Читать книгу Kaimynas iš gretimo buto - Susan Mallery - Страница 2

1

Оглавление

Kad ir kaip apmaudu pripažinti, bet viena iš nenuginčijamų gyvenimo tiesų yra ta, kad kai kuriais atvejais moterys vis dėlto negali išsiversti be vyrų… nebent būtų kaip reikiant padirbėjusios sporto salėje ir užsiauginusios plieninius raumenis. Elizai Tauers šiandien nepasisekė – susidūrė būtent su tokiu atveju.

– Matyt, tau nusispjauti į įspūdingą mano darbų sąrašą ar į Zoją, kuri pakviesta į gimimo dienos puotą. Nejau nesupranti, kad penkerių metų vaikui gimtadienis – kone šventas dalykas? Visai nenoriu atimti iš jos šio malonumo, – sumurmėjo Eliza automobilio ratui ir visu svoriu pakibo ant veržliarakčio.

Kai kas tikriausiai pagalvotų, kad pagaliau pasitaikė puiki proga išnaudoti tuos penkis kilogramus antsvorio, dėl kurio ji nuolat save graužia, deja, jie žiauriai klystų.

– Sukis! – piktai riktelėjo Eliza supliuškusio rato veržlei. Ir ką? Ogi nieko! Tas metaliūkštis tarsi priaugęs – jokios pažangos… Net netrakštelėjo. Ji nutrenkė veržliaraktį ant žemės ir nusikeikė.

Taip jai ir reikia – pati kalta! Kai praėjusį kartą pradūrė padangą, nuvažiavo tiesiai į automobilių stabdžių ir padangų remonto dirbtuves. Skylę užtaisė pats Rendis, savininkas. Nepatingėjo. O ką tuo metu veikė ji? Užuot stovėjusi prie savo automobilio ir šio to pasimokiusi, paprasčiausiai sėdėjo jaukiame laukiamajame ir mėgavosi paskalų žurnaliūkščiais – itin retai pasitaikančiu malonumu. Tai kaip galėjo pastebėti, kad veržles Rendis užveržė su kažkokiu kvailu prietaisu? Juk jau ne sykį buvo prašiusi taip stipriai neveržti – kad kitą kartą pati galėtų nuimti ratą. Jis, matyt, užmiršo, o jai žurnalų pliurpalai pasirodė daug svarbesni už kažkokią niekingą padangą.

– Gal reikia pagalbos? – Klausimas užgriuvo, galima sakyti, iš niekur ir taip išgąsdino, kad iki šiol apatiškai tupėjusi Eliza susverdėjo ir neišlaikiusi pusiausvyros šleptelėjo į balą. Ant sėdynės! Pro džinsus ir kelnaites prasisunkė gaivi vėsuma. Šaunu. Kai atsistos, žmonės pamanys, kad iš nevilties prisišlapino. Kodėl nė vienas šeštadienis negali prasidėti netikėtu mokesčių permokos grąžinimu arba šokolado plytele, atsiųsta paslaptingo nepažįstamojo?

Eliza liūdnai papurtė galvą ir žvilgtelėjo į šalimais stovintį vyrą. Ir kaip jam pavyko taip tyliai prisėlinti? Žvilgsniu lėtai nuslydo ilgomis kojomis, liemeniu. Kai pajuto, kad dar labiau atkraginti galvos jau neįmanoma, jųdviejų akys susitiko. A! Čia jis! Šviežutėlis kaimynas iš viršaus. Neseniai atsikraustė – dar nespėjo nė kojų apšilti. Atrodo keleriais metais už ją vyresnis, įdegęs, be galo patrauklus ir, sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, fiziškai tobulas. Niekada nepagalvotum, kad šis „Apolonas" galėtų nuomotis butą tokioje apskurusioje kaimynystėje.

Eliza atsistojo, persibraukė delnais šlapias kelnes ir skausmingai sumykė.

– Labas, – pernelyg žvaliai pasisveikino ir apdairiai nusuko nugarą į automobilį, – pone… hm…

Prakeikimas! Juk ponia Ford minėjo šio vyruko vardą! Dar sakė, kad jis neseniai pasitraukė iš karinio jūrų laivyno, šalinasi žmonių ir, matyt, neturi darbo. Būtent toks derinys Elizos niekada ir nežavėjo.

– Volkeris Buchananas. Gyvenu virš jūsų.

Teisybė, gyvena… vienut vienas kaip pirštas – jokių draugų, lankytojų, o ir pats mažai kur išeina. Ką ir šnekėti – tikras linksmuolis. Bet tai ne jos reikalas. Eliza maloniai nusišypsojo. Ji juk mandagus žmogus

– Sveiki. Esu Eliza Tauers. – Jeigu ne tas nelemtas skubėjimas, tikrai būtų suradusi kokią nors kitą išeitį, bet… Pati tų veržlių niekada neatsuks – tai jau išsiaiškino. Juk negali visą dieną čia kiurksoti ir melstis padangų dievams. Eliza mostelėjo į ratą. – Kaip matau, esate rimtai nusiteikęs pasimankštinti. Spėju, kad tokį kūningą žmogų atsiuntė pats dangus – ir kaip gali netikėti stebuklais? Man jūs – tikras išsigelbėjimas.

– Kūningą? – Vyro lūpų kampučiai sutrūkčiojo.

– Na taip. Jūs – vyrukas, o štai čia – elementarus vyriškas darbelis, tinkamas kone kiekvienam jūsų giminės atstovui.

Volkeris susinėrė įspūdingas rankas ant dar įspūdingesnės krūtinės.

– Ar ne per greitai atvėso karštas moterų lygybės ir nepriklausomybės troškimas?

Hmm, regis, už tų tamsių akių vis dėlto sukasi smegenys, o gal net šaknijasi ir gyslelė humoro. Tai jau šis tas. Nors… beveik visų žudikų maniakų kaimynai teismuose prisiekinėdavo, kad šalia gyvenantis vaikinukas buvo toooks mielas! Eliza tyliai atsiduso. Žodelio „mielas" prie Volkerio ir norėdamas neprilipintum, o tai jau savotiškas – nors ir labai menkas – palengvėjimas.

– Pripažįstu, prieš puldamos kovoti už lygias teises, turėjome pasirūpinti viršutinės kūno dalies raumenimis. Bet gal dabar galėtume trumpam pamiršti apmaudžią moterų klaidą? Beje, pats pasisiūlėte.

– Taip, pasisiūliau. – Volkeris pakėlė veržliaraktį, pritūpė ir vienu žaibišku spustelėjimu atlaisvino pirmąją veržlę. Eliza išpūtė akis – pasijuto nepilnavertė… netgi mažumėlę įsižeidė. Po minutėlės visos keturios veržlės buvo tvarkingai išrikiuotos šalia rato.

– Ačiū, – nuoširdžiai padėkojo Eliza ir nusišypsojo. – Dabar susitvarkysiu pati.

– Kadangi jau vis tiek išsiterliojau rankas, – tarė Volkeris, – prisuksiu ir atsarginį ratą. Sutaupysite laiko.

Nuostabu, kai žmogus trykšta gerais norais!

– Matote… Na, kaip čia pasakius? Jums tai gali pasirodyti truputį keista, bet aš neturiu atsarginio rato. Tokie daiktai tik užgriozdina bagažinę, juos nepatogu vežiotis. Be to, nusveria automobilį.

Volkeris išsitiesė ir kilstelėjo smakrą.

– Privalote turėti atsarginį ratą.

Ir kuriems galams pabrėžti tai, kas savaime suprantama? Eliza suirzo.

– Dėkoju už patarimą, bet man nuo jo nei šilta, nei šalta. Nes to daikto neturiu, ir viskas.

– Tai ką ketinate daryti?

– Pasakyti ačiū. – Ji reikšmingai pažvelgė į laiptus, kylančius link Volkerio buto. – Nedrįstu ilgiau užlaikyti, – pridūrė pamačiusi, kad jis vis tiek stovi kaip įkaltas ir nė neketina kur nors eiti.

Volkerio žvilgsnis atsiplėšė nuo jos veido, nuslydo į šoną ir užkliuvo už didelio nailoninio krepšio ant ratukų. Vyras kietai sučiaupė lūpas ir nepritariamai suraukė antakius.

– Jūs to rato nenešite. Net nesvajokite, – tarė prieštaravimų nepripažįstančiu tonu.

Taip. Apibūdinimą mielas galima drąsiai atmesti, – pamanė Eliza.

– Aš jo niekada nenešu, o velku. Nesirūpinkite, man tai gana įprastas užsiėmimas. Dirbtuvės netoli, negaliu skųstis. Nueinu, Rendis užlopo skylę, ir grįžtu. Paprasta ir visai nesunku. Netgi, sakyčiau, smagu – mankšta man tik į naudą. Todėl dėkoju už pagalbą ir linkiu kuo puikiausios kloties. – Ji ištiesė ranką į ratą, bet Volkeris užstojo kelią.

– Aš jį nuvešiu, – griežtai nukirto.

– Ne, ačiū, susitvarkysiu pati.

Eliza nužvelgė savo gelbėtoją. Taip… Jo kieta kakta boluoja gerokai virš jos pakaušio, o kūno masė lenkia jos „trapų" stotą mažiausiai trisdešimt kilogramų… kurių kiekvienas mielas gramas – gryniausias raumuo, be jokių nereikalingų priemaišų. Kai Volkeris prisimerkė ir nutaisė rūstų žvilgsnį, Eliza suprato, kad siekia ją įbauginti. Nenorom turėjo sutikti, kad jam beveik pavyko, tik jokiu būdu neišsiduos – tam titanui visai nebūtina tai žinoti. Juk ji irgi kieta. Ir ryžtinga. O taip pat…

– Mamyte, ar galiu pasiskrudinti duonos?

Na žinoma! Kitaip ir būti negali… Kažin, ar kas nors galėtų paaiškinti, kodėl viskas, ko ji imasi, visada yra pertraukiama pačiu netinkamiausiu momentu?

Eliza atsisuko į nekantriai trypčiojančią dukrelę.

– Taip, Zoja, aišku, kad gali. Tik luktelėk minutėlę – tuoj pareisiu ir tau padėsiu.

Mergytė nusišypsojo.

– Gerai, mamyte. – Durys sugirgždėjo ir užsitrenkė.

Eliza vėl atsigręžė į Volkerį. Kaip ir reikėjo tikėtis, tas pasalūnas pasinaudojo jos neatidumo akimirka ir nusitempė ratą su vargana padanga į savo itin brangų ir absoliučiai šiam apšepusiam kiemui netinkamą visureigį.

– Nedrįskite imti! – užvirė ji prilėkusi prie visureigio. – Tas daiktas – mano!

– Nurimkite, neketinu vogti, – nuobodžiaujančiu tonu patikino Volkeris. – Tik nuvešiu sutvarkyti. Kur dirbtuvės?

– Užmuškite – nesakysiu! – Cha! Dabar tai tikrai atsiknis!

– Kaip norite. Mieste yra daugybė dirbtuvių. – Jis stumtelėjo ratą gilyn ir su trenksmu užvožė bagažinę.

– Palaukite! Nė iš vietos! – Įdomu, kada gi ji spėjo paleisti iš rankų vadžias?

Volkeris atsisuko.

– Nejaugi iš tikrųjų bijote, kad nušvilpsiu jūsų automobilio ratą ir dingsiu?

– Ne, aišku, kad ne. Tik… Aš ne…

Vyras kantriai laukė. Tikras dėmesio įsikūnijimas!

– Aš jūsų nepažįstu, – rėžė Eliza. – Suprantate, esu gana uždara, savarankiška ir neturiu nė menkiausio noro prasiskolinti.

Volkeris ją nustebino pritariamai linktelėdamas.

– Gerbiu tokius žmones. Tai kur nuvežti tą ratą?

Vadinasi, jis nė nemano trauktis.

– Pas Rendį, į automobilių stabdžių ir padangų remonto dirbtuves. – Eliza pasakė adresą. – Bet turėsite dar minutėlę palaukti – perduosite auskarus. Tuoj atnešiu.

Volkeris kilstelėjo antakius.

– Rendis jaučia silpnybę auskarams?

– Rendžio sesuo. Šiandien jos gimtadienis. – Eliza giliai įkvėpė. Kad kas žinotų, kaip ji nekenčia tokių pasiaiškinimų! – Tokiu būdu susimoku už darbą. Abipusė nauda.

Ji tikėjosi paniekinamos grimasos arba – mažų mažiausiai – kandžios ir neapsakomai sąmojingos pastabėlės, bet Volkeris tik abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Laukiu.

Po trijų minučių jis jau buvo prie dirbtuvių. Prie durų tapšnodamas didžiulį pilvą lūkuriavo žemas pagyvenęs žmogelis.

Štai ir Rendis, – spėjo Volkeris ir stumtelėjo dureles.

– Kur tas ratas? – nepasisveikinęs paklausė vyras.

– Bagažinėje.

Rendis vertinamai nužvelgė visureigį ir perbraukė pirštu BMW X5 ženklą.

– Lažinuosi, kad jį remontuoji pas gamintojo atstovus.

– Dar neprireikė, bet kada nors remontuosiu.

– Šaunūs „ratai". – Rendis apėjo visureigį, atlapojo bagažinę ir sudejavo. – Na ir gabi ta mūsų Eliza! Guldau galvą, kad pakeliui susirenka visas vinis, ir būtent su šia padanga. Lopas ant lopo, o ant to lopo dar lopas… pirminės gumos jau neliko nė kvapo.

Taip pat ir protektoriaus, – mintyse pridūrė Volkeris.

– Ją jau reikėtų išmesti ir nusipirkti naują.

Rendis pervėrė jį pašaipiu žvilgsniu.

– Ką tu sakai?! Ir kaip mes nepagalvojome? Žinai, brolyti, ne vien Eliza išgyvena sunkų laikotarpį. Juk beveik kiekvienas yra patyręs, ką reiškia susiveržti diržą. Atvežei auskarus?

Volkeris iš marškinių kišenės ištraukė voką. Nieko nelaukdamas Rendis jį atplėšė, užmetė akį vidun ir švilptelėjo.

– Pasaka! Dženisė nuleips iš džiaugsmo. Po dešimt minučių ratas bus sutvarkytas ir galėsi važiuoti.

Volkeris suraukė antakius ir susimąstė. Na ir papuolė! Nė nesvajojo gelbėti kaimynų. Išsinuomojo šį kuklų butuką, nes norėjo ramiai, vienumoje pamąstyti ir nuspręsti, ką toliau veikti, ko griebtis. Šitoje miesto dalyje nepažinojo nė vieno žmogaus ir visai netroško susipažinti.

Ramybe mėgavosi beveik pusantro mėnesio, neskaitant trumpo susidūrimo su aukštu žemiau gyvenančia sena ponia, kuri, kaip paaiškėjo, yra nepaprastai talentinga tardytoja. Bet visi geri dalykai kada nors baigiasi. Ir kodėl jam šiandien būtinai prireikė pasibastyti? Tikriausiai todėl, kad pamatytų su veržlėmis besigrumiančią Elizą.

Iš pradžių nusprendė nekreipti dėmesio. Tvirtai nusprendė. Bet negalėjo… Regis, teks rimtai susiimti ir pasistengti atsikratyti šio netikusio būdo bruožo. Tik truputį vėliau, nes dabar akis gadina iki skausmo nuzulinta padanga, kurios laukia nesulaukia sąvartynas, ir kuri grasina susprogti tą pačią akimirką, kai tik 405-ajame greitkelyje pasieks šešiasdešimties kilometrų per valandą greitį. O jeigu taip nutiktų, Volkeris sugraužtų save gyvą.

– Atneškite naują, – nepatenkintas burbtelėjo.

Rendis išrietė vešlius antakius.

– Pirksi?.. Pirksi Elizai padangą?

Volkeris linktelėjo. Būtų gerai pakeisti abi užpakalines, bet atsivežė tik vieną ratą.

Rendis patylėjo, paskui sugniaužė kumščius ir išpūtė krūtinę.

– Prisipažink, iš kur pažįsti Elizą su Zoja?

Su kokia Zoja? A! Ko gero, ta maže, kurią matė spirgančią prie durų. Elizos dukrele. Įdomu, kodėl šis dėdulė mano turįs teisę jį kamantinėti? Jis neprivalo nieko aiškinti. Volkeris atsikrenkštė.

– Aš virš jų gyvenu.

Rendis prisimerkė.

– Eliza – mano draugė, todėl patariu: nė nebandyk jos liesti. Jeigu nuskriausi – kaltink save.

Volkeris sučiaupė lūpas, kad netyčia nešyptelėtų. Tą žmogeliuką sutraiškytų vienu pirštu – net ir po stiprių išgertuvių. Ir dar liktų užtektinai parako bėgimo take įveikti mylią. Mažiausiai. Per kokias keturias minutes… Įžūli Rendžio poza tikrai prajuokintų, jeigu nebūtų tokia nuoširdi. Nepaneigsi, dėl Elizos šis vyras pasirengęs perkąsti gerklę.

– Nurimkite, aš tik noriu jai padėti, – draugiškai tarė Volkeris. – Juk mes kaimynai. Tik kaimynai…

– Tiek to, patikėsiu. Bet atsimink, Eliza patyrė daug vargo – daugiau nei priklauso tokiai jaunai būtybei. Jos negalima skaudinti, vargšelė to tikrai nenusipelnė.

– Visiškai sutinku.

Volkeris neturėjo nė menkiausio supratimo, kodėl šis žmogus jam pasakoja liūdną savo draugės gyvenimo istoriją, bet tegul. Rendis ištraukė ratą iš bagažinės ir nusinešė į vidų. Po minutėlės sugrįžo.

– Išsirink iš šių dviejų. Abiejų padangos geros – kur kas saugesnės už senąją. Nuleisiu kainą, nenoriu tavęs apiplėšti. Dėl Elizos.

– Dėkoju.

Rendžio akys gudriai prisimerkė.

– Aš netgi tėkštelėsiu ant to rato šlakelį purvo – gal tavo kaimynėlė nė nepastebės, ką iškrėtei.

Volkeris prisiminė juokingą Elizos pasiaiškinimą, kodėl neturi atsarginio rato, ir šyptelėjo.

– Puiki mintis.

– Mieloji, per smarkiai daužai, – ramiai tarė ponia Ford ir gurkštelėjo kavos. – Negražiai apkeps ir neužsidės plutelė.

Eliza trinktelėjo kočėlu į tešlą. Kaimynė, be abejo, teisi.

– Man ir nereikia plutelės! Juk turiu ant kažko išsilieti! Aš pykstu! Surado kvailę! Nejaugi jis iš tikrųjų mano, kad neatskirsiu naujos padangos nuo senos? Kaip vyriška! Įdomu, ar visi vyrai įsitikinę, kad moterys nėra mačiusios automobi- lio rato? O gal tik aš viena darau tokį įspūdį? Visai nenu- stebčiau!

– Ššš… Žmogus tik norėjo padėti.

– Kokią jis turi teisę padėti? Kas jis man – draugas, bičiulis? Kiek laiko čia gyvena? Na, sakykite, kiek? Mėnesį? Iki šiol mudu nė nesisveikinome! Ir staiga – tik pagalvok! – geradarys perka padangas! Man tai visai nepatinka. Visiškai!

– O man pasirodė be galo romantiška.

Eliza šiaip ne taip susiturėjo neužvertusi akių. Ji, aišku, myli tą senutę, bet, dievaži, ponia Ford ir paprastą žolę laiko romantikos viršūne.

– O taip! Tik ponulis dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių leido sau pavadovauti. Nusprendė ir nupirko… nematė jokio reikalo pasitarti, atsiklausti. Dievai žino, ko už tai tikisi. – Gali tikėtis, ko tik nori, špygą jam taukuotą, – purkštelėjo mintyse Eliza.

Ponia Ford papurtė galvą.

– Eliza, tu neteisi. Volkeris – šaunus vyras, geras žmogus. Buvęs laivyno karininkas. Pamatė, kad neišsiversi be pagalbos, ir padėjo.

Štai kas labiausiai užknisa: įgrisusi dainelė „neišsiversi be pagalbos"! Įdomu, koks jausmas turėti atsidėjus pluoštelį šlamančiųjų juodai dienai… arba prakiurusiai padangai?

– Neturiu jokio noro būti jam skolinga.

– Nei jam, nei kam nors kitam. Tu, vaikeli, pernelyg savarankiška. Nepriklausoma. Bet, mieloji, juk jis vyras. O vyrai visada džiaugiasi galėdami pasitarnauti moterims.

Ponia Ford netrukus švęs devyniasdešimtąjį gimtadienį. Smulki, grakšti moterytė, viena iš tų istorinių retenybių, kurios vis dar šluostosi lūpas nėriniais apkraštuotomis nosinaitė- mis. Jai teko laimė gimti tais laikais, kai vyrai grūmėsi su gyvenimo negandomis, o svarbiausias moterų darbas buvo paruošti skanią vakarienę ir ją ruošiant nepriekaištingai atrodyti. Tai, kad daugybė moterų nuo tokio gyvenimo išprotėjo arba prasigėrė, buvo tik nelaimingas atsitiktinumas, nevertas padorios, mandagios visuomenės dėmesio.

– Skambinau Rendžiui, – burbtelėjo Eliza. Ji įdėjo tešlą į skardą, apspaudė ir pašovė į orkaitę. – Sakė, kad padanga kainavo keturiasdešimt dolerių. Bet aš jį pažįstu – meluos net susiriesdamas, jeigu jau įsikalė į galvą, jog būtina palengvinti mano dalią, todėl spėju, kad kainuoja bent penkiasdešimt.

Piniginėje šiuo metu žaliavo lygiai šešiasdešimt du doleriai, kurie jau buvo pasmerkti po pietų likti parduotuvėje. Einamojoje sąskaitoje – apskritas nulis, ir vargu ar jis kada apleis savo pozicijas. Vienintelė paguoda, kad po dviejų dienų gaus atlyginimą.

– Jeigu galėčiau įpirkti naują padangą, jau seniai ją turėčiau, – sumurmėjo Eliza.

– Hm, toks daiktas kur kas praktiškesnis už puokštę gėlių, – garsiai svarstė ponia Ford, – arba dėžę šokoladinių saldainių.

Eliza pagaliau nusišypsojo.

– Patikėkite, Volkeriui nė į galvą nešautų rėžti aplink mane sparną.

– Negali žinoti.

Ji gali. Netgi yra tvirtai įsitikinusi. Volkeris jai pagelbėjo, nes… nes… Eliza susiraukė. Tiesą sakant, sunku suprasti, kodėl taip karštai puolė į pagalbą. Ko gero, jį sujaudino graudus vaizdelis: nusiplūkusi moteris kariauja su nelinkusiomis bendradarbiauti veržlėmis… Puikumėlis!

Eliza įnirtingai kočiojo kitą gabalą tešlos. Nuvežusi Zoją į svečius grįždama susigundė stabtelėti prie „Yakima" [ „The Yakima Valley Growers–Shippers Association" – garsus Yakimos miesto (Vašingtonas) vaisių ir daržovių augintojų bei tiekėjų susivienijimas. (Čia ir toliau − vert. past.)] vaisių parduotuvės. Ir gerai, nes pavyko nučiupti juokingai pigių mėlynių. Kol dukrytė pasilinksmins, spės iškepti tris pyragėlius.

– Pyragus užbaigsiu grįžusi iš parduotuvės, – sumurmėjo Eliza. – Gal vieną nunešti jam?..

– Tai bent mintis! Blizganti! Įsivaizduoju, ką jis pagalvos paragavęs tavo kepinių. – Ponia Ford patenkinta nusišypsojo.

Eliza sunkiai atsiduso.

– Ar tik nesumanėte papiršliauti?

– Tokia jauna moteris negali gyventi vieniša. Tai prieštarauja gamtos dėsniams.

– Na ir kas? O man patinka būti nenormaliai, tai pririša prie žemės, sulaiko nuo skrajojimo padebesiais.

Ponia Ford liūdnai palingavo galvą, išgėrė paskutinį gurkšnį kavos ir iš lėto sunkiai atsistojo.

– Turiu eiti. Netrukus per QVC [QVC – komercinis reklaminis televizijos kanalas (teleparduotuvė)] kanalą prasidės „Beauty by Tova" [„Beauty by Tova" – garsus parfumerijos ir kosmetikos priemonių gamintojas] valandėlė. Reikia pasipildyti kvepalų atsargas.

– Tai paskubėkite, mieloji, nes pražiopsosite, – paragino Eliza.

Ponia Ford nuėjo prie durų, jungiančių jųdviejų butus, ir stabtelėjo.

– Lyg ir padaviau tau sąrašą, ar ne?

Eliza linktelėjo.

– Taip, įsidėjau į rankinę. Tuoj pat lekiu į parduotuvę ir viską nupirksiu.

Moteris nusišypsojo.

– Tu gera mergaitė, Eliza. Be tavęs prapulčiau.

– Aš be jūsų – taip pat.

Ponia Ford atidarė duris ir žengė į savo virtuvę.

Eliza prisiminė, kaip sutriko ir susinervino, kai įsikėlusi į šį butą sužinojo, kad nuo kaimynės ją skiria tik plonos durys. Bet po pirmojo pokalbio su ponia Ford nuotaika pakilo. Taip, ta moteris kone triskart už ją vyresnė ir beviltiškai senamadiška, tačiau nepaprastai sąmojinga, rūpestinga ir dievina Zoją.

Jos, trys moteriškės, žaibiškai susidraugavo. Jau po savaitės jiedvi su ponia Ford suderino abiem pusėms naudingą veiksmų sistemą: ponia Ford prikeldavo Zoją rytais, paruošdavo pusryčius ir nuvesdavo į vaikų darželį, o Eliza rūpindavosi pirkiniais, vežiodavo mergaitę pas gydytojus ir atlikdavo sunkesnius darbus. Paprastai vyresnio amžiaus žmonės didesnę laiko dalį praleidžia namuose – tik ne ponia Ford. Ši moteris tryško pavydėtinu gyvybingumu. Buvo garbinga pagyvenusių žmonių būrelio narė. Gana dažnai užlėkdavo kuris nors iš daugybės senutės draugų ir išsiveždavo ją sulošti bridžo partiją ar dekoruoti nuotraukų albumų. Arba į mėgstamą „Indėnų kazino" – kai užsimanydavo pasišvaistyti atliekamais pinigėliais.

– Užaugusi noriu būti tokia kaip ji, – sumurmėjo Eliza ir sukišo į orkaitę dar du pyragus.

Bet tai šviesi ateitis, o iki to laiko verkiant reikia sugalvoti, iš kur ištraukti pinigų, kad galėtų grąžinti skolą. Ir kaip suprantamai išaiškinti gerajam kaimynui, kad jis niekada, jokiomis aplinkybėmis – net ir meiliausiai elgdamasis – jos nesudomins. Neišdegs. Jokiu būdu – dėl to ji net kirstų lažybų. Volkeris gali kad ir nuogas vaikščioti, bet ji nesusivilios. Nors, jeigu atvirai, tai, ko gero, paganytų akis, nes jau kokį šimtmetį nematė nuogo vyro. O šis, be kita ko, įspūdingiausias iš visų matytų – yra į ką pažiūrėti.

– Man nereikia jokio vyro, – piktai burbtelėjo Eliza ir nustatė laikmatį. – Ir be jų puikiai sekasi. Esu kieta. Galinga. Užauginsiu Zoją, išleisiu į mokslus, o tada jau galėsiu pagalvoti ir apie seksą. Juk ką man reiškia tie juokingi trylika metelių? Menka gyvenimo atkarpa, kurios metu prisileisiu tik pačias tyriausias mintis ir stengsiuosi būti ideali motina. – Labai tikėtina, kad teks vaikyti įkyrias fantazijas apie nuogą kaimyną. Ką čia slėpti, jeigu likimas lemtų išklysti iš kelio ir paslysti, tai tikrai neprieštarautų, kad prie šio proceso prisidėtų būtent šitas vyras.

Aštuntą valandą Zoja šmurkštelėjo į lovą ir po pusvalandžio jau kietai miegojo. Eliza paėmė mėlynių pyragą, paskutinius penkis dolerius ir užlipo laiptais. Už durų – mirtina tyla. Nė krebžt. Bet Volkeris turi būti namie, nes visureigis stovi kieme. Gal kas nors užsuko ir jį išsivežė? Bet ne, Eliza būtų mačiusi, juk beveik visą dieną žvilgčiojo pro langą.

Ir kas čia tokio, kad žvalgosi? Juk nešnipinėja… Gink Dieve! Geras pilietis tiesiog privalo sekti bendruomenės judėjimą – tik tokiu būdu įmanoma laiku pastebėti galimą nelaimę ir užkirsti jai kelią. Ji nesavanaudiškai rūpinasi kitų gerove, todėl ir žino, kad Volkeris niekur neišvykęs ir neturi svečių. Nieko keista – kai budi prie lango, nori nenori surenki informaciją.

Gerai, kad jis vienas. Elizai, žinoma, nerūpi to vyro pasimatymai nei tai, ar jis turi širdies draugę. Nė trupučio. Bet džiugu, kad kurpiant pasiaiškinimą, kurių galų atsibeldė su pyragu ir penkiais doleriais, pro galingą petį nekyščios daili brangiausiosios ir vienintelės nosytė. Ir be jos bus gana keblu suregzti sakinį. O dėl pavydo scenos neverta nerimauti. Vargu ar kuri nors iš Volkerio moterų palaikytų ją grėsminga varžove. Eliza turi akis ir mato, kaip atrodo – sveika drūta mergiotė iš pirmo aukšto. Ir tuo džiaugiasi, nes įžūlesni jos klientai verčiau jau pasisaugo, nei įkyriai kabinėjasi. Žodžiu, tvirtas stotas – anokia čia bėda. Greičiau jau privalumas, nes gerokai palengvina gyvenimą.

– Ar dar ilgai tempsi gumą? – pusbalsiu paklausė savęs Eliza ir vargais negalais nukreipė smegenų veiklą į artimiausią užduotį. Juk jau kokias penkias minutes stypso prie Volkerio durų ir niekaip nesiryžta pasibelsti. Jeigu jis girdėjo žingsnius, tai dabar tikriausiai žiūri pro akutę ir svarsto, ką ji čia veikia.

Eliza pasibeldė, sulaikė kvapą ir trakštelėjus spynai nutirpo. Štai ir jis – stovi išdidus ir gręžia žvilgsniu. Kūnas, be abejo, vertas pasigėrėjimo.

Volkeris vilkėjo sportiniais marškinėliais, aptempusiais galingus pečius bei raumeningą krūtinę, ir nunešiotais išblukusiais džinsais. Turint tokius raumenis bepigu įveikti kažkokias juokingas veržlytes. Tikriausiai būtų jas atsukęs ir plikais pirštais, neišliedamas nė lašelio prakaito. Tamsių akių žvilgsnis Elizai pasirodė bereikšmis. Ne toks baisus, kaip skerdiko, visai ne… Greičiau aklinai uždaras – lyg būtų pasiryžęs atbaidyti nuo savęs triukšmingą pasaulį. Volkeris tylėjo. Ir laukė.

– Labas, – išspaudė Eliza ir nervingai atsiduso. – Aš… ach… iškepiau pyragą, – atkišo lėkštę su skanėstu. – Mėlynių, – dėl visa ko pridūrė, jeigu jis sumanytų neimti vaišių tik todėl, kad nežino, iš ko paruoštas įdaras.

– Pyragą? Man? – Volkerio balsas buvo žemas ir kimus. Šiek tiek nustebęs. Bet intonacija bylojo, kad duris jis atvėrė kažkokiai pamišėlei. Eliza pasipiktino: juk ne ji užvirė šitą jovalą.

– Taip, paprasčiausią pyragą. – Lėkštė įsirėmė Volkeriui į pilvą, ir jam nori nenori teko ją paimti. Eliza atgniaužė saują ir ištiesė nušiurusį penkių dolerių banknotą.

– Užmokate, kad jį valgyčiau?

– Suvalgysite ir be pinigų. O čia… – Eliza nutilo ir giliai įkvėpė. Dėkingumą nurungė susierzinimas. Žaibiškai – per rekordinį dviejų sekundžių laiką. – Nupirkote man padangą. Sakykite, ar iš tikrųjų manėte, kad nepastebėsiu tų pro purvą šviečiančių ką tik iškeptos gumos lopinėlių? Labai smalsu, ar tik aš viena darau tokį apgailėtiną įspūdį, ar visa moterų giminė? Vargšė silpnoji lytis! Jeigu būčiau vyras, jums nė į galvą neateitų krėsti tokius pokštus.

– Vyrui nė nereikėtų pagalbos.

– Gal ir ne. – Tikriausiai. Bet dabar nereikia nukrypti nuo temos. – Patykojote, kol aš nematysiu, ir vogčia prisukote ratą. Net nepatingėjote išvolioti jo purve, tikėjotės kai ką apmulkinti. Drįstu pasakyti, tai daugiau nei keista.

Ir ką jūs manote? Volkeris ėmė ir nusišypsojo! Vos vos – dantų neparodė, bet kažkas vyruką aiškiai pralinksmino. Tačiau neverta pykti, nes nušviestas šypsenos jo veidas atrodė daug atviresnis ir draugiškesnis.

– Tai Rendžio nuopelnas.

– Turėjau iš karto suprasti.

Volkeris žengtelėjo atbulas.

– Užeikite į vidų, pasikalbėsime. Prieangyje nejauku.

– Tiks ir prieangis. Atėjau čia su reikalu, o ne draugiškai pasiplepėti.

Šiltoji šypsena užgeso.

– Eliza, suprantu, kad jums nepatinka mano savivalė, bet važinėti su senąja padanga pavojinga. Žinau, man reikėjo nesikišti, bet paprasčiausiai negalėjau. Nesiruošiu atsiprašyti – nepadariau jokio nusikaltimo. Nenoriu, kad jaustumėtės už tai skolinga ir nieko iš jūsų neprašau. Nieko neimsiu, – Volkeris kilstelėjo lėkštę, – išskyrus pyragą. Nuostabiai kvepia.

Eliza atlyžo. Gražu, kai žmogus sėja gėrį nieko už tai nereikalaudamas. Reikėtų gerai pagalvoti, ar ji bent kartą gyvenime jau buvo susidūrusi su tokiu stebuklu.

– Aišku. Manėte darąs gerą darbą, – tarė susimąsčiusi. – Bet mano problemos – ne jūsų reikalas. Rendis pasakė kainą, bet spėju, kad pagražino maždaug dešimčia dolerių. Todėl ketinu grąžinti pusę šimto. Dalimis, jeigu galima, nes iš karto sumokėti neįstengsiu. Kad neabejotumėte mano sąžiningumu, iškepiau pyragą, o čia pirmoji įmoka.

Volkeris dėbtelėjo į aptrintą banknotą.

– Aš jų nenoriu.

– O aš nenoriu būti skolinga. – Na ir kas, kad ji ne turtuolė? Bet sugeba laiku susimokėti mokesčius ir niekada nesinaudoja kreditine kortele. Paskolą paimtų tik tokiu atveju, jei kas nors įremtų į smilkinį pistoletą ir priverstų, arba jeigu netikėtai užkluptų mirtina nelaimė.

– Užsispyrėlė, – papriekaištavo Volkeris.

– Ačiū už komplimentą. Išliejau nemažai prakaito, kad jį užsitarnaučiau.

– O jeigu pasakyčiau, kad pinigai man nieko nereiškia?

Kaip tai suprasti? Kad žarsto banknotus kastuvu? Eliza atsiduso. Kitame gyvenime ji tikrai bus milijonierė. Svajonių sąraše šis punktas – pats pirmas. Bet dabar dar gyvena šitame…

– Tai nieko nekeičia. Jie svarbūs man. Labai svarbūs.

– Na gerai. Bet jums nebūtina grąžinti skolą grynaisiais. Galiu pasiūlyti sandorį.

Elizą supurtė iki baltumo įkaitęs įsiūtis. Na štai, pagaliau išlindo! Tas malonus, patrauklus veidas – tik kaukė, dangstanti šlykštų iškrypėlį, beširdį šunsnukį! Beje, niekuo nesiskiriantį nuo bet kurio kito šio pasaulio vyro.

Na žinoma! Ir kodėl tai turėtų stebinti? Volkeris ją nenumaldomai traukė – nuo pat pirmos akimirkos. O tai reiškia, kad su šiuo vyru kažkas ne taip. Jos nepakartojama patirtis turėjo pakuždėti, kad tik to ir reikėjo tikėtis. Eliza nujautė, kad jis turi trūkumų. Ir nemenkų. Bet kažkodėl leidosi užliūliuojama ir apsnūdo.

– Pasilaikyk jį sau. Greičiau jau mirčiau, nei su tavimi tarčiausi. Net jei būtum vienintelis vyras, išgyvenęs atominį karą. – Eliza sugriežė dantimis. – Nejaugi pamanei, kad sutiksiu… – Ji vos susivaldė jam netrinktelėjusi. – Žmogau, tai tik padanga! Juk nepaaukojai man savo prakeikto inksto! – Pasaulio pabaiga! Jis dar drįsta šypsotis!

– O jeigu paaukočiau, ar sutiktum su manimi permiegoti?

– Nesikabinėk prie žodžių! Viskas, man jau užtenka. Likusius pinigus atsiųsiu paštu.

Eliza pasisuko eiti, bet Volkeris jau stovėjo jai ant kelio. Kaip, po velnių, jis taip staigiai čia atsidūrė? Tamsus žvilgsnis įsmigo jai į akis. Linksmumo nebuvo likę nė ženklo.

– Norėjau tartis dėl vakarienės, – tyliai tarė Volkeris. – Tik dėl vakarienės. Tu kiekvieną dieną ką nors verdi arba kepi. Užuodžiu. Maitinuosi vien šaldytais pusfabrikačiais arba atsitiktinėmis svainės vaišėmis. Sandoris nėra nepadorus žodis. Galėčiau paaiškinti, ką jis reiškia, bet nemanau, kad būtina. Tik tai ir turėjau omenyje. Nieko kito.

Eliza užkaito nuo jo artumo. Koks milžinas! Turėtų bijoti, bet kažkodėl nebijo. Truputį nervinasi, bet tai ne tas pat. Hm… vakarienės? Tai… hm… visai suprantama. Jeigu gerai pamąsčius… Taip, žinoma, maistas kvepia. Kur nekvepės? Aišku, kad Volkeris tik jo ir nori. Juk ne toks kvailas, kad pakeitęs pigią padangą, tikėtųsi sekso.

– Atleisk, – sumurmėjo Eliza, spoksodama jam į krūtinę. – Pamaniau, kad tu…

– Supratau. Klydai. Nė minties neturėjau. Net bjauru apie tai pagalvoti.

Bjauru? Šiam senovės graikų pusdieviui būtų bjauru su ja mylėtis? Eliza, aišku, jau net neprisimena, kaip tai daroma, ir artimiausiu metu neketina tuo užsiimti, bet tai dar nereiškia, kad ją galima nurašyti. Taip, nepaneigsi, kiek putloka, tačiau gana daili. Ir protinga. O protas juk turi šiokią tokią vertę, ar ne?

Tikriausiai Volkeris turi mylimąją. Gal net yra susižadėjęs. O gal gėjus? Eliza vos neprunkštelėjo. Tikrai būtų sunku patikėti…

– Gerai, pradėkime viską nuo pradžių, – ryžtingai prabilo Volkeris. – Nupirkau padangą, nes tavoji būtų neištvėrusi dar vieno lopo. Rendžiui sumokėjau keturiasdešimt penkis dolerius, kuriuos man grąžinsi. Jeigu galima, pasiliksiu ir pyragą. Aš tavęs nespausiu – galėsi mokėti dalimis, ir tik tada, kai turėsi atliekamų pinigų. Vakarienės nereikia. Sutinki?

Taip… Per anksti užsipuolė. Volkeris elgiasi teisingai ir geranoriškai. Tai kodėl taip norisi ginčytis?

– Tokios sąlygos man priimtinos.

– Tai sutarėm? – Volkeris perėmė pyragą į kairę ranką, o dešinę ištiesė jai.

Eliza paspaudė ją ir linktelėjo.

– Sutarėm.

Jo pirštai buvo šilti ir tvirti. Elizai sukuteno pilvą. Tokia netikėta reakcija baisiai suglumino, todėl ji skubiai atitraukė ranką ir žengtelėjo atbula. Gyvenime iškyla daugybė pavojų – didelių ir mažų, kuo įvairiausių pavidalų. Vienas iš jų dabar stovi priešais: didžiulis, galingas ir toks seksualus, kad kėsinasi pasiglemžti jos miegą ir sielos ramybę. Eliza negali to leisti, juk prieš akis dar trylika metų skaistybės. Jeigu trinsis šalia Volkerio, pasmerks save nelengvam išbandymui.

O ji ir nesitrina. Jokiu būdu. Iš kur tokios mintys?

– Man jau reikia… hmm… bėgti, – sumurmėjo ir apsukusi aplink Volkerį didelį lanką nukaukšėjo laiptais. – Eik valgyti pyrago. Skanaus! – mestelėjo per petį.

– Einu. Ačiū, Eliza.

Ji parlėkė namo ir skubiai užtrenkė duris. Įrėmusi kaktą į vėsų medį luktelėjo, kol aprims pašėlę širdies dūžiai, ir tik tada pastebėjo, kad rankoje vis dar gniaužia sulamdytą banknotą. Na jau ne! Daugiau ten nekels nė kojos. Tik ne šį vakarą. Rytoj tuos pinigus įmes į pašto dėžutę ar pakiš po durimis.

Juk skausmingai aišku, kad Volkerio reikia vengti kaip maro. Iš pažiūros atrodo gražus ir geras, bet verčiau laikytis pirminės nuostatos: Elizą traukia tik rimtų problemų turintys vyrai. Tai jau įrodyta ir patvirtinta. O šiuo metu jai visai nereikia dar vienos katastrofos vyrišku pavidalu – per brangiai kainuotų. Iki šiol vis dar moka už praėjusią… Tikrąja to žodžio prasme.

Kaimynas iš gretimo buto

Подняться наверх