Читать книгу Perėjusi pragarą - Sharon Sala - Страница 3

Džimį Frenksą apėmė bloga nuojauta.

Tik kai atmerkęs akis beveik prie pat nosies pamatė blizgančias juodas akutes ir ilgus ūsus, suprato vėl padauginęs. Jis pabandė smogti nelemtam padarui, tačiau šis spruko slėptis už tuščių dėžių, sukrautų skersgatvyje, kur jis ką tik praleido naktį.

Skonis Džimio burnoje visiškai atitiko dvoką skersgatvyje. Stengdamasis nekvėpuoti jis svyruodamas atsistojo ant kojų. Dabar jau galėjo atidžiau apžvelgti supančią aplinką. Tai buvo ne Hiltonas. Džimis nežinojo, kaip čia atsidūrė, netgi nežinojo, kur yra tas čia, tačiau buvo visiškai aišku, kad jis šiukšliname skersgatvyje tarp dviejų apleistų namų.

Sudejavęs dėl maudžiančių kaulų ir nerimstančio skrandžio jis persibraukė ranka per veidą ir klupinėdamas patraukė gatvele tikėdamasis rasti tualetą. Tuo metu raudonų plytų skersgatviu papūtė vėjo gūsis ir švystelėjo jam į akis dulkių debesį. Džimis nusuko veidą nuo vėjo, kuris atnešė porą seno laikraščio lapų ir apsuko jam apie kulkšnis. Pamanęs, kad laikraštis tiks vietoje tualetinio popieriaus jis sugriebė lapus ir patraukė prie artimiausio pastato iš dešinės pravertų durų. Keliant koją per slenkstį jo žvilgsnis užkliuvo už antraštės puslapio viduryje. Džimis sustojo.

Vietinis laiduotojas, kurį buvo kėsintasi nužudyti, išgyveno.

Skaitydamas toliau jis nusikeikė. Bandymas atkeršyti už save ir brolį Hjustoną Frenksą nuėjo šuniui ant uodegos. Jis tikras nevykėlis. Nesugebėjo net žmogaus nušauti. Pamiršęs, kad nori į tualetą, Džimis suglamžė laikraštį ir apsisukęs nuėjo gatve.

Jis negalėjo patikėti! Juk prisiekė: privers Vilsoną Makėjų sumokėti už tai, kad buvo jį suėmęs dėl užpuolimo ir atsisakė laiduoti už Hjustoną. Suvarė į Makėjų visą apkabą ir buvo tikras, jog darbas atliktas. Tačiau Makėjus gyvas ir, pasak straipsnio autoriaus, sparčiai sveiksta.

– Po velnių! Po velnių viską! – riktelėjo Džimis išėjęs iš skersgatvio į gatvę.

Jis buvo toks įpykęs, kad beveik nepajėgė mąstyti. Reikėtų pasikalbėti su Hjustonu, bet šis pasipustė padus ir dingo iš Teksaso. Kokia gėda. Džimis negalėjo patikėti, kad tikras brolis paliko jį tokiu metu. Be pinigų. Be stogo virš galvos. O blogiausia, kad jam verkiant reikėjo dozės.

Jausdamas šleikštulį ir svirduliuodamas Džimis ėmė dairytis pažįstamų vietų ir veidų. Po velnių, jis turi užbaigti tą reikalą su Makėjumi.

Tik pirmiausia reikia gauti tai, kas padės pasijusti geriau.

Luisas Montoja buvo kresnas centrinės Amerikos gyventojas, kurio veide protėviai actekai buvo palikę ryškų pėdsaką. Tamsiaakis, lūpos didžiulės, putlios. Smakras liudijo užsispyrimą. Vešlius juodus plaukus jis buvo susirišęs ant sprando į trumpą uodegėlę. Meksikos policijos departamento Čihuahua padalinyje jis dirbo jau vienuolika metų, o pastaruosius penkerius buvo Žmogžudysčių skyriaus detektyvas. Luisas buvo išdidus vyras ir nesilankstė nei prieš valdžią, nei prieš žmones, žarstančius didžiulius pinigus.

Šįryt jis susikivirčijo su žmona Končita, automobiliui nuleido padangą, o siurbtelėjęs pirmą gurkšnį kavos nusidegino liežuvį. Ir visa tai net nesulaukus aštuntos ryto. O kai pasirodė darbe, iš karto gavo bylą, kurios daugiau niekas nenorėjo – be jokių įtariamųjų.

Aišku tik tiek, kad aukos vardas – Solomonas Tutuola. Jo kūnas buvo rastas tarp sudegusio namo nuolaužų. Pagal surinktą medžiagą, Tutuola namą nusipirko kelios dienos prieš mirtį. Tačiau mirė Tutuola ne dėl ugnies. Teismo medicinos ekspertizės išvadoje parašyta, jog mirė jis nuo daugybės šautinių žaizdų. Ugnis tik užbaigė viską.

Kažkas įvykdė žmogžudystę. Jo darbas tai išsiaiškinti.

Montoja paėmė bylą, patapšnojo per kišenę, norėdamas įsitikinti, kad pasiėmė mobilųjį telefoną, ir nuėjo prie durų. Jis buvo susitaręs susitikti su Čoje Garsa, nekilnojamojo turto pardavimo agentu, pardavusiu Tutuolai namą. Šis vyras jau davė parodymus tą naktį, kai kilo gaisras, tačiau Montoja mėgo pats apklausti liudininkus.

Atsisėdęs prie vairo jis dirstelėjo į laikrodį. Netrukus Luisas jau suko iš aikštelės į gatvę. Žudiko paieška prasidėjo.

Po pusvalandžio jis išsuko iš greitkelio į keliuką, vedantį prie anksčiau buvusio didelio namo. Dabar toje vietoje buvo likusi tik nuodėgulių krūva. Šalia didžiulio kaktuso stovėjo maža balta honda. Atsirėmęs į stogą stovėjo žmogus. Greičiausiai – Čojė Garsa.

Montoja sustojo šalia hondos ir išlipo nutaisęs policininko veidą.

– Čojė Garsa?

Vyras žengė į priekį nervingai linkčiodamas.

– Sì. Sì, senõr.

– Detektyvas Montoja. Noriu jums užduoti keletą klausimų apie Solomoną Tutuolą, tą vyrą, kuris čia žuvo. Jūs pardavėte jam namą, ar ne?

Garsa vėl linktelėjo.

– Maždaug trys dienos prieš gaisrą.

Montoja užsirašė.

– Ar su juo dar kas nors buvo, kai susitikote?

– Ne. Jis buvo vienas.

– Kokią nuomonę apie jį susidarėte?

Garsa išpūtė akis.

– El Diablo.

Dabar atėjo eilė nustebti Montojai.

– Kaip tai?

Garsa persižegnojo, tada žvilgtelėjo sau per petį, tarsi bijodamas, kad kalbos apie numirėlį gali prišaukti jo dvasią.

– Visas jo kūnas buvo keistai ištatuiruotas… netgi veidas, kuris, man atrodo, buvo neseniai nudegęs. Oda dar rausva, ką tik užgijusi, toje galvos pusėje nebuvo plaukų.

Montoja susiraukė.

– Ar galite nupasakoti, kaip atrodė tatuiruotės?

– Geometrinės figūros, žinote, kaip ant senovinių keramikos dirbinių. Dantys nudildyti, į apačią smailėjantys, šypsodamasis atrodė panašus į liūtą.

Montoja prisiminė nuotrauką, kuri buvo atsiųsta jiems į biurą. Agentas sakė tiesą: vyro išvaizda buvo velniška, Garsos apibūdinimas dar sykį patvirtino žuvusiojo tapatybę.

Montoja apmetė žvilgsniu gaisro liekanas.

– Gal žinote, ar jis čia gyveno vienas?

Garsa gūžtelėjo pečiais.

– Atrodo, buvo nusisamdęs virėją ir sodininką, bet aš jų nemačiau. Mačiau tik jį… ir jo pinigus.

Jis nervingai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, persibraukė per plaukus, suteptus riebia pomada, tada nusivalė delną į kelnes.

Matydamas, kad Garsa nerimauja, Montoja kilstelėjo antakį. Neatrodė, kad tas vyras meluotų, o toks elgesys paaiškino, kodėl blizga jo kostiumo kelnių klešnės. Ne nuo lygintuvo, o nuo riebalų. Detektyvas sutelkė dėmesį į Garsos užuominą apie pinigus.

– Sakote, Tutuola turėjo pinigų. Apie kokią sumą šnekate?

Garsa ėmė mosikuoti rankomis.

– Kai jis nusprendė pirkti šį namą, norėjo tuojau pat įsikelti. Pasakiau, kad tai neįmanoma, reikia laiko dokumentams sutvarkyti. Tada jis pasiūlė sumokėti savininkams, kiek tik jie nori, kad galėtų iškart apsigyventi. Kai aš paskambinau ir savininkai sutiko, jis atidarė automobilio bagažinę. Joje buvo visai nemažas krepšys, pilnas pinigų. Niekada gyvenime nesu matęs tiek pinigų.

– Jis sumokėjo grynaisiais?

Garsa linktelėjo.

– Nedvejodamas.

Montoja šyptelėjo. Motyvas. Dabar viskas pradėjo įgauti prasmę.

Makėjų ūkis, Ostinas, Teksaso valstija.

Rytinė saulė patekėjo ramiai, iš anksto nepranešusi ir be fanfarų. Ji suspindo horizonte rytų pusėje, pradžioje tik su užuomina apie ateinančią šilumą – šviesos pluoštas, nudažęs dangų geltonais ir rausvais atspalviais. Lėktuvo, skrendančio iš šiaurės į pietus, paliekamas pėdsakas kylančios saulės spinduliuose virto įkaitusia rožine kometa.

Ketė Diuprė stebėjo vaizdą nuo užpakalinės verandos, kava puodelyje seniai ataušo. Čia, ūkyje, kuriame Vilsonas užaugo, ji lankėsi ir anksčiau. Tik tada sveiko pati. Šį sykį tai buvo Vilsonas, kurį, kaip vaikišką žaisliuką, Dalaso memorialinės ligoninės chirurgams teko iš naujo surinkti.

Jei leistų sau apie tai galvoti, stovėdama prie Vilsono lovos ir matydama jį gulintį vis dar jaustų baimę. Ji šaukė. Pirmiausia iš išgąsčio, paskui iš įniršio, galiausiai – priešindamasi likimui. Nesutiko leisti jam numirti.

Taigi jis nemirė.

Dabar jie vėl kartu ir bando susivokti, ką daryti toliau.

Katinas užbėgo laipteliais, atsitūpė šalia Ketės ir ėmė galva trintis jai į alkūnę. Ketė padėjo atšalusią kavą, paruošdama vietą sterblėje.

– Na, ko gi tu lauki? – paklausė ji.

Senasis katinas sumurkė, įšoko į sterblę, apuostė dvi priekines jos mėlynų marškinėlių sagas, susirangė ant kojų ir ėmė laižytis leteną.

Ketė kasė jam paausį, kai išgirdo atsidarant užpakalines duris.

Ji žvilgtelėjo per petį. Įėjęs vyras buvo išblyškęs ir kokiais penkiais kilogramais liesesnis negu prieš mėnesį. Tačiau tankūs susivėlę plaukai, auksinis auskaras ausyje ir švytėjimas akyse buvo tokie pat.

– Vilsonai. Nežinojau, kad jau atsikėlei, – tarė ji.

– Negalėjau tavęs rasti, – prabilo jis.

Ketė papurtė galvą ir patapšnojo į tuščią vietą šalia savęs.

– Turėtum žinoti, kad toli nenueisiu.

Vilsonas nužvelgė katiną jos sterblėje.

– Ar dar yra vietos?

Ji šyptelėjo.

– Nustok raukytis ir sėskis.

Vilsonas įsitaisė šalia jos, pakasė katiną ir apkabino Ketę per pečius.

– Kodėl taip anksti atsikėlei? – paklausė jis. – Nesimiega?

– Nenorėjau pramiegoti aušros, – atsakė Ketė rodydama į palengva brėkštantį dangų.

Vilsonas pažvelgė aukštyn ir tyliai atsiduso.

– O taip. Suprantu, apie ką kalbi.

Ketė uždėjo ranką jam ant kojos ir mėgavosi jausdama, kaip gyvybingai kraujas pulsuoja venomis.

– Gyvendamas mieste pamiršti apie tokius dalykus kaip saulėtekis.

– Gyvendamas mieste pamiršti viską, – sutiko Vilsonas. – Pavyzdžiui, kaip džiaugtis gyvenimu nestatant žiurkių lenktynėse.

Ketė palinko prie jo, stengdamasi neatsiremti į kurią nors dar neužgijusią žaizdą.

– Žmogus prie visko pripranta.

– Žinoma, – tarė Vilsonas ir drauge su Kete pasinėrė į rytuose brėkštančios šviesos spektaklį.

Sėdėdamas Vilsonas žvilgtelėjo į moterį, kurią laikė apglėbęs. Atžarumas, neatskiriamas jos būdo bruožas, buvo dingęs. Pyktis, neatskiriama troškimo atkeršyti dalis, atsitraukė ir užleido vietą meilei. Atrodė, jau visa amžinybė praėjo nuo tada, kai jis pirmą sykį išvydo Ketę, persimetusią per petį ir nešančią iš degančio pastato sąmonę praradusį vyrą. Tada jis nežinojo, kad ji bėglių medžiotoja, o dabar žino. Ši moteris neįtikėtinai nuožmi. Su negailestingu ryžtingumu susekusi geriausios draugės žudiką, ji inkščiantį ir besispardantį parvilko jį į Dalasą, kad ten būtų teisiamas.

Ir tik Vilsonas žinojo, kaip svarbu jai buvo pareikalauti atpildo iš žmogaus, nužudžiusio jos tėvą, o jai perpjovusio gerklę ir palikusio laukti mirties. Po daugybės metų paieškų Nelė pagaliau jį rado, nusekė paskui per Meksikos dykumą iki Čihuahua ir užbaigė darbą, kurį buvo pradėjusi laikyti beviltišku.

Kai Tutuola mirė, Ketės neapykanta mirė kartu su juo. Ryšys, kuris Vilsonui kartais atrodydavo vienpusis, ėmė stiprėti. Tada jį pašovė. Pasak Ketės, jo širdis sustojo, vos jį išvežus iš operacinės. Vilsonas nedaug prisiminė iš tos dienos, tik tiek, kad išgirdo Ketę šaukiant, prašant nemirti, nepalikti jos. Ketei sunku buvo atsispirti.

Štai dabar jie čia. Abu, gavę antrą šansą gyventi, nenorėjo jo prarasti.

– Ką šiandien ketini veikti? – paklausė Vilsonas.

– Važiuosiu į Ostiną ir atliksiu keletą tavo motinos pavedimų. Ji sakė, kad eina į laidotuves su bažnytinėmis apeigomis ir turi padėti suruošti maistą šermenų pietums.

Vilsonas linktelėjo.

– Taip, tėtis sakė, kad senasis Henris Doteris mirė. Mano vaikystėje jis buvo vienas iš bažnyčios diakonų. Tėtis minėjo, kad jam buvo, regis, devyniasdešimt dveji.

– Sakyčiau, nugyveno gražų amželį, – ištarė Ketė.

– Nori, kad važiuočiau kartu? – paklausė Vilsonas.

– Ne, susitvarkysiu. Reikia nupirkti tik truputį maisto sekmadienio pietums.

– Sekmadienio pietūs. Mama jų laukia ne mažiau nei mes visi. Kad ir kas nutiktų per savaitę, ji atsigriebia per sekmadienio pietus, kai susirenka visi vaikai ir anūkai.

– Taip, prisimenu, – pasakė Ketė, jai iš atminties išplaukė anas kartas, kai Vilsonas atsivežė ją čia leisgyvę po to, kas nutiko Meksikoje. Pirma parsigabeno į Teksasą, o iš ten – į savo tėvų namus. Tik čia, Makėjų ūkyje, ji ėmė tikėti, kad ir be keršto yra dėl ko gyventi.

Katinas staigiai nušoko Ketei iš sterblės ir nubėgo į kiemą, kaip tik tuo metu prie jų prisidėjo Vilsono tėvas.

– Gerą rytą jums abiem, – pasisveikino Karteris. – Einu į tvartą šerti gyvulių. Dorotė jau ruošia pusryčius.

– Eisiu jai padėti, – pasakė Ketė ir patapšnojusi Vilsonui per koją įėjo į vidų.

– Nieko prieš, jei aš sekiosiu tau iš paskos? – pasiteiravo Vilsonas tėvo.

Tėvas nusišypsojo.

– Na, tikiuosi, man pavyks prisiderinti prie tavo tempo.

Vilsonas atsargiai atsistojo, truputį susiraukė, nes žaizdas dar skaudėjo, ir kartu su tėvu iš verandos išėjo į rytmečio gaivą.

Buvo šiek tiek po devynių, kai Ketė išvyko į Ostiną. Vilsonas su tėvu buvo išėję į pietinę ganyklą pašerti bandos, o Dorotė išskubėjo į bažnyčią. Prieš išvykdama Ketė žvilgtelėjo į mobilųjį telefoną ir pamatė, kad jai skambino iš Arto Bolo laidavimo agentūros. Artas Bolas buvo jos darbdavys. Daug metų Ketė gaudė jam bėglius, bet prieš kelias dienas nusprendė iš esmės keisti savo gyvenimą.

Jai reikėjo šeimos. Ji norėjo su Vilsonu susilaukti vaikų, troško būti tokia pat motina, kokia jos motina buvo jai – kokia Vilsono motina buvo jam, jo broliams ir seserims. Ji troško būti kuo toliau nuo visuomenės padugnių, o tai reiškė – ir nuo bėglių gaudymo. Nebegaudys jų Artui Bolui. Niekam nebegaudys. Ketė buvo pasiruošusi atsiduoti šeimai taip pat aistringai, kaip buvo atsidavusi tėvo žudiko paieškai. Jai tik reikėjo tinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Grįžusi iš Ostino paskambins Artui.

Vairuodama Ketė negalėjo nepastebėti, koks švarus aplinkui oras ir koks mėlynas dangus. Tas mėlis derėjo su katilėliais, žydinčiais ganyklose ir palei šalikeles. Aptvaruose bėgiojo veršiukai, kumeliukai ilgomis drebančiomis kojomis strikinėjo šalia savo motinų.

Pavasaris. Atsinaujinimo metas. Ketė jautė tai kiekviena savo kūno ląstele.

Netrukus ji šalikelėje pastebėjo seną automobilį. Pravažiuodama atkreipė dėmesį, kad jis tuščias. Dar šiek tiek pavažiavusi pamatė į priekį žingsniuojantį žmogų.

Greičiausiai tai buvo automobilio vairuotojas.

Ketė nebuvo pratusi imti pakeleivių, bet pakeitė nuomonę, nes tai pasirodė esanti paauglė su lagaminėliu.

Mergina mūvėjo tokius senus mėlynus džinsus, kad jie atrodė pilki, vilkėjo baltus marškinėlius ilgomis rankovėmis, avėjo sportbačiais. Trumpai kirpti plaukai buvo raudoni. Ketei prilėtinus greitį mergina staiga sustojo ir atsisuko. Jos veide buvo matyti baimė… ir dar kažkas, suerzinęs Ketę.

Ji nuspaudė stabdžių pedalą ir nuleido visureigio langą, kol mergina dar nepuolė į paniką.

– Labas… Gal pavežti? – Ketė matė, kad mergina svyruoja tarp noro priimti pagalbą ir nepažįstamo žmogaus baimės. – Mano vardas Ketė Diuprė, – pridūrė ji. – Aš svečiuojuosi pas Karterį ir Dorotę Makėjus.

Išgirdus pažįstamų žmonių vardus merginos nepasitikėjimas kiek atslūgo. Ji pažvelgė per petį ir, regis, priėmė sprendimą. Šyptelėjusi Ketei pasidėjo lagaminą ant užpakalinės sėdynės ir įsiropštė vidun. Atidžiai nužvelgė Ketę atkreipdama dėmesį į jos juodus plaukus ir gražų veidą, tačiau pamačiusi randą ant kaklo prikando lūpą ir greitai nusuko akis į šoną, tarsi sugauta spoksant į ką nors uždrausta.

Ketė pastebėjo jos žvilgsnį. Jau ne pirmą kartą žmogus išsigando pamatęs jos kaklą.

– Čia tik randas, – pasakė Ketė.

– Atsiprašau, kad spoksojau. Dėkui, kad sustojote. Aš esu Šelė Grin.

Ketė nužvelgė ryškią mėlynę Šelei ant skruosto, prikepusį kraują po nosimi ir pajuodusį paakį, tada nukreipė dėmesį kitur.

– Malonu susipažinti, Šele Grin. Kur keliauji?

– Į autobusų stotį, bet jeigu jums nepakeliui, pavėžėkite iki ten, kur važiuojate.

Ketė įjungė pavarą ir nuvažiavo. Dabar, automobiliui įsibėgėjus, ji galėjo paklausinėti merginos apie jos sužalojimus.

– Sakei, tavo vardas Šelė?

Mergina linktelėjo.

– Kas tave sumušė?

Šelė krūptelėjo, gūžtelėjo pečiais, bet Ketė matė, kaip virpa jos apatinė lūpa.

Tada uždavė kitą klausimą… į jį neturėjo būti taip sunku atsakyti.

– Kiek tau metų?

– Septyniolika.

– Ar sumušė kuris nors iš tėvų?

Šelė papurtė galvą.

– Ne, ponia. Aš neturiu tėvų.

– Ką gi, aš taip pat, – prisipažino Ketė ir vėl greitai dirstelėjo į merginą. Šelė atgalia ranka šluostėsi ašaras ir bėgančią nosį. – Ant užpakalinės sėdynės turėtų būti servetėlių. Pasiimk.

Šelė atrodė išsigandusi, ji grįžtelėjo per petį, pamatė dėžutę servetėlių ir pasisiekusi pasidėjo į sterblę. Nieko nesakydama porą sykių išsipūtė nosį, perlenkusi servetėlę įsibruko į džinsų kišenę ir pasidėjo dėžutę šalia savęs ant sėdynės.

– Na… ar pasakysi man, kas tave mušė?

Šelė atsiduso, tarsi būtų supratusi, kad Ketė neatstos, kol nesužinos atsakymo.

– Mano vyras. Susinervino, nes nesidulkinau su juo šįryt, prieš jam išeinant į darbą.

Ketę apėmė įtūžis.

– Tavo vyras…

Šelė vėl gūžtelėjo pečiais.

– Jo vardas Veinas. Veinas Bedfordas. Mudu nevedę, bet aš su juo gyvenu jau nuo penkiolikos. – Mergina atsiduso ir Ketei pasirodė, kad tame atodūsyje nuskambėjo viso pasaulio neviltis. – Anksčiau jis toks nebuvo, bet dabar… Šiaip ar taip, jau prieš mėnesį aš jam pasakiau, kad jeigu nesiliaus manęs daužęs, išeisiu.

– Dabar išėjai? – pasitikslino Ketė.

Šelė linktelėjo.

– Kur tu važiuoji? – paklausė Ketė.

– Kur įmanoma nuvažiuoti turint šimtą penkis dolerius, – atsakė mergina.

Ketė linktelėjo ir daugiau nieko nesakė, tačiau pradėjo mausti paširdžius. Ši paauglė priminė jai ją pačią, kai buvo tokio amžiaus. Tik vienas skirtumas: gyvenime ją skriaudė daug sykių, bet ne artimi žmonės.

– Jeigu galėtum rinktis, kur važiuotum? – paklausė Ketė.

Šelės veidas pasikeitė. Akys išsiplėtė, balsas pagyvėjo.

– Į Sietlą Vašingtono valstijoje.

Ketė išsišiepė.

– Kodėl į Sietlą?

– Dėl medžių ir kalnų. Niekada nesu gyvenusi tokioje vietoje, kur yra medžių ir kalnų, man tai panašu į rojų.

Ketė atsiduso. Kokia jauna. Sunkumai jos nesugniuždė ir neatėmė gebėjimo džiaugtis gyvenimu.

– O ką veiktum nuvykusi į Sietlą?

– Ką nors sugalvočiau. Esu gera padavėja ir…

– Šele, tu išleistum visus pinigus autobuso bilietui, o kur gyventum ten nuvažiavusi?

Šelė gūžtelėjo pečiais.

– Aš ir anksčiau esu buvusi benamė. Susirasiu ką nors. Visada susirandu.

Ketė neatsakė, nes neturėjo ką sakyti.

Pavažiavus dar kelias mylias Ketė pastebėjo, kad iš paskos dideliu greičiu atlekia sunkvežimis, tačiau nieko bloga negalvojo. Kelias buvo tiesus ir lygus, akiratyje – nė vieno automobilio. Vairuotojas turėtų be vargo ją aplenkti.

Tačiau jis nepristabdė ir nerodė ženklų, kad ketina aplenkti. Sunkvežimis privažiavo taip arti, kad Ketė veidrodėlyje galėjo įžiūrėti vairuotojo veidą, apšepusį trijų dienų šeriais.

– Ką čia tas beprotis ruošiasi daryti? – sumurmėjo ji labiau sau nei Šelei, tada ši apsisuko pažiūrėti, kas vyksta.

– O Dieve! – suspigo Šelė. – Čia Veinas! Jis mane pasivijo! Pasivijo!

Tuo metu sunkvežimis trinktelėjo į Ketės visureigio galą. Šelė vėl suspiegė, o Ketė stengėsi išlaikyti automobilį ant kelio.

– Jis mane užmuš! – suriko Šelė ir pradėjo raudoti.

– Užsičiaupk ir laikykis! – griežtai paliepė Ketė ir nuspaudė akceleratoriaus pedalą.

Visureigis padidino greitį ir atsiplėšė per kokius dvidešimt metrų. Bet tokio atstumo išlaikyti nepavyko. Veinas taip pat rovė į priekį ir po kelių sekundžių sunkvežimis vėl trinktelėjo į Ketės visureigio galą.

Šį kartą jį sumėtė, automobilis pasisuko įstrižai, Ketei tik vargais negalais pavyko jį suvaldyti. Ji nuspaudė akceleratorių iki galo, o drauge spustelėjo ir GPS imtuvo avarinį mygtuką. Netrukus pasigirdo dispečerės balsas.

– Labas rytas, panele Diuprė… Kuo galime padėti?

Šelė taip garsiai raudojo, kad Ketei teko rėkti.

– Reikia pagalbos! Kažkoks tipas bando nustumti mane nuo kelio. Nustatykite mano buvimo vietą ir nedelsdami praneškite valstijos šerifo biurui.

– Jūsų buvimo vietą matau. Tuoj pat sujungsiu su šerifo biuru. Ar jūs sužeista?

– Ne. Kol kas dar ne, – atsakė Ketė ir krūptelėjo, kai sunkvežimis dar kartą atsitrenkė į visureigį.

Šelės verksmas pagarsėjo.

Ketei toptelėjo, kad tai tikrai gali būti paskutinė jos gyvenimo diena – ir viskas dėl to, kad pavežė merginą pamušta akimi ir sukruvinta nosimi.

Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo piktesnė darėsi. Nenorėjo, kad jos ateitis priklausytų nuo kažkokio bukagalvio, kuris nesugeba valdyti savo pykčio.

– Šele, liaukis raudojusi, – griežtai paliepė Ketė.

Šelės aimanos pasigirdo dar garsiau ir Ketei teko pakelti balsą. Riaumojimas, ištrūkęs iš burnos, išgąsdino net ją pačią:

– Šele! Užsikišk! Tuoj pat, velniai tave rautų!

Šelė buvo įpratusi bijoti, tik dabar nesuprato, kas jai kelia didesnę grėsmę – Veinas, bandantis nustumti nuo kelio jų automobilį, ar ši moteris paklaikusiomis akimis ir su randu ant kaklo. Ji sužagsėjo užgniaužusi kvapą ir užsispaudė delnais burną.

Dabar automobilyje skambėjo tik dispečerės balsas, tikinantis, kad pagalba jau išsiųsta, ir greitkeliu lekiančio jų visureigio variklio kaukimas.

Ketės pirštai nutirpo mirtinais gniaužtais spaudžiant vairą, tačiau protas dirbo mikliai. Pabėgti nuo persekiotojo nepavyks. Jau bandė. Jeigu greitai nesulauks pagalbos, teks ko nors imtis pačiai. Kai sunkvežimis dar kartą smarkiai trinktelėjo, Ketės kantrybė baigėsi.

Ji pakėlė dėtuvės dangtį, sušlavė kompaktines plokšteles Šelei į sterblę ir stipriai paspaudė dugną. Šis atšoko į viršų atidengdamas po juo paslėptą 9 mm pistoletą. Ketė akimirksniu pasidėjo ginklą sau į sterblę.

– Laikykis! – sušuko ji ir nuspaudė stabdžius.

Padangos sucypė.

Pasklido svylančios gumos kvapas.

Veinas Bedfordas to visiškai nesitikėjo. Jis trenkėsi į Ketės visureigį ir oro pagalvė iššoko jam prieš veidą. Jos pagalvės taip pat prisipūtė, tik Ketė buvo tam pasiruošusi.

Atsitokėjusi po visą kūną supurčiusio smūgio ji perjungė pavarą į neutralią padėtį, šovė į prisipūtusią pagalvę ir ši subliuško. Ketė iššoko į lauką ir nutaikė ginklą į vairuotoją.

– Lipk iš automobilio! – riktelėjo ji, o norėdama parodyti savo ketinimų rimtumą, iššovė virš sunkvežimio.

Staiga Veino pyktis, užplūdęs jį suvokus, kad jo draugė paspruko, virto panika. Jis nežinojo, kas ta moteris su ginklu, bet suprato prisiviręs košės.

– Nešauk! Nešauk! – suklykė jis.

– Lipk lauk!

– Negaliu. Įstrigau, – suinkštė vyras.

Ketė atplėšė kabinos duris ir vėl paleido šūvį, šį sykį į Bedfordo automobilio oro pagalvę.

Kai ši subliuško, Veinas pradėjo aimanuoti:

– O Dieve, o Dieve, labai atsiprašau. Nenušauk manęs. Aš nenoriu mirti.

– Turėjai apie tai pagalvoti prieš bandydamas apversti mano visureigį! – sustaugė Ketė ir sugriebusi už apykaklės ištraukė Veiną iš kabinos.

Jis trenkėsi veidu į asfaltą ir susiėmė už nosies, iš kurios pliūptelėjo kraujas.

– Mano nosis!

– Tai niekis, palyginti su tuo, ką padarei savo draugės veidui. Jei neužsičiaupsi, nukentės ir tavo užpakalis, – pažadėjo jam Ketė.

Kaip ir Šelė, Veinas nusprendė neerzinti likimo, tik griežė dantimis.

Tuo metu Šelei pavyko išsiropšti iš Ketės automobilio, ji atsvirduliavo prie sunkvežimio, iš kurio sprogus radiatoriui ant greitkelio liejosi vanduo ir veržėsi garai.

– Veinai Bedfordai… kas, po galais, tau užėjo?! – sušuko Šelė ir spyrė Veinui į batą. – Vos neužmušei mūsų!

– Ji turi ginklą, – pasakė Veinas.

Šelė nervingai žvilgtelėjo savo gerosios samarietės pusėn.

– Taip, matau, be to, ji smarkiai supykusi ir gali juo pasinaudoti.

– Aš čia, stoviu prieš jus, todėl nustokite kalbėti taip, tarsi manęs nebūtų, – suurzgė Ketė.

Šelė prikando apatinę lūpą.

– Aš prastai jaučiuosi, – suvebleno Veinas.

Šelė atsiduso ir pažvelgė į Ketę.

– Tu jį nušausi?

– Dar nenusprendžiau, – atsakė Ketė. Tolumoje pasigirdo sirenų kauksmas. Ketė dėbtelėjo į Veiną.

– Ko gero, nenušausiu. Liksi gyvas iki kito karto, kai vėl prisidirbsi.