Читать книгу Kai dingo balandžiai - Софи Оксанен - Страница 1

Vakarų Estija, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga, 1948-ieji

Dar sykį nuėję prie Rozalijos kapo, padėjome pievų gėlių ant mėnesėto velėnos kauburėlio, tyliai pastovėjom abipus puokštės. Nenorėjau, kad Judita išeitų, nenorėjau jos paleisti, todėl ryžausi balsiai ištarti tai, ko tokiomis aplinkybėmis nevalia sakyti:

– Mudu daugiau niekada nebesusitiksim.

Girdėjau, kaip mano žodžiuose girgžtelėjo žvyras, jos akys pritvino ašarų, jos ašaros dažnai pakirsdavo man kojas ir mano blaivų protą paversdavo tošine valtele, kurią lengva įlinguoti. Dabar ašaros vilnimis ritosi jai iš akių kertelių. Galbūt norėjau sumažinti savo sielvartą ir todėl kalbėjau atžariai, galbūt paprasčiausiai norėjau būti šiurkštus, kad kelionėje ji galėtų keikti mane ir mano storžieviškumą, o gal staiga pasigedau paskutinio įrodymo, kad ji nenori išvykti, – aš vis dar nebuvau tikras dėl jos širdies kelių, nors mudu tiek išgyvenome kartu.

– Tu gailiesi prisiėmęs visa tai dėl manęs, – sukuždėjo Judita.

Jos įžvalgumas mane išgąsdino, sutrikęs pasikasiau sprandą. Vakare ji dar spėjo apkirpti man plaukus, jų pribyrėjo už apykaklės, kuteno.

– Nieko, aš suprantu, – pridūrė ji.

Nepaneigiau jos žodžių, nors galėjau. Vis dėlto aš netikėjau, kad be Juditos, nelauktai atsiradusios globotinės, miške būčiau ką daugiau nuveikęs. Vyrai davė suprasti, kad būčiau. Kai išgirdau, jog rusams priartėjus ji pabėgo iš Talino į Armių ūkį, man nebeliko kitos išeities, tik paslėpti ją miške. Armių ūkiu negalėjom pasikliauti, miške buvo saugiau. Judita buvo kaip sugauta paukštė saujoje, sužeistu sparnu, sunkios būklės, ištisas savaites krečiama nervų karštinės. Tik mūsų felčeriui žuvus per kautynes, vyrai sutiko, kad ponia Vaik mums padėtų, mums ir Juditai. Taigi man ir vėl pavyko ją išgelbėti, bet paskui, kai ji žengs boluojančiu priešais mus keliu, aš jau nebegalėsiu jos apginti. Vyrai iš tikrųjų teisūs: moterų ir vaikų vieta namuose. Judita turi pargrįžti į miestą. Mus juosęs pantis atsivijo ir miško apsauga sumenko. Vogčia stebėjau jos veidą: Juditos žvilgsnis buvo nukreiptas į kelią, kuris jos laukė, lūpos praviros, ji iš visų jėgų traukė orą į plaučius ir jos iškvėpimas vertė mane suabejoti dėl savo sprendimo.

– Taip visų geriausia. Mums visiems. Sugrįši į tą gyvenimą, iš kurio atėjai, – tariau.

– Jisai jau nebe toks. Niekuomet nebebus, koks buvęs.