Читать книгу Paslaptinga dama - Sophia James - Страница 1

Londonas, 1822-ųjų gegužė

Ešeris Velingamas, devintasis Karisbruko hercogas, stovėjo kampe su pobūvio šeimininku lordu Henšou ir stebėjo moterį, vieną sėdinčią netoli pakylos.

– Džekai, kas ji? – apsimestinai atsainiai paklausė Ešeris. Tiesą pasakius, pamatė ją vos įžengęs į svetainę. Retai kada graži moteris pokylyje vilkėdavo tokią paprastą suknelę ir sėdėdavo taip, lyg iš tikrųjų mėgautųsi savo pačios draugija.

– Ledi Ema Siton, Haveršamo grafienės dukterėčia. Atvyko į Londoną prieš šešias savaites, ir nuo tos dienos visas auksinis jaunimėlis stengiasi užmegzti su ja pažintį.

– Atvyko… iš kur?

– Turbūt iš provincijos. Akivaizdu, kad nesusidūrė su Londono stilistėmis. Man dar neteko matyti tokios šukuosenos.

Ešerio žvilgsnis nuslydo kupeta šviesių garbanų, sunkiai prilaikomų smeigtukais. Įtarė, kad šukuosena padaryta namuose ir gana prastai, saulės nuauksintos šviesios garbanos vertė nerimauti.

Žmonės jį retai nustebindavo. Ar sudomindavo.

Tačiau šiai drąsiai netinkamai apsirengusiai merginai pavyko atkreipti dėmesį. Šiaip ar taip, kuri moteris valgytų vakarienę mūvėdama pirštines ir nuo šilku pridengtų pirštų laižytų pyragaičio džemą.

Ji taip darė.

Ne, ji neknibinėjo maisto, kaip buvo pratusios moterys šiame kambaryje, o ėmė nuo padėklo, kurį padavėjas nešė pro šalį, ir gausiai prisikrovė visą lėkštę, tarsi nuo to būtų priklausęs jos gyvenimas. Tarsi praeis marios laiko, kol teks gardžiuotis kitu patiekalu, o galbūt gyvendama kokiame nors kaimelyje ji neturi užtektinai maisto ir sunkiai įstengia patikėti, kaip dosniai čia visko siūloma.

Ešeris matė, kaip kiti šnairuoja į merginą, ir truputėlį suirzo. Šnabždesiai dar labiau suošė, kai ji atsistojo: aukšta, liekna, apsivilkusi suknelę, geru coliu trumpesnę, nei leido padorumas, ir mažiausiai trimis coliais, nei diktavo dabartinė mada.

Ešeris girdėjo spėliones ir kuždesius, tačiau merginos jie, rodės, nepasiekia, ir nustebo, kodėl, po velnių, jam parūpo, bet ji kažkuo išsiskyrė. Tarsi ją būtų pažinojęs. Apėmė nepaaiškinamas bendrumo jausmas, ir jis niekaip neįstengė jo nusikratyti. Iš kur galėtų ją pažinoti? Ešeris pamėgino įžiūrėti jos akių spalvą, tačiau per tokį atstumą nepajėgė. Gręždamasis iškoneveikė Haveršamo grafienę už aplaidumą, kad nepasirūpino nei dukterėčios apranga, nei šukuosena ir paliko Emą Siton aplinkui ratus sukantiems aukštuomenės vilkams.

Kambarys buvo sausakimšas vyrų ir moterų, jie nestabtelėdami tauškėjo, o styginių kvarteto muzika vargiai nustelbė ūžesį.

Emeraldė susiraukusi atsisėdo ir užsimerkė, norėdama geriau įsiklausyti. Atrodė, kad čionykščiai žmonės nevertina muzikos, nesupranta, jog, tylai susiliejus su pustoniais, garsas sklinda lengviau, atsiskleidžia melodija.

Muzika buvo nepažįstama: linksmai vinguriuojantis angliškas motyvas. Ji beveik jautė lūpinę armonikėlę prie savo burnos, girdėjo tylias gaidas ošiančiose bangose. Plūstelėjo skausmingi prisiminimai apie Jamaiką.

Ne, nederėtų apie tai galvoti, – priminė sau dar labiau išsitiesdama kėdėje ir prisivertė apžiūrėti aplinkui besispiečiančią minią.

Kol kas tai – jos gyvenimas.

Anglija.

Emeraldė perbraukė pirštais ilgą šilkinę suknelę ir, kilstelėjusi prie lūpų trečią taurę puikaus šampano, skubiai gurkštelėjo. Gardus gėrimas nuslopino nerimą ir sustiprino pojūčius. Klausą. Uoslę. Lytėjimą. Kiekviena kūno ląstele troško pajusti saulę, vėją arba lietų, išsilaisvinti iš klostėto aukšto korsažo. Atsigulti ant vasariškai šilto smėlio, tarp laukinių žolių Montego Bėjaus pakrantėje arba nerti į jūros žydrynę. Vis gilyn ir gilyn, kol purslai ims kutenti vandens žoles, ir viršuje esantis pasaulis pradings.

Garsiai atsidususi Emeraldė numaldė mintis.

– Užteks prisiminimų, – sušnabždėjo ir pradžiugo, kai priešais ant laisvos kėdės prisėdo teta. Vis dėlto išblyškęs jos veidas sukėlė nerimą.

– Teta, ar kas negerai?

– Jis čia, Eme… – Mirijam vos pajėgė suformuluoti sakinį.

– Kas? – Ji nutuokė, kokį vardą teta ištars, dar šiai neprabilus.

– Ešeris Velingamas.

Panika sumišo su baime ir pykčiu.

Galų gale jis pasirodė.

Savaičių savaites trunkantis laukimas taip ištampė nervus, kad Emeraldė vos tvardėsi, čionykščių vyrų puolimą darėsi vis sunkiau atremti. Bet ar jis matė ją? Ar atpažino?

Pastačiusi taurę ant stalelio, ji atsisakė gėrimo, kurį siūlė su padėklu besisukiojantis padavėjas, ir kilstelėjusi ranką užkišo išsprūdusią garbaną. Prašau, Dieve, to jau užtenka, jeigu atpažins, viskas bus prarasta.

– Kur jis? – Emeraldės nepradžiugino staiga apėmęs irzlumas.

– Kampe, prie durų. Pirmiau tave stebėjo. Įdėmiai stebėjo.

Nugalėjusi troškimą atsigręžti, Emeraldė labai pasistengė neprarasti savitvardos.

– Manai, ką nors įtaria?

– Ne, jei nutuoktų, nedelsdamas tave išsitemptų ir pakabintų Taiberno1 kartuvėse kaip išdaviko dukterį.

– Jis galėtų taip pasielgti?

– O, Eme, nustebtum sužinojusi, ką jis gali, ir padarytų tai, nes kaip lordas jaučiasi nebaudžiamas ir mano turįs tokią teisę.

– Tada privalome atlikti tai, dėl ko atvažiavome. Na, pažiūrėk į jį dabar. Lėtai, – pridūrė Emeraldė, kai teta mikliai pasuko galvą. – Ar remiasi lazda?

Ji sulaikė kvapą, kol teta žvalgėsi. Nejau iš tikrųjų taip lengvai pavyks?

– Ne. Rankoje laiko taurę. Spėju, su vynu – baltuoju.

Emeraldė stengėsi neparodyti nusivylimo.

– Bent jau neliks žymės ant šios suknios. – Ji buvo įsigijusi tris sukneles sendaikčių turguje Monmuto gatvėje, o kadangi visai neturėjo už ką nusipirkti daugiau, nenorėjo, kad drabužį suteptų neišsiplaunanti dėmė.

– Teta Mirijam, nesijaudink. Man teko tai išbandyti Kingstone ir Port Antonijuje, kai Bo trokšdavo susipažinti su kokiu pinigingu svetimšaliu. Čia nebus sunku. Užteks lengvai stumtelėti. Bent jau galėsiu užmegzti pokalbį ir turėsiu progą trumpam įsilieti į jo draugų būrį.

– Tai – Karisbruko hercogas. Nenuvertink jo kaip tavo tėvas.

Emeraldė įkvėpė. Bo pasielgė neapdairiai, bet jai taip nenutiks. Stodamasi ji pasilenkė ir atlaisvino sidabrinę kairiojo batelio sagtį. Reikia pasirūpinti mažomis detalėmis, – prisiminė Bo nuolat kartotą frazę.

Ešeris Velingamas vis dar šnekučiavosi su šeimininku, Emeraldė prisiartino iš nugaros ir staigiai griuvo į jo pusę. Vėliau jai toptelėjo, kad tylus šūksnis buvo vertas pasigėrėjimo, nes hercogas reagavo žaibiškai, atsigręžė ir ištiesė rankas, kai ji prarado pusiausvyrą. Jei batelio kulnas nebūtų įsipainiojęs tarp suknelės klosčių, viskas būtų pavykę. Jei šalia hercogo stovintis žemaūgis vyras būtų buvęs stipresnis ir išsilaikęs ant kojų, jie visi trys nebūtų pargriuvę. Bet kadangi grindys buvo gerai išblizgintos, avėdama batelius minkštais odiniai padais Emeraldė nepajėgė sustoti, tiesiog leido sau kristi ir apsipylė šaltu vynu.

Girdėjo aplinkinių aiktelėjimus, kai stipriomis rankomis Karisbruko hercogas apsivijo jos liemenį ir kelius, o juodo aukščiausios kokybės švarko audinys švelniai prigludo prie skruosto. Jis kėlė ją ant rankų. Labai lengvai.

Emeraldė pajuto, kaip jis įkvėpė oro, ir tuo pat metu išgirdo ramų širdies plakimą, tada pirštais brūkštelėjo suknelės priekį, ir visas pasaulis susvyravo. Ji vilkėjo absurdišką suknelę, išryškinančią minkštas apvalias krūtis, todėl nustebo pažvelgusi Ešeriui Velingamui į akis, kai šis išnešė ją iš pokylių salės. Šviesiai rudos akys buvo taip arti, jose išryškėjo smulkios auksinės dėmelės, o žvilgsnis bylojo, kad jis neabejotinai vyriškai susidomėjęs. Tik sekundėlę Emeraldė sutriko, paskui viskas tapo nepaprastai sudėtinga.

– Jūs nualpote, – tarė Ešeris, guldydamas ją ant sofos atokiau nuo šokių salės esančiame kambaryje. Žemas jo balsas, aiškiai tariamos balsės rodė aukštą kilmę. Vis dėlto žvilgsnis išdavė, kad jam rūpi ne vien kandus klausimas. Tamsūs ant sprando suglostyti plaukai, šviesiai rudos akys – Karisbruko hercogas buvo neužmirštamas. Vyras, garsėjantis pasitikėjimu savimi ir nestokojantis pykčio, persekiojo jos tėvą per tris vandenynus.

Ir nužudė!

Deginantis pyktis sumišo su nenumaldomu skausmu, Emeraldė priglaudė pirštus prie burnos ir paplonino balsą, kad – kaip pati įsivaizdavo – atrodytų drovi.

– Labai apgailestauju, – pratrūko ir jautėsi patenkinta, kad žodžiai nuskambėjo taip nuoširdžiai. – Tikriausiai taip atsitiko dėl karščio pokylių salėje ar žmonių grūsties. O galbūt triukšmo… – sutrikusi nutilo. Gal persistengė atskleisdama moterišką polinkį dramatizuoti ir suplakdama tris atsiprašymus į vieną? Perdėti pavojinga, bet vilkint šią ankštą suknelę ir avint niekam tikusius batelius – stebėtinai lengva.

Skubiai mostelėjusi vėduokle, Emeraldė paslėpė akis ir perstatė gynybines užkardas, kiekviena kūno ląstele jausdama Karisbruko hercogą ir suvokdama, kad dabar ją užklupusios bėdos nulems jo veiksmus. Nurijusi išdavikišką kaltės tumulą, patenkinta stebėjo, kaip jis žengteli atgal.

– Tai jūs mane sugavote, jūsų šviesybe?

– Panašiau, kad jūs atsitrenkėte į senąjį Deriko grafą ir patekote man į rankas.

Apsimesdama susigėdusi Emeraldė mąstė, kaip sunku nuolat apgailestauti arba dėkoti, ir netikėtai visa šarada, kodėl ji čia esanti, tapo baisiai sudėtinga. Jai čia ne vieta, ji nesuprato taisyklių ir niuansų, o vidinis balsas šaukte šaukė būti atsargiai. Ir išsaugoti anonimiškumą: jei bus klausiama, teks atsakyti, o tada kils pavojus tiems, kuriuos myli. Vien nuo šios minties kūnu perbėgo šiurpas.

– Kur mano teta?

– Grafienė išskubėjo ieškoti jūsų šaliko.

Nukėlusi nuo sofos kojas, Emeraldė pabandė atsikelti.

– Jei galėčiau atsistoti…

– Protingiau būtų pagulėti, – kimiai pratarė hercogas. Emeraldės pulsas padažnėjo, kai jis prispaudė pirštus prie kairiojo riešo. Jai miglotai dingtelėjo, kad klausosi širdies plakimo, ir sukėlė smalsumą, ką galėtų parodyti šie tvinksniai.

Ešeris nusišypsojo, ir ji suprato, kad jis ne iš tų vyrų, kurie sukelia vangų moters atsaką. Net ir taip prastai pasirodžiusios kaip ji. Ištraukusi ranką Emeraldė pavėdino veidą, tiksliai pamėgdžiodama merginas, pastarąjį mėnesį matytas daugybėje sausakimšų svetainių.

– Dažniausiai nebūnu tokia nerangi, nesuprantu, kas privertė mane suklupti… – Jai kilstelėjus suknelės kraštą šviesoje žybtelėjo atlaisvinta sidabrinė sagtis. – Galvą guldau, kad dėl to… – Emeraldė leido jam suprasti mintį ir nudžiugo išvydusi grįžtančią Mirijam, nešiną per ranką permestu šaliku, veidas buvo perkreiptas. Ją lydėjo lordas Henšou.

– Ar geriau jautiesi, brangioji? Krisdama galėjai lengvai susitrenkti galvą, o vynas sudėmėjo tavo suknelę. Nagi, pasilenk, apsiausiu šaliu. – Skaisčiu raudoniu liepsnojantis audinys buvo skubiai apvyniotas. Emeraldei įgriso blėstantis dėmesys ir ji atsistojo.

– Ateityje būsiu atsargesnė. Dėkoju už pagalbą, – kalbėdama ji turėjo pakelti akis į Ešerį Velingamą, o basai siekiant penkias pėdas dešimt colių nedažnai tekdavo tą daryti. Kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė, Emeraldė ūmai ėmė trokšti ilgesnių plaukų ir prabangesnės suknelės.

Ne. Ne. Ne.

Ji papurtė galvą. Kokia nesąmonė. Ešeris Velingamas – priešas, ir ji išvyks iš Anglijos vos radusi, ko ieško. Tai tvankuma kambaryje vertė rausti, dėl patirto sukrėtimo širdis ėmė daužytis. O, kad galėtų ištrūkti laukan ir įkvėpti gryno oro arba pajusti vėją, laisvai šiurenantį palei upę Londone.

Paploninusi balsą ir nutaisiusi ausį rėžiantį verksmingą toną, kurį tobulino mokoma Mirijam, Emeraldė ėmėsi įgyvendinti savo tikslą.

– Įtariu, dėl batelių padų susvyravau, o ir grindys labai išblizgintos. Viliuosi, kad gandai nebus žiaurūs.

– Esu įsitikinęs, jog nebus, – negyvu balsu atsakė jis.

– Ak, kaip malonu, kad taip sakote, jūsų šviesybe. – Ešerio akyse blykstelėjęs pyktis baugino, bet Emeraldė prisivertė tęsti: – Kai namie kas nors nepavykdavo, mama sakydavo, kad moters stiprybė – ne pasisekimai, o klaidos.

Jo vyptelėjimas nė kiek nepadrąsino.

– Atrodo, jūsų motina yra protinga moteris, ledi Ema, – pastaboje nebuvo justi nė ženklo susidomėjimo, ir Emeraldė suprato, kad greitai jam trūks kantrybė.

– Ak, taip, buvo, jūsų šviesybe.

– Buvo?

– Mirė, kai buvau visai maža, mane užaugino tėvas.

– Aišku, – atrodė, jis išties persisotino kalbomis, tačiau geros manieros neleido išeiti. – Kalbama, kad esate iš kaimo. Iš kurios vietos jūs kilusi?

– Iš Natsfordo Češyre. – Vaikystėje ji kartą ten lankėsi. Buvo vasara, Anglijos gėlių prisiminimas taip niekada ir neišblėso. Motina įdėjo vieną žiedą į medalioną, ir dabar Emeraldė jį nešiojo. Bėgant metams, dangaus mėlynumo pentinius išbluko.

– O jūsų akcentas? Niekaip neįstengiu jo atpažinti.

Klausimas išgąsdino Emeraldę. Ant cokolio šalia dešinės rankos stovinti vaza susvyravusi nukrito ir daugybė porceliano šukių pažiro po kojomis. Emeraldė pasilenkė jų rinkti, bet stiklas įdūrė per pirštinę ir iš piršto pasruvo kraujas.

– Ema, palik. Vargu ar tai pridera, – nuskambėjo griežtas Mirijam priekaištas, ir Emeraldė sustingo. Žinoma, tarnas sutvarkys. Nereikėtų to pamiršti.

– Ar ji brangi? – O svarbiausia, ar jai teks mokėti už vazą?

Henšou žengtelėjo į priekį.

– Cokolis buvo išklibęs, be to, aš pernelyg nesižaviu įmantriais daiktais.

Garsus Velingamo juokas jam už nugaros privertė Emeraldę sunerimti: apsižvalgiusi aplink suvokė, kad paskutinė pastaba – gryniausias melas. Viskas šiame kambaryje buvo išdailinta ir įmantriai papuošta. Vis dėlto turėdama galvoje, kad ją nuo bankroto skiria tik aštuoniasdešimt svarų ir keletas papuošalų, vargiai galėjo sau leisti elgtis kilniaširdiškai.

– Aš labai atsiprašau, – iš nevilties balsas įgijo įprastą kimų tembrą. Ji troško bėgti iš čia. Ilgėjosi plačių Jamaikos tolių ir erdvės, kurioje galėtų laisvai judėti. Norėjo saugiai gyventi su Rube ir teta toli toli nuo vyro, galinčio ją visiškai sužlugdyti.

Tačiau pirmiausia jai reikia lazdos.

Be lazdos niekas nepavyks. Smarkiai užsimerkusi, Emeraldė pajuto pasitenkinimą, kai akis suvilgė drėgmė. Šiems anglams patinka trapios ir įnoringos moterys. Tuo įsitikino vos atvykusi į šalį. Pokylių salėse. Svetainėse. Net parke, kur moterys sėdėdavo šalia savo vyrų ir stebėdavo, kaip jie vadelioja arklius, kurie, Emeraldės manymu, buvo tokie romūs, kad net vaikas Jamaikoje būtų galėjęs susitvarkyti. Tiesiog Anglijoje taip buvo įprasta.

Todėl ji nustebo, kai Karisbruko hercogas užsisklendė savyje. Neabejojo ką nors ne taip padariusi, nes jo linksmumas išgaravo ir stojo nesmagi tyla. Apsvarstydama pasirinkimo galimybes, Emeraldė prikando apatinę lūpą. Jis nepanašus į kitus čia esančius. Nei išvaizda. Nei temperamentu. Nei ūgiu.

Po paraliais.

Dar mėnuo ir ji liks be grašio. Dar mėnuo ir tarnai, kuriuos pasamdė, ims reikalauti užmokesčio, o visas Londonas ims jas niekinti.

Emeraldę baugino ne tokia ateitis, o tai, kaip neapykanta paveiks tetą. Mirijam buvo sena ir nusipelnė ramiai praleisti paskutinius gyvenimo metus. Deja, jos titulas, nors ir garbingas, nesuteikė didelių pajamų.

Pinigai.

Kaip jai nepatiko, kad viskas priklauso nuo jų. Jei būtų viena, susidorotų, tačiau ji nebe viena. Emeraldė suvirpėjo ir labiau susiautė šaliką virš dėmėmis nusėto korsažo.

– Šalta. – Reikėjo pagalvoti apie paslaptingojo hercogo jai sukeltą reakciją. Reikėjo sprukti ir apsvarstyti savo veiksmus šiame be galo pilkame ir painiame krašte.

– Liepsiu liokajui pristatyti karietą. – Ešeris Velingamas jau sukosi eiti, bet Mirijam suskubo jo stabdyti.

– Nebūtina, jūsų šviesybe. Mums pavyks gauti samdomą karietą.

Tačiau Emeraldė netikėtai sugalvojo planą ir paprieštaravo:

– Mes džiaugsimės galėdamos priimti dosnų pasiūlymą, jūsų šviesybe. Tikiuosi, dėl laiko nesukelsime nepatogumų, – ji dirstelėjo į išpuoštą laikrodį ant židinio atbrailos. – Dvidešimt po pirmos, pone. Susisiekimo priemonė jums bus grąžinta dar prieš laikrodžiui išmušant antrą.

Ešeris pervėrė ją niūriu žvilgsniu. Emeraldė spėjo, jog jis akimis aprėpė viską ir nustatė, kad ji turi trūkumų. Jos veidas. Manieros. Drabužiai. Plaukai.

– Tada leiskite su jumis atsisveikinti.

Žiūrėdama, kaip jis nueina, Emeraldė pirmą kartą pastebėjo, kad šlubčioja.

Lazda, – toptelėjo jai. Lazda, kurioje paslėptas lobių žemėlapis, kaip prisiekė Bo, nuvesiantis prie didžiulių turtų. Lazda, dėl kurios atvyko į Londoną, padės galiausiai atsikratyti ant kulnų lipančių kreditorių ir bent iš dalies susigrąžinti buvusį gyvenimą.

Emeraldę persmelkė abejonė, bet ji nuginė ją šalin. Privalo tikėti istorija, kurią Azizas prieš dvylika savaičių nugirdo vienoje Kingstono tavernoje. Kaip byloja toji istorija, Karisbruko hercogas pastebėtas Londone su savitai išdrožinėta juodmedžio lazda.

Jos tėvo lazda, kuri buvo inkrustuota smaragdais ir rubinais, o po išsikišusiu dramblio kaulo apvadu paslėptas lobis.

Viešpatie, viskas taip neaišku, tačiau nereikia nustoti tikėjus, kad žemėlapis ten, o jei jo nėra?.. Emeraldė papurtė galvą. Smarkiai. Apie kitą pasirinkimą sunku net pagalvoti. Be to, dar laukia paslaptinga ir ilga naktis.

Ganėtinai ilga, kad būtų galima patykoti hercogo?

Jai pasitaikė pirma proga?

Apsivilkusi kaip berniokas galėtų iškvosti Velingamą, kur yra žemėlapis, o jei Azizas palydėtų?.. Jaudulys nurausvino Emeraldei skruostus, ji paėmė tetą už rankos ir išvedė iš kambario. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur lazda. Sužinojusi galės ją surasti ir kilus kitam potvyniui išvykti iš Anglijos. Lengva dingti, kai turi užtektinai pinigų pėdsakams paslėpti.