Читать книгу Meilė roko ritmu. Vestuvių sala. 2 knyga - Sophie Pembroke - Страница 4

Jis ketino jai meluoti. Prabėgo treji metai, o Roza vėl pastebėjo, kaip Džudas prieš meluodamas nusuko akis į šalį.

Tikriausiai negalėtų jo kaltinti. Nepadarė nieko, kad nusipelnytų tiesos.

Bet, kita vertus, čia jos namai, jos vieta, apie kurią jam niekada neprasižiojo. Ar jis persekioja ją, ieškojo jos pastaruosius trejus metus?

Ne, tai kvaila. Prieš dvi savaites ji ir pati nežinojo, kad čia atsiras. Sunku patikėti, kad Sansija ar Ana išgalvotų kokią nors bjaurią istoriją, kad ją čia prisiviliotų vien tam, kad padėtų Džudui.

Kad ir kaip neįtikėtina, tai, ko gero, tik itin keistas sutapimas.

Kažin tai geriau ar blogiau?

– Nori tikėk, nori ne, bet čia atvažiavau padirbėti prie naujų kūrinių, – atsakė Džudas. Vien šie žodžiai sukėlė prisiminimus, kaip ji susisukusi ant siauro suoliuko autobuso gale stebėdavo jį kuriantį muziką, išbandantį, kaip skamba naujos melodijos gitara. Brangiausios jų akimirkos per kartu praleistą mėnesį buvo būtent tokios, kai šalia daugiau nieko nebūdavo, kai likdavo tik jie ir muzika.

Bet dabar apie tai Roza negalėjo galvoti. Prisiminimai nepadės išsiaiškinti, kas, velniai griebtų, vyksta.

– Tai nenutuokei, kad čia mano mamos šeimos namai? – prisimerkė Roza. Nepakenks dar pasitikslinti.

– Visiškai ne. – Bent jau tai nuskambėjo kaip tiesa. Tai kur melas? Jis muzikantas, žinoma, kad atvyko čia dėl muzikos. Bet kur kiti grupės nariai? Arba kas iš jų liko.

Prisiminimai smogė skaudžiau, nei tikėjosi. Perskaičiusi atsitiktinai už akių užkliuvusį laikraščio straipsnį, svetimos šalies oro uoste verkė gailėdama vyro, kurį pažinojo ir kuris buvo jai mielas. Ir dėl Džudo. Tą vienintelį kartą ji leido sau verkti dėl jo.