Читать книгу Meilė roko ritmu. Vestuvių sala. 2 knyga - Sophie Pembroke - Страница 3

Roza Grėj pririšo valtį prieplaukoje ir žvilgtelėjo į vandenį sau už nugaros. Galėtų šokti atgal į valtį ir grįžti į žemyninę Ispanijos dalį. Tiesą sakant, visai tikėtina, kad jos niekas nepasigestų. Ypač sesuo Ana.

Bet mama, kai paskambino, atrodė puolusi į paniką. Sansija Garsija niekada nepanikuodavo. Ji nepanikavo nutarusi palikti vyrą, kai Rozai buvo vos šešiolika. Nepanikavo, kai prieš trejus metus po Rozos senelio mirties liko vienintelė atsakinga už Marinos saloje įkurtą prabangią poilsiavietę. Nepanikavo ir kai aštuonerių Roza pamėgino nušokti nuo aukščiausios salos uolos ir vos neišsitėškė ant po vandeniu nematomų akmenų.

Rozos mama buvo atsipalaidavusios moters įsikūnijimas. Ji leisdavo problemoms išsispręsti pačioms ir patikėdavo viskuo pasirūpinti visatai.

Panašu, kad tai baigėsi pradėjus planuoti vienos Niujorko elito damos vestuves ir suvokus, kad prabangi salos poilsiavietė nebėra tokia prabangi.

Roza spoksojo į platų takelį, vedantį pagrindinės vilos salos centre link. Iš abiejų pusių rikiavosi besileidžiančios saulės apšviesti žemi, balti nameliai, kuriuose apgyvendindavo poilsiavietės svečius.

Rozai jie neatrodė prastai, bet gal po mėnesio Pietų Afrikos džiunglėse jos prabangos suvokimas pakito. Arba, labiau tikėtina, šventoji Ana jau pataisė viską, ką, jos manymu, reikėjo taisyti Marinos saloje.

Ana tikėjo galinti viską pataisyti, jei tik susidarys tinkamus sąrašus, sunkiai dirbs arba kam nors kitam dažnai stuksens į nugarą. Bet jai nepavyko sutaisyti jų šeimos. Roza tikėjosi, kad ji jau liovėsi bandyti. Jei Roza ko nors išmoko iš mamos, tai to, kad tam tikru momentu geriausia viską mesti ir bėgti. Neverta pliekti nudvėsusio arklio.

Nereikėtų svajoti, kad jų šeima kada nors bus iš rodomų kalėdinėse reklamose, kuriose šeimos nariai gerbia ir klauso vienas kito. Nėra prasmės laukti stebuklo.

Tai nepaaiškina, kodėl ji išvis atsibeldė į šią prakeiktą salą. Vienintelis dalykas, kuriuo Roza galėjo pasiteisinti, buvo kažkur giliai viduje esanti plonytė gija, siejanti ją su motina, seserimi ir tėvu. Ta, kurios ji niekaip nesugebėjo nutraukti, kad ir kaip greitai ar toli bėgo.

Gal Ana jautėsi taip pat? Kodėl dar vyresnioji sesuo būtų čia ir taisytų tai, kas priklauso mamai, juos palikusiai ir visą atsakomybę perleidusiai ant Anos pečių, kai šiai buvo vos aštuoniolika? Nebent norėjo įrodyti, kad gali ir su tuo susitvarkyti.

Šiaip ar taip, Roza netrukus sužinos tiesą.

Roza užsimetė kuprinę ant pečių ir nupėdino ramiai stūksančios vilos link. Neverta atidėlioti, laikas didžiajam šeimos susijungimui.

Marinos salos ilgis – vos kiek daugiau nei kilometras, tad neprireikė daug laiko nusigauti iki vilos, kurioje gyveno šeimos nariai, poilsiavietės darbuotojai ir buvo įkurtas pagrindinis biuras. Pakeliui Roza žvalgėsi, kas pasikeitė nuo tada, kai lankėsi čia prieš trejus metus per senelio laidotuves. Tikrai turėtų būti kas nors pasikeitę. Bet nesugebėjo nieko įžvelgti.

Sustojusi pusiaukelėje gėrėjosi tankia žaluma ir įvairiaspalvėmis gėlėmis aplink vilą. Didelis baltas pastatas su dailiomis arkomis, bokšteliais ir vidiniu kiemu labiau panašėjo į maurų rūmus nei ispanišką vilą, tačiau Rozai čia visada buvo namai. Kitos tokios vietos nėra visame pasaulyje. Dviejuose vienodose bokšteliuose buvo jos ir Anos kambariai. Mažai Rozai tai buvo magiškiausia vieta žemėje. Iš dalies vis dar tebėra.

Kaip keista čia grįžus nepamatyti ją pasitinkančių senelių. Praėjo treji metai nuo abuelo1 mirties, dar metais daugiau nuo senelės. Roza žinojo, kad niekada su tuo nesusitaikys. Tarsi jos siela būtų palikusi salą drauge su seneliais.

Dar viena priežastis, kodėl taip ilgai čia negrįžo.

Rankos niežtėjo išsitraukti fotoaparatą, saugiai laikomą kuprinėje, ir įamžinti tobulą akimirką, kol žmonės nesudrumstė ramybės. Vila saulės šviesoje ir žydro dangaus fone beveik spindėjo.

Kažin kaip ją pasitiks? Sansija, kaip visada, džiaugsis ją matydama. Roza amžinai liks jos mažoji mergaitė. Ji gal ir nepasiekė tokių akademinių aukštumų kaip sesuo ir nebus protingoji, visada padedančioji dukra, kokios norėtų tėvai, bet Roza žinojo, kad motina ją dievina ne mažiau nei Aną. Ir, kitaip nei tėvas, gerbia jos pasirinktą gyvenimo būdą. Jai tai daug reiškė.

Žinoma, Sansijai daug lengviau leisti Rozai būti savimi per atstumą. Jos matydavosi tik per atostogas ir šventes, Roza pasaulio tyrinėti iškeliavo vos sulaukusi aštuoniolikos. Bent taip pasakytų Ana. Tėvas vis būdavo užsiėmęs, todėl su Rozos paauglystės sunkumais teko susitvarkyti Anai.

Reikia liautis galvojus, ką pasakytų Ana, kitaip išvarys save iš proto. Sansija nėra vienintelė šeimos narė, laukianti jos saloje. Ji skambino prašyti pagalbos, bet Roza žinojo, kad pirmiausia motina pakvietė seserį. Patikimąją, protingąją dukrą. Kaip visada.

Šventoji Ana niekada nevers motinos laukti dvi savaites kaip ji. Kad ir kokios jos būtų skirtingos (o skirtumų tikrai nemažai), Ana viską mes tą pačią akimirką ir lėks padėti Sansijai. Roza gali apsiginti, kad buvo įstrigusi Pietų Afrikos atogrąžų miškuose, buvo pasirašiusi sutartį ir įsipareigojusi ją nusamdžiusiam žurnalui surinkti nuotraukas ir užrašyti pasakojimus. Bet tai dar nereiškia, kad Ana nebambės dėl jos vėlavimo. Ji pažįsta seserį – teks nemažai išklausyti.

Tik ne apie sėkmingą Rozos karjerą. Ana turbūt nė nežino, kad Roza turi užsakymų keliems mėnesiams į priekį, o jos dokumentinio pobūdžio fotografijos graibstomos. Jos vardas gana plačiai žinomas, tačiau Anai ir tėvui tai nieko nereiškia. Viskas, kas nutinka kitapus akademiniam elitui priklausančių svajingų Oksfordo bokštų, nė vienam jų nesvarbu.

Ak, na ką padarysi. Marinos sala gal ir nedidelė, bet čia apstu slaptų užkampių ir vietelių, per daugybę metų Roza ne vieną jų rado. Nuo slaptų urvų, kuriuose smagu maudytis nuogai, iki nuošalių barų ir poilsio zonų tarp namelių. Prireikus Roza gali bet kada pasislėpti. O jei nutiktų blogiausia, visada gali sėsti į valtį ir nuplaukti į žemyną ir Cala del Mar kaimelyje paskanauti neįtikėtinai skanių tapų ir pasigrožėti vaizdais.

Nebūtina čia likti ilgam. Niekada nelikdavo. Ji vadovavosi modus operandi2: ateiti, pasiimti, ko reikia, ir keliauti toliau. Visada taip. Darbe toks požiūris padėdavo, Roza buvo tikra, kad jis padės išgyventi ir savaitę Marinos saloje. Ji mylėjo mamą, bet visiems bus geriau, jei jos kartu praleis ne daugiau nei porą savaičių. Jiedvi pernelyg panašios, o su Ana per daug skirtingos, kad galėtų ilgą laiką gerai sugyventi.

Svarbiausia susitarti dėl vieno tikslo. Vykdydama užduotis Roza žinojo, kokius turi padaryti kadrus, kad papasakotų istoriją. Svarbiausia įtikinti mamą, kad saloje viskas stabilu, ir nejaučiant kaltės pasišalinti.

Ko gero, Ana jau bus atlikusi visą sunkų darbą ir jau po savaitės Roza galės iš čia dingti. Rusijoje laukia projektas, kuriuo ji itin domisi, ir norėtų geriau susipažinti…

Pagalvojusi apie seserį, pajuto kaltės dūrį. Kokie prasti reikalai turėjo būti saloje, kad Sansija skambintų Anai? Ir kaip sesuo turėjo būti įsiutusi, sužinojusi, kad Roza ją paliko vieną tvarkytis saloje?

Net jei Roza čia būtų atskubėjusi pirmu skrydžiu, niekas nebūtų pasikeitę. Oksforde gyvenanti Ana vis tiek būtų atkakusi greičiau – dėl skirtingų laiko zonų ir sukauptų kelionių mylių. Ana vis tiek būtų prisiėmusi atsakomybę už salos sutvarkymą.

Ji aiškiai parodydavo, kad tikisi viską padaryti pati, savaip ir paskui vaidinti kankinę. Tai kokia prasmė lėkti it galvą pametus?

Be to, Sansija neatitraukė Anos nuo svarbios veiklos. Tikriausiai. Paskutinį kartą, kai jos kalbėjo, sesuo stengėsi įgyvendinti tėvo akademinę svajonę, atsisakė bet kokių linksmybių ir socialinio gyvenimo, kad jį prižiūrėtų išvykus mamai. Nors profesorius Ernestas Grėjus yra protingas suaugęs vyras ir gali pats savimi pasirūpinti.

Roza negalėjo įsivaizduoti, kad per pastaruosius trejus metus kas nors būtų pasikeitę.

Treji metai. Ar tikrai praėjo treji metai nuo tada, kai kalbėjosi su Ana? Treji metai, kai mirė senelis? Treji metai, kai ji išrėkė seseriai tiesą apie jų namus ir paliko šalį? Treji metai, kai nebuvo grįžusi į Angliją ar Marinos salą? Treji metai, kai… na. Negalvojo apie tai. Negalvojo apie jį.

Pasižadėjo negalvoti apie Džudą Aleksanderį prieš trisdešimt šešis mėnesius. Iki šiol jai puikiai sekėsi laikytis pažado.

Tiesiog viskas susigulėjo. Ginčas su Ana, įvykiai su Džudu, išvykimas iš šalies… Dabar ji vėl susitiks su Ana, dėl to prisiminimai iškilo į paviršių.

Ką gi. Ji nueis į vilą, išsiaiškins su seserimi, apkabins motiną, sutiks išgerti taurę vyno, pasitikrins, kad viską padarė gerai, ir ims kurti planus, kaip iš čia išvykti.

Lengva.

Reikia tikėtis.

Atsidususi Roza kilstelėjo aukščiau kuprinę ir nužingsniavo tolyn. Jau ir taip užtruko per ilgai. Nereikia, kad koks nors svečias praneštų apie vaikštinėjančią įtartiną moterį su kuprine.

Roza susiraukė. Tiesą sakant, nematė nė vieno svečio. Visiškai.

Vėlyva gegužė, saloje turėtų atostogauti žmonės ir mėgautis siūloma prabanga. Kur visi?

Nebent reikalai iš tikrųjų daug blogesni, nei manė…

Roza pagreitino žingsnį ir po kelių akimirkų stovėjo vėsa dvelkiančioje plytelėmis išklotoje vilos registratūroje. Baltos arkos vedė į mažus atskirus balkonus metaliniais turėklais, ant ten stovinčių suolų buvo daugybė įvairiaspalvių pagalvėlių. Iš karto už pagrindinės erdvės, už pravirų durų, plytėjo vidinis kiemelis su baseinu, ten buvo dar daugiau vazonuose prisodintų gėlių, vietų pasisėdėti ir pasigrožėti aplinka. Pačiame sezono įkarštyje kiemelis atstodavo restorano pusryčių erdvę, netgi dabar jame turėtų sėdėti ir ankstyvais kokteiliais mėgautis poilsiautojai.

Tuščia. Prie registratūros stalo taip pat nė gyvos dvasios.

Nenorėdama skambinti skambučiu savo pačios namuose, Roza numetė kuprinę šalia stalo ir praėjo pro įvijus laiptus, vedančius į viršutiniame aukšte įrengtus privačius šeimai priklausančius kambarius. Kirto vidinį kiemelį ir patraukė į kitoje vilos pusėje esantį dar vieną kiemą, iš kurio atsivėrė vaizdas į paplūdimius ir plačią turkio spalvos jūrą.

Ten pagaliau aptiko šeimos narius. Tik ne visai tuos, kurių tikėjosi.

Roza sustingo, krūtinė įsitempė, tarsi ji ruoštųsi bėgti… arba slėptis. Ar akys jos neapgauna?

– Tėti? – ji nusiėmė saulės akinius, kad įsitikintų, ar tai, ką regi, tiesa. Ne, tai ne vaizduotės išdaiga. Štai ten apsivilkęs baltais marškiniais ir akmens pilkumo švarku, plačiomis kelnėmis, ant galvos užsimaukšlinęs panamos stiliaus skrybėlę tarsi ne savo vietoje sėdėjo pats profesorius Ernestas Grėjus. Daugiau nei tūkstantį kilometrų nutolęs nuo ten, kur Roza tikėjosi jį būsiant, užrakintą dramblio kaulo bokšte Oksforde.

Jis žaidė žodžių loto su jai nugarą atsukusiu tamsiaplaukiu vyru ir turėjo galimybę parodyti meistriškumą. Kaip įprastai. Rozai pagailo jo priešininko.

Bet dabar tėvo dėmesį patraukė ji, ji tapo naujuoju taikiniu. Tik laiko klausimas, kada tėvas aštrų protą ir dar aštresnius žodžius nukreips į ją, į jos pasirinktą profesiją, į neįgytą išsilavinimą, negebėjimą išbūti vienoje vietoje, nepatikimumą… Ar tėvas spės per tokį trumpą laiką apkalbėti visus jos trūkumus?

– Roza, – profesorius nesišypsodamas pasisuko į dukrą. – Tavo motina sakė, kad prisidėsi prie mūsų. Galiausiai.

Štai ir visa meilė, šiltas sutikimas, kokio ji galėtų tikėtis iš tėvo. Ką jis iš viso čia veikia? Kiek žino, kai Sansija jį paliko, jis stengėsi su ja bendrauti kiek įmanoma mažiau. Juodu išsiskyrė daugiau nei prieš dešimt metų. Per tą laiką tėvas tikrai nė karto nebuvo saloje, kurioje Sansija gyveno. Kodėl turėtų? Atsekti motiną į Marinos salą tėvui prilygtų pripažinti, kad suklydo, kad jis kaltas dėl to, jog ji išvyko. Bet Roza buvo tikra dėl vieno dalyko: profesorius Ernestas Grėjus niekada nepripažins klydęs.

Tai kas jį čia atviliojo? Ar reikalai daug prastesni, nei ji manė? Gal Sansija panikavo visai ne dėl salos? Gal dėl ko nors kito? Turėjo atvykti čia anksčiau…

Širdis daužėsi įsivaizduojant baisiausius scenarijus. Roza prisiminė, kaip prieš dvejus metus Indijoje mokėsi medituoti ir norėdama susitvardyti susitelkė į kvėpavimą.

Nėra reikalo jaudintis, kol negavo atsakymų. Reikia klausti.

– Kur mama? Ir Ana? Ir svečiai, jei jau apie tai kalbame? Tikėjausi…

Roza neištarė daugiau nė žodžio, nes atsisuko tėvo žodžių loto priešininkas ir ji gavo progą geriau įsižiūrėti į jo veidą. Blyškų ir aptemdytą kieme krintančių šešėlių, bet absurdiškai tobulą, išsišovusiais skruostikauliais ir neįtikėtinai mėlynomis akimis. Per vėlu bėgti. Per vėlu slėptis. Roza nė nežinojo, kaip tvarkytis su šiuo netikėtu įsibrovimu. Kūnas tarsi įaugo vietoje, galvoje vienas kitą vijo šimtai prisiminimų, visi susiję su vyru, sėdinčiu priešais ją.

Kad ir ko tikėjosi grįždama į Marinos salą, lūkesčiai išgaravo. Priešais ją, galiniame mamos namų kieme, sėdėjo žmogus, kurio jau niekada nebesitikėjo išvysti. Puiki priežastis prisidėti prie Sansijos ir pradėti panikuoti.

Džudas Aleksanderis.

* * *

Praėjus vos valandai po išsilaipinimo Marinos saloje Džudas Aleksanderis nutarė, kad ši vieta tobulai tiks pasislėpti nuo tikrojo pasaulio. Saulė, smėlis, sangrija3 ir, visų svarbiausia, nuošalumas. Tiesą sakant, kol čia būdamas galėjo mėgautis vienatve, pirmi trys punktai jam nerūpėjo.

Paaiškėjo, kad šlovė pervertinama. Ypač tokia, kai negali niekur išeiti iš namų neatpažintas ir daryti ką norintis, kitiems nepareiškiant nuomonės apie tavo veiksmus. Prireikė laiko, kol išsiaiškino visus žinomumo trūkumus, bet dabar, kai jau žino… na, Džudui jų gerokai per daug.

Beveik idealu, kad vienintelė jo draugija saloje – senyvo amžiaus Oksfordo profesorius, nenutuokiantis, kas toks Džudas Aleksanderis. Ernestas Grėjus tiesiog sukurtas valandų valandas žaisti žodžių loto arba kalbėti apie praėjusio amžiaus įvykius, neklausinėdamas nieko apie Džudo gyvenimą. Tai, kaip Grėjus suvokė supantį pasaulį, o galbūt nuolatinės mintys apie istoriją palengvino Džudo pabėgimą nuo realybės. Profesorius nepaaiškino, ką čia veikia, ir jam nė kiek nerūpėjo, ką nuošalioje Ispanijos saloje veikia Džudas.

Profesoriui buvo nė motais, kas jis toks, o jo žmona Sansija ir dukra Ana buvo pernelyg užsiėmusios, kad jį pastebėtų. Po mėnesio saloje vyks kažkoks svarbus renginys, Sansija neatskleidė smulkmenų, ir visi, kas tik galėjo, tam rengėsi. Išskyrus jį ir profesorių Grėjų. Džudą kankino nuojauta, kad jį nejučia paskyrė profesoriaus prižiūrėtoju ar slaugu. Kad ir kokios būtų to priežastys, jam tai išėjo į naudą.

Kol išgirdo balsą, kurio išgirsti nebesvajojo ir nebesitikėjo.

– Tėti? – iš pradžių Džudas nesuprato, ką girdi. Vieno žodžio nepakako atgaivinti prisiminimams. Keista, nes juos sužadino daugybė kitų pojūčių.

– Roza, – profesorius Grėjus dukros vardą ištarė oficialiai. Tai buvo pirma užuomina Džudui. – Tavo motina sakė, kad prisidėsi prie mūsų. Galiausiai.

Bet Roza – gana įprastas ispaniškas vardas. Kam įsivaizduoti, kad tai tikėjoRoza. Arba greičiau Roza, kuri pareiškė, kad geriau išsikraustys iš šalies, nei liks su juo.

Roza, kurią pažinojo prieš trejus metus, tikriausiai vis dar už tūkstančių kilometrų, kitoje pasaulio pusėje, vaikosi svajones, kurių dalis jis niekada nebus. Svajones, apie kurias jam nepapasakojo, nors jis išklojo jai savąsias.

Toji Roza negalėtų būti čia. Tai neįmanoma. Gal po pastarųjų įvykių Niujorke jis tikrai kraustosi iš proto? Tai paaiškintų ir vidurnakčio skrydį į Ispaniją.

– Kur mama? Ir Ana? Ir svečiai, jei apie tai kalbame? – Nebevertėjo neigti to, ką girdi. Tik vienas žmogus, vienas balsas vertė jo širdį taip virpėti.

Nebebuvo prasmės slėptis. Marinos sala buvo geriausias jo pasirinkimas pasislėpti, o ji čia.

Laikas stoti akis į akį su savo demonais.

Džudas atsisuko.

– Tikėjausi… – Roza nutilo. – O.

Ji atrodė visai taip pat, tokie patys tamsūs išsidraikę plaukai, tos pačios plačios šokoladinės akys nenusakomo ilgio blakstienomis. Ta pati saldi, švelni burna. Tie patys kūno linkiai po džinsais ir marškinėliais, ta pati lygi oda ir tos pačios mažos pėdos, apautos paplūdimio šlepetėmis.

Ta pati moteris, kurią jis mylėjo, kai juodu matėsi paskutinį kartą.

– Labas, Roza, – Džudas pabandė nutaisyti šypseną, puošiančią jo albumų viršelius, plakatus ir visas kitas nuotraukas. Šypseną, kuri daugiau niekada nebus nuoširdi. Nuo tada, kai Roza išvažiavo. Bent tikrai nuo tada, kai neteko Gareto.

Roza nesišypsojo, atrodė apstulbusi. Kas galėtų ją kaltinti? Bet juk jis to neplanavo.

Gal būtų suplanavęs prieš trejus metus, jei būtų žinojęs apie šią vietą, tiksliau – žinojęs, kad čia jos namai. Deja, paaiškėjo per vėlai. Roza paliko jį, iškeliavo į motinos šeimos namus, į senelio laidotuves ir negrįžo. Tikriausiai ji išvyko į Marinos salą.

Jei būtų žinojęs, ar būtų ją čia atsivijęs?

Arba susitaikęs, kad adreso jam nepranešė dėl tam tikrų priežasčių?

Ak, ir ką bando apgauti? Net jei būtų žinojęs, kur ji, vis tiek būtų likęs laukti, kada ji sugrįš, nes ja tikėjo. Pasirodo, neįtikėtinai klydo. Ta diena, kai jis tai suprato, buvo siaubinga ir dėl įvykio su Garetu kuriam laikui vis tiek nebūtų galėjęs niekur išvykti. Tik kristi žemyn nevilties spirale, iš kur vos sugrįžo. Tada netikėtai dėl klaidingų priežasčių jo reitingai ėmė kilti.

Kaip galėjo leisti sau vėl susitikti su Roza po to, kas nutiko Garetui? Dėl šios moters sulaužė duotus pažadus, o ji vis tiek jį paliko sunaikintame ir tuščiame pasaulyje.

Žinoma, jis nesivaikė jos aplink pasaulį. Net jei norėjo ir už tai savęs siaubingai nekentė.

Tiek daug vienas kitam prieštaraujančių jausmų susiję su šia miniatiūrine gundančia moterimi, stovinčia priešais jį. Visi jie tvirtai apsiviję jo širdį. Ar jam pavyks kada nors išsilaisvinti iš tų pančių?

Roza vis dar nustebusi spoksojo į jį, Džudas svarstė, ką pasakyti. Išrinkti kažką iš daugybės žodžių, kuriuos norėjo jai ištarti per praėjusius trejus metus. Kaltinimus, klausimus, pareiškimus, bet ką. Bet jam taip ir nepavyko.

– Judu pažįstami? – profesorius Grėjus sutrikęs stebeilijo tai į Rozą, tai į Džudą.

Kažkas tėvo balse išblaškė ją ir ji nusišypsojo akimis, lūpų šypsena taip ir nepasiekė.

– O, tėti, visi pažįsta Džudą Aleksanderį. Jo veidas, ko gero, labiausiai atpažįstamas pasaulyje.

Profesorius Grėjus smalsiai nužvelgė vyrą, tarsi jo bruožuose ieškotų, ką atpažinti.

– Prieš kelerius metus jūsų dukra fotografavo mane vienam žurnalui, – paprastai paaiškino Džudas. Nė užuominos apie tikrąją keturias savaites trukusią istoriją, kai Roza keliavo su jais per turą, įamžindama kiekvieną jų kilimo šlovės laiptais akimirką. Paskutinį Gareto turą. – Aš groju grupėje.

– Grupėje? – Roza nusijuokė. – Tėti, Džudas yra pagrindinis grupės The Swifts vokalistas. Kai kas sako, kad tai karščiausia dešimtmečio grupė, – Roza pakėlė antakį, Džudas turėjo pasistengti nesusigūžti. Ne tik dėl neišvengiamo nesmagaus jausmo, visada sukildavusio, kai kas nors jį, o ne Garetą palaikydavo pagrindiniu vokalistu. Bet dėl to, kad jau kurį laiką mėgavosi būdamas kitu Džudu Aleksanderiu.

– Juk žinai, kad nesidomiu populiariąja kultūra, Roza, – profesorius Grėjus numojo į Rozos paaiškinimus ranka. – Bet šis vyrukas bent kompetentingas žodžių loto priešininkas.

Džudas stebėjo, kaip Rozos akys žybteli išgirdus tėvo žodžius ir vos sekundei nukrypsta į jį. Gana ilgai, kad pajustų tą patį ryšį, kaip ir tą naktį, kai susipažino. Giliai, tarp tų pačių pančių, dabar apsivijusių jo širdį, tarp geliančio kaltės jausmo, susipainiojusio su poreikiais, troškimais ir geismu.

Vis dar. Gera žinoti, kad jis to ryšio neišsigalvojo. Net jei, akivaizdu, Roza jo nejautė.

– Džiaugiuosi, kad radai žaidimų draugą, tėti, – kandžiai tarė Roza. – Bet neatsakei nė į vieną mano klausimą. Kur mama ir Ana? Ir ką, velniai griebtų, čia veiki? – ji dar kartą dėbtelėjo į Džudą ir leido suprasti, kad paskutinis klausimas skirtas ne tik tėvui.

Džudas jos nekaltino.

Praėjus pirminiam šokui, jis atidžiau įsižiūrėjo į ją, stengėsi pamatyti daugiau nei tą moterį, kurią taip intymiai, bet akivaizdu, kad ne iki galo, pažinojo prieš trejus metus. Iš pradžių nepastebėjo kai kurių pokyčių. Dabar ji lieknesnė, netgi tvirtesnė. Ilgos juodos garbanos surištos į kasą, persvertą ant kairio peties, o tamsios akys daug atsargesnės, nei prisiminė. Netgi vilkėdama laisvo stiliaus džinsus ir marškinėlius, ant piršto laikydama saulės akinius, Roza atrodė pasirengusi bet kurią minutę sprukti. Tarsi ši nuostabi sala būtų spąstai, o ne namai.

Kodėl ji taip atrodo? Ir kodėl po tiek laiko jam vis dar rūpi?

– Manau, tavo motina tariasi su virėju dėl vakarienės valgiaraščio, – pasvarstė profesorius Grėjus. – O kur tavo sesuo, nenutuokiu.

– Ji su Leo išskrido į Barseloną, – įsiterpė Džudas. Panašu, kad jis skiria daugiau dėmesio jos šeimai nei tėvas.

– Su Leo? – tardama vardą Roza suraukė nosį. – Kas, velniai griebtų, jis toks? Nesvarbu. Tėti, kodėl tu čia?

– Ar toks didelis nusikaltimas norėti vyrui šiek tiek laiko praleisti su šeima? – švelniai klaustelėjo profesorius Grėjus.

Iš Rozos žvilgsnio Džudas būtų spėjęs, kad atsakymas taip.

– Profesoriau Grėjau? – tarpduryje išdygo Marija, vienintelė nepriklausanti šeimai, kurią Džudas pastebėjo saloje. – Jums skambina, galite atsiliepti registratūroje. Iš Oksfordo.

– Vis dar neturi mobiliojo telefono, tėti? – metė Roza.

– Turiu, – stodamasis atsakė tėvas. – Tik nematau reikalo jo nuolat nešiotis su savimi. Ar laikyti įjungtą.

– Žinoma.

Profesoriui nuėjus į vilą, Džudas ir vėl nukreipė žvilgsnį į Rozą. Kodėl ši moteris jį taip žavi, kad net ir po visko, kas nutiko pirmiausia dėl to, kad ją įsimylėjo, negali nuo jos atitraukti akių? Norėtų žinoti atsakymą. Gal tada galėtų išsilaisvinti. Kaip ir…

– Taigi, – Roza nuėjo prie tėvo kėdės priešais Džudą, ir jis jau žinojo, kas bus toliau.

Ji paklaus ir jam teks nuspręsti, kiek tiesos jis nori atskleisti. Anąsyk pasakė viską, atskleidė visas paslaptis, o ji vis tiek jį paliko, tad šį kartą, ko gero, diskretiškumas būtų geresnė išeitis.

Arba, kaip pasakytų Garetas, jei vis dar būtų gyvas: Jei apgausi mane kartą, gėda tau. Jei apgausi du…

Džudas neleis, kad tai nutiktų. Jokiu būdu.

Roza atsisėdo ir sugavo jo žvilgsnį kitapus stalo.

– Ką čia veiki, Džudai?

Jis prasižiojo pasirengęs meluoti.