Читать книгу Kiekvienos moters svajonė - Susan Mallery - Страница 2

– Matau, kad nesupratai. Gerai, pasistengsiu padėti, – kantriai tarė brangiu kostiumu apsitaisęs vyras. – Paaiškinsiu nuosekliau: jeigu nenurodysi atvykimo priežasties, su senatoriumi nesišnekėsi.

– Keista, bet toks paaiškinimas reikalo nepalengvino, – sumurmėjo Danė Buchanan, nervingai spausdama nuo jaudulio susitraukusį pilvą. Jai šiaip ne taip pavyko prasiveržti pro priimamojo sekretorių, du pavaduotojus, koridoriaus gale jau buvo matyti Marko Kenfildo kabineto durys, tačiau kelią netikėtai pastojo dičkis, ryžtingai nusiteikęs vyrukas. Knietėjo prasibrauti jėga, bet jis buvo ganėtinai aukštas, ji, deja – ne. O dar ta neįprasta apranga… Suknelė būtų pusė bėdos, bet aukštakulniai Danę tiesiog žudė. Skausmą kulnuose ir per keltį ji tikrai būtų ištvėrusi, bet kas patars, kaip ant šių smeigių išlaikyti pusiausvyrą? Su tokiais bateliais verčiau vaikščioti labai lėtai – spartesnis žingsnis sukelia rimtą pavojų išsisukti kulkšnį.

– Na, tai koks vizito tikslas? Sakyk, nebijok – manimi gali pasitikėti, – užtikrino vyras. – Esu teisininkas.

Jis tai ištarė taip nuoširdžiai, kad Danė neišlaikė nenusijuokusi..

– Ar ši profesija turėtų įkvėpti pasitikėjimą? Abejoju…

Vyro lūpos krustelėjo, atrodė, lyg bandytų suturėti šypseną. Geras ženklas, – šmėkštelėjo Danei. Gal kaip nors pasiseks jį sužavėti? Tiesa, jai toli gražu iki vyrų kerėtojos, bet dabar tiesiog neturi kitos išeities, todėl teks pasistengti.

Danė giliai įkvėpė ir gracingai kryptelėjo galvą, bet kadangi buvo trumpai nusikirpusi plaukus, neturėjo jokios galimybės švystelėti per petį garbanų. O daugiau viliojimo triukų ji neprisiminė. Kokia laimė, jog nusprendė amžiams išsižadėti pasimatymų!

– Įsivaizduok, esu vartus saugantis drakonas, – tarė vyras. – Nepraeisi, kol nepasakysi tinkamo burtažodžio.

– Ar tau niekas nepranešė, kad drakonai jau seniai išmirė?

Šįkart jis nusišypsojo.

– Kaip matai, jie dar gyvi ir gana neblogai laikosi.

Šaunu… Kažin ką čia pasakyti, kad jis atstotų? Danė nužvelgė jį išsiblaškiusiu žvilgsniu. Patrauklus – į tokį žiūrėdama akmeniu nepavirsi. Bet ne iš tų beprotiško grožio etalonų, kurie gali sau leisti neskirti dėmesio asmenybės ugdymui. Gundančios mėlynos akys, tvirtas užsispyrėlio smakras…

– Atėjau asmeniniu klausimu, – pareiškė ji ir nutilo supratusi, kad jos burtažodis niekam tikęs. O ką dar galėjo pasakyti? Kad ką tik sužinojo nesanti ta asmenybė, kuria tiek metų save įsivaizdavo, o į šį pastatą atkako išsiaiškinti, kas ji tokia?

Drakono veidas sugriežtėjo, jis pasitempė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Danė akimirksniu pasijuto atstumta ir pasmerkta.

– Gali daugiau nebevargti, nešvaistyk laiko! – nukirto vyras. – Senatoriaus tokie žaidimai nedomina. O dabar keliauk ten, iš kur atėjai.

Danė išpūtė akis.

– Ką?.. – Ką, po galais jis čia… Aa, aišku. – Manai, kad ketinu sukompromituoti senatorių? Kad… – Ji skausmingai susiraukė. – Fui! Ne! Nieko panašaus! Brr… – Rizikuodama kryptelėti koją, ji žengė atbula. – Kaip šlykštu!

– Nejaugi?

Danė atsiduso.

– Taip. Nes gali būti, kad esu jo dukra. – Ne, ne gali būti, o tikrai – bent jau taip tvirtino nerimstantis pilvas.

Bet kostiumuotojo ši žinia nė kiek nesujaudino.

– Verčiau jau būtum pareiškusi, kad su juo permiegojai , tada įtikinamiau skambėtų.

– Galima pagalvoti, kad žinai, ką Markas Kenfildas veikė prieš dvidešimt devynerius metus!

– Esu jo sūnus.

Danė kaipmat pastatė ausis – apie didelę senatoriaus šeimą buvo perskaičiusi viską, ką tik sugebėjo rasti.

– Aleksas?

Drakonas linktelėjo.

Įdomu. Nors jų ir nesieja kraujo ryšys – Markas Kenfildas visus vaikus įsivaikino – bet vis dėlto Aleksas, galima sakyti, yra jai lyg ir artimasis. Danė nesuprato, ar tai gerai, ar blogai. Kaip ji susigyvens su nauja šeima, jei dar nespėjo susigaudyti, ką daryti su senąja?

Akivaizdu, kad jos trokšti, kitaip nebūtum čia atsibeldusi, – tarė sau. Taip, kraujo šauksmo lengvai nenutildysi. O jeigu ji tikrai yra Marko Kenfildo dukra, niekam nepavyks jai sutrukdyti pažinti tėvo, netgi įsūniui!

– Pasakysiu štai ką: jau išeikvojau beveik visą kantrybę, – ryžtingai prabilo ji. – Be galo mandagiai kalbėjausi su sekretoriumi ir buvau itin supratinga šnekėdamasi su dviem pavaduotojais. Beje, esu registruota rinkėja ir turiu teisę kreiptis į valstijos senatorių! Todėl prašau trauktis šalin, kitaip turėsi bėdos!

– Ar tai grasinimas? – pasiteiravo Aleksas. Atrodė mažumėlę pralinksmėjęs.

– M… Ar suveikė?

Aleksas lėtai ją nužvelgė nuo galvos iki kojų ir vėl aukštyn. Per pastarąjį pusmetį Danė jau spėjo įsitikinti, kad vyrų žvilgsniai neduoda jai nieko gera – net menkiausias dėmesys neišvengiamai baigdavosi nemalonumais. Bet, regis, šią akimirką jos kūnui tai buvo nė motais – nuo ramaus tiriančio Alekso žvilgsnio oda pašiurpo, per nugarą perbėgo lengvas drebulys.

– Ne, bet būtų visai smagu išbandyti, – nusprendė jis.

– Tikras vyras!

– Ar tai blogai?

– Tau geriau to nežinoti. O dabar traukis, berniuk drakoniuk, nes man jau seniai laikas pas poną Kenfildą!

– Berniuk drakoniuk?..

Oi… Šis linksmas klausimas išsprūdo tikrai ne iš priešais stovinčio vyro „mūro" burnos. Grįžtelėjusi Danė išvydo tarpduryje stovintį asmenį, pas kurį taip atkakliai veržėsi. Ji buvo mačiusi Marką Kenfildą. Tiesa, netiesiogiai – nuotraukose, per televiziją… Netgi už jį balsavo. O štai dabar susidūrė akis į akį. Tik pamanyk, žmogus, kurį visada laikė paprasčiausiu politiku, netikėtai tapo jos tėvu. Danė prasižiojo kažką sakyti, bet visos mintys akimirksniu išgaravo, o balsas užstrigo.

Senatorius priėjo artyn.

– Pavirtai į drakoniuką, Aleksai?

Aleksas nesmagiai gūžtelėjo pečiais.

– Neįleidau jos vidun.

Senatorius uždėjo ranką jam ant peties.

– Šaunuolis, puikiai dirbi. Vadinasi, ši panelė pridarė rūpesčių. – Atsisukęs į Danę jis nusišypsojo. – Neatrodai labai grėsminga.

– Ir nesu, – išspaudė Danė.

– Nebūk toks tikras, – įspėjo Aleksas.

Danė nužvelgė jį rūsčiu žvilgsniu.

– Puoli iš karto smerkti.

– Ne, paprasčiausiai esu girdėjęs ne vieną absurdišką tvirtinimą.

– Matai? Dar nieko dorai nežinai, o jau nuteisei!

– O pati ar žinai?

– Gal man ateiti tinkamesniu laiku? – neištvėrė sena- torius.

Atsitokėjusi Danė atsuko Aleksui nugarą.

– Atleiskite, kad taip netikėtai įsibroviau. Kelis kartus skambinau norėdama susitarti dėl susitikimo, bet sekretorius visada teiraujasi vizito tikslo, o aš negaliu bet kam jo atskleisti. Aš… – Ji užsikirto, tik dabar galutinai įsisąmoninusi, ką ketina pasakyti. Kaip pranešti tokią naujieną? Įdomu, kas bus, kai leptelės apie trumpalaikį mamos romaną ir pristatys jo rezultatą? Senatorius nė už ką nepatikės. Kodėl turėtų?

Markas Kenfildas suraukė antakius ir atidžiau į ją įsižiūrėjo.

– Tu man matyta. Gal jau buvome susitikę?

– Net nebandyk išsižioti, – įsikišo Aleksas. – Patariu su manimi nesipykti.

Danė į jį nė nežvilgtelėjo.

– Ne, senatoriau, manęs jūs nesate matęs, bet pažinojote mano motiną, Maršą Buchanan. Esu šiek tiek į ją panaši. Yra tikimybė, kad kitą pusę kraujo paveldėjau iš jūsų.

Marko Kenfildo veide nevirptelėjo nė vienas raumenukas – jokios reakcijos. Štai ką reiškia politinė dresūra, – pagalvojo Danė. Būtų gerai, jeigu susigaudytų, ką pati jaučia. Gal viltį? Siaubą? Tarytum stovėtų ant bedugnės krašto, svarstydama šokti ar nešokti… Aišku tik viena – buvo tikra beprotė vildamasi, kad šis vyras priims jos žodžius už gryną pinigą.

Kai Danė jau pasirengė spyriui lauk, jis nusišypsojo.

– Puikiai prisimenu tavo mamą. Ji buvo… – Markas Ken- fildas staiga nutilo. – Turime pasikalbėti. Užeik į kabinetą.

Danė jau ketino eiti, bet Aleksas užstojo kelią.

– Ką darai? – kreipėsi į senatorių. – Judviem negalima kalbėtis! Ji tikriausiai spaudos arba opozicijos atstovė. Tai gali būti pasala!

Markas įsmeigė žvilgsnį į Danę.

– Ar turėčiau jo paklausyti?

– Ne! – karštai užtikrino Danė. – Jeigu nori mane patikrinti, galiu duoti asmens dokumentą! – metė Aleksui.

– Duok, – ramiai tarė jis tiesdamas ranką.

Danė užsiplieskė. Toks atsidavimas darbui, aišku, pagirtinas, bet kaip knieti atsivėdėjus smeigti batelio nosimi šiam vyrukui į blauzdą!

– Dabar? Iš karto? Norėtum! Nedaliju savo duomenų į kairę ir į dešinę! Pagalvosiu, tada nuspręsiu, ar duoti, ar ne.

– Kaip sau nori. Dokumentai yra tavo bilietas į tą kabinetą. Privalau rūpintis senatoriaus saugumu.

– Nemanau, kad tai būtina, – ramiai pastebėjo Markas, bet nebandė Alekso suturėti.

Mažumėlę pasiraususi rankinėje Danė išsitraukė vairuotojo pažymėjimą.

– Gal netyčia turi ir pasą? – paklausė Aleksas.

– Ne, bet gali paimti pirštų atspaudus!

– Vėliau.

Nuojauta kuždėjo, kad jis nejuokauja.

Markas atsikrenkštė.

– Na, gal jau baigėte?

Danė gūžtelėjo.

– Klauskite drakono.

Aleksas linktelėjo galvą.

– Perduosiu IT vaikinams. – Jis pamojavo vairuotojo pažymėjimu. – Netrukus grįšiu.

– Kokiems vaikinams? – paklausė Danė sekdama paskui senatorių.

– Informacinių technologijų specialistams. Nustebtum sužinojusi, ką jie sugeba išspausti iš kompiuterio. – Markas šypsodamasis uždarė kabineto duris. – O gal ir nenustebtum. Spėju, kad puikiai moki naudotis tuo technikos stebuklu. Aš dar tik mokausi – įkirtau vos kelias pagrindines operacijas, be kurių negalėčiau dirbti. Bet dažnai susipainioju ir turiu skambinti Aleksui, kad padėtų išsikapstyti. – Jis mostelėjo į kampe stovinčias dvi aptrintas sofas, keletą kėdžių ir kavos staliuką. Baldai atrodė taip, lyg būtų atitarnavę amžių studentų klube. – Sėskis.

Pritūpusi ant sofos kraštelio Danė apsižvalgė. Kabinetas buvo visai nieko, tik trūko langų. Įdomu, – pagalvojo. Pasirodo, rinkiminių kampanijų štabai steigiami sandėliuose. Sprendžiant iš to, ką jau spėjo pamatyti, senatorius nelinkęs švaistyti pinigų apdailai ir patogumams. Rašomasis stalas buvo senas ir subraižytas, sienos – niūrios. Tiesa, aplinką šiek tiek gyvino ant sienų sukabinti didžiuliai spalvoti šalies regionų žemėlapiai.

– Ar tikrai siekiate prezidento posto? – Mintis, kad ką tik susipažino su žmogumi, taikančiu į tokią vietą, jau net nebestulbino – dabar ji buvo visiškai nesuvokiama.

– Kol kas tik tiriame galimybes. – Markas įsitaisė ant kėdės. – Šitas būstas laikinas. Jeigu pamatysime, kad kampanija turi šiokių tokių šansų, persikelsime į kitą, padoresnį. O dabar… Kam be reikalo eikvoti lėšas?

– Teisybė.

Markas palinko į priekį ir pasirėmė į kelius.

– Vis dar negaliu patikėti. Maršos dukra… Po šitiek metų! Pala, regis, trisdešimt, ar ne?

– Man dvidešimt aštuoneri, – nukaitusi patikslino Danė. – Vadinasi, judu su mama bendravote maždaug prieš dvidešimt devynerius.

Markas linktelėjo galvą.

– Prisimenu paskutinį mudviejų pasimatymą – priešpiečius miesto centre. Nepamiršau nė vienos smulkmenos. Ji buvo tokia graži…

Jo akys aptemo, lyg būtų nuklydęs kažkur toli toli. Į praeitį, kurios Danė nepajėgė net įsivaizduoti. Galvoje sukosi galybė klausimų, bet ji nedrįso klausti. Tais laikais Markas buvo dar nevedęs, šeimą turėjo tik mama. Danė neprisiminė nei jos, nei vyro, kurį iki Glorijos pareiškimo laikė tėvu. Iš tėvų atvaizdo teliko miglota dėmė. Įdomu, kada mama liovėsi mylėjusi sutuoktinį? Ar tik ne tada, kai susipažino su Marku Kenfildu?

– Taip ir nesužinojau, kodėl Marša nutraukė santykius, – tyliai tarė Markas. – Praėjus porai dienų po priešpiečių ji paskambino ir pasakė, kad nebegali su manimi matytis. Daugiau nieko neaiškino. Nepatikėjau, mėginau susisiekti, bet ji pasiėmė sūnelius ir kažkur išvyko. Vėliau gavau laišką, patvirtinantį, kad viskas baigta. Marša patikino rimtai apsisprendusi, palinkėjo laimės ir susirasti moterį, su kuria galėčiau užmegzti tikrą ryšį.

– Mama apsisprendė, kai sužinojo, kad laukiasi… manęs.

Danė jautėsi lyg sapne. Prieš tai daug kartų bandė įsivaizduoti pirmąjį pokalbį su Marku, o dabar, kai pagaliau jo sulaukė, jautėsi visiškai atitrūkusi nuo realybės, lyg stebėtų viską iš šalies.

– Turbūt. Pagaliau sužinojau priežastį, – tarė Markas.

– Vadinasi, iš tikrųjų esate mano tėvas?

Markas nespėjo atsakyti, nes į kabinetą nepasibeldusi įėjo patraukli trisdešimtmetė moteris ir smalsiai žvilgtelėjusi į Danę tarė:

– Senatoriau, skambina ponas Vilsonas. Sako, kad žinote dėl ko ir kad tai skubu.

Markas papurtė galvą.

– Heide, mudu su ponu Vilsonu skirtingai supranta- me, kas yra skubu, o kas – ne. Perduok, kad paskambinsiu vėliau.

Kai Heidė išėjo, Markas vėl atsisuko į Danę.

– Negaliu paneigti, kad esi mano dukra – tokia tikimybė yra.

Netikėtas sutrukdymas išblaškė Danės dėmesį ir jai tik po geros minutės pavyko atkurti prieš tai siautėjusią emocijų audrą. Senatorius atrodė visiškai ramus.

– Nejaugi nieko apie mane nežinojote?

– Kaip jau sakiau, tavo mama nieko nepaaiškino, o man nešovė net mintis, kad ji gali būti nėščia.

O ką būtum daręs, jeigu būtų šovusi? – šmėkštelėjo Danei, bet garsiai to nepaklausė, nes į kabinetą įėjo Aleksas.

– Greitosiomis peržvelgiau biografiją. – Sustojęs prie staliuko jis įsmeigė žvilgsnį į Danę. – Neužfiksavau jokių nusikaltimų.

– Nori pasakyti, kad banko apiplėšimas, už kurį buvau nuteista praėjusią savaitę, dar neužregistruotas?! Ak, tie federaliniai valdininkai… niekada nieko nespėja.

– Juokelius pasilaikyk vakarėliui – čia jiems ne vieta, – griežtai tarė Aleksas.

Danė atsistojo. Deja, ir su pavojingais aukštakulniais ji buvo gerais penkiolika centimetrų žemesnė už priešininką.

– Manai, man dabar labai juokinga? Paskui, kai šitiek metų nugyvenusi staiga išsiaiškinau esanti visai ne ta, kuo save laikiau? Ar bent įsivaizduoji, ką reiškia nežinoti, kas esi, suabejoti kilme? Aš, žinoma, nuoširdžiai atsiprašau, kad ieškodama šaknų suardžiau tavo darbo grafiką!

Įsiuto, – šmėkštelėjo Aleksui. Iš akių tvoskia liepsna… ir baimė. Nors Danė iš paskutiniųjų stengėsi ją nuslėpti, šis jausmas neprasprūdo jam pro akis, nes vaikystėje pats gyveno nuolat bijodamas, todėl šią būseną atpažindavo iš tolo.

Veikiausiai ji apsimeta. Kodėl išdygo būtent dabar, prieš rinkimus? Aleksas iš prigimties buvo atsargus, be to, gyvenimas privertė ugdyti tokį bruožą, todėl šis tikriausiai kruopščiai apskaičiuotas pasirodymas iš karto sukėlė įtarimą. Net didesnį nei paprastai. Jo pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti, o tie, kurie jį prarasdavo, jau niekada nebeatgaudavo. Vargu ar pasaulyje yra toks dalykas, kurį atlikusi Danė Buchanan išsikovotų jo palankumą.

Aleksas atidžiai ją nužvelgė – taip, senatoriaus šypsena, smakras… Bet panašūs būna ir visiškai nepažįstami, neturintys jokių giminystės ryšių žmonės. Gali būti, kad Danė netyčia aptiko informaciją apie Marko Kenfildo romaną su Marša Buchanan ir nutarė ja pasinaudoti.

– Atliksime DNR testą, – pareiškė jis abejingai.

– Gerai. – Danė ramiai atlaikė jo žvilgsnį. – Nekantrauju sužinoti tiesą.

– Aš jau žinau, – stodamasis tarė Markas, – bet jeigu jums reikia – tikrinkitės. O kol kas, Dane, labai norėčiau artimiau su tavimi susipažinti.

Danė nusišypsojo. Krūtinę sukuteno su išgąsčiu sumišusi viltis.

– Aš irgi. Galėtume drauge papietauti arba…

– Jokių viešų susitikimų! – griežtai nukirto Aleksas.

Markas linktelėjo.

– Jis teisus. Esu žinomas veikėjas. Įsivaizduoji, ką žmonės kalbėtų pamatę mane su dailia mergina? Geriau nereikia. – Jis sekundėlei susimąstė. – Žinai ką, kviečiu šį vakarą į svečius! Susipažintum su šeima, pavakarieniautum…

Danė šastelėjo atbula.

– Ne, – sumurmėjo. – Dar nesu tam pasirengusi. Be to, sužinojusi apie mane jūsų žmona gali…

– Nesąmonė! Katerina supras. Neabejoju, kad nuoširdžiai apsidžiaugs ir kaipmat priims tave į šeimą. Ji nuostabi. Susipažinsi su dar šešiais kenfildukais. Atskirai gyvena tik Aleksas su Džiule, bet netrukus pasimatysi ir su ja. – Markas suraukė antakius. – Tiesa, tu su jais nesusijusi kraujo ryšiu, nes mudu su Katerina juos įsivaikinome. Bet tikriausiai nepasakiau nieko nauja.

– Skaičiau apie jūsų šeimą, – prisipažino Danė.

Ir įsivaizdavai krūvą aukso, – pagalvojo Aleksas, paniekinamai vyptelėdamas.

– Iš pradžių galėtumėte pabendrauti ir čia, – tarė. – Namus aprodysi, kai geriau susipažinsite.

Senatorius papurtė galvą – šį vyrą apskritai mažai kas sugebėdavo atkalbėti nuo priimtų sprendimų.

– Ne, noriu drauge pavakarieniauti. Dane, ateik, tarkim, šeštą. Pamatysi, sąmyšis išnyks kaip nebuvęs. Be to, Katerina iš karto tave pamils. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Netrukus prasidės svarbus susirinkimas, negaliu vėluoti. Aleksai, užrašyk Danei adresą.

Aleksas linktelėjo.

– Kas praneš mamai? Tu ar aš?

Markas susimąstė.

– Pabėgsiu anksčiau iš darbo ir pasakysiu pats. – Jis nusišypsojo Danei. – Iki pasimatymo.

– Aa… Aš… Gerai, – skubiai užbaigė Danė. Jautėsi mažumėlę sukrėsta.

Kai Markas išėjo, ji taip sugniaužė rankinę, kad net pabalo krumpliai.

– Šeima… Nesitikėjau.

Aišku ne, – šmėkštelėjo Aleksui. Tikriausiai įsivaizdavo, kad pavyks prisėlinti prie Marko ir jį apžavėti paslapčia, apeinant artimuosius.

Danė pažvelgė jam į akis.

– Kaip manai, ar tavo mama nesupyks? Ar labai susijaudins? – Ji trumpam užsimerkė. – Kvailas klausimas. Aišku, kad susijaudins. Nors romano su mano mama metu juodu su Marku dar nebuvo pažįstami, vis dėlto nemalonu išgirsti, kad tavo sutuoktinis turi vaiką su kita moterimi. Nenoriu jos nervinti.

– Per vėlai sugalvojai.

Danė kilstelėjo smakrą.

– Aš tau baisiai nepatinku.

– Geriau jau nenorėk sužinoti, ką apie tave manau!

Keista, bet ji nusišypsojo.

– Ooo, puikiai įsivaizduoju!

– Vargu.

Aleksas suirzo. Danė nė trupučio jo nebijo, o jis buvo įpratęs matyti nedrąsius, nuolankius veidus.

– Tai kada atliksime testą? – paklausė ji. – Tikriausiai užsakysi visą laboratoriją?

– Šį vakarą. Išsikviečiau laborantą į namus.

– Ar jis paims tik tepinėlį, ar sumokėjai, kad nukirstų man rankas ir kojas?

– Visai nenoriu tavęs skriausti, – burbtelėjo Aleksas.

– Ne, tik trokšti, kad dingčiau. – Danė atsiduso. – Kaip tu nesupranti, kad man būtinas ryšys su tėvu? Noriu jį pažinti, tik tiek. Man nieko iš jo nereikia. Nesu jūsų priešas.

– Čia tik tau taip atrodo. – Aleksas priėjo artyn vildamasis, kad ji susigūš ir pasitrauks, bet nieko panašaus neįvyko. – Nė neįsivaizduoji, į ką įsivėlei, Dane Buchanan, – šaltai rėžė. – Manai, kad tai žaidimas? Tai pagalvok dar kartą. Mano tėvas yra Jungtinių Valstijų senatorius, ketinantis balotiruotis į prezidentus. Čia viskas daug rimčiau, nei tavo protelis pajėgia suvokti. Galiu pasakyti tik tiek: tau nepavyks jo sukompromituoti. Jį saugau ne aš vienas, bet esu būtent tas, kurio patarčiau vengti.

Danė pasitempė ir palinko į priekį.

– Aš tavęs nebijau!

– Išsigąsi.

– Neįsisvajok! Manai, kad man iš jūsų kažko reikia, todėl įsivaizduoji esąs viršesnis. Tai žinok, kad žiauriai klysti. – Danė užsimetė ant peties rankinę. – Niekis, nenusimink – aš tave pateisinu. Tavimi dėta tikriausiai irgi taip elgčiausi. Visi privalo ginti artimuosius. Daryk, ką nori, tik patariu neperlenkti lazdos. Abejoju, ar esi iš tų žmonių, kurie gali lengvai atsiprašyti, todėl bus labai nesmagu žiūrėti, kaip tu pulsi ant kelių ir maldausi atleidimo.

Drąsi, – mintyse pripažino Aleksas, nenoromis pajutęs pagarbą.

– Meluoji, tau būtų nepaprastai malonu išvysti mane parklupusį.

Danė išsišiepė.

– Be abejo. Tik stengiuosi būti mandagi.