jau buvo beeinanti vidun, bet atgavo sveiką protą ir prisiminė, kas esanti.

– Elizabeta, ar girdėjai bent vieną žodį? – paklausė močiutė.

Mergina atsitokėjo. Ir pardavėja, ir močiutė žiūrėjo į ją laukdamos atsakymo.

– Atleisk, močiute, užsisvajojau.

Senoji moteris meiliai patapšnojo jai per petį.

– Eime, apžiūrėsime Wedgewood porcelianą.

Nutaisiusi šypseną, Elizabeta leidosi vedama.

§

Jau buvo vėlyva popietė, kai ji grįžo į senelių Karaliaus Jurgio stiliaus namus Meifere. Po pietų močiutė nuėjo namo pailsėti, o Elizabetai teko susitikti su floriste. Pakeliui į namus ji užsuko į bičiulės Violetos butiką Noting Hile, o kai pravėrė namų duris, laikrodis jau mušė šešias. Nusitraukusi nuo peties rankinę, pradėjo rištis šaliką ir mautis pirštinaites.

Buvo antradienis, vadinasi, tuojau pasirodys Martinas. Antradieniais jis visada valgydavo pas juos vakarienę. Lygiai taip pat reguliariai trečiadieniais žaisdavo sieninį [Angl. squash.], o penktadieniais vesdavosi ją vakarienės. Paskubėjusi ji dar spės atsigaivinti prieš jam atvykstant.

Namų šeimininkė buvo tvarkingai sudėjusi Elizabetai skirtus laiškus į krūvelę ant staliuko prieškambaryje. Sukdama prie laiptų, ji greitai juos pervertė. Akį patraukė oficialus vokas, ir ji sustojo. Martinas buvo prašęs užsakyti gimimo liudijimo kopiją, kad galėtų paimti leidimą tuoktis. Savo vardu jis negalėjo užsakyti jos gimimo liudijimo. Elizabeta praplėšė voką norėdama įsitikinti, kad galiausiai turi reikiamą dokumentą. Dar vienas darbas bus atliktas.

Išlanksčiusi popieriaus lapą, ji greitai peržvelgė, ar viskas surašyta teisingai. Elizabeta Džeinė Meison, gimusi 1980 metų rugpjūčio 24 dieną, motinos pavardė Eleanora Metė Vitaker, tėvo…

Šalikas ir pirštinės išslydo iš rankų ant prieškambario grindų, o ji žiūrėjo į langelį, aiškiai pavadintą tėvo vardas ir pavardė.

Semas Blekvelas.

Kas, po velnių, tas Semas Blekvelas?!

Jos tėvas buvo Džonas Aleksanderis Meisonas, gimęs 1942 metų sausio 16 dieną, žuvęs sudužus lėktuvui kartu su jos motina prieš dvidešimt trejus metus.

Čia kažkokia klaida, kitaip ir būti negali.

Elizabeta nukreipė žvilgsnį į uždarytas duris ilgo koridoriaus gale. Jausdama nemalonų sunkumą pilve, su liudijimu rankose pasuko prie jų. Senelio kabinete aidėjo žemas vyriškas juokas, bet pirmąsyk gyvenime ji nesivargino belstis.

– Čia įvelta kažkokia klaida, – įsiveržusi pareiškė.

– Elizabeta, galvojau, kada pareisi, – tarė Martinas.

Sužadėtinis atsistojo ir priėjo jos pabučiuoti; jam šypsantis prie pilkų akių kampučiuose susimesdavo raukšlelės. Kaip įprastai, vilkėjo nepriekaištingą trijų dalių kostiumą, ryšėjo konservatyvų dryžuotą šilkinį kaklaraištį, tamsūs plaukai buvo tvarkingai perskirti sklastymu.

Užuot atsukusi pabučiuoti lūpas, Elizabeta atkišo jam gimimo liudijimą.

– Pažiūrėk! Privelta klaidų, neteisingai įrašyta tėvo pavardė.

Trumpą akimirką Martinas nuščiuvo, paskui greitai metė neįskaitomą žvilgsnį į jos senelį.

– Tikėjausi, kad nurodysi mano biuro adresą, – ramiai prakalbo jis, bet balse buvo juntama įtampa.

Elizabeta dirstelėjo į jį, paskui – į nieko nesakantį senelio veidą ir suprato.

Jokios klaidos nėra.

– Kas čia dedasi? – plonu virpančiu balsu paklausė ji.

– Gal tu geriau atsisėsk, Elizabeta, – pasiūlė senelis.

Ji leidosi pasodinama ant odinio krėslo priešais didingą raudonmedžio stalą. Senelis palaukė, kol atsisės Martinas, tada prabilo.

– Bijau, kad tai ne klaida. Tas žmogus, kurį tu pažinojai kaip tėvą, Džonas Meisonas, išties buvo tavo patėvis. Jis vedė tavo motiną, kai tau buvo dveji.

Akimirką buvo girdėti tik laikrodžio tiksėjimas. Elizabeta prasižiojo kalbėti ir vėl susičiaupė, nes neturėjo ką pasakyti.

Tėvų žūtis, kai jai buvo septyneri, pribloškė. Pradėjusi gyventi su seneliais, pirmuosius keletą mėnesių raudodavo kas vakarą, kol užmigdavo. Ji brangino menkus vaikystės prisiminimus: Steiff meškiuką, kurį padovanojo tėvai, kai jai sukako ketveri, akmenėlius, kuriuos rado kartu atostogaudami, tuščią kvepalų buteliuką, kuriame kadaise buvo mamos mėgstami kvepalai.

Bet dabar senelis dėstė, kad žuvo tik jos patėvis, ne abu tėvai. Kad tikrasis tėvas, nepažįstamasis, kurio pavardė buvo įrašyta jos gimimo liudijime, gali būti gyvas ir sveikas.

– Kodėl niekas nepasakė man to anksčiau?

– Nes nebuvo būtinybės. Nesileisiu į smulkmenas, bet mes nenorime, kad tavo gyvenime būtų toks žmogus kaip Semas Blekvelas. Džonas Meisonas buvo tavo tėvas visomis prasmėmis, todėl nematėme reikalo judinti tuos dalykus, kuriuos geriau pamiršti, – atsakė senelis.

Jo kalboje buvo tiek daug prielaidų, tiek daug neigiamo vertinimo. Viskas nuspręsta už ją, net nepasitarus.

Elizabeta sugniaužė kumščius.

– Ar jis gyvas? Tikrasis mano tėvas?..

– Manau, kad taip.

Ji palinko į priekį.

– Kur jis gyvena? Ką veikia? Ar jis Londone? Kaip galėčiau su juo susisiekti?

– Elizabeta, suprantu, kad tau šokas, bet kai viską gerai apgalvosi, neabejoju, sutiksi, jog ši žinia nekeičia tavo gyvenimo, – pasakė Martinas.

Elizabeta pirmą sykį pasisuko į Martiną.

– Tu žinojai.

– Kai pasipiršau, tavo senelis man pasakė.

– Šešis mėnesius žinojai ir nieko man nesakei?

– Nepyk ant Martino. Aš prašiau jo nieko nesakyti. Nemačiau prasmės dėl tokių niekų gadinti tau nuotaikos, – įsiterpė senelis.

Dėl niekų? Dėl niekų?

– Man trisdešimt metų. Manęs nereikia ginti. Nusipelnau žinoti tiesą. Tai, kad mano tėvas gyvas, nėra niekas. Tai, be jokių abejonių, yra šis tas.

Martinas nesmagiai pasimuistė. Senelis įsirėmė delnais į odinę užrašų knygą ant stalo ir nužvelgė anūkę.

– Mes padarėme taip, kaip manėme esant geriausia tau.

Dažniausiai išgirdusi tokį senelio argumentą ji atlyždavo. Seneliai priglaudė ją, kai žuvo tėvai, ir nėrėsi iš kailio, kad tik jos vaikystė būtų laiminga. Leido į geriausias mokyklas, ėjo į mokyklos vaidinimus ir rečitalius, tėvų susirinkimus, vežė atostogauti į Italiją ir Prancūziją – nors močiutė skundėsi širdimi ir silpna sveikata. Elizabeta išsiugdė stiprų pareigos jausmą ir ryžtą, kad niekada nebus našta.

Jai puikiai sekėsi mokykloje, paskui ir universitete. Ji negrįždavo namo vėlai ar išgėrusi. Niekada neturėjo vienos nakties romano! Netgi būsimas jos vyras buvo patvirtintas senelių antspaudu, nes dirbo senelio teisinių paslaugų įmonėje.

Ji tiek daug jiems skolinga, tiesą sakant, už viską. Bet turi būti sąžininga pačiai sau. Šis jų poelgis tikrai neteisingas.

– Sprendimą reikėjo priimti man pačiai. Neturėjote teisės nuo manęs to slėpti.

Elizabeta pakilo ir išėjo iš kambario bijodama pasakyti per daug – iš įsiūčio ant liežuvio galo sukosi galybė bjaurių žodžių. Jau būdama koridoriaus viduryje išgirdo Martino balsą.

– Neskubėk, Elizabeta.

Vyras čiupo ją už alkūnės. Ji piktai pasisuko į jį, ištraukė ranką.

– Nedrįsk aiškinti man, kad nusiraminčiau arba kad tai nesvarbu, Martinai. Nedrįsk!

Krūtinė kilnojosi nuo ugningų emocijų; priblokštas jos nuožmumo, Martinas žingtelėjo atgal.

– Jei būčiau galėjęs tai padaryti nesulaužydamas pažado tavo seneliui, būčiau pasakęs, patikėk. – Martinas kalbėjo nuoširdžiai, žvelgdamas su nerimu.

– Tu mano sužadėtinis, Martinai. Nejau tau neatrodo, kad turi būti lojalus pirmiausia man, o ne seneliui?

Jis persibraukė ranka plaukus.

– Paprastomis aplinkybėmis – taip. Bet mudu su tavo seneliu sieja ne tik profesiniai, bet ir asmeniniai santykiai.

– Suprantu.

Elizabeta tikrai suprato. Šiais metais Martinas vylėsi tapti įmonės partneriu. Mažų mažiausiai jam norėtųsi kelti maištą laive.

Jis paėmė ją už rankos, pirštais raminamai perbraukė per krumplius.

– Elizabeta, jei galėtume paeiti nuošaliau ir pasikalbėti, esu įsitikinęs, suprastum, kad viskas buvo daroma tavo labui.

Koridoriuje garsiai nuaidėjo apstulbusios merginos juokas.

– Mano labui? Iš kur tau, po galais, žinoti, kas man geriausia? Tu vis kartoji tai, nors neturi supratimo, kas aš esu ir ko išties noriu. Kaip su tomis nelemtomis Waterford šampano taurėmis. Niekam nerūpi mano nuomonė, o aš esu apgailėtina bailė, viską tik nuryju, nuryju, nors ir kartoju sau, jog taip elgiuosi tik todėl, kad nesudrumsčiau ramybės.

Martinas suraukė kaktą.

– Šampano taurės? Nesuprantu, apie ką kalbi.

Elizabeta žinojo, kad jos kalba jam atrodo beprasmė, tačiau galvoje viskas neišpainiojamai susivijo: pyktis ant senelių ir Martino už tokią milžinišką jos pasitikėjimo išdavystę, frustracija ir panika dėl vestuvių, dusinantis jausmas, apimantis kaskart, kai seneliai ką nors už ją nuspręsdavo arba Martinas prabildavo raminamu tonu ir elgdavosi su ja kaip su trapia porcelianine lėle.

– Negaliu, – pasakė ji labiau sau negu jam. – Tai klaida.

Staiga viskas pasidarė aišku.

Martinas apkabino sužadėtinę per pečius, stengdamasis prisitraukti arčiau.

– Elizabeta, susigadinsi nuotaiką.

Kai ji pajuto, atsargiai glėbyje spaudžiančias rankas, kantrybės taurė buvo perpildyta. Įsirėmusi delnais jam į krūtinę, mergina išsilaisvino iš glėbio.

– Noriu atšaukti vestuves.

Martinas sumirksėjo ir vėl ištiesė į ją rankas.

– Tu nerimtai. Tiesiog esi susikrimtusi.

Ji nesileido apkabinama.

– Ištisus mėnesius Violeta kartojo, kad sustočiau ir pagalvočiau, ką darau. Ji teisi. Aš nenoriu šito, Martinai. Jaučiuosi dusinama.

– Violeta! Reikėjo numanyti, kad čia jos darbas. Kokių nesąmonių ji dabar pripūtė tau į galvelę? Apie lengvai prieinamos Vakarų Londono kekšelės džiaugsmus? O galbūt kaip greitai ir nesunkiai įsitaisyti cirozę?

Jam niekada nepatiko Violeta. Nieko nuostabaus, nes geriausia jos draugė nuo pat pirmojo susitikimo irgi pajuto siaubingą antipatiją Martinui.

– Tiesą sakant, ne. Ji tik pabrėžė, kad šiemet man sukaks trisdešimt ir kad jeigu aš nepabusiu ir neužuosiu, kaip kvepia kava, taip ir sulauksiu penkiasdešimtmečio, gyvendama senelių man parinktą gyvenimą.

– Kokia nesąmonė.

Elizabeta žiūrėjo į vyrą, vilkintį Savile Row kostiumą ir pagal užsakymą siūtus akinamo baltumo marškinius. Jis nesupranta. Galbūt tiesiog nesugeba.

Ji žinojo apie jo vaikystę – skurdą ir paprastos darbininkės mamos pasiaukojimą, kad išsiųstų sūnų į universitetą. Elizabetos gyvenimas – jųdviejų gyvenimas jiems susituokus – buvo visų jo svajonių išsipildymas. Partnerio vieta ir geras atlyginimas senoje teisės įmonėje, žmona iš geros šeimos, atostogos Prancūzijos arba Italijos Rivjeroje, narystė elitiniuose vyrų klubuose.

– Mes negalime tuoktis, Martinai. Tu manęs visai nepažįsti, – tyliai pasakė ji. – Kaipgi galėtum, jei aš pati nežinau, kas esanti.

Mergina nusisuko ir nuėjo koridoriumi.

– Elizabeta. Gal bent pasikalbėkime?

Nesustodama ji ėjo toliau. Seneliai nusimins išgirdę, kad atšaukė vestuves. Močiutei įsiskaudės galva. Jie pasinaudos visomis žinomomis gudrybėmis, kad tik priverstų ją persigalvoti. Ji jausis kalta, kvaila ir neteisi. Elizabeta buvo įpratusi nekelti triukšmo ir elgtis kaip pridera, tad siaubingai bijojo, jog jų paklausys ir ištekės už Martino. Tada teks išpakuoti visus brangius namų reikmenis iš Harrods savo santuokiniame būste.

Jai reikėjo šiek tiek laiko praleisti vienai. Pagalvoti. Apsispręsti. Pabūti ramiai ir tyliai. Elizabeta pagalvojo apie Violetos butą virš parduotuvės, bet greitai šį variantą atmetė. Net jei ten ir būtų antras miegamasis, ramybės ir tylos karštligiškame Violetos gyvenime nerastum. Be to, kaip tik ten pirmiausia jos ieškotų seneliai. Paskui Elizabeta prisiminė, ką pasakiusi Martinui: Aš pati nežinau, kas esanti, ir atsakymas nušvito galvoje.

Ji važiuos pas tėvą. Kad ir kur jis būtų. Susiras jį, nuvyks ten ir pradės aiškintis, kas yra tikroji Elizabeta Džeinė Meison ir ko ji išties trokšta.

§

Po keturių dienų Elizabeta pradarė išsinuomoto automobilio langą ir godžiai įtraukė šviežio oro. Iš nuovargio akys buvo lyg pripiltos smėlio, ir ji plačiai atsimerkė, trokšdama išsklaidyti snaudulį. Beveik trisdešimt valandų keliavo į kitą pasaulio kraštą. Dabar vairavo automobilį iš pietvakarinio Melburno rajono į Filipo salą, mažą taškelį žemėlapyje, įsitaisiusį Vakarų Uosto įlankoje. Pro šalį slinko Australijos kaimo kraštovaizdis.

Kelias pastarąsias dienas ji lindėjo Soho viešbučio kambariuke, kol Violeta priprašė savo pusbrolio policininko pasinaudoti pažintimis ir surasti Elizabetos tėvą. Vos sužinojusi, kad paskutinė žinoma Semo Blekvelo gyvenamoji vieta buvo Filipo saloje Viktorijos valstijoje, Australijoje, mergina užsisakė kambarį vietos viešbutyje ir sėdo į lėktuvą.

Seneliams nieko nesakė, tik patikino esanti sveika, blaivaus proto ir nepersigalvosianti dėl atšauktų vestuvių. Senelis mėgino perkalbėti ją telefonu, bet Elizabeta nutraukė pokalbį.

Tolesnis gyvenimas priklausys tik nuo jos pačios sprendimų, ir niekieno kito.

Priešais driekėsi San Remo tiltas, ir ji nuvažiavo juo virš plytinčių vandenų. Atsidūrus saloje kilusi mintis, kad susitiks su tėvu, pažvelgs jam į veidą ir galbūt atpažins savo bruožų, išsklaidė nuovargį.

Elizabeta neturėjo supratimo, ko tikėtis iš susitikimo. Netgi tiksliai nežinojo, ko pati norėtų. Pajusti ryšį? Sužinoti, kas jos tėvas? Rasti tėvą, kurio manė netekusi būdama vos septynerių?

Tiesą sakant, motiną ir tėvą, ar bent jau vyrą, kurį pažinojo kaip tėvą, miglotai beprisiminė. Liko tik atsiminimų nuotrupos: mamos juokas, patėvio pypkės kvapas, šeimos šventės akimirkos. Mama būdavo truputį liūdna, patėvis susimąstęs. Nors Elizabeta daug ką sunkiai prisiminė, o gal kaip tik dėl tos priežasties, visada jautėsi taip, lyg būtų trūkę kai ko svarbaus. Seneliai buvo savotiškai geri ir mylintys, bet rūpestinga jų globa neužpildė po tėvų netekties širdyje likusios tuštumos.

Tuštumos, kurią ji pripažino šią minutę. Tik dabar, kai laukė susitikimas su biologiniu tėvu, pirmą kartą suprato, kaip ilgėjosi to bežadžio, instinktyvaus ryšio, egzistuojančio tarp tėvų ir vaikų, kaip pavydėjo savo draugėms.

Elizabeta tvirčiau suspaudė vairą ir mintyse padrąsino save, sukdama į medžiais apaugusią tankiausiai saloje gyvenamo Kauso miestelio Pagrindinę gatvę. Gali būti, kad tėvas išvis nežino apie ją. Išdygusi ant jo slenksčio kupina lūkesčių, ji iškart viską sugadintų.

Reikia būti realistei ir kantriai. Juodu svetimi žmonės. Nėra pagrindo tikėtis, kad pajus ypatingą tarpusavio ryšį, kas, kad jų vienodas DNR.

Skrandis susitraukė iš nervų, kai Elizabeta pasuko už kampo į tėvo gatvelę ir sustojo prieš batų dėžutę primenantį kremine ir žalia spalvomis nudažytą namą. Aliuminio apkala, plokščias stogas, žemai nuleista betoninio priebučio pastogė, pakeliamieji langai metaliniais rėmais ir vietomis išrudavusi veja.

Labai skiriasi nuo elegantiškų Meifero namų, įtrauktų į istorinio paveldo sąrašą. Elizabeta nusibraukė į kelnėtas šlaunis staiga suprakaitavusius delnus.

Neturėjo nė menkiausio supratimo, koks žmogus jos tėvas. Kaip jis gyvena ir kaip reaguos į nematytą dukrą.

Ji turėjo daug laiko pagalvoti, kas prieš visus tuos metus nutiko tarp tėvo ir motinos. Vengdama Martino skambučių ir įtikinėdama senelius, kad jai viskas gerai, rado laiko pasirausti giliau. Išsiaiškino, kad Džonas Meisonas vedė jos motiną 1982 metų sausį, kai jai buvo septyniolika mėnesių. Dar vienas įrodymas, kad gimimo liudijimas tikras, o Džonas nėra tikrasis jos tėvas.

Įrašas apie santuoką neatskleidė dar kelių faktų – kada susipažino jos patėvis ir motina arba kiek laiko juodu draugavo prieš susituokdami. Kur tuo metu buvo jos tėvas?

Akivaizdu, kad senelis buvo ne itin geros nuomonės apie Semą Blekvelą. Kažin, kuo tėvas nusipelnė būti taip pasmerktas? Prieš išvažiuodama Elizabeta atsispyrė pagundai pakamantinėti senelį dar kartą ir pareikalauti, kad papasakotų viską, ką žino. Po ilgų ginčų su savimi ji nusprendė to nedaryti. Verčiau susitiks su tėvu, pasikalbės, išklausys jo pasakojimo ir pati susidarys apie jį nuomonę.

Bet pirmiausia jai reikia pakelti užpakalį nuo automobilio sėdynės ir nueiti prie tėvo namų durų.

Ji negalėjo pasijudinti.

Nagi, Elizabeta. Juk ne tam sukorei tokį kelią, kad sėdėtum nuomotame automobilyje prieš tėvo namą kaip kokia pamišusi persekiotoja.

Tačiau ji negalėjo ištiesti rankos prie durelių.

Šis susitikimas reiškė tiek daug. Galimybę pajusti ryšį. Progą turėti tėvą.

Tiesiog pasiryžk, Elizabeta.

Ji suėmė šaltą metalinę durų rankenėlę. Uždaroje erdvėje čaižiai sučirškė telefonas. Mergina žvilgtelėjo, kas skambina.

– Violeta?

– Labas. Kaip skrydis? Kas vyksta? Ar jau kalbėjaisi su juo?

– Skrydis ilgas. Nieko gero nevyksta. Ne, dar nesikalbėjau, – iš eilės atsakė į draugės klausimus. – Kaip tik sėdžiu priešais jo namus ir kaupiu drąsą pasibelsti į duris.

– Nerviniesi.

– Truputį.

– Neverta. Kai jis susipažins su tavimi, bus devintame danguje, kad jį susiradai.

Elizabeta susiraukė. Violetos pasitikėjimas glostė širdį, bet jei tėvas žinojo apie ją – iš tiesų jei – matyt, turėjo rimtų priežasčių nesiartinti trisdešimt su trupučiu metų.

– Nežinau. Galbūt viską darau netinkamai, – Elizabeta abejodama nužvelgė aptriušusį namą. – Galbūt reikėjo pirma parašyti jam laišką arba elektroninę žinutę. Nusiųsti advokatą pralaužti ledų…

– Ne, tu pasielgei teisingai. O jei ir ne, vis dėlto nuvykai ten. Teliko pasibelsti į duris.

– Kaip viskas paprasta, – nusijuokė Elizabeta.

– Nagi! Tu juk turi misiją, pameni? Stengiesi susigrąžinti savo gyvenimą. Palikti nusmuktkelnį buvo pirmas žingsnis.

Išgirdusi toli gražu ne malonų draugės apibūdinimą, ji susiraukė.

– Norėčiau, kad jo taip nevadintum. Martinas netapo blogu žmogumi vien todėl, kad nusprendžiau už jo netekėti.

– Tiesa. Jis nėra visiškas nuoboda, nors ir pamėgino išmušti tau gyvenimo džiaugsmą.

– Violeta!

– Atleisk. Tiesiog manau, jog turėtų būti baudžiama kaip už nusikaltimą, kai tokie jauni vyrai elgiasi lyg irzlūs seni pirdžiai. Kiek dar pažįsti trisdešimt dvejų metų vyrukų, nešiojančių nertinius su odiniais lopais ant alkūnių?!

– Vien dėl to, kad rengiasi konservatyviai, Martinas nepasidarė irzlus. Violeta, jis tiesiog konservatyvus, – užsikirsdama patikino Elizabeta.

– Konservatyvus? Atleisk, bet žodis konservatyvus netinka apibūdinti žmogui, kuris sutinka mylėtis tik misionieriaus poza. Tau reikėtų sakyti užsispaudęs.

Elizabeta įrėmė pirštų galiukus į kaktą.

– Nė neįsivaizduoji, kaip gailiuosi, kad tau apie tai užsiminiau.

Martinas mirtų iš gėdos sužinojęs, jog ji liežuvavo apie seksualinį jųdviejų gyvenimą. Ypač su Violeta.

Elizabeta kaltino savo odontologą. Jei ne tas kvailas straipsnis, perskaitytas kvailame moteriškame žurnale jo laukiamajame, nebūtų mėginusi pasikalbėti su Martinu apie seksualinius savo poreikius ir troškimus ir kreipusis patarimo į geriausią draugę po nesmagaus pokalbio, tiesiog būtų tuščiai laukusi, kol pats susipras.

– Neketinu atsiprašyti, kad neleidau tau to pamiršti, – pasakė Violeta. – Normalūs žmonės, pabrėžiu – normalūs, ne įsitempėliai ir užsispaudėliai, kalbasi apie seksą, tyrinėja savo seksualumą ir smagiai leidžia laiką lovoje. Jie neaiškina, jog pernelyg tave gerbia ir nesielgs su tavimi kaip su sekso objektu, ir visų kitų nesąmonių, kurias jis pažėrė, kai galiausiai atradai drąsos su juo pasikalbėti. Tarp kitko, jis pasistengė suversti viską tau, užuot pripažinęs, kad yra susikaustęs ir kompleksuotas.

– Tikrai nebenoriu apie tai kalbėti.

Bet Violeta įsijautė ir nebegalėjo liautis plepėjusi savo mėgstama tema.

– Dėl Dievo, tu juk neprašei, kad jis tave surištų ir pamalonintų sūrio trintuve arba ko nors panašaus. Tu tik norėjau pasimylėti šuniuko poza. Kas čia tokio?! Neprašei atsivesti į lovą gyvūnėlių, apsirengti odiniais drabužiais arba karšto vaško.

– Violeta, aš atšaukiau vestuves. Ši tema baigta. Pamiršk.

Kurį laiką stojo tyla.

– Tu teisi. Atleisk. Tiesiog jis mane siutina.

– Na, tikriausiai tau nebereikės su juo matytis, vargu ar Martinas benorės matyti mane, kai susitaikys su tuo, jog jį mečiau. Turėtum jaustis geriau.

Suvokus pačios pasakytus žodžius, Elizabetai per nugarą nuvinguriavo šaltukas. Atšaukusi vestuves, ji pakeitė savo gyvenimo tėkmę ir nė nenutuokė, kas laukia toliau. Gąsdinanti, kelius pakertanti mintis.

Bet Elizabeta nesigailės savo sprendimo. Tiesa ta, kad ji niekada nemylėjo Martino taip, kaip mergina turėtų mylėti vyrą, su kuriuo ketina praleisti visą gyvenimą. Ji mėgo Martiną, žavėjosi gerosiomis jo savybėmis. Su juo jautėsi saugi. Bet lygiai taip pat jis varė ją į neviltį ir vertė trokšti… kažko, ko pati nesugebėjo net įvardyti žodžiais.

– Ele, atėjo klientas, nebegaliu kalbėtis. Bet tu pasistenk, gerai? Lipk iš automobilio, prisistatyk. Nors ir kas paskui būtų, susitvarkysi.

– Ačiū, patarėja. Dar ačiū už tai, kad laikei mane už rankos, aprūpinai nosinaitėmis ir vykdei žvalgybą kelias pastarąsias dienas.

– Fe! – tepasakė draugė, nutraukdama pokalbį.

Elizabeta įkišo telefoną į rankinę ir giliai atsiduso. Metas suimti save į rankas ir baigti šį reikalą.

Iš krūtinės besiveržiančia širdimi ji atidarė dureles ir išlipo į lauką, kur tvieskė karšta Australijos saulė.

Karštos naktys kitoje pasaulio pusėje

Подняться наверх