Читать книгу Kai dingo balandžiai - Софи Оксанен - Страница 9

Viešbučio „Centrum“ kambaryje sklido Rotušės aikštės šurmulys, liemeningą Edgaro atvaizdą veidrodyje, įtaisytame tamsios medienos spintoje, rėmino automobilių signalai ir pardavinėjančių laikraščius berniukų šūksniai. Jis atsidėjęs kruopščiai pakėlė ranką, suskaičiavo iki trijų, nuleido ranką ir pakartojo tą patį judesį, skaičiuodamas iki penkių ir septynių, patikrino pakeltos rankos kampą, ar ranka buvo gana tiesi, o balsas, ar balsas ganėtinai žvalus? Ar jis įsidėmės atstumą, kurį reikia išlaikyti sveikinantis? Bendraudamas su vokiečiais, su kuriais buvo užmezgęs ryšius, jis nenaudojo jų pasveikinimo, susitikimai būdavo neoficialūs ir turėdavo likti nepastebėti, taigi dabar jo laukė nauja situacija ir jam nežinomas protokolas, ranką gali suimti mėšlungis, ji gali ir šiaip sudrebėti. Jis jau buvo spėjęs slapčiomis kiek pasimankštinti miške ir nuo pat pradžių dėjosi į galvą, kad Egertas Fiurstas buvo kairiarankis. Todėl, be abejo, pasveikinimas bus ne visai tvirtas, mostas iš peties lėtesnis. Pavardė jam atėjo galvon Stafanio saloje, kai jie rengėsi sugrįžti į raudonųjų okupuotą Estiją ir jis turėjo kurpti vaikinams sovietinius pasus. Tuomet jis prisiminė Petrograde estų šeimoje gimusį Egertą Fiurstą, Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų kolegos vaikystės draugą. Vargu ar būtų radęs tobulesnį asmenį savo sumanymams vykdyti: užsienyje buvo neįmanoma patikrinti Egerto biografijos ir turbūt jis nesusidurs gatvėje kaktomuša su šio šeima. Edgarui tereikėjo stengtis nutylėti savo giminę – ir mokytis nereaguoti į Edgaro vardą, Egertas buvo gana panašu į Edgarą, visuomet galės pasiteisinti, kad blogai nugirdo. Tasai jam nepažįstamas žmogus gal ir nebūtų taip aiškiai išniręs iš atminties, jeigu kolega nebūtų itin sunkiai išgyvenęs dėl savo bičiulio mirties nuo tuberkuliozės ir Edgaras nebūtų pasisiūlęs palaikyti jam draugiją daugelį vakarų, skirtų seniems laiškams ir vaikystės prisiminimams. Braižo išlinkius ir trūkčiojimus buvo nesunku nukopijuoti, priverstinai tapusio dešiniarankiu kairiarankio išskirtinumus jis savo ruožtu išmanė jau nuo gimnazijos laikų. Ramindamas įtemptus nervus kambarių patarnautojo atneštu biskvitu, Edgaras mintyse dėkojo Voldemarui, kuris ruošdamas namų darbus dažnai prašydavo Edgaro pagalbos. Jis prisiminė Voldemaro minas ir gestus, kaip negrabiai jis laikė šakutę, prisiminė prie kairės rankos pritvirtintą milžinišką kumštinę, neleidžiančią jam slapčiomis naudotis ranka. Apie tai sklido ne viena pašaipi dainuška. Kairiarankio judesių pratybos, aišku, buvo neišvengiamos, tačiau sėkmę lemia kaip tik nežymūs dalykai. Registruodamasis viešbutyje Edgaras visų pirma čiupo parkerį kairiąja, o tik paskui dešiniąja ranka, juokdamasis iš savo senų įpročių, mestelėjo registratorei juokelį, anekdotų apie kairiarankius juk gana, ir paimdamas savo išlygintą kostiumą kaire ranka ištiesė kambarių patarnautojui padorius arbatpinigius.

Edgaras nulaižė nuo kairės rankos pirštų kremines biskvito puošmenas ir toliau mankštinosi priešais spintą. Jis jautėsi patenkintas savo naujuoju „aš“ – pastaraisiais metais kaip tik deramai suaugo, jau nebe koks vaikėzas. Vienas Stafanio saloje buvęs vaikinas įsidarbino Talino miesto tarybos biure, keletas jų buvo ten ar šen įsitaisę šiokį tokį vardą. Edgaras neketino tenkintis menkesniu. Anaiptol.

Dar valandėlę pasimankštinęs, jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir peržiūrėjo popierius, kuriuos netrukus turės nešti į Tenismeję, saugumo policijos štabą. Su laikraščiu „Jaunųjų balsas“ bendradarbiavusių komunistų sąrašas buvo užbaigtas, tai pareikalavo nemažo triūso. Kalėjimuose ir Vidaus reikalų liaudies komisariato skyrių rūsiuose lavonai buvo rasti ir be jo pagalbos, tačiau SS unteršturmfiurerį Mencelį taip pat labai nudžiugino kiti Edgaro gauti adresai, kur raudonieji buvo pakasę nužudytuosius. Vidaus reikalų liaudies komisariate dirbusių kolegų sąrašą Edgaras jam buvo perdavęs dar restorane „Klaus Kurki“.

Edgaras paskutinį kartą matė Mencelį Helsinkyje, per mokymus Stafanio saloje, ir todėl, kad ir buvo rimtai pasirengęs, pasimatymas kėlė jaudulį. Nors, logiškai mąstant, mokymų dalyvių biografijos anksčiau ar vėliau buvo patikrintos, netikėtai čia išdygęs pernelyg daug žinantis SS unteršturmfiureris Mencelis Edgarą pirmiausia gerokai išgąsdino. Bet, galimas dalykas, vokiečiai ieškojo kaip tik tokio žmogaus. Mencelis jau buvo spėjęs palaiminti Edgaro susikurtą naują elegantišką įvaizdį ir pažadėjęs, kad saugos paslaptį, juk juodu buvo geri draugai, o Vokietija nenori netekti šaunaus vyro. Edgarui teko tuo pasitenkinti. Jam pakako sumanumo versle, Mencelis greičiausiai manė jo duomenis esant reikalingus, bet vis dėlto Edgaras susimąstė, kokius planus tas žmogus rezga jo atžvilgiu. Jų tikrai būta, ir Edgaras dar nežinojo, kiek ilgai užteks jo žinių. Rūpestis dėl tinkamo pasveikinimo pasirodė bergždžias. Niekas štabe nepratrūko juoktis, iš veidų nebuvo matyti nė menkiausio pyktelėjimo. Mencelis mostelėjo Edgarui sėstis, priešais jį sėdėjo nepažįstamas berlynietis civiliniais drabužiais, iš kurio elgsenos kažin kaip buvo matyti, kad jis ką tik atvyko čionai, į tolimą Ostlando užkampį. Galbūt įspūdis susidarė iš to, kaip vyras apžiūrinėjo kabinetą ir Edgarą, ar kaip atsisėdo ant kėdės, tarsi jam būtų buvę sunku patikėti, kad net šioje karo lauko Dienststelle4 galima aptikti padorių biuro baldų.

– Seniai nesimatėm, pone Fiurstai. „Klaus Kurki“ buvo be galo maloni vieta, – tarė Mencelis.

– Labiausiai džiaugiuosi aš, – atsakė Edgaras.

– Iškart einu prie reikalo. Laukiama mūsų ataskaitos žydų klausimu. Suprantama, jau esam sukaupę užtektinai duomenų, bet jūs, pone Fiurstai, geriau išmanote vietos aplinkybes. Kaip galvojate, ar baltai čia gerai suvokia žydų keliamą grėsmę?

Stojo nesmagi akimirka, Edgaras jautė, kaip džiūsta burna. Buvo aišku, kad jis netinkamai pasirengė susitikimui. Nors buvo apmąstęs daugybę įmanomų gvildenti temų, jis nebuvo pasiruošęs jokiam panašiam klausimui. Vyras civiliniais drabužiais laukė atsakymo, jis vis dar nebuvo prisistatęs. Edgarui atrodė, kad vyriškis nesigaudo, kodėl reikia eikvoti laiką klausantis lėtakalbio svarstymų, vaikinas tikėjosi, kad turės galimybę greitai perduoti aplanką su popieriais. Mencelis tyrinėjo savo nepriekaištingai atrodančius nagus, iš jo pagalbos nelauk.

– Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu gerai susipažinęs su padėtimi Lietuvoje ar Latvijoje, – užsikirsdamas sugebėjo išspausti Edgaras. – Estai labai skiriasi nuo lietuvių ir latvių. Ta prasme apibūdinimas „baltai“ yra kiek klaidingas.

– Tikrai? Estai yra rytinių baltų ir šiaurinių rasių mišinys, – pastebėjo nepažįstamas vokietis.

Mencelis jį pertraukė.

– Gal pastebėjote, kad estai kur kas šviesesnio gymio. Taigi šiaurinė rasė vyrauja. Ketvirtadalis estų priklauso grynai šiauriečiams.

– Ir daugiau mėlynakių, taip taip, mes pastebėjome tą teigiamą savybę, – pridūrė vyras civiliniais drabužiais.

Pokalbį nutraukė dar vienas netikėtai įžengęs į kambarį vokietis, matyt, senas berlyniečio pažįstamas. Edgaras valandėlę buvo paliktas, jis stengėsi išnaudoti akimirką, galvodamas, ką pasakyti, kaip elgtis. Bolševikų sąrašo negana, nors kaip tik tuo Mencelis domėjosi Helsinkyje. Edgaro lūkesčiai nepasitvirtino. Jo niekuomet nebepakvies grįžti, jo karjera neims kilti. Įsigilinęs į savo asmenines problemas jis neteko nuovokos ir buvo tikras, kad visiškai pakaks, jei jo kišenėje krebždės Ausweisas5, išduotas Egerto Fiursto vardu. Juodu ėmė nagrinėti Baltijos rasių ypatumus ir reichsministro Rozenbergo veikalų svarbiausią idėją, tad Edgaras rengėsi įsitraukti į pokalbį. Jam nors užteko proto iškalti reichsministro kūrinių pavadinimus – „Die Spur des Juden im Wandel der Zeiten“6 ir „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“7, ir kaip tik tada, kai jis ėmė būgštauti, kad jo ims klausinėti ko nors iš jų turinio, svečiai aiškiai pradėjo varginti Mencelį. Edgaras nuslėpė palengvėjimą, sudėtingesnių rasinių klausimų jis vis dėlto nebūtų įveikęs. Dabar tereikėjo išlaikyti blaivų protą. Kitam susitikimui jis pasirengs geriau, susiras reichsministrą pažinojusius žmones, bendraklasius, gimines, kaimynus iš Vana-Posti gatvės, kolegas iš Gustavo Adolfo gimnazijos. Jis ras ką nors, kas žino, koks žmogus buvo Alfredas Rozenbergas ir kokius ketinimus puoselėjo savo gimtosios šalies atžvilgiu. Jeigu išmoks mąstyti kaip Rozenbergas, jis supras, kokios informacijos vokiečiai tikisi iš jo, kokie jų interesai. Jo smegenys jau karštligiškai krutėjo, vartydamos galvoje sukauptą archyvą, ieškodamos tinkamų asmenų, bet ko, kas pažinotų arba galėtų pažinoti žydus, pabėgusius nuo pogromų iš Vokietijos Estijon, arba Baltijos vokiečius, evakuotus Vokietijon, tačiau Sovietų Sąjungai pasitraukus grąžintus į Estiją. Jų čia ne taip daug.

Mencelis žengtelėjo prie durų, duodamas suprasti, kad vizitas eina į pabaigą.

– Ar galėčiau jus dar sutrukdyti, prašom čia, į kabinetą, – jis mostelėjo Edgarui eiti kartu.

Koridoriuje Mencelis atsiduso:

– Pone Fiurstai, ar jums pavyko gauti tuos duomenis, kurių jūsų prašiau? Aš labai laukiau jūsų sąrašo.

Edgarui taip palengvėjo, ir tik eidamas pro duris pamatė, kad laiko aplanką ne toje rankoje – dešinėje. Mencelis, regis, nepastebėjo Edgaro sumišimo, jis sutelkė dėmesį į gautą sąrašą. Edgaras prasižiojo, kvėpdamas daugiau oro.

– Politinė policija B4 yra puiki tarnyba, linkiu sėkmės, pone Fiurstai. Už Talino ribų reikia tokių kaip jūs, Hapsalu Aussenstelle8 turi daug darbo. Pirmiausia eikite prisistatyti į Baterijos kalėjime esančią B4 referentūrą, ten gausite tikslesnių nurodymų.

– Pone SS unteršturmfiureri, ar galėčiau paklausti… – Edgaras kostelėjo. – Už ką tokia garbė?

– Reikšmingiausios bolševikų kuopelės jau likviduotos, tačiau jūs ir pats suprantate, kokia svarbi yra nuodugni dezinfekcija, kai turi reikalo su atspariu kenkėju. O jūs iš pagrindų pažįstate kenkėjus, pone Fiurstai, – Mencelis oriai apsisuko ant kulno ir sugrįžo į savo kabinetą, Edgaras liko stovėti vienas, šiaip ar taip, jam viskas pavyko.

Žengęs už Baterijos mūrų, Edgaras pajuto svaigstant galvą – jis buvo gyvas, skirtingai nei daugelis.

Jis tuoj pat vakare ims gilintis į žydų klausimą. Metrinės mūro sienos nuramdė tūkstančių nužudytųjų klyksmus, jos dvelkė vakarykšte ir būsima mirtimi, kuri nepaisė tautų, valdovų ar šimtmečių, bet koridoriuose aidėjo jo žingsniai, tikslingai einantys gyventi. B4 kontoroje jį sutiko maloniai, jis užpildė anketą su Egerto duomenimis ir Egerto braižu, pažįstamų veidų neišvydo, jautėsi esąs tinkamoje vietoje. Prieš pradedant darbą B4 Hapsalu skyriuje jam dar buvo leista aplankyti mamulę. Reikėjo rengtis ilgoms dienoms, ir tai kuo puikiausiai tiko Edgarui. Jis dar nežinojo, kaip viską paaiškins Rolandui. Būtų gerai prisikalbinti pusbrolį draugėn, vien todėl, kad Rolando biografija buvo tokia patikima, ir todėl, kad būtų gerai stebėti Rolandą, nes visada geriau turėti po akimis gana artimą žmogų. Be to, į kovą niekad nevertėjo eiti be užnugario. Rolandas buvo tylaus, bet patikimo būdo, ir todėl Edgaras nesirūpino, ar šis sugebės neprasitarti apie jo naująją asmenybę. Pusbrolis būtų galėjęs užduoti netinkamų klausimų jau tada, kai Edgaras, išėjęs iš Vidaus reikalų liaudies komisariato, patraukė pas jį. Edgaras prisipažino, kad įkliuvo paėmęs kyšį kaip nemokša, tai ėdė širdį. Tačiau Rolandas nepradėjo smalsauti, o pasiėmė jį kartu Suomijon. Jo veidas rodė tokį pat pakyrėjimą kaip tada, kai Edgaras įkliuvo Estijos pasienyje, kur jie abu ėjo karinę tarnybą, pardavinėdamas leidimus kirsti sieną. Rolandas gindamas jį sumelavo, paaiškino, girdi, jiems sakė, kad leidimai yra mokami, taip Edgaras išsisuko iš cypės. Jau tai, kad Edgaras buvo išmestas iš kariuomenės, Rolando manymu, buvo mamulei gana didelis smūgis, ir čia jis, aišku, buvo teisus. Galų gale, Rolando atžvilgiu prisiimta rizika davė naudos: be pusbrolio, jo rekomendacijų ir be Suomijos Edgaras nebūtų turėjęs patikimos anketos nei susitikęs Mencelio. Nekalbant apie tai, kad Rolandas klausė mamulės, Rozalija – Rolando, Rolando būsimoji uošvė – savo dukters, o mamulė – Edgaro, ir mamulė greitai išmoko jo naują vardą, nieko neklausinėdama. Mamulei pakako pažvelgti Edgarui į akis ir pamatyti, kad jos nejuokauja. Laimės valandėlėms gana ir to, kad sūnus grįžo gyvas iš mirties gniaužtų. Jam paprasčiausiai reikės įtikinti mamulę, kad dabar viskas gerai ir kad jis turi darbą. Egertui Fiurstui puikiai sekėsi. Jis jau sumąstys ir tai, kaip privilioti Rolandą savo draugėn. Jeigu pusbrolis jo neklausys, mamulė pati ras tinkamus žodžius, mamulė gali šnektelėti ir su savo būsima marčia. Be abejo, mamulė ir Rolandui linki kuo puikausios ateities.