Читать книгу Gavau darbą, ieškau meilės - Susan Mallery - Страница 2

Penė Džekson suprato, kad tikriausiai negerai taip džiūgauti matant savo buvusį vyrą paršliaužiantį atgal, bet nesunkiai atleido sau šį trūkumą.

– Juk žinai, kad jis nori tave įdarbinti, – priminė jai draugė Naomė.

– O taip. Koks saldus pripažinimo jausmas. – Penė atsilo- šė kėdėje ir susimąstė. – Noriu, kad jis maldautų. Ne svaidy- tųsi pagiežingais žodžiais ir kunkuliuotų neapykanta, o ro- dytų…

– Rodytų besąlygiškai remiąs išsiskyrusias moteris? – pasitikslino Naomė.

Penė nusikvatojo.

– Būtent. Tikriausiai todėl, kad tokiais atvejais jaučiuosi silpna ir mažutė.

– Galbūt, bet noriu pasakyti, kad šiandien atrodai ypač žaviai – jei tai padės.

– Truputį. – Penė pasitaisė laisvoką megztinį ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Susitarėme papietauti mieste. Neutrali vieta – nekels jokių prisiminimų, nei gerų, nei blogų.

– Stenkis vengti gerųjų, – perspėjo Naomė. – Kolui nebūdavo sunku tave apmulkinti.

– Nuo to laiko prabėgo jau treji metai. Pagaliau jis man visiškai nieko nebereiškia ir gyvenu toliau.

– Žinoma, – netvirtai sutiko Naomė. – Tik negalvok, kaip puikiai jis atrodo su tais savo drabužiais, juo labiau – be jų. Verčiau prisimink, kad sudaužė tau širdį, melavo norįs kūdikio ir sutrypė tavo trapias svajones.

Bus nesunku, – pamanė Penė, bet apmaudo šešėlis sudrumstė gerą nuotaiką.

Prieš ketverius metus ji norėjo įsidarbinti virėja „Buchananuose", viename iš Kolo šeimai priklausančių restoranų. Taikė į pačias žemiausias pareigas – būtų turėjusi ruošti salotas. Su ja varžėsi dar dešimt kandidatų. Bijodama, kad nesugebės nė peilio rankose išlaikyti, Penė paprašė Kolo, tada dar savo sutuoktinio, tarti gerą žodį apie ją savo senelei. Kolas atsisakė ir darbo Penė negavo.

– Šįkart darbas pats pas mane ateina, – tarė Penė. – Ketinu tuo pasinaudoti. Kolu – taip pat. Be abejo, grynai iš profesinių paskatų.

– Be abejo, – aidu atkartojo Naomė, nors neatrodė įtikinta. – Tau jis – tikra rakštis sėdynėje. Visada buvo. Pasisaugok.

Penė atsistojo ir pasiėmė rankinę.

– O aš ar nebuvau jam rakštis?

– Užsiprašyk padoraus atlygio.

– Pažadu.

– Ir negalvok, kad nori su juo pasimylėti.

Penė nusijuokė.

– Ak, liaukis. Apie tai negali būti nė kalbos. Pamatysi.

Penė atvažiavo anksčiau, todėl sėdėjo automobilyje laukdama, kol laikrodis parodys, kad jau penkias minutes vėluoja. Ji turėjo menkutę, galbūt net nereikšmingą jėgos persvarą ir jautėsi jos nusipelniusi.

Pagaliau įėjo į tylų restoranėlį su odiniais baldais ir baltomis staltiesėmis. Dar nespėjusi užkalbinti padavėjos pamatė Kolą, stovintį prie staliuko salės gale. Juodu turėjo bendrų draugų ir gyveno tame pačiame mieste, bet Penė atkakliai stengėsi šalintis Kolo ir jiedviem iki šiol pavyko išvengti susidūrimo. Regis, nuo šiol viskas pasikeis.

– Sveikas, – tarė ji su savimi pasitikinčios moters šypsena lūpose.

– Labas, Pene. – Kolas nužvelgė ją ir mostelėjo ranka į vietą prieš save. – Ačiū, kad sutikai susitikti.

– O kaip galėjau atsisakyti? Telefonu nedaug tepasakei, tai sužadino smalsumą. – Ji įsitaisė krėsle.

Kolas buvo išvaizdus vyras. Aukštas, raumeningas, tomis pačiomis ilgesingomis akimis, kokias ji prisiminė. Užteko atsisėsti prie- šais jį, ir kūnas prisiminė, kaip būdavo anuomet, kai juodu puikiai sutarė ir negalėdavo atplėšti rankų vienas nuo kito. Bet dabar tai nedomino Penės. Ji gavo gerą pamoką ir padarė iš- vadas.

Be to, negalėjo atleisti už tai, kad per trejus išsiskyrimo metus jis nesiteikė nė kiek pastorėti ar susiraukšlėti. Ne, atrodė žavingai – kaip tikras vyras.

Ir vis dėlto Kolui prireikė jos pagalbos. Taip, tai neįtikėtinai smagu. Kol juodu gyveno drauge, jis nebuvo ja visiškai patenkintas. O dabar nori, kad Penė išgelbėtų jį… šiuo atveju – restoraną. Moteris jau įsivaizdavo, kaip mėgausis jo keliaklupsčiavimu, kol galiausiai sutiks.

– „Jūros krantas" pateko į bėdą, – tarė jis ir nutilo, nes priėjo padavėja priimti užsakymo.

Moteriai nuėjus Penė atsirėmė į odinę krėslo atkaltę ir nusišypsojo.

– Girdėjau, kad ta bėda ne tokia jau menka. Kalbama, jog netekote didžiosios dalies klientų, kartu ir pajamų – o tai jau visai nekas.

Ji sumirksėjo nutaisiusi nekaltą veidelį. Neabejojo, kad Kolas mato ją kiaurai ir norės pasmaugti. Bet negalės. Nes jam jos reikia. Tiesą sakant, mirtinai reikia. Kaip jai patiko jaustis reikalingai vyrams. Ypač Kolui.

– Buvo ir geresnių laikų, – sutiko jis. Atrodė, kiekviena šio pokalbio sekundė varo jį iš proto.

– „Jūros krantas" yra seniausias garsios Buchananų dinastijos restoranas, – smagiai priminė Penė. – Ir pavyzdys kitiems. Bent jau kadaise toks buvo. O dabar garsėjate prastu maistu ir blogu aptarnavimu. – Ji gurkštelėjo vandens. – Štai kokių gandų sklando.

– Ačiū už naujausias žinias.

Kolo veidas įsitempė. Penė aiškiai suprato, kaip jį siutina jųdviejų pokalbis. Nutuokė, ką galvoja: ir kodėl iš visų Sietlo virėjų jam verkiant reikia būtent jos?

Ji to irgi nežinojo, bet kartais moteris tiesiog negali nepasinaudoti pasitaikiusia proga.

– Tavo darbo sutartis jau baigiasi, – pradėjo jis.

– Tiesa, – nusišypsojo Penė.

– Ieškai kito darbo.

– Taip.

– Norėčiau tave nusisamdyti.

Trys paprasti žodžiai. Žodžiai, kurie atskirai nedaug reiškia, tačiau visi kartu kažkam gali būti patys reikšmingiausi gyvenime. Šiuo atveju – jai.

– Turiu kitų pasiūlymų, – ramiai tarė Penė.

– Ar jau priėmei kurį nors?

– Dar ne.

Kolas buvo augalotas, kokių šešių pėdų ir trijų colių tamsiaplaukis vyras. Veidas – su ryškiais skruostikauliais ir tvirtu smakru, o burna dažniausiai išduodavo nuotaiką. Dabar jis taip tūžo, kad, rodės, tuoj ims spjaudytis ugnimi. Dar niekada Penė nesijautė taip gerai.

– Atvažiavau čia norėdamas tau pasiūlyti penkerių metų sutartį. Vadovautum visai virtuvei. Sutartis standartinė. – Jis pasakė atlyginimą.

Penė tik sumirksėjo ir gurkštelėjo vandens. Iš tiesų ji netroško tik pakeisti darbo vietą. Norėjo imtis savo verslo. Bet tam reikėjo krūvos pinigų, kurių ji neturėjo. Beliko apsispręsti – arba ieškoti daugiau verslo partnerių nei būtų norėjusi, arba laukti. Nutarė laukti.

Ketino trejus metus taupyti pinigus, o tada atidaryti savo svajonių restoraną. Taigi kad ir koks viliojantis atrodė siūlomas atlyginimas, jo nepakako.

– Tavo pasiūlymas manęs nedomina, – išrėžė šyptelėjusi.

Kolas prisimerkė.

– Tai ko tu nori? Nesvarstant galimybės pamatyti mano galvą, pasmeigtą ant kuolo.

Dabar Penė nusišypsojo visai nuoširdžiai.

– Niekada to netroškau, – tarė ji. – Na, bent jau po to, kai baigėsi skyrybų procesas. Juk treji metai praėjo, Kolai. Seniai viską pamiršau. Nejaugi tu dar ne?

– Žinoma, kad pamiršau. Tai kodėl nenori priimti mano pasiūlymo? Juk tas darbas geras.

– Aš neieškau darbo. Ieškau progos.

– Ką turi galvoje?

– Daugiau nei įprastą sutartį. Noriu, kad ant restorano būtų mano vardas, o viduje turėčiau visišką laisvę fantazijai. – Ji įkišo ranką į švarkelio kišenę ir išsitraukė popieriaus lapą. – Turiu sąrašą.

Tinkami elgtis visada labai sunku, – mąstė Kolas išlankstydamas lapą. Ir šįkart ne kitaip. Jis perbėgo akimis sąrašą ir švystelėjo atgal. Penei reikia ne progos, o jo pautų, pačirškintų su česnakais ir puikiu grietinėlės padažu.

– Ne, – pareiškė šaltai, stengdamasis nekreipti dėmesio į rausvus ir rudus pavakario saulės atspindžius kaštoniniuose jos plaukuose.

– Kaip nori. – Pasiėmusi lapą Penė jau rengėsi kilti nuo stalo. – Buvo malonu tave pamatyti, Kolai. Sėkmės tau ir tavo restoranui.

Jis pasilenkė per stalą ir sučiupo ją už riešo.

– Palauk.

– Bet jei nėra apie ką daugiau kalbėti…

Atrodo visai nekaltutė, – pagalvojo Kolas, žvelgdamas į dideles mėlynas Penės akis, bet žinojo, kad šiuo atviru žvilgsniu pasitikėti negalima. Penę galima įtikinti imtis šio darbo, kitaip ji nebūtų atėjusi į susitikimą. Kvailinti jį ne jos būdui. Bet tai nereiškia, kad negali priversti jo maldauti vien tik norėdama tuo pasimėgauti.

Prisiminus praeitį greičiausiai jis to nusipelnė. Teks derėtis ir nusileisti, kiek įmanoma. Galėtų net pasimėgauti šiomis derybomis, bet Penė atrodo velnioniškai savimi patenkinta.

Tikėdamasis ją įsiutinti Kolas perbraukė nykščiu per riešą žinodamas, koks bus poveikis. Penė dažnai sielodavosi dėl stambių savo dilbių, riešų ir plaštakų, sakydavo, kad jie neproporcingi visam jos kūnui. Kolui atrodė, kad ji kvailai ieško nesamų trūkumų. Šios moters rankos – kaip tikros virėjos: randuotos, mitrios ir stiprios. Jam visada jos patiko – tiek ruošiančios maistą virtuvėje, tiek glamonėjančios jį miegamajame.

– Šito nebus, – pareiškė jis linktelėjęs į popieriaus lapą ir atleido gniaužtus. – Ir tu tai supranti. Kur tikrasis sąrašas?

Penė šyptelėjo ir atsilošė kėdėje.

– Girdėjau, kad puolei į neviltį. Juk turėjau pabandyti.

– Ne tokia jau gili ta mano neviltis. Tai ko nori?

– Laisvės vaizduotei sudarant valgiaraštį ir savo vardo po juo, visiškos valdžios virtuvėje, nuosavybės teisių į ypatinguosius mano sukurtus patiekalus, teisės išspirti restorano direktorių, jei tik jis pernelyg įžūliai mėgins mane spausti, keturių savaičių atostogų per metus ir dešimties pelno procentų.

Pasirodė padavėja su jų pietumis. Kolas buvo užsisakęs suvožtinį, o Penė – salotų. Ne bet kokių. Priešais Penės dubenį su keturių rūšių salotų lapais padavėja padėjo aštuonis dubenėlius su pagardais.

Kolui atidžiai stebint Penė į kavos puodelį šliūkštelėjo alyvų aliejaus, balzaminio acto, įbėrė maltų pipirų ir įspaudė pusę citrinos. Pamaišiusi šakute salotas sudėjo pjaustytą rūkytą vištieną ir fetą, tada pauostė cukruotas karijas ir subėrė ant viršaus. Lazdynų riešutus praleido, įmetė tik pusę pomidoro, pridėjo mėlynojo svogūno vietoje laiškų ir užpylė padažu. Viską sumaišiusi sukrovė dubenėlius į krūvelę ir paragavo savo patiekalo.

– Ir kaip? – paklausė Kolas.

– Skanu.

– Kam tau eiti kur nors valgyti?

– Paprastai neinu.

Ir anksčiau neidavo. Mielai paruošdavo kokį įstabų patiekalą jųdviejų virtuvėje, o jis su malonumo jai tai leisdavo.

Kolas vėl įbedė žvilgsnį į reikalavimų sąrašą. Penė negaus visko, ko nori – jis nenusileis jai vien iš principo. Be to, tai gryni niekai.

– Gali sau fantazuoti dėl valgiaraščio ir vadovauti visai virtuvei, – pagaliau tarė savo žodį, – bet ypatingieji patiekalai priklausys restoranui.

Vadinasi, viskas, ką ji sukurs dirbdama restorane, bus restorano nuosavybė.

– Aš noriu būti įsitikinusi, kad išeidama iš darbo galėsiu išsinešti savo receptus. – Penė pasismeigė salotų. – Ši sąlyga man nepriimtina, Kolai.

– Susikursi ką nors nauja.

– Reikalas tas, kad aš nenoriu nieko, ką gero būsiu sukūrusi, palikti nevykusios tavo šeimos rankose, – tarė ji ir dėbtelėjo į Kolą. – Kol nepuolei man į akis, norėčiau priminti, jog prieš penkerius metus „Jūros krantas" kiekvieną mielą savaitgalį būdavo užsakytas visam vakarui.

– Tegul bus valgiaraštyje įrašytas tavo kaip vyriausiosios virėjos vardas, – nusileido jis. Pastebėjo, kad Penė įsitempė – iki šiol dar nebuvo ėjusi tokių pareigų. Jau šis tas. – Gausi tris pelno procentus, – pridūrė.

– Aštuonis.

– Keturis.

– Šešis.

– Penkis, – nukirto Kolas. – Bet restorano vadovo nešok- dinsi.

– Man juk teks su juo – arba su ja – dirbti.

– O jam – arba jai – teks dirbti su tavimi.

Penė šyptelėjo.

– Nejaugi negirdėjai, ką žmonės apie mane kalba? Darbe esu švelni it saulės spindulys.

Kolas buvo girdėjęs, kad ji siekia tobulumo ir dėl patiekalų kokybės nesileidžia į jokius kompromisus. Kai kas ją vadino sunkiai sukalbama, priekabia arba tiesiog genialia.

– Negalėsi nurodinėti restorano vadovui, – tęsė Kolas. – Jis jau nusamdytas. Bent artimiausiu metu to negalėsi daryti.

Penė suraukė nosį.

– Kas jis?

– Sužinosi vėliau. Beje, šis vyras bus tik tol, kol įves restorane tvarką. Po kelių mėnesių samdysime kitą žmogų, galėsi ir tu tarti savo žodį.

Ji kilstelėjo antakius.

– Įdomu. Teroristas ateina „išvalyti" miesto. Regis, man tai patinka. – Pennė giliai atsikvėpė. – Siūlau tartis dėl penkių pelno procentų ir trejų metų sutarties. Į mano nuomonę bus atsižvelgiama priimant kitą restorano vadovą, be to, išeidama iš darbo turėsiu teisę išsinešti savo patiekalų receptus. – Ji iškėlė ranką. – Bet tik į savo restoraną, o jūs irgi galėsite juos pasilikti „Jūros kranto" valgiaraštyje.

Kolas nenustebo, kad Penė nori atidaryti savo restoraną. Tokia daugumos gerų virėjų svajonė. Tik nedaug iš jų turėjo tam pakankamai pinigų ar gebėjimo vadovauti.

– Na, o atlyginimas, kurį siūlei, man tinka, – pridūrė Penė.

– Ir aš taip manau, – tarė Kolas. – Turėtų atpirkti kai kuriuos praradimus. Kiek žmonių atsivesi su savimi?

– Du. Antrąjį virėją ir padėjėją.

Vyriausiasis virėjas paprastai ateina su keliais savo talkininkais. Kolui tai nerūpėjo, jei tik jie gerai sutardavo su kitais virtuvės darbuotojais.

– Tu niekada neisi atostogų, – pareiškė Kolas. Bent jau anksčiau neidavo.

– Eisiu, – atrėmė Penė. – Kad viskas būtų aišku, ketinu atostogauti.

Kolas gūžtelėjo pečiais.

– Ne anksčiau nei atsistosime ant kojų ir įsivažiuosime.

– Galvojau apie vasaros pabaigą. Iki to laiko viską sudėliosiu į savo vietas.

Galbūt. Nors ji dar nematė, kokia ten netvarka.

– Tai viskas? – pasiteiravo Kolas.

Penė akimirką svarstė, tada gūžtelėjo pečiais.

– Atsiųsk man pasiūlymą raštu. Peržvelgsiu ir pranešiu, ar sumušime rankomis.

– Kitur tau niekas tiek nemokės. Neapsimesk, kad dvejoji.

Penė vėl pasijuto be galo patenkinta.

– Niekada negali žinoti, Kolai. Noriu pamatyti, kokias kortas ant stalo mes tavo konkurentai.

– Žinau, kas tavimi domisi. Jie niekada neatrėš tau tokio didelio pelno gabalo.

– Teisybė, bet tie restoranai dirba sėkmingai. Mažesnis kažko procentas yra geriau nei didelis nieko gabalas.

– Tu gali išgarsėti, – neatlyžo Kolas. – Žmonės tave pastebės.

– Jie jau pastebėjo.

Velnias tampė Kolą už liežuvio, vyras troško pasakyti, kad ji nėra tokia jau ypatinga, jis galėtų išvardyti bent penkis virėjus, kurie ne blogiau susitvarkytų su darbu. Bet negalėjo. Per pastaruosius trejus metus Penė užsitarnavo gerą vardą. To vardo jam reikėjo, kad ištrauktų „Jūros krantą" iš gilios duobės.

– Sutartį kurjeris atneš tau į namus ryt po pietų, – pasa- kė jis.

Penė beveik sumurkė iš pasitenkinimo:

– Gerai.

– Džiūgauji, tiesa?

– O taip. Netgi nebesibaiminu, kad teks dirbti tau – kaskart, kai mane užknisi, galėsiu priminti, jog pats mane viliojai. Kad tau reikėjo manęs.

Kerštas. Kolas gerbė atkeršyti gebančius žmones. Jie erzino jį, tačiau vertė žvelgti su pagarba.

– Kodėl ėmeisi šio reikalo? – paklausė Penė, keldama prie burnos kariją. – Juk prieš daugelį metų palikai šeimos verslą.

Tai nutiko dar tada, kai juodu buvo susituokę. Kolas pagalvojo, kad taip ir nepavyko išsisukti, nes ir vėl buvo į jį įtrauktas.

– Juk kažkas turi gelbėti skęstantį laivą, – paaiškino.

– Taip, bet kodėl tu? Juk šeimos imperija tau nerūpi.

Numetęs ant stalo dvidešimt dolerių banknotą Kolas išsliuogė iš savo vietos.

– Tavo atsakymo, kad pasirašai sutartį, man reikia per dvidešimt keturias valandas.

– Atsakysiu kitą dieną iš pat ryto.

– Tinka. – Šalia banknoto jis numetė savo vizitinę kortelę: – Jeigu kartais prireiktų man paskambinti.

Išėjęs iš restorano Kolas pasuko prie savo automobilio. Penė sutiks. Dar šiek tiek patampys jį už ūsų, bet pasiūlymas pernelyg geras, kad atsisakytų. Jeigu jai pavyks susitvarkyti ir paversti „Jūros krantą" tokiu restoranu, koks jis kadaise buvo, tai per trejus metus susikraus daugiau nei pakankamą kapitalą savo verslui pradėti. O jis iki to laiko jau seniai bus dingęs jai iš akiračio. Kolas sutiko imtis šio reikalo laikinai, nusiteikęs atgaivinti verslą ir pastatyti jį ant kojų, bet neturėjo nė menkiausio noro pasilikti ilgiau nei būtina. Vienintelis jo rūpestis – išgelbėti skęstantį laivą. Tegu kas nors kitas jį išblizgina ir prisiima visą šlovę. Jam įdomu tik išspręsti problemą.

Penė pasirodė „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare" popiet, šiek tiek po antros valandos. Lankytojų antplūdis jau buvo atslūgęs, tik keli užkietėję aistruoliai sėdėjo spoksodami per televiziją transliuojamas įvairias sporto programas.

Nužingsniavusi tiesiai prie baro Penė užsikvempė ant nublizginto medinio paviršiaus.

– Sveika, Mende. Ar jis jau pasirodė? – paklausė ji taures blizginančios šviesiaplaukės didžiulėmis krūtimis.

Mendė šyptelėjo.

– Sveika, Pene. Taip, nuėjo į savo kabinetą. Tau ko nors atnešti?

Kofeino, – pagalvojo Penė, bet papurtė galvą.

– Ačiū, nieko nereikia.

Ji apėjo barą iš dešinės, kur nedidelėje nišoje buvo tualetai, taksofonas ir durys su užrašu „Darbuotojams". Beliko vos keli žingsniai iki įvairiausiais daiktais užgriozdinto Reido Buchanano kabineto.

Jis sėdėjo prie stalo, ne mažesnio už dvigulę lova, ant jo kampo susikėlęs kojas, o telefono ragelį įspraudęs tarp ausies ir peties. Pamatęs ją pavartė akis, parodė į telefoną ir mostu pakvietė vidun.

– Žinau, – kalbėjo jis, kol Penė skynėsi kelią pro neatidarytas dėžes. – Tai svarbus renginys, tikrai norėčiau jame dalyvauti, bet jau esu su kai kuo susitaręs. Gal kitą kartą. Aha. Žinoma. Ir tau.

Padėjęs ragelį vyras sunkiai atsiduso.

– Kažkoks kvailas užsienio prekybos kompanijos vakarėlis, – paaiškino.

– Ko jie iš tavęs nori? – paklausė Penė ir nukėlusi kelis aplankus nuo vienintelės visame kabinete laisvos kėdės įsitaisė ant kietos medinės sėdynės. Aplankus numetė ant ir taip popieriuose skendinčio stalo.

– Neturiu supratimo. Kad pasirodyčiau. Papozuočiau nuotraukoms. Gal pasakyčiau kalbą. – Jis gūžtelėjo pečiais.

– Kiek ketina mokėti?

Reidas nuleido kojas ant žemės ir atsisuko tiesiai į ją.

– Dešimt gabalų. Nereikia man tų pinigų. Nekenčiu tokio netikrumo. Kadaise žaidžiau beisbolą, o dabar sėdžiu štai čia. Atsisveikinau su beisbolu.

Tik pernai, – pagalvojo Penė. Naujojo sezono pradžia – po kelių savaičių, Reidas tikriausiai ilgisi ankstesnio savo gyvenimo.

Žvelgdama Reidui į akis ji bakstelėjo į vieną iš daugybės dokumentų šūsnių ant stalo.

– Aiškiai prisimenu, kaip sakei, kad nori tokio dydžio stalo, ant kurio būtų galima mylėtis. Labai konkretus pageidavimas, tokį ir nupirkome. Bet jeigu bus tokia netvarka, nė viena moteris nesiryš ant jo nusirengti.

Reidas atsilošė kėdėje ir šyptelėjo.

– Man nereikia stalo, kad jos nusirengtų.

– Esu girdėjusi.

Reidas Buchananas buvo gyvoji legenda. Ne tik dėl įspūdingų laimėjimų, kurie jį išgarsino beisbolo aukščiausiojoje lygoje, bet ir dėl to, kad moterys jį tiesiog garbino. Iš dalies dėl puikios išvaizdos, kuria pasižymėjo visi broliai Buchananai. Vis dėlto labiausiai jas pavergdavo nuoširdi Reido meilė moterims. Visoms iš eilės. Turėjo jų kuo įvairiausių – nuo tradicinių modelių ir aktorių iki dešimt metų vyresnių Motulės Žemės garbintojų. Ir visai nesvarbu, kokios jos – protingos ar kvailos, žemos ar aukštos, lieknos ar apkūnios – Reidas jas visas mylėjo. Ir jos my- lėjo Reidą.

Penė jau seniai jį pažinojo. Susipažino dviem dienom vėliau nei su Kolu. Jai patiko pokštauti, kad juodu su Kolu įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, o su Reidu susidraugavo iš pirmo žvilgsnio.

– Niekaip neatspėsi, ką šiandien veikiau, – tarė ji ir Reidas kilstelėjo tamsius antakius.

– Brangioji, po to, kokių staigmenų paskutiniu metu pateikei, nė nemėginsiu spėti.

– Pietavau su tavo broliu.

Reidas atsilošė kėdėje.

– Aišku, kalbi apie Kolą, nes Volkeris šiuo metu dar už jūrų marių. Gerai jau, gerai, prikąsiu liežuvį. Kodėl?

– Jis siūlo man darbą. Nori, kad būčiau „Jūros kranto" vyriausioji virėja.

– Ką?

Nors Reidas ir yra Buchananas, iki praėjusių metų birželio, kai susižalojo petį, nesidomėjo šeimos verslo reikalais.

– Kalbi apie jūrų gėrybių restoraną, tiesa?

Penė nusijuokė.

– Taip. „Buchananai" yra kepsnių restoranas, tu vadovauji „Senamiesčio sporto ir kepsnių barui", o Danė – „Sumuštinių rojui". Jėzau, Reidai, juk tai tavo šeimos imperija. Tu paveldėsi didelius turtus.

– Ne. Jeigu ką iš to ir laimėsiu, tai du stiklus aperityvo už vieno kainą, kai čia paskelbiama „sėkmės valandėlė". Ar priimsi pasiūlymą?

– Turbūt priimsiu. – Ji palinko virš stalo. – Jis mokės man žiauriai didelį atlyginimą, be to, gausiu kelis pelno procentus. Seniai šito laukiau. Per trejus metus sukaupsiu tokią sumą, kad tikrai galėsiu pradėti savo versliuką.

Reidas nužvelgė ją.

– Juk žadėjau duoti tau pinigų. Tik pasakyk sumą, kaipmat išrašysiu čekį.

Penė žinojo, kad jis tikrai taip padarytų. Į visokį verslą Reidas buvo sukišęs milijonus. Bet ji nieku gyvu nenorėjo skolintis iš draugo. Tada jaustųsi priklausoma beveik taip pat kaip nuo tėvų.

– Privalau tai padaryti pati, – paaiškino. – Juk supranti.

– Taip, taip. Tikriausiai jauti malonumą užsikraudama sau ant pečių tokią naštą, Pene. Tau tai smagu.

Ji praleido pro ausis Reido žodžius.

– Man patinka galvoti, kad galiu prikelti iš pelenų „Jūros krantą". Jeigu pavyks, dar labiau sužibėsiu ir mano restoranui bus garantuota dar didesnė sėkmė.

– Nejaugi kalbi rimtai?

Penė nusikvatojo:

– Tik pažiūrėkite, kas kalba. Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Reidas apėjo aplink stalą, pasilenkė prie jos ir suėmęs veidą rankomis pakštelėjo į skruostą.

– Jei tikrai to nori, juk žinai, kad visada tave palaikysiu.

– Ačiū. – Penė nubraukė jam nuo kaktos juodus plaukus ir pagalvojo, kad gyvenimas daugeliu atžvilgių būtų gerokai paprastesnis, jeigu būtų įsimylėjusi Reidą, o ne Kolą.

Reidas atsitiesė ir atsirėmė į stalą.

– Kada pradedi?

– Kai tik pasirašysime dokumentus. Girdėjau, kad tam restoranui verkiant reikia remonto, bet tam neturime laiko. Teks kaip nors suktis. Reikia peržiūrėti valgiaraštį, pasamdyti virtuvės darbuotojų.

Reidas susinėrė rankas ant krūtinės.

– Tu juk nepasakei jam, tiesa?

Penė pasimuistė kėdėje.

– Tai visai nesvarbu.

– Net neabejoju, kad svarbu. Pasvarstykime. Nusprendei, kad žinodamas visą tiesą Kolas tavęs nesamdytų, o kai jau dirbsi, negalės atleisti.

– Esi arti tiesos.

– Gudrutė Penė. Bet juk tu nemėgsti tokių žaidimų.

– Labai noriu to darbo. Taip galiu jį gauti.

– Kolui tai nepatiks.

Penė pakilo nuo kėdės.

– Nesuprantu, kodėl tai turėtų būti svarbu. Mudu su Kolu išsiskyrę jau beveik treji metai. O dabar kartu dirbsime. Sakyčiau, labai pažangūs naujojo tūkstantmečio santykiai.

Reidas dėbtelėjo į ją.

– Patikėk, kai mano brolis sužinos, kad laukiesi, užkurs didesnę pirtį nei gali įsivaizduoti.