Читать книгу Gavau darbą, ieškau meilės - Susan Mallery - Страница 3

Po keturių dienų Penė privažiavo prie „Jūros kranto" ir pasistatė automobilį laisvoje vietoje. Buvo įprasta kovo diena – vėsi, apniukusi ir žadanti lietaus. Išlipusi ant suskeldėjusio grindinio ji įkvėpė drėgnos medienos, druskos ir žuvies kvapo. Aplink klykavo žuvėdros, o senas pastatas dvelkė vienatve. Buvo šiek tiek paremontuotas ir palopytas, bet nepavyko paslėpti, kad statinys išgyvena sunkius laikus.

Nėra liūdnesnio vaizdo už apleistą restoraną, – pagalvojo moteris. Buvo rytas. Turėtų šurmuliuoti pagalbiniai virtuvės darbuotojai, ruošdamiesi dienos pradžiai. Virėjai jau turėtų būti apsisprendę dėl ypatingųjų dienos patiekalų ir patikrinę atvežtus produktus. Nuo krosnies turėtų sklisti dūmų ir aštrių prieskonių kvapas. Deja, tik vėjas šiureno „Seatle Times" lapą palei automobilį.

Dabar čia jos valdos. Penė pasirašė sutartį ir nusiuntė atgal į Kolo biurą. Ateinančius trejus metus čia jos pasaulis, kurio likimas – jos rankose.

Iš susijaudinimo ir nekantrumo Penei suspaudė paširdžius. Kitomis aplinkybėmis tokį įvykį ji atšvęstų su draugais, patiekusi gero maisto ir vyno. Bet šįkart teks palaukti.

– Dėl rimtos priežasties, – sušnabždėjo ji, uždėjusi delną ant pilvo.

Į aikštelę įvažiavo automobilis. Atsisukusi Penė pamatė tamsiai mėlyną BMW Z4. Ji nužvelgė prabangų kabrioletą ir į galvą šovė bent pustuzinis kandžių klausimų. Ar Kolas bent kartą per pastaruosius trisdešimt vienus metus atkreipė dėmesį, koks lauke oras? Ar tikrai išmintinga žiemą važinėti kabrioletu?

Bet kai atsidaręs dureles Kolas išsiropštė iš automobilio, Penė neištarė nė žodžio, tik išspaudė šypseną ir pamojo ranka. Kai jis išsitiesė visu šešių pėdų ūgiu ir pasitaisė odinį švarką, moteris pasijuto it statistė vyriškų kvepalų reklamoje, kuriai liepta iš susižavėjimo užkandus žadą stebėti pasaulinio garso modelį. Šiai scenai derančius žodžius turėtų ištarti kitas asmuo, kurio smegenys šią akimirką geriau veikia.

Nieko gero, – pagalvojo Penė, nes jai užėmė kvapą, virpėjo kinkos, o staiga pajautrėjusios krūtys, regis, pačios veržėsi link jo. Šiomis aplinkybėmis nevalinga jos kūno reakcija pamačius buvusį vyrą visai nieko gero nežadėjo.

Nemanė, kad tai reiškia ką nors ypatinga. Ji laukiasi, todėl kiekvieną dieną mirksta hormonų bangose. Ašaroja žiūrėdama „Hallmark" reklaminius klipus, sriūbauja matydama šuniukus myluojančius mažus vaikus – ir šiaip trokšta visam pasauliui išsiųsti širdingą saldžią žinią.

Ne, tai, ką šią akimirką ji jaučia žvelgdama į Kolą, su juo neturi nieko bendra, dėl visko kalta ta trintuko dydžio zigota jos pilve.

Bet tai nereiškia, kad ji negali visiškai apsikvailinti.

Teko priminti sau, kad ji yra visų gerbiama virėja, garsėjanti griežtumu, nesugyvenamu charakteriu ir polinkiu siekti tobulumo. Duonai užsidirba mosikuodama labai aštriais peiliais. O vištos kauliukus gali laužyti plikomis rankomis.

– Pasirengusi žengti į naują pasaulį? – paklausė prie jos priėjęs Kolas.

– Žinoma. Bent jau į savąją jo dalį. – Penė nusekė paskui jį prie paradinių durų. – Man reikės rakto.

Pasirausęs kišenėje jis ištraukė raktų ryšulį.

– Visi pažymėti – nuo paradinių ir galinių durų, visų sandėlių, vyno rūsio ir stipriųjų gėrimų saugyklos.

Atrakinęs dvigubų medinių įstiklintų durų dešiniąją pusę Kolas žengtelėjo į šalį, praleisdamas ją į vidų. Įėjusi į tuščią prietemoje skendinčią patalpą Penė tuoj to pasigailėjo – į nosį tvoskė dvokas.

– Kas čia? – paklausė mojuodama delnu priešais nosį. Klaikus susvilusio kailio, gendančios žuvies, mėsos ir pūvančio medžio kvapas užėmė žadą.

– Stiproka, – sutiko Kolas. – Sandėliai nevalyti nuo uždarymo. Kai lankiausi čia praėjusią savaitę, buvo dar blogiau.

Penė negalėjo įsivaizduoti, kaip gali būti dar blogiau. Jau ir taip turėjo iš visų jėgų laikytis, kad nesusivemtų. Per be- veik keturis nėštumo mėnesius jos nė karto nesupykino – iki dabar.

Kolas plačiai atvėrė laukujes duris ir įjungė vėdintuvus.

– Akimirksniu pagerės.

Ji perbraukė batu per kilimą.

– Dvokas neišsisklaidys, kol neišvalysime.

– Žinau. Visur kitur, išskyrus čia, iškalta kietmedžiu. Sutvarkysime grindis, tada pakeisime kiliminę dangą.

Penė vylėsi, kad to pakaks.

Bent jau patalpa gera – aukštomis lubomis, dideliais langais. Vakarieniaudami ant vandens restorano lankytojai paprastai nori grožėtis vaizdu. Penė pastebėjo didžiulius stendus su salės eskizais. Kolas priėjo prie jų.

– Kaip matai, tik nežymiai šį tą pagražinsime. Neturime laiko kapitaliniam remontui.

– Aha.

Penė praėjo pro stendus. Paradinė restorano pusė jos nėmaž nedomino – tai ne jos rūpestis. Kur kas labiau rūpėjo kitos patalpos, tikrosios jos valdos, o konkrečiai – virtuvė.

Ji nužingsniavo per salę ir įėjo pro didžiules dvivėres duris. Čia dvokė dar labiau, tačiau nekreipdama į tai dėmesio moteris apžvelgė būsimą savo karaliją.

Bent jau švaru, – pagalvojo apžiūrinėdama didžiulę mal- komis kūrenamą krosnį, šutintuvą, aštuonis viryklės degiklius, orkaites. Štai ir pagalbinių virėjų vieta – ilgas nerūdijančio plieno stalas su kriaukle salotoms plauti, puodų stirtos, kep- tuvės ir dubenys. Net atmerktomis akimis įsivaizdavo, kaip čia viskas bus. Nuo krosnies ir degiklių tvoskia svilinantis karštis. Švilpia šutintuvas, o aplink aidi šūksniai „Užsakymas!" ir „Paruošta!"

Restoranas buvo senas, todėl virtuvė – erdvi ir puikiai vėdinama. Padėklai atrodė nauji. Pakilnojusi puodą Penė pajuto, kad jis sunkus, vadinasi, geros kokybės. Dar reikėjo užsukti į sandėlius.

– Galėjai bent apsimesti, kad susidomėjai, – išgirdo ji Kolo balsą virtuvėje.

Ji atsisuko.

– Kuo?

– Restorano sale. Spalvomis ir staliukų išdėstymu.

– Ak taip, žinoma. – Penė kiek patylėjo nežinodama, ką sakyti. – Ten gražu. Įspūdinga.

– Nejaugi manai, kad patikėsiu?

– Ne, bet neturėtum tuo stebėtis. Iš tikrųjų tai man labiausiai rūpi, kokio dydžio salė, kiek joje staliukų, keliaviečiai jie.

Penei buvo svarbu žinoti, kiek bus šešiaviečių ir aštuonviečių staliukų, kad galėtų planuoti didesnius vakarėlius. Nedaug yra dalykų, kurių virėjai nekenčia labiau nei netikėtai užsakytos vaišės dvylikos žmonių būriui.

– Pateiksiu tau visą reikiamą informaciją, – pažadėjo Kolas. – Na, tai ką manai?

Ji šyptelėjo.

– Neblogai. Turėsiu pasirūpinti visu reikalingu inventoriumi. Kokia suma skirta naujai įrangai?

– Surašyk sąrašą, ko reikia, aš viskuo pasirūpinsiu.

Penė suraukė nosį.

– Aš esu vyriausioji virėja ir ką nors perkant turiu tarti paskutinį žodį.

– Tikriausiai pamiršai, kad gerai tave pažįstu. Lindėsi internete ir rankiosies galai žino ką iš Vokietijos ir Prancūzijos. Nespėsiu nė mirktelėti, kai būsi iššvaisčiusi dvidešimt gabalų.

Norėdama, kad Kolas nepastebėtų jos šypsenos, Penė nusisuko.

– Niekada taip nepasielgčiau.

– Kurgi ne. Ir taip kalba moteris, kuri vestuvių proga dovanų užsiprašė peilių rinkinio.

Ji atsisuko pasiruošusi išdraskyti jam akis.

– Kolai…

Jis greit papurtė galvą tildydamas Penę.

– Atleisk, daugiau nebepriminsiu mūsų santuokos.

– Gerai.

Jųdviejų santykiai – tiksliau, tai, kas anksčiau ją siejo su Kolu Buchananu – virtuvės darbuotojams paaiškės prabėgus vos penkiolikai minučių nuo atidarymo. Virtuvėse nebūna paslapčių. Bet tai nereiškia, kad tuo jiems galima badyti akis. Bent jau ji tikrai to netroško.

Buvo keista matyti Kolą, kalbėtis su juo. Nė pati nesuprato, ką jaučia. Nepyksta. Gal šiek tiek nejauku. Liūdna. Kadaise viskas buvo gerai. Tik jam nerūpėjo. Jis…

Na gerai, gal truputį ir pyksta. Bet prabėgo jau treji metai. Kas galėtų patikėti, kad dar liko tiek daug neišblėsusių jausmų?

Visa laimė, kad bent jau nereikės kasdien turėti reikalų su juo.

– Sudarysiu tau tą sąrašą, – tarstelėjo. – Vėliau pati pasiimsiu įrangą.

– Gerai. – Kolas pažvelgė į ją. – Pasistenk per daug nesiusti.

– Dėl ko?

– Esame sudarę sutartis.

Penė suprato, kad jis kalba ne apie darbuotojus, todėl teliko maistas arba paslaugos.

– Man tai nerūpi, – atrėžė ji.

– O turėtų, nes tau teks su jais dirbti.

Ir vėl tas pats. Kolas žiūri į ją kaip viršininkas. Gal teoriškai jis ir suvokia, ką reiškia paruošti vakarienę dviem ar trims šimtams asmenų, bet visa siela to nejaučia.

– Nesiruošiu dirbti su pašlemėkais, – pareiškė Penė.

– Kodėl taip juos pravardžiuoji, juk dar nespėjai išmėginti?

– Jeigu maistas būtų buvęs geras, restorano nebūtų tekę uždaryti, – paaiškino ji. – Vadinasi, kažkas buvo ne taip. Spėju, kad prastas maistas. Turiu savų žmonių, su kuriais norėčiau dirbti.

– Bet mes esame pasirašę sutartis.

– Jūs esate pasirašę sutartis, ne aš.

– Atsirieksi dalį pyrago, Pene. Dabar esi su mumis.

Kadangi kol kas nebuvo jokio pyrago, nuo kurio galėtų atsiriekti, ši mintis Penės neįtikino.

– Noriu dirbti su savo tiekėjais.

– Mes vertiname senuosius.

Ji pastebėjo pažįstamą Kolo mimiką – jis kietai suspaudė lūpas. Dabar ji gali ginčytis, rėkti, netgi pulti su kumščiais, jis nesitrauks. Vienintelė galimybė priversti jį nusileisti – vadovautis logika.

– Gerai. Kol kas padirbėsiu su jais. Bet jeigu bent kartą susimaus, vieną vienintelį kartelį – viskas bus baigta. Kreipsiuosi į kitus.

– Sutinku.

– Geriau pasikalbėk su jais. Galiu lažintis, kad tiekė ne pačios aukščiausios kokybės produktus. Tegul pasitaiso.

– Pasirūpinsiu tuo. – Kolas išsitraukė iš švarko kišenės delninuką ir užsirašė ekranėlyje. Toks jau tas Kolas – iki ausų įsimylėjęs savo žaisliukus.

– Nejaugi tuo rūpintis turėtų ne naujasis restorano vadovas? – nustebo Penė. – Ar neturėtum prekiauti savo kava?

– Juokinga, kad apie tai užsiminei, – tarė Kolas.

Penė atsirėmė į stalą ir nužvelgė Kolą. Viskas – žibančios akys, vos pastebima šypsenėlė bylojo apie tai, kad jis įsivaizduoja visiškai kontroliuojąs padėtį. Kad tik nekontroliuotų. Juodu kalbasi apie tai, kas jai yra svajonės išsipildymas – niekam neleis jos sužlugdyti.

– Nujaučiu, – šaltai tarė ji, – man nepatiks tavo nusamdytas žmogus.

– Nežinau, – Kolas gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. – Tai aš pats.

Penė tikėjosi išgirsti kokį nieko nesakantį vardą arba paminint nemėgstamą žmogų, su kuriuo jai yra tekę dirbti. Bet Kolas? Nuo užplūdusių jausmų net skrandį susuko.

Ne. Tik ne Kolas. Tikrai prastas sumanymas.

– Juk neturėsi tam laiko, – skubiai tarė ji. Na taip, jis puikus vadovas, tą Penė gerai prisiminė. Metęs darbą savo tėvų kepsnių restorane Kolas ėmėsi savo verslo, bet ne todėl, kad ten prastai sekėsi. Atvirkščiai – rezultatai iš tiesų stulbino. Bet čia? Dabar?

– Turiu keturis mėnesius atostogų, – paaiškino vyras. – Kartkartėmis užsuksiu į „The Daily Grind" [„The Daily Grind" – žinoma JAV kavos kompanija (vert.)] biurą, tačiau tik ke- lioms valandoms per savaitę. Dabar visą dėmesį skirsiu „Jūros krantui".

– Kodėl nepasakei, kai aną kartą klausiau?

– Buvau įsitikinęs, kad nesiimsi šio darbo.

Ar taip ir būtų buvę? Penė pati nežinojo. Bet jam nėra ko žinoti apie jos abejones. Moteris nusijuokė:

– Vaje, Kolai, maniau, kad tavo broliukas – pats didžiausias savimyla. Dabar matau, kad tai šeimos bruožas.

Kolas, kaip paprastai, nesutriko. Tik dėbtelėjo į ją.

– Prisiminus mūsų drauge nugyventus metus, mano nuogąstavimai buvo pagrįsti. Dirbti kartu – visada didelis iššūkis, bet restorane… – Jis nutilo.

Penė nusisuko. Ji galvojo lygiai taip pat.

– Man nesvarbu, su kuo dirbti, jei tik tas asmuo gerai išmano savo darbą. Todėl sublizgėk, išspausk šimtą penkiasdešimt procentų pelno – ir viskas bus gerai.

– Pene?

Ji giliai kvėpavo, nenorėdama pasiduoti kunkuliuojančiam pykčiui, kuris, palaidotas giliai širdyje, kėsinosi pratrūkti. Tai jau praeitis, – kartojo pati sau moteris. Viskas seniai baigta. Reikia to nepamiršti.

Tačiau nuoskaudų – jo nuodėmių – sąrašas niekur nedings. Penė troško išrėkti jas visas iki vienos jam į veidą ir reikalauti, kad pasiaiškintų. Tik kokia prasmė.

Vis dėlto negalėjo atsispirti pagundai sviesti jam į akis bent vieno priekaišto. Menkučio, tokio, kuris jau nebeaitrina širdies. Ji atsisuko į Kolą ir įsisprendė rankomis į šonus.

– Po galais, kodėl taip elgeisi? – paklausė. – Juk buvau tavo žmona. O ir darbas pats paprasčiausias, Kolai – ruošti salotas. Tik salotas. Kodėl negalėjai surinkti telefono numerio ir užtarti žodeliu? Manei, kad nesusitvarkysiu?

Štai kas jai nedavė ramybės, bet iki šiol nebuvo progos paklausti. Išsiaiškinti, ar jis nepasitikėjo ja. Argi galėjo būti kokia nors kita priežastis? Penė visą laiką tuo abejojo ir pagaliau panūdo išsiaiškinti.

Jis žengė žingsnį link jos, bet tuoj sustojo ir papurtė galvą.

– Tu varai mane iš proto. Juk nuo to pokalbio praėjo mažiausiai… Kiek? Ketveri metai? Argi tau taip svarbu?

– Taip. Svarbu.

Kolas pasimuistė.

– Vis tiek nepatikėsi.

– O tu pabandyk paaiškinti.

– Viskas ne todėl, kad tavimi nepasitikėjau. Tikrai ne. Tau puikiai sekėsi. Buvai nuostabi. Viskas dėl mano šeimos.

Penė susiraukė.

– Ką? Dėl to, kad senelė būtų pamačiusi tavo žmoną dirbančią? Ji juk žinojo, kad dirbu, Kolai. Nebūtų nustebusi.

– Ne tai. Aš nenorėjau, kad tau tektų dirbti su ja. Nenorėjau, kad su ja susidurtum.

Penė žinojo, kad Kolas su Glorija nepuoselėjo vienas kitam itin šiltų jausmų, bet tokia priežastimi buvo sunku patikėti.

– Užaugau su dviem seserimis, mes trise naudojomės vienu vonios kambariu. Sugebu gražiuoju sutarti su kitais.

– Nenorėjau rizikuoti. Nenorėjau rizikuoti tavimi. Tai neturėjo nieko bendro su tavo gebėjimais.

Penė Kolu nepatikėjo, bet jo teisybė – ar verta dabar dėl to ginčytis? Jis parbėgo atgal ir maldavo, kad ji sutiktų jam dirbti – ji sutiko.

– Gerai, nesvarbu, – gūžtelėjo pečiais Penė. – Kaip nors pakęsiu tave kaip laikinąjį restorano vadovą. Tik nesipainiok man po kojom.

– Ne mano būdui.

– Įdomu, – nusistebėjo Penė, – aiškiai prisimenu, kaip kartą sakei, kad greičiau lazda sužaliuos, nei mudu dirbsime kartu.

– Ištraukei žodžius iš konteksto. Tada buvome susituokę. Restorane per ankšta sutuoktinių porai.

– Bet tada pasišvaistei skambiais pareiškimais. Kiek iš jų pasitvirtino?

Penė tikėjosi, kad šis klausimas Kolą suerzins. Tačiau jis tik šyptelėjo.

– Man regis, apie šešiasdešimt procentų.

– Koks tu dosnus.

– Kalbu apie tai, kas svarbu.

– Tau?

Šįkart Kolas plačiai nusišypsojo.

– O kam daugiau?

– Ak tie vyrai, – burbtelėjo Penė ir nusivilkusi paltą numetė ant stalo. Stengėsi stovėti nugara į Kolą, kad jis nepastebėtų, jog ji šypsosi. Ką gi, tas vyras vis dar sugeba ją suerzinti taip, kad ji trokšta sukapoti jį į šipuliukus, bet niekada nebūna nuobodus. – Dabar mes nebesusituokę, – priminė ji, – todėl esu tikra, kad sutarsime kuo geriausiai, jeigu tik nepamirši, kur baigiasi tavo viešpatystė. – Atsisukusi ji mostelėjo į virtuvės duris. – Čia – mano pasaulis. Nė nemanyk brautis į jį ir nesugalvok nurodinėti.

– Pagrįstas pageidavimas. Glorija taip pat pažadėjo laikytis kuo toliau nuo restorano, užsuks nebent kaip lankytoja. Prieš sutikdamas grįžti, iškėliau tokią sąlygą. Ir tau ji nekvaršins galvos.

– Gera žinia. – Penė nebuvo tokios blogos nuomonės apie Kolo senelę kaip jis pats, vis dėlto su senute jiedvi nebuvo artimos. Jai pasirodžius netoliese Glorija elgdavosi taip, tarsi nuo Penės būtų sklidęs koks blogas kvapas. Ji išsitraukė iš kišenės bloknotą. – Gerai, kalbėkime konkrečiai. Man reikia maždaug savaitės virtuvei sutvarkyti – tada galėsime imtis darbo. Apie darbuotojus jau pagalvojau, todėl lieka tik viską išvalyti, supirkti įrangą ir produktus. Kad galėčiau pateikti užsakymą, turime aptarti valgiaraštį.

– Kada jį parengsi? Turėsiu patvirtinti.

Penė kilstelėjo antakius.

– Ketini man nurodinėti, kokius patiekalus ruošti?

– Kol kas – taip.

Ji nė nemanė jam to leisti, tačiau tą mūšį nusprendė pasilikti vėlesniam laikui, kai valgiaraštis jau bus sudarytas.

– Po poros dienų pranešiu, kaip man sekasi. Kiek laiko tau reikia restorano paradinei pusei sutvarkyti?

– Dviejų savaičių.

Plonyčiu pagaliuku Kolas baksnojo delninuką, bandydamas kažką surasti. Penė priėjo arčiau ir pažvelgė jam per petį.

Tai buvo didžiulė klaida. Staiga ji pajuto, kaip Kolo kūno karštis nutvilkė ją iki kaulų smegenų. Užuodė jo kvapą. Nelaimei, jis vis dar kvepėjo taip pat. Švaria vyro oda ir kažkuo labai savitu. Kvapų prisiminimai galingi. Dar kulinarijos mokykloje Penė išmoko įsiminti kvapus, vėliau tai praversdavo virtuvėje. Ir dabar ją įtraukė prisiminimų sūkurys – štai ji guli nuoga šalia Kolo, kuris prieš akimirką paleido ją, virpančią iš malonumo, ir klausosi jo kvėpavimo.

Moteris atsitraukė atatupsta.

– Tikriausiai jau esi parengęs restorano atidarymo scenarijų, – tarė ji jausdamasi patenkinta, kad balsas išliko ramus. Seksualinės fantazijos dabar labai nedera su Kolu. Juodu ne tik išsiskyrę – ji juk laukiasi kūdikio. Abejojo, kad tuo jį sugundytų.

– Noriu, kad per atidarymo vakarą surengtume didžiulę triukšmingą šventę. Nebus įprasto maisto nešiojimo pagal užsakymą, tiesiog daugybė žmonių vaišinsis užkandžiais. Galėsi pademonstruoti savo išmonę ir supažindinti visus su restorano valgiaraščiu. Pakviesime vietos žiniasklaidos atstovų ir išskirtinių svečių.

Penė nusišypsojo.

– Išskirtinių?

Kolas papurtė galvą.

– Žymių verslininkų, garsenybių ir panašiai.

– Jie apsidžiaugtų išgirdę, su kokius entuziazmu kalbi.

– Noriu pastatyti restoraną ant kojų. Tokia šventė – neišvengiamas blogis.

– Tik neįrašyk to į kvietimus, – patarė Penė. – Kai parengsiu restorano valgiaraštį, imsiuosi vakarėlio. Noriu, kad žinotum – vėliau dirbsiu su tavo tiekėjais, jeigu jie nesusimaus, bet vakarėliui naudosiuosi savais ryšiais. Turiu kelis žuvų žmones, ir toliau su jais bendradarbiausiu.

– Tikrus žuviažmogius? – paklausė Kolas. – Su žiaunomis ir pelekais?

Penė užvertė akis.

– Juk supranti, apie ką kalbu. Jie pravers, kai turėsime išskirtinių užsakymų.

– Sutarta.

Ji peržvelgė užrašus bloknote. Ką dar reikėtų aptarti? Pagaliau pakėlė akis į Kolą.

– Ar tu… – Ji nutilo sugavusi sutrikusį jo žvilgsnį ir susiraukė. – Kas yra?

Kolas atsitraukė.

– Nieko.

– Dar nesu mačiusi tokio keisto tavo veido. Apie ką pagalvojai?

– Juk sakiau – apie nieką.

– Negali būti.

– Gali.

Kolas tylomis nusikeikė. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą būtų sugavęs save bespoksantį į moters krūtinę. Kodėl jam taip parūpo Penės kūnas?

Visai ir neparūpo. Šitiek metų nė negalvojo apie Penę. Tik… ji atrodo pasikeitusi. Pasitikėjimas savimi, kurio anksčiau nebuvo. Galbūt jis atsirado sulaukus pripažinimo. Bet kažkas nutiko jos krūtims.

Dabar jos didesnės. Jis neklysta. Kolas žvilgtelėjo į Penės krūtinę, bet tuoj vėl nusuko akis. Tikrai didesnės. Megztinis puikiai išryškino apvalumus. Juk buvo ją vedęs, nesuskaičiuojamą daugybę kartų matė nuogą. Jam visada patiko jos kūnas, nors ji nuolat skųsdavosi, kad yra pernelyg berniukiška. Jokių apvalumų. Ir krūtys buvo nedidelės. O dabar…

Tikrai didesnės. Kaip čia gali būti? Be abejo, yra girdėjęs apie implantus, bet juk Penė tam nesiryžtų. Be to, nutarusi dirbtinai pasididinti biustą tikriausiai nesitenkintų vienu dydžiu.

Kolas papurtė galvą ir liepė sau galvoti apie ką nors kita. Jis – milijonus dolerių uždirbančios kompanijos bendraturtis, dabar atsakingas ir už didžiulį restoraną. Be to, jam per trisdešimt. Be abejo, gali išmesti iš galvos mintis apie buvusios žmonos krūtis ir ramiai užbaigti susitikimą.

– Ką žadi atsivesti su savimi? – pasiteiravo norėdamas pakeisti temą. – Sakei, du žmones.

– Eduardą – antrąjį virėją, ir Naomę.

Kolas nusikeikė.

– Jokiu būdu!

Penė kilstelėjo antakius.

– Atleisk, bet čia balso teisės neturi. Ji man padeda. Prireikus Naomė puikiausiai gali mane pavaduoti, be to, geriausiai tvarkosi su tiekėjais. Tai pravers, kai užgrius daug darbo.

Kolas suprato, ko vertas geras pagalbininkas, kai restoranas sausakimšas. Kažkas turi nurinkti lėkštes, pasirūpinti, kad visiems būtų reikiamu laiku patiekti tie patiekalai, kurių jie užsisakė. Nors tiekimo vadybininkas paprastai sukiojasi virtuvėje, bet gali padėti ir salėje. Jis žino viską, kas vyksta ir vienur, ir kitur, todėl gali būti rimtas vyriausiojo virėjo pagalbininkas.

– Iš kur žinai, kad turėsime daug darbo? – paklausė jis. – Klientams prisijaukinti reikia laiko.

Penė nusišypsojo.

– Ei, juk virėja – aš. Jie netrukus ims plūste plūsti.

– Dar pakalbėk apie mano savimeilę, – suniurnėjo Kolas.

– Ačiū, nenoriu. – Permetusi akimis savo sąrašą Penė aptiko dar kelis dėmesio vertus punktus: – Savo virėjams mokėsiu dosniai, todėl pasiruošk.

– Biudžetą turiu ribotą.

– Turi ir restoraną, kuris išgarsėjo klaikiu maistu. Tu juk čia dirbsi tik keturis mėnesius, Kolai. Žinau, ką tai reiškia. Nori sublizgėti ir mauti lauk. Man tinka toks variantas, bet blizgesys brangiai kainuoja.

– Tik neperlenk lazdos su tom algom.

– Dėsiu visas pastangas.

Kolui labai patiko, kad Penė nusileido. Vėl tapo tokia kaip anksčiau.

– Susitikime pirmadienį ir pažiūrėsime, ką pavyko nuveikti, – pasiūlė jis. – Vidurdienį tiks?

– Aš būsiu čia, kalbėsiuosi su kandidatais. Užsuk, kada tau patogu. – Penė pasidėjo bloknotą. – O dabar dar pasiliksiu, apžiūrėsiu virtuvę.

– Raktus turi. Išeidama užrakink.

– Būtinai. – Penė nusišypsojo ir kiek pasisuko, Kolas nužvelgė jos profilį. Žvilgsnis nuslydo prie krūtų. Kas, po galais, joms nutiko?

Po susitikimo su Pene Kolas grįžo į savo biurą „The Daily Grind" centrinėje būstinėje. Jau buvo sutvarkęs beveik visus reikalus, kad darbai nesustotų tuos keturis mėnesius, kol jo čia nebus, teliko sudėti paskutinius taškus.

Nuėjęs į savo kabinetą pasitikrino žinutes. Jam nesant padėjėja praneš, jeigu iškils koks reikalas, tiesiai į „Jūros krantą", o su partneriais susitiks kas dvi savaites.

Korporacijos būstinė buvo paskutiniame seno pramoninio pastato aukšte šalia Penktojo greitkelio. Iš čia matyti didžioji dalis senamiesčio, Junjono ežeras ir Space Needle [Space Needle (Kosmoso adata) – bokštas, pastatytas 1962 m. Pasaulinės mugės proga, Sietlo miesto simbolis, turistų lankoma vieta (vert.)]. Giedrą dieną žvilgsnis siekia dar toliau, bet juk čia Sietlas, giedrų dienų nedažnai pasitaiko. Ir dabar smulkūs lietaus lašeliai tiško į langus per visą sieną, krito ant stoglangių. Kolas ėmėsi darbo, tačiau po dvidešimt minučių paskambino padėjėja.

– Tavo senelė atėjo, – sumurmėjo ji.

Akimirką Kolas stengėsi surasti kokį nors pasiteisinimą, kad galėtų nepriimti senelės. Deja, niūrioji „Jūros kranto" gelbėjimo misijos pusė – teks dažniau su ja matytis.

– Siųsk ją čia.

Vyras pakilo ir išėjo iš už stalo.

Glorija Buchanan įsiveržė į kabinetą taip išdidžiai ir gracingai, kaip moteris, gimusi tais laikais, kurie garsėjo kur kas didesne elegancija. Ji buvo vidutinio ūgio, liekna. Laikėsi tiesiai, nors jau perkopė į aštuntą dešimtį, vilkėjo pagal užsakymą siūtu kostiumėliu, avėjo baimę keliančiais aukštakulniais. Plaukai baltutėliai, kaip paprastai, nepriekaištingai sušukuoti, veidas dar gana lygus. Kolo sesuo Danė dievagojosi, kad Glorija pasidarė kosmetinę operaciją. Arba yra ragana, gebanti valdyti antgamtines jėgas, kurios padeda jai taip gerai atrodyti.