Читать книгу Paslaptinga dama - Sophia James - Страница 2

Antras skyrius

Оглавление

Po dviejų valandų Emeraldės laukiama karieta iš abiejų pusių užtrauktomis sunkiomis veliūrinėmis užuolaidomis išdardėjo iš Deriko rezidencijos. Davusi Azizui ženklą paraginti komandą ir sekti iš paskos, Emeraldė ėmėsi ieškoti vietos, kur užpulti karietą, bet kai ši pasuko link dokų pietiniame upės krante, įsakė laikytis nuošaliai.

– Ką hercogas čia veikia vidury nakties? – paklausė šalia sėdinčio Toro. Šiam papurčius galvą kairėje ausyje žybtelėjo mėnesienos apšviestas auskaras.

– Vanduo pakils dar neišaušus. Galbūt ketina kur nors plaukti.

Sumišimą pakeitė nuostaba, kai iš sustojusios karietos išlipo Emeraldei nematyta moteris.

Ne, ne moteris, mergina, – pasitaisė visai be džiaugsmo. Susitikęs su mergina, vyresnio amžiaus vyriškis smarkiai suspaudė jai dilbį, atrodė nepatenkintas. Juodu nužingsniavo prie apgriuvusių pigių nakvynės namų priebučio ir sustojo. Emeraldė gana aiškiai girdėjo, ką kalba mergina.

– Stivenai, mums čia ne vieta. Juk iš tikrųjų neketinai manęs čia vežtis.

– Liuse, tik šią naktį. Tik kol rasiu laivą.

– Ne. Tu žadėjai, kad pirmiausia mudu susituoksime. – Mergina vis labiau sielvartavo. – Jei brolis sužinos, kad lankiausi šioje vietoje…

Vyriškis neleido jai baigti sakinio:

– Liusinda, aš per prievartą nesodinau tavęs į karietą. Tikėjausi, kad važiavai savo noru. Kaip ir sakei – nuotykis, paįvairinsiantis nuobodų gyvenimą. Nagi, eikš, mes turime ne visą naktį, – paliepė jis kiek nerišliai.

– Tu girtas? – Jaunos moters siaubas tapo dar akivaizdesnis, kai į pokalbį įsiterpė Velingamo vežikas.

– Miledi, šeimininkas nepaprastai supyks. Man buvo duotas nurodymas vežti jus tiesiai namo.

– Bertonai, tuojau ateisiu. Gal galėtumėte palaukti karietoje?

Tarnas dvejojo, ką toliau daryti, jo neryžtingumas įžiebė jaunojo vyriškio pyktį. Be jokio įspėjimo jis smogė, ir apsvaigęs vežikas pargriuvo ant šaligatvio.

– Eikš, mano meile. Jokiam tarnui nederėtų abejoti damos motyvais, mes ilgai laukėme šios progos.

Emeraldė susiraukė. Anksčiau buvo girdėjusi tokį balso toną ir nutuokė, kas įvyks paskui. Nepatyrusi mergina neturi nė menkiausio supratimo, kaip pasipriešinti tokiam atviram vyriškam spaudimui. Ir dėl to nukentės.

Atsikvėpusi ji metėsi pirmyn liepusi Torui su Azizu likti savo vietose.

– Paleisk ją, – Emeraldė pasakė tokiu žemu šiurkščiu balsu, kokį tik įstengė nutaisyti, o mėnesienoje suspindę aštrūs ašmenys patvirtino, kad nejuokauja.

– Kas tu toks, po velnių?

Nekreipdama dėmesio į jo klausimą, Emeraldė kreipėsi į merginą.

– Panele, gerai pamąstykite prieš eidama su šiuo džentelmenu, spėju, kad jis nėra toks garbingas, kaip galbūt tikitės. Jumis dėtas, pasirinkčiau saugesnį kelią ir grįžčiau namo.

Emeraldė įsitempė, kai Stivenu vadinamas vyriškis prisiartino, tačiau įbedė ašmenis į painias kaklaskarės klostes prie kaklo ir privertė jį sustoti.

– Pone, patarčiau neaušinti burnos dėl šios nakties ekskursijos tikslo. Jei pageidaujate, kaltinkite beprotystę arba stipraus gėrimo poveikį, tačiau žinokite, kad net menkiausias šnipštelėjimas apie tai, kas čia nutiko, gali pakenkti jūsų gerovei.

– Tu man grasini?

– Kuo tikriausiai.

Staiga sujudėjęs vyriškis delnu kliudė Emeraldei skruostikaulį, bet ji ryžtingai smogė peilio kotu į minkštą jo smilkinį. Jai dingtelėjo, kad šis aukštas vyras susmuko išties gracingai ir niekaip nesušvelnino kritimo. Priblokšta mergina įsistebeilijo į ją, ir netikėtai Emeraldė pajuto privalanti pasiaiškinti dėl savo poelgio.

– Man atsibodo jo klausimai.

– Todėl nužudėte?

– Ne. Tik pamyniau jo išdidumą. Spėju, lygiai taip pat, kaip jis pamynė jūsų.

– Jis ne toks, kaip maniau, net neįsivaizduoju, kas būtų atsitikę, jei nebūtumėte užsistojęs, pone?..

– Kingstonas. – Emeraldę apėmė neviltis, kai mažučiai šalti pirštukai apsivijo delną.

– Ponas Kingstonas, – dusdama prakalbo mergina, o kai Emeraldė pamėgino ištraukti ranką, puolė į ašaras: iš pradžių verkšleno tyliai, paskui pasigirdo garsi skausminga rauda. Iš artimiausios smuklės pasipylė nuolatiniai lankytojai. Dabar jau Emeraldė atsidūrė keblioje padėtyje. Laikas spaudžia, netrukus pradės švisti, bet vis tiek negalima palikti šios naivios būtybės.

– Kiek tau metų? – pasiteiravo ji taip pat šiurkščiai, kaip rėždavo Azizui, ir pradėjo laukti, kol bus surasta samdoma karieta.

– Septyniolika. Po trijų mėnesių bus aštuoniolika, aš skolinga jums už pagalbą. Jei nebūtumėte įsikišęs, aš… – ašaros sruvo mergaitės skruostais ir tiško ant geltono šilko suknelės.

Brangus Dieve, – pamanė Emeraldė. Jai atrodė, kad per dvidešimt vienus gyvenimo metus patyrė be galo daug: būdama septyniolikos nuplaukė nuo Karibų iki Nyderlandų Ost Indijos, sulig kiekviena mylia persekiojama mirtino pažado. Septyniolikmetės naivumą tada pasiglemžė aplinkybės. Nuo šios minties įsiskaudėjo galvą. Staiga ji nusprendė, kad Anglija – tarsi šiltnamis, žmonės čia apsaugoti nuo sunkumų, juos lengva įskaudinti. Ir palaužti. Kaip šią merginą, kurią sugniuždė menki nesutarimai ir paikos klaidos.

– Jeigu jūsų nebūtų čia buvę… – vėl prabilo Liusė. – Brolis įspėjo mane nesusidėti su Vestlio grafu… sakė, kad laikyčiausi atokiau… primygtinai reikalavo net nesikalbėti, – mergina pamažu liovėsi kūkčiojusi, o iš pradžių balse juntama panika virto pykčiu. – Turbūt jis susidomėjo tik todėl, kad tai buvo uždrausta, – dirstelėjo į vyrą, parblokštą po kojomis. – Be abejo, dabar nematau jokių teigiamų savybių, galbūt tik liemenę, – ji nutilo verksmingai sukrizenusi. – Man visuomet patiko jo dėvimi drabužiai. Beje, aš esu Ledi Liusinda Velingam. Jauniausia Karisbruko hercogo sesuo.

Emeraldė nuslopino blykstelėjusią nuostabą. Karisbruko sesuo? Viešpatie, ką gi dabar daryti? Taip, jai šovė mintis Ešerio Velingamo seserį paimti įkaite, tačiau akimirksniu atsisakė šio sumanymo. Pirmiausia abejojo, ar galėtų dar ilgiau pakęsti tokios verksnės draugiją. Be to, mergina priminė auksaspalvį retriverį, kažkada augintą Sent Klere. Šunelis pasižymėjo dėkingumu ir ištikimybe.

Ne, merginą reikia tučtuojau grąžinti broliui. Jei pasiseks, gal jis dar nebus išvykęs iš lordo Henšou pobūvio. Galėtų nuvažiuoti į Karisbruko rezidenciją ir išvykti niekam netarusi nė žodžio, nes, po galais, nedrįstų rizikuoti susidurti su hercogu. Ypač ryškiai apšviestuose jo namuose ir taip apsirengusi.

– Pone Kingstonai, jūs pažįstate mano brolį? Jis tikrai labai pageidautų, kad jums būtų atlyginta už vargą ir sugaištą laiką. Neabejoju, kad brolis jums patiktų, nes lygiai taip pat moka kautis, kaip, rodos, ir jūs…

Emeraldė ištiesė ranką pradžiugusi, kad nereikšmingas tauškesys galiausiai nutilo. Jai reikia pagalvoti. Kokie čionykščiai papročiai? Ar sukeltų įtarimų, jei tiesiog išleistų merginą prie durų? Ji papurtė galvą nusprendusi, kad greičiausiai taip ir būtų. Privalės tęsti nelemtą vaidinimą ir palydėti ledi Liusindą namo. Jei Toras vadelios, galės palikti karietą Karisbruko tarnams, o paskui įsės į samdomą karietą, kur bus juodu su Azizu.

Pavojingas sprendimas, bet turėtų pasiteisinti. Emeraldė nusigręžė nuo gausėjančios smalsių stebėtojų minios, padėjo užkopti karietos laipteliais pargriautam vežikui ir su džiaugsmu užvėrė dureles Velingamo namiškiams už nugarų.

Dvylika valandų deganti žvakė ant židinio atbrailos beveik sutirpo. Praėjo dar viena naktis. Ešeris su palengvėjimu atnarpliojo kaklaskarę ir numetė ant stalo. Paskui nusviedė švarką. Purtydamas galvą dirstelėjo į veidrodį virš ąžuolinės spintelės. Akis įrėmino tamsa.

Tamsa.

Susiraukęs siektelėjo brendžio, pasukiojo rankoje taurę ir susipylė skystį į gerklę. Staigus kaltės jausmas įsismelkė vidun – juk vakar prisižadėjo liautis gėręs vienas.

Vėl sulaužytas pažadas.

Ešeris nusijuokė iš tokios nesąmonės, tačiau balse nebuvo nė lašo linksmumo. O kai įsitaisė su buteliu brendžio, iš atminties išniro glėbyje gulinčios ledi Emos Siton paveikslas.

Ji skaniai kvepėjo. Ne kvepalais, ne pudra. Tiesiog švara. Labai. Ir akys buvo nepaprastai gražios. Jis nusprendė, kad turkio spalvos, ir paniuro, kai grįžo pirmą kartą ją išvydus apėmęs miglotas jausmas.

Mergina pasirodė pažįstama.

Bet iš kur ją pažinojo? Neįprastas veidas. Kitoks. Randas, einantis per dešinį antakį ir pasislepiantis po kirpčiais, buvo keistas. Jei tektų spėti, iš kur jis atsirado, galėtų tvirtinti, kad tai – peilio palikta žymė. Tačiau kaip? Ne, greičiausiai įsidrėskė šaka jodinėdama arba vaikystėje pargriuvusi užsigavo į aštrų akmenį. Jam patiko, kad mergina visai nesistengė slėpti rando.

Durų žvangutis išgąsdino Ešerį, ir jis dirstelėjo į laikrodį. Penkta valanda ryto! Nejaugi koks pažįstamas nekviestas pasirodė tokiu metu? Kilstelėjęs žvakę nužirgliojo į prieangį ir išgirdo tylią sesers raudą.

– Dieve mano, Liuse? – vos spėjo patikėti, kad čia ji, ir mergina metėsi į glėbį. – Kas, po velnių, atsitiko? Seniai turėjai būti lovoje, juk iš Derikų išvažiavai prieš dvi valandas.

– Aš… Stivenas… mudu susitikome… tokioje vietoje… uoste. Jis sakė, kad mudu susituoksime, bet…

– Stivenas Itonas?

– Sakė, kad mane myli, ir, jeigu šiąnakt po pokylio susitiktume, paaiškintų savo jausmus. Bet vieta, kur tikėjosi, kad eisiu, buvo vargu ar priderama, o paskui jis vos neužmušė Bertono…

– Ką?.. – Ešeris sunkiai tvardėsi. Atsiteisti galės vėliau, o ramybė greičiau nei įniršis padės sužinoti atsakymus. – Kaip tu grįžai namo? – apsidžiaugė, kad sesuo, rodos, nepastebėjo kunkuliuojančio įtūžio.

– Prisiartino vyras ir trenkė Itonui, šis neteko sąmonės. Tada susodino mus į karietą, ir vežikas parvežė tiesiai namo. Ponas Kingstonas. Jis nepažįsta tavęs – klausiau, ir kalba su keistu akcentu.

– Kur jis dabar?

– Nuvažiavo. Sekė mums iš paskos nuomojama karieta, tikino neliksiąs, nors mėginau perkalbėti. Prasitarė apie kitą susitikimą, žadėjo atsiųsti laiškelį, kaip su juo susisiekti.

Ešeris akies krašteliu pastebėjo liokajaus žvilgsnį ir parodė, kad kas nors sektų karietą. Šantažas buvo pelningas verslas, tad reikėjo turėti bent kokių įrodymų. Šiame pasaulyje visi buvo įpratę iš jo reikalauti, ir Ešeris nemanė, kad ponas Kingstonas bus išimtis. Vis dėlto bent jau parvežė Liusindą namo. Saugiai. Vien už tai bus dėkingas.

Ešeris mostelėjo ranka prie laiptų turėklų lūkuriuojančiai kambarinei, kad paguldytų seserį į lovą. Jam palengvėjo, kai Liusė tyliai nusekė iš paskos ir rauda nurimo.

Pitersas apsisuko per dvidešimt minučių, o jo atnešta žinia nustebino.

b– Jūsų šviesybe, džentelmenas sustojo prie Haveršamo grafienės apartamentų. Išlipęs paleido karietą. Jis turėjo namo raktą, palaukiau ir pažiūrėjau, kaip įeis. Palikau Gibonsą sekti toliau, jeigu vėl pasirodytų.

– Labai gerai. – Paleidęs pasiuntinuką Ešeris nužingsniavo į darbo kabinetą. Ema Siton ir Haveršamo grafienė. Ką apie jas žino?

Ir dukterėčia, ir teta neseniai atvyko į Londoną. Mirijam čia gyveno jau metus, Ema – vos keletą savaičių. Abi vilkėjo geresnių laikų regėjusias sukneles, o žvilgsniai išdavė, kad joms kasdien tenka nerimauti dėl mažėjančių lėšų. Be to, Mirijam neturėjo nei karietos, nei arklių.

Galbūt jos įsileidusios nuomininką ir taip prasimano pinigų? O gal Ema Siton turi vyrą?

Ir dar viena paslaptis. Jaunuolis, išgelbėjęs labai turtingo vyro seserį ir nelaukęs nei atpildo, nei padėkos. Paslaptingasis samarietis, kuris bėgdamas užmiršo neabejotinai garbingą savo poelgį. Daugumos nuomone.

Kažin kas čia negerai, šios neteisybės gelmėse Ešeris jautė pavojų, nes nieko neįstengė sudėti į vietas. Jis nevalingai sugniaužė pirštais laibą taurės kojelę ir įkvėpė oro. Sutramdė įsiūtį. Apsvarstė pasirinkimo galimybes.

Emeraldė užtraukė trečiame aukšte esančio savo miegamojo užuolaidas ir nusikeikė. Vyras vis dar stovėjo. Ji žinojo, kas jį atsiuntė.

Karisbruko hercogas.

Liepė ją sekti, o Emeraldė nepasivargino pažiūrėti. Kvaila, kvaila, kvaila klaida, – pamanė ir nusikeikusi trinktelėjo delnu per skaudamą galvą.

Reikėjo samdoma karieta važiuoti į kitą gatvę, o tada nepastebėtai grįžti namo. Taip būtų pasielgusi Jamaikoje, tai kodėl čia pamiršo? Susikrimtusi Emeraldė nusivilko berniukiškus drabužius, palindo po apklotais ir priglaudė galvą, tada palaimingai užmerkusi akis ėmė mąstyti.

Na ir diena. Nelabai sėkminga. Ji nežinojo, kada dar teks bendrauti su Ešeriu Velingamu.

Artimai bendrauti.

Emeraldė prisiminė, kaip jis pirštais čiuopė jos pulsą. Kraują kaitinantis lengvas prisilietimas. Atminties ir aplinkybių išdaiga, – nusprendė. Šiaip ar taip, pastaruosius penkerius metus kas vakarą guldamasi galvodavo apie aksomines rudas akis ir griežtų bruožų veidą, išnyrantį tarsi sapne.

Tas pats sapnas.

Ta pati akimirka.

Ta pati pradžia.

Dabar žinojo, kad net nemiegodama gali prisiminti kiekvieną smulkmeną. Garsus, kvapą, saulę ir vėją, pučiantį į nugarą, perplaukus už Terkso salos esantį kanalą. Ir milžinišką burę, besiplaikstančią vėjyje.

Emeraldė smarkiai papurtė galvą ir priverstinai sutelkė dėmesį į Londono garsus, ant naktinio stalelio stovinčios lempos metamus šešėlius lubose. Ji negalvos apie Ešerį Velingamą. Negalvos. Tačiau aistra persismelkė, Emeraldė nuraudo, kai lengvas maudulys išsiskleidė pilve ir plūstelėjo žemyn.

Žemyn.

Ji mąstė apie Kingstono uosto gatvėse išsibarsčiusius viešnamius ir spėliojo. Spėliojo, ką jaustų panardindama rankas į nakties juodumo plaukus, lytėdama plonus drobinius Ešerio marškinius. Kai įsivaizdavo sausgysles ir raumenis, pulsas padažnėjo. Emeraldė paskubomis nusviedė apklotus, nes nepageidavo jokio sąlyčio su įkaitusia oda.

Tučtuojau atsimerkė. Viešpatie, ką sau galvoja? Ji pašiurpo iš baimės suvokusi tikrovę.

Ešeris Velingamas.

Jos priešas.

Jos tėvo priešas.

Persmelkė pyktis ir skausmas, Emeraldė siektelėjo chalato. Šiąnakt niekaip nepavyks užmigti. Įmetusi į židinį dar vieną pliauską, iš šalia kėdės sukrautos rietuvės knygų paėmė Žmogaus troškimų tuštybę, Juvenalio satyrą lotynų kalba.

Prisiminė, kaip Bo iš storu aksomu įrištų knygų mokė asmenuoti sudėtingus veiksmažodžius. Iš tokių ji buvo mokoma nuo pat mažumės.

Lengva šypsenėlė perkreipė Emeraldei lūpas.

Kažkada jis buvo kantrus vyras. Ir geras tėvas.

Ne angelėlis, bet vis tiek nenusipelnė Karisbruko hercogo keršto. Suplanuotos bausmės laikas atėjo, kai Mariposa po audros Meksikos įlankoje lėtai parplaukė namo. Ešeris Velingamas, išdygęs su trigubai daugiau žmonių, žaibiškai sutriuškino mažesnį laivą. Bum bum, ir stiebai dingo. Bum bum, ir brigantinos2 priekyje patrankos salvės pramušė skylę.

Istoriją jau vėliau papasakojo Azizas, į Jamaiką grįžęs Baltimorės kliperiu, kuris ištraukė juos iš jūros. Anglijos hercogas nesuteikė jos tėvui progos iššokti ir pareikalavo stoti į dvikovą priekiniame skęstančio laivo denyje.

Kova tetruko minutę. Minutės užteko persmeigti tėvui vidurius.

Emeraldė jautė, kaip akių kampučiuose tvenkiasi ašaros. Tėvas griebdavosi kalavijo, nuo kalavijo ir žuvo, tačiau kitados literatūra, klasika ir muzika jam buvo svarbesnės.

Kai motina gyveno drauge su jais! Kai šeima dar buvo pilna. Kai Sent Kleras buvo namai, o Mariposa priklausė kitam šeimininkui.

Nebėra. Seniai to nebėra.

Visa skendi ilgesio ir pažado gelmėse. Ir gaubiama apgaulingos, apgaulingos vilties.

Nuo tada teko tik grumtis.

Emeraldė atsargiai padėjo knygą į lentyną ir atsistojo trokšdama išsklaidyti skausmingus prisiminimus, apsvarstė strategiją ir sukaupė stiprybę.

2

Brigantinà – lengvas dvistiebis burinis irklinis (XVI–XVIII a.) arba burinis (XVII–IX a.) laivas su tiesiosiomis burėmis ant priekinio stiebo (fokstiebio) ir įstrižosiomis ant užpakalinio (grotstiebio).

Paslaptinga dama

Подняться наверх