Читать книгу Karštos naktys kitoje pasaulio pusėje - Sarah Mayberry - Страница 2

Pabudęs Natanas Džounsas pajuto tuštumą. Kol neprasisklaidė miegant apgaubusi užmarštis, nieko nejuto, nežinojo ir neatsiminė.

Tai buvo geriausia dienos akimirka.

O tada miegai išsiblaškė ir vėl jį užplūdo viskas: atsiminimai, nerimas, kaltė, gėda ir baimė. Sunki, neatlyžtanti, nepaneigiama.

Jis ilgai spoksojo į lubas spėliodamas, kodėl kiekvieną dieną prisiversdavo iš naujo eiti per šį pragarą. Džiaugsmo tikrai nebuvo, tik didžiulis skausmas.

Paskui jis vargais negalais atsisėdo ir nuleido kojas per lovos kraštą. Tiesą sakant, neturėjo iš ko rinktis. Bet jis nepasiduos. Nors kartais tokia mintis velniškai viliojo.

Atsisėdus tiesiai, iškart suskaudo galvą. Vyras giliai įkvėpė. Tuojau praeis. Dievaži, per pastaruosius keturis mėnesius iškentė tiek pagirių, kad jau žino.

Svarbiausia, neprisiminė, jog bent kartą būtų pabudęs. Jei kaina, kurią šįryt tenka mokėti už užmarštį, yra pagirios – tebūnie.

Atsistojęs vyras persibraukė ranka plaukus, pačiupo per lovos galą permestą rankšluostį ir apsivyniojo juosmenį. Liežuviu perbraukė burną ir pasuko prie durų. Būtų neblogai atsigerti vandens. Gal ir užvalgyti. Nors dėl maisto dar nebuvo tikras.

Išėjus į kiemą, visu stiprumu smogė įdienojusi saulė. Suniurzgęs vyras dilbiu prisidengė akis. Regis, vėl bus karšta diena.

Įlindęs į didįjį namą, nuėjo į virtuvę. Basomis pėdomis žingsniuodamas per smėlėtas grindis, tyliai šyptelėjo. Grįžęs Semas pasius. Natanas dar nebuvo sutikęs tokio vyruko, kuriam taip skrupulingai būtų rūpėjusi švara ir tvarka. Tikras ponas švaruolis, toks jau tas Semas.

Iš šaldytuvo paėmęs butelį vandens, Natanas atlošė galvą, užmerkė akis ir užsivertė. Rijo, kol nuo šalčio pradėjo gelti dantis, tada beveik tuščią butelį pastatė ant virtuvės stalo. Kai jau ketino lįsti po dušu, kažkas pabeldė į duris.

Vyras susiraukė. Jis nieko nelaukė. Ne itin degė noru ką nors pamatyti. Todėl ir pasirinko šią salą, dėl privatumo. Dėl tylos, ramybės. Dėl erdvės.

Per svetainę nužingsniavo prie įeinamųjų durų. Už stiklo šmėžavo siluetas. Kol Natanas dvejojo, atidaryti ar ne, žmogus pakėlė ranką ir pabeldė dar sykį.

– Einu, – suniurnėjo kaip irzlus senis.

Atplėšęs duris išvydo aukštą, liekną švelnių veido bruožų merginą giliomis mėlynomis akimis. Šviesūs plaukai buvo sukelti, dėl to ji priminė Greisę Keli ir kitas senosios kartos kino žvaigždes.

– Ko jums? – šiurkščiai pasakė jis. Galbūt todėl, kad nesitikėjo savo priebutyje išvysti tokios gražuolės.

Mergina prasižiojo ir užsičiaupė, taip nieko ir nepasakiusi. Apstulbęs žvilgsnis nuslydo nuo jo veido prie krūtinės, pilvo ir dar žemiau, paskui vėl pakilo prie veido. Stojo ilga įtempta tyla, o ji tiesiog spoksojo jam į krūtinę. Tada nukreipė žvilgsnį už dešiniojo jo peties ir atsikrenkštė.

– Labai atsiprašau, aš ieškau Semo Blekvelo. Man sakė, kad jis čia gyvena.

Ji kalbėjo aiškiai ir kultūringai, su tokiu krištoliniu akcentu, kuris Natanui asocijavosi su karališkąja šeima ir žmonėmis, raitomis ant ponių žaidžiančiais polą.

– Gerai pataikėte, bet Semo dabar nėra.

– Aišku. Gal galėtumėte pasakyti, kada jis grįš? – ji greitai, nervingai dirstelėjo jam į krūtinę ir įsmeigė žvilgsnį virš peties. Iš to, kad neįstengė pažvelgti į akis, buvo galima spręsti, jog niekada nematė nuogos vyriškos krūtinės. Prieš šešis mėnesius tokia reakcija jį būtų pralinksminusi ir suintrigavusi – mergina atrodė tikra gražuolė.

Bet taip būtų buvę prieš šešis mėnesius.

– Semas negrįš iki pat naujųjų metų, – atsakė jis. – Užsukite po penktos arba šeštos.

Jis pradėjo verti duris.

– Naujųjų metų? Bet jie beveik už mėnesio. – Nepatiklus, gal netgi kiek nerimastingas išplėstų akių žvilgsnis pirmą sykį įsmigo į jį.

Nuojauta kuždėjo uždaryti duris ir pasiųsti ją savais keliais. Jam užtenka ir savų rūpesčių, kam dar užsikrauti kieno nors kito.

– Atleiskite, nelabai kuo galiu padėti, – pasakė jis.

Mergina nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą. Nuo to judesio prasiskleidusi balta lininė palaidinė parodė kavos spalvos šilkinius nėrinius.