Читать книгу Kai dingo balandžiai - Софи Оксанен - Страница 11

„Mūsų tikslas yra iškelti aikštėn užjūrio fašistinių grupuočių kėslus reabilituoti hitlerinius okupantus ir jų parankinius.“

Estijos valstybė ir tauta Antrajame pasauliniame kare. Laikraštis „Kodumaa“ (Gimtasis kraštas), 1964.

Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji

Viršum lubų girgždeno žingsniai. Girgždesys viršutiniame aukšte judėjo ten, kur stovėjo komoda, nuo komodos prie lango, nuo lango prie drabužinės ir nuo drabužinės vėl prie komodos. Draugo Partso žvilgsnis, įtemptas, sausas, be menkiausio mirktelėjimo, judėjo lubomis. Tarpais buvo girdėti, kaip žmona atsisėsdavo, kėdės kojos raižė grindis, garsas – Partsui galvą. Jisai pirštų galais suspaudė drėgnus smilkinius, jų tvinkčiojančias kraujagysles, tačiau žmonos šlepetės nestabtelėjo, o garsas urbino grindų lentas, girgždėdamas storame šviesiai rudų dažų sluoksnyje ir išsiskirdamas iš lubų tinko, čiuopdamas jo įtrūkius ir keldamas nepakeliamą triukšmą, neleidžiantį Partsui imtis darbo.

Kai laikrodžio švytuoklė išmušė vienuolika, miegamojo lovoje sugergždė spyruoklės ir kiek barkštelėjo. Paskui – tyla.

Draugas Partsas įsiklausė. Lubų perdanga nesiūbavo, jos linija ties lubų apvadu buvo lygi, lempa viršuje liovėsi vogčia judėti.

Tyla tebetvyrojo.

Tos akimirkos Partsas ilgėjosi visą dieną, laukė kantriai ir tarpais tirtėdamas iš įniršio. Vis dėlto laukimas buvo kupinas ekstazės ir sproginančio užsidegimo, kurį jis dabar ypač retai pajusdavo.

Rašomoji mašinėlė laukė. „Optimos“ metale spindėjo švelni lubų šviesa, klavišai žėrėjo. Draugas Partsas timptelėjęs ištiesino vilnonį megztinį, atpalaidavo riešus ir taisyklingai pasidėjo rankas, tarytum būtų ketinęs pradėti koncertą, dėl kurio bilietų žmonės nuolatos pešėsi. Tai bus populiarus kūrinys, viskas įeis į vėžes. Nors draugas Partsas turėjo pastebėti, kad visada, kai tik jis atsisėsdavo prie savo darbo stalo, marškinių apykaklė susitraukdavo visu numeriu.

Ant volelio gulėjo praėjusį vakarą įpusėtas puslapis kartu su kalke. Partso riešai jau buvo pasirengę ir pakilo aukštyn, bet vis dėlto jis atitraukė rankas ir nuleido jas ant kelnių kanto. Žvilgsnis susitelkė į žodžius popieriuje, jis porą kartų pusiaukužda juos perskaitė, paskanavo ir pagyrė perskaitytą tekstą. Pasakojimo būdas net dabar atrodė naujoviškas, apykaklė kiek atlėgo. Pagyvėjęs jis stvėrė pirmą rankraščio puslapį ir nuėjęs į vidurį kambario vaizdavosi, kaip jis skaitys didelei auditorijai pirmąją pastraipą: Iš tiesų neįtikėtina, ką Estijoje galėjo padaryti nusikalstamos jėgos, kokius baisius nusikaltimus jos vykdė! Šio tyrimo puslapiuose atskleidžiami fašistiniai sąmokslai ir siaubingos žudynės. Pateiksime jums medžiagą, įrodančią nežmoniškus kankinimų būdus, kuriuos Hitlerio parankiniai taikė džiaugdamiesi ir sadistiškai mėgaudamiesi. Šis tyrimas šaukiasi teisingumo, ir todėl po vieną išvilksime dienos švieson nusikaltimus, kurių tikslas buvo sunaikinti tarybinius piliečius.

Pastraipos gale draugui Partsui ėmė stigti žado, pats tekstas irgi atėmė kvapą, ir jis manė, kad tai geras ženklas. Pradžia visuomet būna pati svarbiausia, pradžia turi būti išraiškinga ir žavinti. Toks ir buvo šis tekstas, jis atitiko Kontoros reikalavimus. Knyga turėjo iškilti kitų darbų, nagrinėjančių fašistinę okupaciją, fone. Jis turėjo trejetą metų – tiek Kontora jam skyrė parengiamajam tyrimui atlikti ir knygai parašyti. Tokio didelio pasitikėjimo pareiškimas buvo išskirtinis gestas, netgi nauja „Optima“ jam buvo duota į namus, ant nuosavo rašomojo stalo, tačiau kalbama juk buvo ne apie mažą propagandinę brošiūrą arba skirtą jaunimui lektūrą tautų draugystės tema, ne apie rašomą vaikams pamokančią pasakų knygą, o apie kūrinį, kuris pakeis pasaulį, – ir apie didžiąją Tėvynę, ir apie Vakarus. Taigi pradžia ir turėjo užgniaužti kvapą.

Tai buvo draugo Porkovo mintis, o draugas Porkovas – praktiškas žmogus, todėl jam patiko knygos ir jų metodinis taikymas. Knygų pirkėjai juk gražiai padengdavo sąnaudas. Dėl tos priežasties Porkovas mėgo ir filmus, tačiau jie nebuvo Partso amplua, o štai kalbinė raiška buvo, ir Porkovo žodžiai nepasitikėjimo savimi akimirkomis visad teikdavo šilumos, nors Partsas suprato, kad Porkovas paprasčiausiai norėjo jį prisivilioti; draugas kapitonas užduočiai vykdyti pasiūlė Partsą, nes geresnio kalbos kerėtojo jis nepažinojo.

Akimirka, kai jam pranešė apie tą reikalą, buvo nuostabi. Juodu sėdėjo konspiraciniame bute, kaip ir per kassavaitinį susitikimą, ir žiūrinėjo, kokios būklės yra Partso susirašinėjimo tinklas, ir Partsas nė nujausti negalėjo, kad Porkovas buvo surezgęs jam kitą planą. Kad Maskvoje Partso byla jau buvo apsvarstyta ir duotas sutikimas. Kad po akimirkos kitos jo prioritetas bus ne platus susirašinėjimo draugų tinklas Vakaruose, o visiškai kas kita. Įpusėjus pokalbiui draugas Porkovas netikėtai tarstelėjo, kad dabar būtų tinkamas metas. Kai Partsas kiek nustebęs paprašė jį patikslinti, Porkovas atsakė:

– Pats metas jums, drauge Partsai, tapti rašytoju.

Jam davę didžiulį avansą, tris tūkstančius rublių. Pusė jo atiteks Porkovui, nes tas atliko už jį dalį darbo, parinkdamas medžiagą, iš kurios gims kūrinys. Medžiaga dabar užrakinta Partso sekcijoje: du pilni krepšiai fašistinę okupaciją tiriančių knygų, tarp jų ir išleistų Vakaruose, neskirtų tarybinių žmonių akims. Partsas skubriai peržiūrėjo medžiagą, iš kūrinių ir jam duotų instrukcijų padarė ne vieną išvadą. Jo knyga turi parodyti, kad Tarybų Sąjungai be galo rūpi išaiškinti hitlerinius nusikaltimus žmonijai, net uoliau už Vakarų valstybes. Tai buvo atsvaros taškas, taigi galima tikėtis, kad Vakarų pasaulyje sklido ir priešingų nuomonių. Kadangi prie žodžių „Tarybų Sąjunga“ reikėjo kuo dažniau pridurti epitetus „teisinga“ ir „demokratiška“, Vakarų valstybės, ko gero, tikrai nemanė Tarybų Sąjungą esant tokią.

Antrąją pagrindinę ašį akivaizdžiai sudarė estų išeivija, didžiąją dalį Partso gautos medžiagos buvo parašę mitriai valdantys plunksną emigrantai. Politinis biuras turbūt nerimavo dėl jų erzėjimo, antitarybinių pasisakymų, tėvynės juodinimo. Ir kadangi tai kėlė rūpesčių Maskvai, buvo imtasi priemonių, atėjo metas atsakomajam smūgiui. Net pats Partsas nebūtų gebėjęs sumanyti geresnės priemonės: taip pasireikšti emigrantų aplinkoje, kad tai Vakarų akyse paverstų juos nepatikimais. Kai estų nacionalistams būdingas fašizmas bus išvilktas dienos švieson, visi tėvynės išdavikai bus grąžinti Tarybų Sąjungai ant padėklo, nes Vakaruose niekas nenori suteikti prieglobsčio fašistams, nusikaltėlius būtina atiduoti teisti. Niekas daugiau neklausys estų išeivijos skundų ir kreipimųsi, niekas nedrįs jų viešai remti, tai bus suprantama kaip fašizmo rėmimas, Estijos egzilinė vyriausybė pavirs fašistinių atmatų slaptąja draugija. Netgi įrodymų nereikėtų, gana pasėti įtarimus. Tiktai užuomina, tik kuždesys.

– Aiškus dalykas, galite iš savo patirties pridėti šį bei tą pikantiško, – pridūrė Porkovas, pranešęs Partsui apie jo naują užduotį. Jie niekuomet anksčiau nesikalbėjo apie Partso praeitį, tačiau Partsas suprato užuominą, nebuvo jokios prasmės slėpti priežasčių, dėl kurių jį išvežė į Sibirą. Dabar tos priežastys virto nuopelnais, kiekvienas Stafanio saloje žengtas žingsnis nešė jam naudą, patvirtindamas jo nuovokumą.

– Be jūsų pagalbos mums nebūtų pavykę taip veiksmingai sunaikinti tų nacionalistinių kenkėjų. Tokių dalykų mes neužmirštame, drauge Partsai, – dėstė Porkovas.

Partsas gurktelėjo. Nors tai sakydamas Porkovas davė suprasti, kad tomis temomis su juo galima laisvai šnekėtis, Partsas ne ypač norėjo pradėti tokios kalbos, nes tai kartu ir kompromitavo jį. Vis dėlto Porkovas pageidavo tęsti temą, ir Partsas lūpų kertelėse išspaudė šypseną.