Читать книгу Perėjusi pragarą - Sharon Sala - Страница 4

Po to, kaip susiklostė Veino Bedfordo rytas, jis buvo netgi labai patenkintas, kai surakintas antrankiais buvo vežamas į areštinę. Pakvaišusi moteris, kuri taikėsi į jį iš pistoleto, buvo visai nepanaši į Šelę. Jis nemokėjo elgtis su moterimis, pajėgiančiomis smogti atgal.

Tuo metu Ketė įvertino savo automobiliui padarytą žalą ir nusprendė, kad jis puikiai atlaikė ataką. Tik gaila, kad toliau juo važiuoti buvo neįmanoma.

Vilkikai jau buvo pakeliui.

Šerifo antrasis pavaduotojas atvyko apžiūrėti nusikaltimo vietos, o pirmasis išvežė Bedfordą į areštinę. Ketei teko susitaikyti su mintimi, kad reikės paskambinti Vilsonui ir papasakoti, kas nutiko.

Ji surinko telefono numerį ir atsikrenkštė laukdama, kol jis atsilieps – Vilsonas tai padarė po trečio signalo.

– Ei, mažute, kas nors nutiko? – paklausė jis.

– Atvažiuok manęs parsivežti, – atsakė ji.

Vilsono balsas truputį pasikeitė.

– Kas nutiko? Sugedo automobilis?

Ketė nužvelgė savo aplamdytą visureigį ir atsiduso.

– Galima ir taip pasakyti.

Vilsonas išgirdo jos balse dvejonę.

– Kas, po galais, nutiko?

– Nedidelė avarija, bet niekas nesužeistas.

Vilsono širdis suspurdėjo.

– Tuoj atvažiuosiu. Kur tu esi?

– Už kokių dvidešimt penkių kilometrų nuo ūkio Ostino kryptimi.

– Tau tikrai nieko nenutiko?

– Aš sveika. Tik labai įsiutusi.

Vilsonas suprato, kad išgirdo ne visą istoriją, tačiau pažindamas Ketę nieko daugiau nesitikėjo sužinoti, kol nuvyks į įvykio vietą.

– Jau važiuoju.

Ketė įsimetė mobilųjį telefoną į kišenę ir apsigręžė. Šelė Grin stebėjo ją nuo kelkraščio.

– Gerai jautiesi? – paklausė Ketė.

Šelė palietė jau spėjusį ištinti veidą, linktelėjo ir tarė:

– Tos oro pagalvės truputį gąsdina, bet jos atlieka savo darbą, ar ne?

Ketė užgniaužė šypseną. Mažoji Šelė juokingai parinko žodžius.

– Taip, atlieka.

Šelė atsisėdo ant savo lagamino ir apglėbė kelius rankomis.

– Girdėjau, skambinote kažkokiam Vilsonui. Ar jis vienas iš Karterio ir Dorotės Makėjų sūnų?

– Taip. Pažįsti jį? – pasiteiravo Ketė.

– Ne, ponia. Pažįstu kelis jų vaikus, bet jo ne.

– Jis gyvena Dalase, – paaiškino Ketė.

Šelė linktelėjo, tada nusisuko ir pažvelgė į gėlytę, žydinčią kitapus kelio prie tvoros.

Ketė tyrinėjo Šelės veidą ir galiausiai suprato, kad ji primena jai geriausią draugę Maršą, kai ši buvo tokio amžiaus. Staiga nudiegė skausmas prisiminus, kaip atrodė negyvas, sudarkytas Maršos kūnas, kai ji surado jį daubos šlaite tarp nulaužtų medžių šakų.

Ji nurijo gniutulą gerklėje, užsimerkė ir lėtai įkvėpė. Sentimentams nebuvo laiko.

– Man labai gaila dėl jūsų automobilio, – pasakė Šelė. – Jeigu nebūtumėte manęs paėmusi, jums taip nebūtų nutikę.

Ketė brūkštelėjo per akis, tada pažvelgė į ją.

Šelė sėdėjo gniauždama kumščius sterblėje, per skruostus ritosi ašaros. Akis pamušta, patinęs veidas išteptas krauju – taip, buvo į ką pažiūrėti.

Ketė puikiai suprato, ką jaučia mergina.

– Brangioji, buvo ir didesnių nedorėlių nei tavo Veinas, kurie bandė mane nugalėti, bet jiems nepavyko. Beje, jeigu reikėtų tai padaryti dar sykį, nieko nekeisčiau.

Šelė atsiduso.

– Turiu pasakyti, esu labai laiminga, kad nereikėjo grįžti su juo.

– Aš taip pat, – prisipažino Ketė ir patapšnojo merginai per petį. – Kitą sykį gal protingiau rinksiesi draugą.

Šelė užvertė akis ir tuoj susiraukė iš skausmo.

– Kito sykio nebus… bent jau artimiausiu metu.

Ketė papurtė galvą.

– Niekada nesakyk „niekada“, vaikeli. – Ji žvilgtelėjo į greitkelį. – Štai ir Vilsonas atvažiuoja.

Šelė atsistojo ir ėmė delnais lyginti savo marškinėlius.

– Atrodau baisiai, – pratarė ji.

Ketė nusišypsojo.

– Viskas gerai. Žinai, dabar aš gausiu pylos.

– Bet ne jūs dėl to kalta, – atsakė Šelė.

– Kai pakliūvu į bėdą, Vilsonas nebesugeba atsižvelgti į aplinkybes. Jis nori vienintelio dalyko – kad būčiau saugi, o aš vis įsiveliu į kokią nors bėdą.

Šelė atsiduso.

– Kaip tik tokio vyro aš ir ieškau.

Ketė nusijuokė.

– Ką tik sakei, kad daugiau su vyrais neprasidėsi.

Šelė žvilgtelėjo į ją šiek tiek sutrikusi, tada droviai šyptelėjo.

– Na, bent jau kurį laiką tikrai.

Tuo metu privažiavo Vilsonas. Ketė ir Šelė stebėjo, kaip jis išlipa iš automobilio. Kaip žmogus, dar ne visai sustiprėjęs po rimtų operacijų, jis judėjo greitai.

– Brangioji… Dieve gailestingas, kas nutiko? – kalbėjo Vilsonas paskandindamas Ketę savo meškiškame glėbyje.

– Viskas per mane, – ištarė Šelė.

Vilsonas buvo taip sutelkęs dėmesį į Ketę, kad kitą moterį pastebėjo tik tada, kai ši prakalbo. Tada atsisuko ir pamatęs jos veidą susiraukė.

Jis ilgai į ją žiūrėjo, paskui pasisuko į Ketę.

– Papasakok.

Ketė atsiduso.

– Viskas paprasta, tikrai. Pravažiavau pro paliktą automobilį, tada pamačiau ją, ėjo šalikele ir nešėsi lagaminą. O kai žvilgtelėjau į veidą, sustojau ir pasiūliau pavėžėti, supranti?

Vilsonas dar kartą nužvelgė Šelės veidą ir kiek aprimo.

– Kaip suprantu, tai nutiko ne per šią avariją? – pasitikslino jis.

Šelė atsiduso.

– Ne, pone.

Žvilgtelėjęs į Ketę Vilsonas linktelėjo.

– Tai labai gerai.

– Šitą avariją sukėlė Veinas, – pareiškė Šelė.

Vilsonas susiraukė.

– Veinas? Kas tas Veinas?

– Veinas Bedfordas. Jis yra… buvo… hm, aš su juo gyvenau pastaruosius dvejus metus.

– Ar tik ne Širlės Bedford jaunesnysis brolis?

– Taip, ji Veino sesuo. Pažįstate Širlę?

– Mudu drauge lankėme mokyklą. – Vilsonas parodė į Šelės veidą. – Čia jis tave išpuošė?

– Taip, pone.

Vilsono žvilgsnis tapo dar piktesnis.

– Kur jis dabar?

– Pakeliui į cypę, – atsakė Ketė ir pamatė, kaip Vilsonas prisimerkė.

– Tikriausiai praverstų su juo persimesti žodeliu, – atsakė Vilsonas.

– Tai šerifo darbas, – pareiškė Ketė ir parodė į kelią. – Atvažiuoja vilkikas, o aš nežinau, kur liepti jiems nuvežti mano automobilį.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – patikino Vilsonas. – Palik man šį reikalą.

– Su malonumu, – apsidžiaugė Ketė. – Mudvi su Šele palauksime tavo mašinoje. Tiesa… reikės ją pamėtėti iki autobusų stoties, kai važiuosime vykdyti tavo motinos pavedimų.

– Taip, gerai, – sutiko Vilsonas. – Ar tu tikra, kad galėsi tai atlaikyti?

– Man viskas gerai, – atsakė Ketė.

– Visa laimė, kad buvo oro pagalvės, – pridūrė šypsodamasi Šelė.

Ketė taip pat išsišiepė. Vilsonas nežinojo, kad ji pati pagreitino susidūrimą, o ji neketino jam to pasakoti.

– Taip. Oro pagalvės, – aidu pakartojo ji.

Vis dar šypsodamosi jos nuėjo prie Vilsono automobilio.

Autobusų stotis buvo tikras apgalvotos netvarkos pavyzdys. Vilsonas įsuko į aikštelę.

Šelė jau ketino lipti iš automobilio, bet Ketė ją sustabdė.

– Palydėsiu tave, – pasakė ji.

– Ačiū, ponia, nereikia, – spyrėsi Šelė.

Tačiau Ketė neklausė. Ji išlipo ir nuėjo paskui Šelę prie stoties durų. Prie bilietų kasos Ketė žengė į priekį.

– Kiek kainuoja bilietas į vieną pusę iki Sietlo?

Kasininkė surinko kompiuterio klaviatūra norimą miestą ir Šelė apstulbusi išpūtė akis.

– Man per brangu, – pasakė ji.

– Gal tau ir brangu, o man ne. – Ketė išsitraukė iš užpakalinės kelnių kišenės kredito kortelę.

Šelė negalėjo patikėti, kad Ketė moka už bilietą, ir jos akys pasruvo ašaromis. Patikrinusi maršrutą Ketė ištiesė jai bilietą.

– Autobusas išvažiuoja po pusantros valandos, – pasakė Ketė ir išėmusi iš savo piniginės grynuosius atidavė Šelei. – Prisireiks, kol susirasi darbą. Netikėk tais, kurie žadės lengvus pinigus. Neverta, – pridūrė ji.

Šelė karštai apkabino Ketę, paskui priglaudė į saują sugniaužtus pinigus sau prie krūtinės.

– Oi, patikėkite manimi. Aš ne iš tų, kurie krečia pokštus. Sunkaus darbo nebijau, grąžinsiu jums pinigus.

– Nereikia grąžinti, – atsakė Ketė. – Bet jeigu pasitaikys proga, kada nors galbūt padėsi kitam žmogui, kaip aš padėjau tau.

Šelė mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos.

– Aš taip ir padarysiu. Pamatysite. O Dieve… net nesapnavau išeidama šįryt iš namų su lagaminu rankoje, kad mano svajonė išsipildys.

– Taigi, ir aš visai neseniai supratau, kad niekada nevėlu keisti savo gyvenimą. Tik… būk atsargi, Šele Grin, – perspėjo ja Ketė.

– Būsiu, – pažadėjo Šelė ir pridūrė: – O jūs mėgstate rizikuoti. Gal ir jums vertėtų būti truputį atsargesnei.

Ketė nusišypsojo.

– Žinoma.

Tada ji nuėjo per vestibiulį ir prie durų pamatė Vilsoną, kuris stovėjo susikryžiavęs rankas ant krūtinės ir kvailai šypsojosi. Ji stabtelėjo šiek tiek sutrikusi, kad jis viską matė.

– Ir seniai tu čia stypsai?

– Pakankamai ilgai, kad suprasčiau, jog mano moteris ne tokia jau kieta, kaip iki šiol maniau.

– Aš tik…

Jis papurtė galvą ir prisitraukė ją į glėbį.

– Neprivalai man nieko aiškinti. Beje, noriu, kad žinotum: aš labai tavimi didžiuojuosi.

– Tikrai?

– Taip.

Ketė atsiduso, apsivijo rankomis Vilsonui aplink kaklą ir karštai jį pabučiavo, dėkinga, kad yra gyva ir gali tai padaryti. Kai ji galiausiai atsitraukė, pastebėjo jo akyse pažįstamą spindesį.

– Pasitaupyk tai vėlesniam laikui, – pasakė ji.

Saulės spindulys blykstelėjo auksiniame žiede ausyje, kai jis palenkė galvą norėdamas jai pašnibždėti:

– Tau bus nelengva.

Ketė išsisuko iš jo rankų, mirktelėjo ir mikliai paplekšnojo jam per užpakalį, priversdama Vilsoną nusišypsoti.

– Judam, – paragino ji. – Tavo motina lauks pirkinių, o man reikia susirasti bankomatą. Ką tik visus savo pinigus atidaviau nepažįstamai merginai.

Džimis Frenksas ramstė sieną prie „Angelų misijos“ durų ir laukė, kada pradės dalyti maistą. Farai vakar suėmė jį girtą už viešosios tvarkos pažeidimą, o išleido mažiau nei prieš valandą. Kai kunigas, stovėjęs šalia blaivyklos, sugriebė jį už rankos ir ėmė melstis už jo nemirtingą sielą, Džimis taip sutriko, kad tik stovėjo ir klausėsi jo.

Tai priminė jam vaikystę Horni Tode, Teksaso valstijoje – jiems su broliu Hjustonu ir motina sėdint bažnyčioje, Baksteris Mastersas siuntė prakeiksmus rytų Teksaso tikintiesiems. Gatvės pamokslautojo žodžiai tada įstrigo Džimiui taip giliai, kad jis nusprendė ieškoti ne kokio metamfetamino prekeivio, o misijoje maisto.

Taigi jis laukė stebėdamas, kaip atėję žmonės stoja į eilę prie maisto išdavimo stalo, ir galvojo, ką veiks atgavęs jėgas – kaip suras Vilsoną Makėjų ir nuritins jam nuo pečių galvą.

– Būk pasveikintas, broli. Ar atėjai su mumis pavalgyti?

Džimis nužvelgė mažą sudžiūvusią moterytę, kuri sunkiai vilko kojas pasiremdama į vaikštynę su geltonais teniso kamuoliukais vietoj ratukų.

– Taip, ponia, atėjau pavalgyti, – atsakė Džimis, tada pamatė rankinę, kabančią jai ant rankos. – Gal leisite man palydėti jus iki stalo?

Senutė nušvito.

– Dėkui tau, broli.

– Nėra už ką, – sumurmėjo Džimis ir nuvedė ją prie artimiausios kėdės. Kai tik gaus pavalgyti, dings iš čia… o desertui turės amfos, kurios nusipirks už senės rankinėje rastus pinigus.

Luisas Montoja pakeitė kūno padėtį ir atsirėmė kriminalistikos laboratorijoje į stalą. Jis jau apžiūrėjo viską, ką policija buvo radusi sudegusiame name. Teismo ekspertas per skrodimą aptiko palaikuose keletą šautinių žaizdų, tačiau liepsna buvo tokia smarki, kad nepavyko rasti nė vienos kulkos, tik porą tūtelių.

Šiuo metu Montoja buvo sutelkęs dėmesį į dėžės prieš save turinį. Joje buvo daiktai, kuriuos kriminalistai rado Solomono Tutuolos automobilyje. Tik tie aukos daiktai išliko nesudegę. Montoja tikėjosi tarp jų rasti ką nors, kas leistų sugriebti siūlo galą – gal užuominą apie galimą bendrininką. Juk pinigų prikimštas lagaminėlis turėjo iš kur nors atsirasti, o be to, kas gulėjo ant stalo, nebuvo nieko.

Tai buvo įprasti daiktai, kuriuos galima tikėtis rasti automobilyje. Dėtuvėje aptikti keli paketėliai popierinių degtukų. Vienas iš kavinės Nuevo Larede, kitas iš kavinės Ostine, Teksaso valstijoje. Nė vienas iš jų nesakė nieko daugiau, tik tai, kad Tutuola tose kavinėse nežinia kada lankėsi.

Buvo sauja monetų: keli pesai, keli amerikietiški centai. Teksaso žemėlapis ir pustuzinis atvirukų iš įvairių vietų Tichuanoje. Ant jų nebuvo nieko parašyta. Kas žino, kodėl toks vyras kaip Tutuola sumanė pirkti atvirukus? Žiūrint į Tutuolos nusikaltimų sąrašą sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų su kuo nors nuoširdžiai susirašinėti.

Montoja priėjo prie kelioninio krepšio. Per kelias akimirkas suprato, kad daiktai jame niekada nepriklausė aukai. Tie drabužiai turėjo tikti maždaug metro aštuoniasdešimt ūgio vyrui, sveriančiam kiek daugiau nei aštuoniasdešimt kilogramų. Pagal teismo eksperto išvadas ir apie Tutuolą surinktus duomenis jis svėrė apie šimtą trisdešimt kilogramų ir buvo kone dviejų metrų ūgio. Montojos širdis ėmė plakti tankiau. Gal tai pirma užuomina ieškant bendrininko.

Jis išvertė kišenes, patikrino visas etiketes ieškodamas pavardės. Nerado nieko, tik vidinėje švarko kišenėje aptiko Marko Preslio, „Preslio padargų“ savininko Dalase, Teksaso valstijoje, vizitinę kortelę.

Montoja susiraukė. Kažkur girdėta pavardė ir įmonės pavadinimas, bet negalėjo prisiminti, ar buvo apie ją girdėjęs, ar skaitęs, juo labiau nežinojo, ką ši įmonė veikia.

Po kelių minučių jis baigė apžiūrą. Užsirašęs įmonės pavadinimą ir telefoną viską padėjo atgal į įkalčių spintą ir nuėjo prie savo stalo. Pirmiausia nusprendė pasiskambinti į „Preslio padargus“. Bet kai paprašė pakviesti Marką Preslį, kitame linijos gale stojo iškalbinga tyla.

– Alio? Ar jūs mane girdite? – paklausė Montoja.

– O taip. Atsiprašau. Hm… Pono Preslio čia daugiau nėra. Ponia Presli dabar vadovauja įmonei. Aš jus sujungsiu.

Luisas Montoja didžiavosi savo gebėjimu perprasti žmones. Jis žinodavo, kada jie meluoja, o kada ką nors nutyli. Šį kartą kaip tik ir buvo antrasis atvejis.

Po kelių akimirkų ragelyje pasigirdo balsas.

– Aš Penė Presli. Kuo galiu būti naudinga?

– Ponia Presli, mano vardas Luisas Montoja. Esu Žmogžudysčių skyriaus detektyvas iš Čihuahua Meksikoje ir tiriu mirties aplinkybes vyro, vardu Solomonas Tutuola. Tarp jam priklausiusių daiktų buvo Marko Preslio iš „Preslio padargų“ vizitinė kortelė, bandau išsiaiškinti, ar jie galėjo pažinoti vienas kitą.

Jis išgirdo aštrų įkvepiamo oro garsą, paskui kažkokį šnypštimą, galiausiai pasigirdo atsakymas, kurio Montoja negalėjo tikėtis.

– Dieve! Aš ne tik kad nepažįstu žmogaus tokia pavarde, bet per pastaruosius kelis mėnesius supratau, jog nepažįstu net žmogaus, už kurio buvau ištekėjusi. Markas kalėjime, laukia, kol jam bus įvykdyta mirties bausmė už savo nėščios meilužės nužudymą. Turbūt neverta nė sakyti, kad mudu išsiskyrėme. Siūlau jums visų bjaurių smulkmenų paklausinėti Dalaso policijos departamento pareigūnų.