Читать книгу Kaimynas iš gretimo buto - Susan Mallery - Страница 3

Volkeris išlipo iš automobilio ir patraukė link brolio namo. Dar nebuvo priėjęs prie laiptų, kai triukšmingai atsilapojo durys ir jo pasitikti išlėkė… ne, veikiau išsirito, apvalutė Penė.

– Atsivežei įrankius! – šūktelėjo ir suspaudė Volkerį taip stipriai, kaip tik leido išsipūtęs jos pilvas. – Būk geras, pateisink mano lūkesčius ir patvirtink, kad tie daikčiukai tikri – su rankenomis, pagaminti iš metalo ir skirti rimtam darbui!

Volkeris ją apkabino, priglaudė prie šono ir kilstelėjo lagaminėlį su įrankiais.

– Žaislinius palikau namie. Kai paprašei atsivežti įrankius, kažkodėl pamaniau, kad kalbi apie tikrus.

– Ačiū, – iškvėpė Penė, – kad supranti mane iš pusės žodžio. Nepagalvok nieko bloga – aš iš tikrųjų myliu Kolą. Jis nuostabus, žavingas ir pasižymi daugybe kitų talentų, kurių neminėsiu, gerbdama judviejų kraujo ryšį, tačiau ūkyje iš jo jokios naudos.

– Aš viską girdėjau! – nuo tarpdurio burbtelėjo Kolas. – Tu mane šmeiži. Dar neturėjau progos parodyti, ką moku.

– Žinoma, brangusis, – karštai pritarė Penė ir pro vyrą prasispraudė į vidų. – Ar tikrai tavęs nesutrukdžiau? – susirūpinusi paklausė ji Volkerio. – Gal neturi laiko ar nenori?

Volkeris pasilenkė, pakštelėjo jai į skruostą, paskui pasisveikindamas sumušė su broliu kumščiais.

– Džiaugiuosi, kad paprašei manęs, o ne ko nors kito. Tu laukiesi ir vis dar dirbi, Kolas nė sekundei negali paleisti imperijos vairo, o aš turiu marias laiko.

Jie perėjo dėžėmis užverstą svetainę. Penė apsigyveno pas Kolą liepos pradžioje, iškart po vestuvių. Po pusantro mėnesio dar nematyti jokių ženklų, kad būtų nors pirštą prikišusi prie dėžių su atsigabentais daiktais.

– Tu mane smerki, – per petį mestelėjo Penė, – jaučiu. Suprantu, kad tokia netvarka skaudžiai užgauna karininko akis, bet teks ištverti.

– Argi aš skundžiuosi? Ar pasakiau bent pusę žodžio? – šyptelėjo Volkeris.

– Nė nereikia. – Ji gūžtelėjo pečiais ir užsikišo už ausies vešlias kaštonines garbanas. Eidama pro virtuvę stabtelėjo. – Mūsų namas gal ir panašus į sąvartyną, bet jame yra viena tobula vietelė – virtuvė.

– Kažin, kodėl aš nesistebiu? – Volkeris žvilgtelėjo į brolį. – Sunku patikėti, kad į šį namą sutilpo toks krovinys. Kiek prireikė dėžių?

– Betampydamas pamečiau skaičių, – nerūpestingai tarė Kolas. – Ištaręs dvidešimt penki suvokiau, kad nėra prasmės skaičiuoti.

Penė dirbo vyriausiąja virėja „Jūros krante" – viename iš Buchananų dinastijos restoranų. Tai buvo šeimos verslas, bet tik teoriškai, nes į jį įsitraukė tik vienas iš šios giminės palikuonių.

– Neverk, juk man reikia tinkamos įrangos, – atšovė Penė ir pamojo Volkeriui užeiti į virtuvę. – Iš mėšlo stebuklo neišspausi.

– Aukso žodžiai. Būtinai juos įrašyk savo vizitinėje kortelėje. – Volkeris apžvelgė blyškias sviesto spalvos sienas, „salą" – stalą su įmontuota kaitviete bei plautuve ir viršuje įtaisyta didele kabykla puodams. Nepaneigsi, šios spalvos kur kas mielesnės nei buvusi tamsiai raudona. Džiugina akį, virtuvė atrodo daug erdvesnė. Pro langą krintanti šviesa žaidė ant ką tik išklijuotų plytelių mozaikos. – Nieko nesuprantu: mažylio baldai dar dėžėse, o judu randate laiko klijuoti įmantrius raštus iš plytelių? – neištvėręs leptelėjo ir iš karto pasigailėjo.

Kolo akyse šmėstelėjo begalinė užuojauta.

– Vis dėlto nesusivaldei, ar ne?

Penės žvilgsnis niekuo nenusileido skustuvo ašmenims.

– Atsiprašau, gal nenugirdau, bet, regis, ką tik nuskambėjo kritikos gaidelės! O čia važiuodamas ar tikėjaisi, kad paruošiu tau vakarienę? Na, prisipažink: ar tikėjaisi?

– Volkeris nieko bloga nenorėjo pasakyti, – skubiai tarė Kolas ir užstojo brolį plačia krūtine. – Žmogui tik truputį keista – juk ne kiekvienam duota suprasti, kaip veikia tavo nepakartojamos smegenys. – Jis šiek tiek palinko ir pritildė balsą. – Prisimink, kas turi įrankius.

Penė nusijuokė.

– Teisybė… Gerai jau, gerai – tik neverskite manęs jaustis kalta, nes nežmoniškai maudžia nugarą.

– Nepyk, – atgailaujančiu tonu tarė Volkeris, mėgaudamasis linksmais jaunavedžių pasierzinimais. Penė jam visa- da patiko – ideali pora broliukui, – ir jis be galo apsidžiaugė, kai juodu pagaliau susitaikė. – Verčiau eime į vaikų kam- barį.

– Paskui mane! – mostelėjo Penė ir iškrypavo pro duris. – Praėjusią savaitę nudažėme sienas… na, dažė Kolas, bet aš jam pagelbėjau patarimais.

– Šūkaudama iš virtuvės tarpdurio, – priminė Kolas.

Penė atsiduso.

– Apmaudu, bet tai tiesa. Jis manęs nė artyn neprileido, nors netikiu, kad tie garai tokie jau nuodingi. Pasikabinome ir užuolaidas, teliko surinkti baldus. Jie jau supirkti: spintelė, vystymo stalas, lovelė, bet vis dar dėžėse.

– Gražiose dėžėse, – priminė Kolas.

– O taip, pasakiškose. Bet įsivaizduok, kaip tie baldeliai atrodys savo vietose.

Pro vaikų kambario langą buvo matyti sodas, ant grindų pūpsojo kelios didelės dėžės. Žalsvos sienos ramino, lubos ir durys švietė baltumu. Tarp stiklų įtaisytos žaliuzės buvo pakeltos, švelniai pleveno plonytės permatomos užuolaidos.

– Nusipirkome ir supamąjį krėslą, bet jis šiuo metu kabinete, – tarė Penė. – Atnešime, kai išvalysime kambarį. Pamatytum, kokį nuostabų kilimą išrinkau – didžiulį! – tik Kolas kažkodėl neleidžia tiesti.

– Sustatysime baldus, išvalysime grindis, tada patiesime, – paaiškino šis.

Volkeris pritariamai linktelėjo ir pastatė lagaminėlį ant grindų.

– Na, parodykit, ko prisipirkote.

Penė pasuko link durų.

– Jūs dirbkite, o aš užsiimsiu priešpiečiais. Nutariau prikepti lietinių su jūrų gėrybėmis ir švelniu grietinėlės padažu. Antras patiekalas bus iš makaronų. Dar nenusprendžiau koks, bet ką nors sukursiu. O desertui galėsite mėgautis šokolado putėsių tortu su šviežiomis uogomis.

Volkerio pilvas grėsmingai suurzgė.

– Mano ausims tai tikra muzika. – Jis palaukė, kol Penė nueis, ir atsisuko į brolį. – Ar taip kasdien?

Kolas sunkiai atsiduso.

– Jau užsirašiau į sporto klubą.

– Neatrodo, kad labai krimstumeisi.

– Juokauji? Dėl Penės patiekalų ryžčiausi bet kam – net kasti griovius.

Jie atstūmė dėžes prie sienos ir nusprendė pirmiausia imtis spintelės.

– Ačiū, kad sutikai padėti, – tarė Kolas ir nukėlė dėžės dangtį.

– Nėra už ką dėkoti, man juk nesunku.

– O tu jau įsikūrei?

Volkeris šyptelėjo.

– Lygiai per dvi valandas.

– Laikei savo daiktus saugykloje, tiesa?

– Kai ką laikiau. – Baldų jis neturėjo, saugojo tik kelis asmeninius, mielus širdžiai daiktus. Išsinuomojęs butą nusipirko sofą, televizorių ir lovą.

– O butas ar patinka? – pasiteiravo Kolas.

– Kol kas – taip, vėliau žiūrėsiu.

Kolas ištraukė spintelės surinkimo instrukciją ir atvertęs padėjo ant grindų.

– Nesuprantu, kam tau tas butas, juk galėjai nusipirkti namuką.

– Dar nežinau, kur noriu gyventi, – prisipažino Volkeris. Maža to, jis nė nenutuokė, kuo galėtų užsiimti… niekas netraukė. Visada buvo įsitikinęs, kad iki pensijos tarnaus laivyne, bet vieną dieną netikėtai suprato: atėjo laikas pasitraukti. – Kol neišsirinksiu tinkamos vietos, nėra jokios prasmės pirkti namo ar kurti ką nors pastovaus.

– Bet liksi Sietle, ar ne?

– Manau, kad liksiu. – Tarsi iš viso ką nors manytų.

– Gal nori dirbti pas mane? – paklausė Kolas. – Mielai priimčiau – juk esi vienas iš pagrindinių akcininkų.

– Ne, dėkui. Kavutė – tavo „arkliukas", ne mano.

Prieš kelerius metus Kolas su partneriais įkūrė „The Daily Grind" – kavos kompaniją. Jų kavą žmonės pamėgo, ir pirmosios trys buveinės gana greitai peraugo į kavinių tinklą, apėmusį visą Vakarų pakrantę. Jie neužmigo ant laurų – dabar plečiasi į rytus, o netrukus užkariaus ir visą šalį. Volkeris nesvarstydamas investavo savo santaupas į brolio įmonę, ir rizika pasiteisino – jo įdėta dalis svaiginamai išsipūtė, o akcijų vertė stabiliai auga. Net nesivargino tiksliai suskaičiuoti savo turto – turi, ir tiek. Kiek yra, tiek užtenka. O darbo jam reikia ne dėl pinigų.

– Gal jau suradai savo Ešlę? – pasmalsavo Kolas.

– Ne, bet ieškau. – Volkeris patraukė pečiais. – Aplankiau dar tris. Nepataikiau. Niekis, surasiu.

– Neabejoju. Tiesa, Penė sakė, kad „Jūros kranto" vadovas atsisakė darbo.

– Nesistebiu. – Šeimos restoranai dirbo gana sėkmingai, bet vadovaujančias pareigas užimantys žmonės ilgai neužsibūdavo. Juos atbaidydavo Glorija Buchanan – šeimos galva… kankintoja, ir apskritai – tikra žiežula. – Tikiuosi, senelė nelenda Penei į akis?

– O ne, jokiu būdu. Tegul tik pabando, – išsišiepė Kolas. – Pats rašiau sutartį – garbioji ponia privalo iš tolo aplenkti virtuvę. Nebent gautų raštišką leidimą.

Volkeris sudėliojo spintelės lentas ir išsitraukė įrankius.

– Gerai, kad susituokei. Tau tinka.

– Man pasisekė. Visa laimė, Penė suteikė dar vieną progą. Prieš pusmetį nė nesvajojau, kad tai įmanoma. Gal ir tu norėtum?

– Nenorėčiau. Penė man nedavė nė vienos progos. O kad ir duotų, nepasinaudočiau. Ji – tavo mergina.

Kolas bakstelėjo jam į ranką.

– Šmaikštuolis. Juk negali amžinai gyventi vienas.

– Kodėl ne? Man gerai ir vienam – niekas nesuka galvos.

– Mums visiems reikia mylimo žmogaus, tik vieni tai pripažįsta, o kiti atkakliai spyriojasi ir neigia. Bet galiausiai vis tiek užkimba.

– Negaliu pakęsti, – sumurmėjo Eliza po nosimi ir pamaišė pukšintį troškinį su aitriosiomis paprikomis, – juk tai prievarta. Spaudimas. Ir nesvarbu, kad pati kalta – nuo to nė kiek ne lengviau. Ir neteisinga. Visais atžvilgiais.

Tą nesąmonę juk pradėjo Volkeris. Suerzino, suklaidino, o tu paskui krimskis į sveikatą! Ji įjungė maišytuvą, kelias minutes paplakė, įpylė į keptuvę aliejaus ir sudrėbė kukurūzinės duonos tešlą. Kvailė! Žmogus pasiūlo sandorį, o ji bala žino ką įsivaizduoja! Gerai, kad jis prasitarė apie tuos kvapus – visai neblogas būdas atsiprašyti. Todėl ir sugalvojo išvirti troškinį. Be to, Volkeris meistriškai išvengė penkių dolerių – susuko jai galvą, sutrikdė ir nusimuilino, paėmęs tik pyragą. Reikia jam įgrūsti tuos pinigus.

Po dvidešimt minučių Eliza pasibeldė į ponios Ford duris.

– Užuodžiu troškinį! – apsidžiaugė ši. – Ką tik išgėriau kapsulę „Prevacido" [„Prevacid" – vaistai nuo skrandžio opos], o po jo tiesiog būtina užkąsti.

– Na ir puiku, viskas paruošta. Sėskitės prie stalo, o aš bėgu pakviesti Volkerio. – Ponia Ford kilstelėjo antakius ir Eliza atsiduso. – Jūs klystate. Tik atiduosiu jam pinigus ir kaip nors užglaistysiu tą… na, pati žinote ką.

Jau kitą dieną Eliza išsiplepėjo kaimynei apie žeminantį nesusipratimą. Ponia Ford apstulbo ir pasitelkusi visą savo gražbylystę beveik valandą aiškino, kad „ledi" su „džentelmenu" miega tik tokiu atveju, jeigu myli jį arba jaučia nenugalimą seksualinį potraukį. Netgi inkstų persodinimu tokių dalykų neįmanoma pateisinti. Lyg Eliza pati to nežinotų.

– Gerai, kad sugalvojai išvirti troškinio su aitriosiomis paprikomis. Puikus pasirinkimas, – pagyrė ponia Ford. – Galingas, vyriškas patiekalas – ne kokia niekinga staigmenėlė iš „fru fru" [„Frou–frou" (pranc.) – įmantri, provokuojamai atrodanti suknelė arba šlamesys (pvz., šilko). Anglakalbiai šį apibūdinimą vartoja, kai nori pašiepti ką nors pernelyg lengvabūdiška ar išpūsta] daržovių ar „tofu" [„Tofu" – sojų varškė]. Volkeris tikrai užkibs!

– Aš nieko nekabinu.

– O be reikalo. Mieloji, juk pati matai, jis labai… labai patrauklus vyras.

Eliza išsižiojo, bet kiek pamąsčiusi užsičiaupė. Kokia prasmė aušinti burną?

– Tuoj grįšiu, – tarė. Prieš išeidama dar kyštelėjo galvą į svetainę. – Zoja, eik valgyti. Neužmiršk nusiplauti rankų.

– Gerai, mamyte.

Eliza užlipo į antrą aukštą. Šį kartą ryžtingai priėjo prie durų ir garsiai pabeldė. Jokiu būdu neišsiduos, kad po ano susitikimo ją vis dar kankina gėda. Už jokius pinigus! Tik išvirė jam valgyti. Ją sujaudino jo prašymas. Elgsis taip, lyg nieko – ničnieko – nebūtų įvykę.

– Labas, Eliza.

Puiku, jau buvo pamiršusi, kaip jis atrodo. O teprabėgo vos trys ar keturios dienos! Kai ką, aišku, prisimena – dar neserga amnezija. Jeigu išsirikiuotų eilė vyrų, atskirtų, kuris iš jų kaimynas, bet tik iš bendro vaizdo – smulkmenos stebuklingai išsitrynė.

Reikia melstis, kad ir vėl jas užmirštų… Tas tamsias akis, kurios, regis, sugeria viską, tačiau nieko neatskleidžia. Valingus veido bruožus, taip ir traukiančius numoti ranka į atsargumą ir patikėti… Rūsčią, bet ir jausmingą burną.

Volkeris atrodė rimtas, nuoširdus, patikimas… Rinktinės savybės. Bet iš pirmo žvilgsnio taip atrodė visi jos kelyje pasimaišę vyrai. Juokinga, tiesa?

– Sveikas. Pamiršai paimti pinigus. – Eliza atkišo tą patį penkių dolerių banknotą ir laikė tol, kol jis paėmė.

– Ačiū. Nereikėjo…

Eliza jį pertraukė grakščiai atstatydama delną.

– Reikėjo. Jie gadina man nervus ir trukdo miegoti. Taip pat noriu atsiprašyti už tą kvailą nesusipratimą. Matai, pykau už padangą, neišklausiau iki galo, padariau skubotas išvadas ir mažumėlę pasikarščiavau. Juk visko pasitaiko, ar ne?

– Suprantu, kodėl taip pagalvojai.

Įdomu, jis kalba nuoširdžiai ar tik nori būti mandagus?.. O jeigu ji imtų ir perbrauktų delnais per tas plienines rankas? Nuo pečių iki riešų, nuo riešų iki pečių? Kažin, jos šiurkščios ar švelnios? O raumenys? Ar įmanoma įspausti, ar jie…

Eliza mintyse numynė stabdžių pedalą ir akinamai nusišypsojo – kad Volkeris netyčia neatspėtų jos kliedesių. O varge! Kas jai darosi? Gal visai pasimaišė? Juk buvo susidūrusi su daugybe gražuoliukų. Su kai kuriais iš jų netgi artimai bendravo. Bet niekada – dar niekada – nėra patyrusi tokios savo kūno reakcijos. Tai baisiau net už kaltės jausmą. Tad užteks kvailioti – metas grįžti prie reikalo.

– Išviriau troškinio su aitriosiomis paprikomis, – nerūpestingai tarė. – Sakei, kad mano maistas skaniai kvepia, siūlei apsikeisti paslaugomis. Pamaniau – kodėl gi ne? Prie troš kinio iškepiau kukurūzų duonos. Dar liko mėlynių pyrago, bet tikriausiai jo nenorėsi – jau ragavai. Desertui nupirkau ledų – šiandien parduoda su nuolaida. Mudvi su Zoja paruošėme šokoladinio glaisto…

Įsijautei, – nutildė save Eliza. Ji atsikrenkštė ir kietai sučiaupė lūpas.

– Norėjau pasakyti, nuoširdžiai kviečiu prie stalo. – Hm… ne, ne taip. – Ponia Ford jau laukia. Nepagalvok nieko bloga – paprasčiausiai noriu atsilyginti už paslaugą. Čia ne pasimatymas. Nesusitikinėju su vyrais. Nenoriu. Neturiu su jais nieko bendra, nekrypstu į šoną. Maistas – ne masalas, aš tavęs negundau. Kai kurie vyrai mano, kad jeigu moteris vieniša, tai ją reikia žūtbūt užkariauti. Tik ne mane. Man tokie dalykai nerūpi – nei pasičiulbėjimai, nei intymūs santykiai. Esu pernelyg užsiėmusi. Turiu mažą vaiką ir kitokių komplikacijų. – Ir dar kokių! – pamanė Eliza. Neilo ūgis – mažiausiai šešios pėdos, tokio nenuspirsi. O pats jis vargu ar ketina palikti ją ramybėje.

– Gerai, o dabar apibendrinkime – aš tavęs nedominu. Juo labiau mano lova, ar ne? – pasitikslino Volkeris.

– Būtent, – energingai linktelėjo Eliza ir tik paskui suvokė jo žodžius.

– Ačiū, kad perspėjai. Žinosiu.

Volkerio žvilgsnis kaip buvo, taip ir liko bereikšmis, abejinga veido išraiška irgi nepasikeitė. O kad ji galėtų tą patį pasakyti apie save! Kur tau! Krūtinėje sprogo karščio bomba ir skaisčiai uždegė skruostus. Nė į veidrodį žiūrėti nereikia – tikriausiai plieskia kaip „stop" signalas. Ir aišku kodėl – vargšas žmogelis nė neužsiminė ko nors iš jos norįs. Jinai jį traukia ne daugiau nei pakelės stulpas. Na, paprašė vakarienės… Vakarienės, o ne laukinio beždžionžmogių sekso!

– O Dieve, – iškvėpė Eliza, – vėl nusikalbėjau. Taip, sutinku, tu prie manęs nelendi, neįkyri, bet aš tik norėjau…

Volkeris kilstelėjo ranką.

– Eliza, liaukis, kol dar nepasakei ko nors, dėl ko paskui gailėtumeisi.

– Puiki mintis.

– Nereikia taip išsamiai aiškinti – pora žodžių ir gana.

– Bravo!

– Suprantu, kad nori apsidrausti, ir esu dėkingas už atvirumą. Miegok ramiai – aš į tave nesikėsinsiu.

Ir ačiū Dievui… Kas jai yra? Dabar juk turėtų šokinėti iš laimės, o ne dusti iš nusivylimo. Koks nuoširdus vyrukas! Koks supratingas! Tik nuojauta kažkodėl kužda, kad Volkeris tyčiojasi. Jo veidas – akmeninis, niekada neatspėtum. Gal imti ir paklausti? O kad būtų įmanoma atsukti juostelę atgal ir pradėti šią dieną iš naujo! Eliza atsikrenkštė.

– Tai valgysi to troškinio ar ne?

– Taip, bet atsinešiu savo lėkštę. Nenoriu trukdyti.

– Turi omenyje maistą į namus? Už stalo nesėsi?

– Ne – nebent tai privaloma.

Na, galbūt kiek netikėta, bet tikrai neprivaloma.

– Nejuokauk. Daryk, kaip išmanai – tavo valia.

– Gerai, netrukus ateisiu. Ką pasiimti? Dubenį ir lėkštę?

– Nieko – aš juk turiu indų.

– Geriau atsinešiu savo – nereikės grąžinti.

Eliza suraukė antakius. Paniuro. Jis tyčiojasi. Be jokios abejonės. Atvirai kalbant, taip jai ir reikia. Pati prisiprašė. Pasistengė. Daugiau – nė žodžio. Eliza apsisuko ir nuspūdino namo.

O ko ji jaudinasi? Viskas tik į gera. Nuo šiol bus lengviau – nereikės su juo kalbėtis. Mažiau šansų apsikvailinti. Beje, gudrumą taip pat vertėtų įtraukti į „kito gyvenimo" siekių sąrašą – šalia saldžiojo milijono. O kodėl į „kito"? Dar ir šiame praverstų rimtai apsvarstyti galimybę šiek tiek pasitrumpinti liežuvį.

Žadintuvas sukvykė ketvirtą – kaip ir kas rytą darbo dieną. Eliza šovė iš lovos tą pačią akimirką – jau seniai išsiaiškino, kad kūnas būna kur kas sukalbamesnis, jei neduodi jam laiko atsipeikėti nuo priešaušrio šoko. Nuspaudusi žadintuvo mygtuką ir dar minutėlę snūstelėjusi vargu ar iš viso atsikeltų. Tiesą sakant, su mielu noru pramiegotų kokią savaitę, o gal net metus.

Eliza nusiprausė, apsisuko galvą rankšluosčiu ir pasigražino. Tik vos vos – pakako lašelio drėkinamojo kremo, blakstienų tušo ir lūpų blizgio. Paskui įlindo į „Kiaušinių ir šio to daugiau" uniformą, apdžiovino plaukus, kad nevarvėtų, ir susirišo patogią „arklio uodegą". Pusę penkių jau visiškai pasiruošusi įžengė į virtuvę. Kvepėjo kava. Eliza giliai įkvėpė ir užsimerkė iš palaimos.

Tas, kas išrado laikmatį ir įtaisė jį į kavos aparatą, nusipelnė pasaulinio garso apdovanojimo. Mažų mažiausiai – žvaigždės, pavadintos jo ar jos vardu. Eliza paėmė puodelį, bet kavos įsipilti nespėjo – virš galvos kažkas garsiai bumbtelėjo.

Jeigu nebūtų toks ankstyvas rytas, galėtų nekreipti dėmesio. Be to, trenksmą nulydėjo skausminga dejonė. Eliza pašiurpo. Viršuje kažkas vyksta. Aišku, tai ne jos reikalas, bet… Ir vėl – bum! Ir dar garsesnė aimana!

O jeigu Volkeris nugriuvo ir susižeidė? Jis, žinoma, nepanašus į tokį, kuris griuvinėtų, bet juk galėjo netyčia paslysti, užkliūti… Gal girtas?

Eliza karštligiškai svarstė, ką daryti. Neprotinga kišti nosies, kur nereikia, bet privalo įsitikinti, kad Zojai negresia pavojus. Dabar nė už ką negalėtų jos palikti – numirtų iš nerimo. Eliza patyliukais įslinko į dukters kambarį. Viskas gerai – neprabudo. Pasiknisusi koridoriaus spintoje susirado patikimąją beisbolo lazdą ir nuskubėjo į viršų. Susikaupusi ryžtingai pabeldė ir riktelėjo prisistatydama – dėl viso pikto. Juk tikėtina, kad Volkerį kankina haliucinacijos ir jų sukelti traukuliai. Karas – ne juokas! Kam rizikuoti? Sutrikusios psichikos žmonės už save neatsako – gali suluošinti ar net nušauti.

Durų niekas neatidarė. Eliza dar kartą pabeldė – iš visų jėgų. Rytmečio tylą vėl sudrebino trenksmas. Ji krūptelėjo, užsimerkė ir nustėro. Kai durys girgžtelėjo, pramerkė vieną akį. Volkeris mūvėjo tik pižamos kelnėmis. Nuoga krūtinė kilojosi, smakras prašyte prašėsi skutimosi peiliuko, o akys – ko gero, pirmą kartą – atvirai žėrė jausmus. Šiam vyrukui, regis, velniškai linksma.

– Še tau kad nori! O tvirtinai, kad nesikėsini į mano lovą, – prunkštelėjo jis ir išsiviepė.

Eliza sužaibavo akimis.

– Jeigu dar nepastebėjai, tai dabar – pusė penkių ryto. Tokiu metu padorūs žmonės nesitranko ir nevaitoja. Kaip tau atrodo, kas tokiais atvejais pirmiausia šauna į galvą?

Volkeris surimtėjo.

– Nejaugi sukėliau tokį triukšmą?

– Taip. Manai, šiaip sau čia atlėkiau?

Jis pašnairavo į beisbolo lazdą.

– Ką ketinai daryti su tuo šiurpiu daiktu? Suknežinti man kaukolę ar apginti?

– Dar nenusprendžiau.

– Jau senokai nebuvau ginamas. – Volkerio lūpos krustelėjo. Buvo akivaizdu, kad beviltiškai stengiasi sutramdyti šypseną.