Читать книгу Kiekvienos moters svajonė - Susan Mallery - Страница 3

Įėjusi į „Bella Roma" salę Danė apsidairė: staliukai jau buvo paruošti priešpiečiams – švytėjo baltos staltiesės ir šviežios gėlių puokštės. Stabtelėjusi ji paėmė porą taurių ir pakėlė prieš šviesą – stiklas akinamai sublizgo, nebuvo matyti nė dėmelės. Net ir norėdamas neprikibsi, – patenkinta pagalvojo. Danė čia dirbo vos dvi savaites, todėl vis dar ropštėsi į statų pritapimo ir mokymosi šlaitą, bet jau buvo aišku, kad jai labai pasisekė: „Bella Roma" restoranas pasižymėjo nepriekaištinga tvarka, puikiu kolektyvu ir rinktiniu valgiaraščiu, o tokio šefo kaip Bernis būtų galima palinkėti visiems pasaulio darbuotojams.

Pastačiusi taures Danė patraukė į dar gana tylią virtuvę. Tikrasis veiksmas ir erzelis prasidės po kokių dvidešimties minučių, per priešpiečius, o dabar visi buvo įnikę į paruošiamuosius darbus. Pasak jos svainės Penės, nuo pasiruošimo priklauso virtuvės gyvenimas arba mirtis. Į šiuos žodžius verta įsiklausyti, nes Penė buvo geriausia virėja visame Sietle. Aišku, pastarojo fakto Danė neketino pranešti vyriausiajam „Bella Roma" virėjui Nikui.

Ore sklandė česnakų ir dešrelių kvapas, ant viryklės tyliai šnypštė trys didžiuliai sultinio puodai, vienas virėjas smulkino daržoves, kitas pjaustė mėsą sumuštiniams ir šaltiems užkandžiams.

– Sveika, Dane! – nudžiugo pirmasis. – Eikš paragauti mano padažo.

– Jis tik kalba apie padažą, o iš tikrųjų trokšta, kad paragautum kai ką kita! – šūktelėjo antrasis. – Atvėsk, Rikai. Ji tau per graži. Tokia moteris verta tikro vyro. Pavyzdžiui, manęs!

– Tau toli gražu iki tikro vyro! Bent jau taip sako tavo žmona, kai ją patenkinu.

– Išvydusi tave nuogą mano žmona mirtų iš juoko!

Danė išsišiepusi klausėsi įprasto apsižodžiavimo. Tai buvo specifinis restorano virtuvės darbuotojų bendravimo būdas – čia visi vieni kitus įžeidinėja ir niekas ant nieko nepyksta, nes tokį pasiutusį darbo tempą ir įtampą gali pakelti tik draugiška komanda. Virtuvėse paprastai karaliauja nepraustaburniai vyrai, todėl vargu ar normali moteris pajėgtų su jais išbūti. Bet Danė tokioje aplinkoje užaugo, todėl buvo atspari bet kokiems bandymams ją šokiruoti. Pamojavusi pralinksmėjusiems vaikinams ji perskaitė Niko prikabintą valgiaraščio pakeitimų ir ypatingųjų dienos patiekalų sąrašą.

– O, panini [ Panini (duonos rageliai – italų k.) – karšti arba šalti sumuštiniai. (Čia ir toliau − vert. past.)]! Neabejoju, kad labai gardūs, – tarė vyriausiajam virėjui. – Nekantrauju paragauti.

– Ateik, meilute, duosiu tau kur kas geresnių dalykėlių! – riktelėjo vienas iš vyrukų.

Danė nesiteikė į jį net žvilgtelėti, tik priėjusi prie stalo išsirinko didžiausią peilį.

– Ačiū, nereikia. Turiu patį geriausią.

Vaikinai sutartinai sudejavo, o Nikas išsišiepė.

– Kažin, ar moki juo naudotis.

– Moku.

Tai turėtų juos apraminti, – pagalvojo Danė. Netrukus vaikinai apsipras. Kai įsitikins, kad ji tinkamai atlieka pareigas, nesistengia apsunkinti darbo ir juos gerbia, tada ir patys pradės rodyti pagarbą. Užmegzti draugiškus santykius su virtuvės personalu ne taip paprasta – reikia šiek tiek laiko ir pastangų.

– Kaip mano ypatingieji? Gal norėsi ką nors pakeisti? – atsainiu tonu paklausė Nikas.

Danė vos neprunkštelėjo, bet spėjo laiku susivaldyti. Iš tikrųjų Nikui jos nuomonė nė kiek nerūpi. Išgirdęs bent vieną žodelį jis būtų tuoj pat atidaręs gerklę ir riksmais nurovęs jai galvą. Tokiose vietose darbo pasidalijimas buvo visiems aiškus: restorano vadovo galia siekia tik iki švytuoklinių virtuvės durų, už slenksčio visagalis valdovas yra vyriausiasis virėjas.

– Ne, – meiliai atsakė Danė. – Patiekalai puikūs. Linkiu sėkmės per priešpiečius.

Šyptelėjusi ji patraukė atgal į savo teritoriją. Jiedviem su Niku teks kartu dirbti ir gana glaudžiai bendrauti, todėl tik nuo jų priklausė, ar dienos pavirs pragaru, ar atvirkščiai. Tiesą sakant, taikstytis turėjo būtent Danė – tokia jau naujokėlių dalia. Ir ji, be abejo, iš visų jėgų stengsis įgyti bendradarbių palankumą.

Vis dėlto gerai, kad naujas darbas pasiglemžia visą jos dėmesį. Po susitikimo su Marku Kenfildu galvoje tvyrojo beviltiškas chaosas ir tik atėjusi čia Danė šiaip ne taip prisivertė susikaupti. Kas galėjo pagalvoti, kad Aleksui Kenfildui pavyks įsisukti į jos mintis? Nors visą kelią mėgino save įtikinti, kad tas vyrukas visiškai neįdomus, nė trupučio nepatrauklus ir nevertas nė sekundės brangaus laiko, ji kuo puikiausiai žinojo, kad save apgaudinėja. Įdomu, kuo jis ją taip traukia? Nesuprantama… Juk Aleksas – tėvo įsūnis, todėl turėtų bėgti nuo jo kiek tik kojos neša. Be to, nejaugi jau pamiršo, kuo baigėsi visi pastarųjų metų meilės nuotykiai?

Pakeliui į kabinetą Danė užsuko į vyno rūsį ir pasirinktinai patikrino dviejų vyno rūšių atsargas – dėžėse netrūko nė vieno butelio.

– Puiku, – sumurmėjo ji uždarydama rūsio duris. „Bella Roma" – tikra svajonė. Čia nėra nieko, ką ji norėtų…

– Dane!

Išgirdusi Volkerio balsą Danė atsisuko ir nusišypsojo.

– Atėjai pasimokyti, kaip reikia dirbti? – paklausė, kai brolis apkabinęs pakštelėjo jai į pakaušį.

– Norėtum.

Volkeris vadovavo keturiems Buchananų restoranams. Grįžęs iš jūrų laivyno jis neturėjo net minties įsitraukti į šį verslą, bet kai šeimos galva, trijų Danės brolių senelė Glorija, patyrė širdies priepuolį ir susilaužė klubą, buvo priverstas laikinai perimti imperijos vairą. Matyt, taip jau buvo lemta, nes po kelių savaičių jis suprato atradęs savo pašaukimą.

Danė be galo dėl to džiaugėsi, nes Volkeris buvo velniškai šaunus vyrukas, puikiai dirbo ir neabejotinai nusipelnė laimės. Ji pati niekada nenorėjo valdyti įmonės, tetroško vadovauti vienam iš restoranų, kad parodytų, ką sugeba. Tiesa, Glorija pavedė jai „Mėsainių rojų", tačiau užkirto kelią tolimesniam tobulėjimui. Danė niekaip nepajėgė suvokti kodėl, bet vis tiek nėrėsi iš kailio stengdamasi įtikti moteriai, kuri, atrodė, nuoširdžiai jos nekenčia. Kai po kelių metų nežinios ji pagaliau išdrįso pareikalauti paaiškinimo, Glorija mielai išklojo tiesą: Danė neturėjo nieko bendra su Buchananais. Ji buvo trumpalaikio mamos meilės romano vaisius ir neturėjo nė lašo Glorijos kraujo. Logiškai mąstant, po tokios naujienos ji turėjo pajusti palengvėjimą, nes koks gi malonumas giminiuotis su atšiauria, nuolat kritikuojančia žmogysta? Bet nepajuto. Pasirodo, kraujo ryšys nėra toks svarbus, kaip teigiama. Glorija jai visada buvo ir bus senelė, nors vargu ar jiedvi kada nors suartės.

Kas bus, tas bus, man jau neberūpi, – tarė sau Danė. Verčiau žvelgti į tai optimistiškai: ji surado tėvą. O kartu su juo ir visą būrį naujų artimųjų. Taigi gyventi galima, jeigu negalvos apie tai, kad šitiek metų prabuvusi Buchanan ji visai nenori tapti kuo nors kitu.

Volkeris paleido ją iš glėbio.

– Kaip sekasi?

– Puikiai. Čia nuostabu. Bernis – pats geriausias darbdavys pasaulyje, virtuvės įgula manęs neskriaudžia. Aišku, terorizuoja, bet labai švelniai – simboliškai. Esu tikra, kad netrukus susidraugausime. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad jie erzinasi. Virėjai nekimba tik prie tų, kurių nekenčia. Vadinasi, man tai negresia, ir ši žinia visiškai atperka tas menkas pašaipėles. Ko atvažiavai? Užsimanei padoraus maisto?

Volkeris išsišiepė.

– Ar turėčiau suprasti, kad makaronai su raudonuoju padažu pranoksta bent vieną iš Penės šedevrų?

Vyriausiojo jų brolio Kolo žmona Penė vadovavo „Jūros kranto" – Buchananų jūros gėrybių restorano – virtuvei ir buvo neprilygstama virėja.

– Tiek to, šįkart laimėjai tu, – nusileido Danė. Kurių galų ginčytis, kai visi žino, kad Penė – genijus? – Bet pripažink, pas mus galima paragauti tokių dalykėlių, kurių jūs neturite. Ir, beje, nepaprastai gardžių. Žinai, man ką tik kilo nuostabi mintis: mes irgi galėtume atidaryti itališko maisto restoraną. Šios tautos patiekalus mėgsta daugybė žmonių, todėl pelnas – garantuotas.

Volkeris atsiduso.

– Atvažiavau pas tave asmeniškai, o ne aptarinėti verslo.

– Bet sutik, idėja puiki, ar ne?

– Fantastiška, jeigu nekreiptume dėmesio į tai, kad bandai mane įkalbėti varžytis su tavo šefu.

Oi! Danė skubiai apsidairė. Visa laimė, kad salė tuščia. Velnias! Kada gi ji įsisąmonins, kad nepriklauso Buchananų klanui? Kad neprivalo būti jiems ištikima? Šiuo metu visa jos energija turi būti nukreipta į „Bella Roma".

– Tu teisus, – sumurmėjo ji. – Vadinasi, atvykai ne dėl keptos duonos su česnaku. Tai dėl ko?

– Atsiuntė Eliza.

Danė sučiupo jį už rankos.

– Kas nutiko? Tikiuosi ji sveika?

– Taip, jaučiasi puikiai. Šiuo metu pagrindinis mūsų rūpestis – vestuvės. Eliza trokšta pasakiško pokylio su daugybe gėlių ir mirksinčių lempučių, o aš noriu, kad ji būtų laiminga.

Danė šyptelėjo. Kas galėjo tikėtis, kad dičkis kietuolis jos broliukas kada nors rimtu veidu prabils apie mirksinčias lemputes? Ji net kirstų lažybų, kad anksčiau jis nė nenutuokė, kaip jos atrodo. Bet pamilęs Elizą Volkeris pasikeitė: atsivėrė, sušilo… ir užsimanė lempučių.

– Nė neabejoju, kad vestuvės bus nuostabios, – tarė ji šypsodamasi.

– Eliza karštai viliasi, kad atvyksi ir tu. Vyriausiosios pamergės nebus – ji kažkodėl jos nenori. Neklausiau priežasties – man tokie dalykai pernelyg sudėtingi. Bet užtai ketina susikviesti būrį lydinčiųjų asmenų, tarp kurių trokšta matyti ir tave. Tačiau abejoja, ar sutiksi, todėl atsiuntė mane. Sakė, kad broliui kur kas lengviau ištarti „ne". Nenori įstumti tavęs į nepatogią padėtį.

Danė nušvito plačia šypsena.

– Eliza nori, kad ją lydėčiau?! Tikrai?!

– Žinoma nori. Ji tave myli. Be to, esi šeimos narė… Tik nemėgink ginčytis, nes man jau ši tema nusibodo. Esi lygiai tokia pati Buchanan kaip ir mes visi. Mano mažoji sesutė. Visada ja buvai ir būsi, net jeigu paaiškėtų, kad tave į šią žemę praskrisdami išmetė ateiviai iš kitos planetos!

Kitas žmogus tikriausiai būtų pabūgęs tokio Volkerio įniršio, bet Danė puikiai jį pažinojo. Jis siunta, nes labai labai ją myli. Ji galėjo suabejoti dėl savo vietos pasaulyje, tapatybės ar kitų dalykų, bet dėl brolių meilės buvo visiškai tikra.

– Nesijaudink, tau nepavyks taip lengvai manęs atsikratyti, – pareiškė.

– Esu vyresnis, todėl jaudintis – mano pareiga. Tai atvyksi į vestuves ar ne?

– Ak, koks mielas pakvietimas! Koks mandagus! Pavydžiu žmonėms, kurie moka taip sklandžiai bendrauti.

Volkeris suraukė antakius.

– Ar ši tirada reiškia „taip"?

– Taip. Be galo džiaugiuosi, kad mane kviečiate.

– Tai gerai. Kaip praėjo susitikimas su senatoriumi?

Danė mostu pasiūlė sėstis prie staliuko.

– Buvo įdomu. Nepajutau jokio ryšio. Nieko. Markas nė nemanė neigti tėvystės, bet Aleksas reikalauja atlikti DNR testą. Sakyčiau, puiki mintis. Pagaliau sužinosime tiesą.

– Kas tas Aleksas? Sūnus?

– Įsūnis.

– Ar jis tave nervina?

Danė išsišiepė.

– Šiek tiek. O ką? Siūlaisi jį pašalinti?

– Ne, tik trumpam įsikišti į jūsų reikalus.

Danė, aišku, buvo dėkinga už rūpestį, tačiau šį kartą teks apsieiti be gynėjų.

– Ačiū, bet susidorosiu pati. – Po šių žodžių mintyse iškilo ryžtu degančios Alekso akys. – Na, bent jau pabandysiu. Tiesą sakant, norėčiau, kad jis dar šiek tiek pagyventų. Tas vyrukas kaitina man kraują.

Volkeris skausmingai susiraukė.

– Nenoriu nieko žinoti!

– Nurimk, romano nebus. Tiesa, Aleksas gana patrauklus, bet tai nieko nereiškia. Jau pasimokiau, tad neketinu veltis į jokius santykius. Jis mano, kad esu šnipė arba šantažuotoja, siekianti sužlugdyti tėvo rinkimų kampaniją.

– O ką manai tu?

– Kad gerokai perdeda. Tenoriu išsiaiškinti, ar Markas Kenfildas yra mano tėvas. Jeigu taip, norėčiau geriau jį pažinti, štai ir viskas… Markas pakvietė mane vakarienės, nori pristatyti žmonai.

– Įdomu, kaip ji sureaguos.

Danė susiraukė.

– Neįsivaizduoju. Vargu ar labai apsidžiaugs.

Įėjusi vidun Katerina Kenfild praleido iš paskos atsekusią buvusią marčią ir uždarė garažo duris. Fijona vilkėjo dailiu, kūno formas išryškinančiu kostiumėliu, nuostabūs raudoni plaukai žvilgėjo… Žodžiu, atrodė puikiai kaip visada. Katerina vogčia žvilgtelėjo į save. Taip, kūnas pradėjo keistis, nors kasdien mankštinasi ir kruopščiai renkasi maistą. Anksčiau jos niekada nebaugino mintis apie senatvę, bet dabar, kai juosmuo ėmė pilnėti ir svoris tapo priešu, ji kartais ilgesingai prisimena jaunystės grakštumą ir lankstumą.

– Sudariau svečių sąrašą, – dalykiškai prabilo Fijona. – Ateis beveik visi, kvietimo nepriėmė tik trys dizaineriai. Bet ketinu įkalbinėti juos tol, kol pasiduos. Paskaičiavau, kad pernai metų įplaukas viršysime mažiausiai dvidešimt penkiais procentais.

– Ligoninės valdžia bus dėkinga už tokį entuziazmą. Aš taip pat. – Nusiavusi batelius Katerina atsiduso iš palengvėjimo. Ji sukosi nuo pat ryto: pristatė netrukus vyksiančio labdaringo madų renginio programą, vėliau suruošė oficialią popietės arbatėlę ir per visą tą laiką nė minutei neprisėdo. Kojos dabar apie tai priminė – dar vienas artėjančios senatvės požymis. Būdama Fijonos amžiaus ji lakstydavo visą dieną, o vakare dar šaudavo į šokius. – Galėtume išsiųsti čekį, ir tiek, – tarė pildama į stiklinę vandens. – Būtų mažiau vargo.

Fijona nusišypsojo.

– Visada taip kalbate, bet iš tikrųjų taip negalvojate.

– Teisybė. – Nors labdaros veikla pasiglemždavo begalę laiko, Katerina buvo laiminga, kad surinktos lėšos padeda siekti kilnių tikslų.

Išgirdusi mažų kojyčių trepsenimą ji atsisuko ir padėjusi stiklinę ant spintelės išskėtė rankas. Po akimirkos pro duris įsiveržusi Saša perbėgo virtuvę ir pakibo jai ant kaklo.

– Mamyte, mamyte, jau grįžai! Labai tavęs ilgėjausi! Ivetė paskaitė man knygutę, paskui mudvi su Beile žiūrėjome filmukus apie princeses, per priešpiečius suvalgiau visą mėsainį su sūriu, o vėliau Janas skaitė mums pasaką kaitaliodamas balsą!

Katerina meiliai spustelėjo mažylę.

– Aha, vadinasi, tau buvo linksma.

– Labai, – šypsodamasi linktelėjo Saša.

Katerina nė neabejojo, kad augina tikrą gražuolę. Mergytės gyslomis tekėjo dviejų rasių kraujas, todėl oda buvo balintos kavos spalvos. Gamta jai dovanojo klasikinio grožio veiduką, vešlias garbanas ir tamsias akis. Juodu su Marku turės vargo dėl kavalierių, ir gerokai anksčiau nei norėtųsi. Bet dar ne dabar. Dabar vienintelis jų rūpestis – prižiūrėti, kad mažylė nesirgtų ir būtų stipri.

– Užmiršai pasisveikinti su Fijona, – priminė ji mergytei.

Saša šiek tiek suraukė nosytę, paskui pareigingai išpyškino:

– Labas, kaip sekasi?

– Ačiū, gerai, – nusišypsojo Fijona. – Labai greitai augi.

Saša nieko neatsakė. Buvusi Alekso žmona niekada jai nepatiko. Keista, – susimąstė Katerina. Mažylė paprastai pamilsta visus, su kuriais susipažįsta.

Tuo metu į virtuvę užsuko Ivetė.

– Pamačiusi, kokiu greičiu nurūkai, iš karto supratau, kad grįžo mama. Sakyk, ar tikrai bėgte nulėkei laiptais, ar man tik pasigirdo?

– Pasigirdo, – išsišiepė Saša.

– Tada gerai. Kaip pavyko pristatyti programą? – pasiteiravo Ivetė Katerinos.

– Ačiū, sėkmingai. Tik labai pavargau. O kaip tau?

– Audringai, triukšmingai, siautulingai…

– Vadinasi, normaliai.

– Juk pažįstate savo vaikus, – šypsodamasi tarė Ivetė. – Per juos pasensiu be laiko.

– Tu už mane jaunesnė, todėl pirmiausia pasensiu aš, – paerzino Katerina.

– Matysime. – Ivetė ištiesė rankas ir, kai Saša noriai persikraustė jos glėbin, išsinešė mergytę iš virtuvės.

– Gera moteris, moka elgtis su vaikais. Jums pasisekė, kad ją radote, – tarė Fijona.

– Taip. Jeigu ne ji, mudu su Marku nebūtume galėję įsivaikinti tokio būrio.

Katerina susimąstė. Taip, be pagalbos juodu būtų pajėgę auginti tik tris ar keturis. Baisu net pagalvoti. Ji myli visus aštuonis ir negali net įsivaizduoti gyvenimo be kurio nors iš jų.

– Susikūrėte tobulą gyvenimą, – sumurmėjo Fijona.

Po šių žodžių Katerina išsyk prisiminė skaudamas kojas ir ūmų karštį, dėl kurio praėjusią naktį negalėjo užmigti.

– Ne tobulą, bet esu laiminga.

– Jūsų vaikai – tikra palaima.

Fijonos akyse šmėkštelėjo skausmas, ir Katerinai iš gailesčio dilgtelėjo širdį. Jeigu viskas būtų ėjęsi sklandžiai, ši moteris jau turėtų vaiką. Arba du. Deja… Aleksas netikėtai užsimanė skyrybų ir viltys apie šeimą sugriuvo. Jis nepanoro pasakyti kodėl. Fijona irgi dievagojosi esanti priblokšta tokio staigaus jausmų pokyčio. Bet priežastis tikrai buvo, Katerina tuo nė neabejojo. Aleksas buvo vyriausias iš vaikų, jos numylėtinis. Juodu drauge ištvėrė daug išbandymų ir patyrė begalę džiaugsmo… Ne, jos sūnus nėra nei beširdis, nei žiaurus, ir negalėtų taip paprastai, lyg niekur nieko, imti ir palikti žmoną. Kažin, kas gi tarp jų įvyko?

Katerina troško paguosti draugę, bet nesugalvojo, ką pasakyti. Fijona narsiai nusišypsojo.

– Atleiskite už tokį netikėtą jausmingumo priepuolį. Jau ir taip nesmagiai jaučiatės, o aš dar labiau pabloginu padėtį. Esu dėkinga, kad priimate mano pagalbą. Neįsivaizduojate, kiek daug man tai reiškia. Juk galėjote mane pamiršti, išstumti iš savo gyvenimo.

– Nė už ką! – karštai patikino Katerina. – Tai, kas įvyko tarp judviejų su Aleksu, neturi nieko bendra su mūsų draugyste. – Ji vis dar tikėjosi, kad sūnus netrukus susiprotės ir grįš pas žmoną.

Fijona giliai atsikvėpė.

– Jeigu galima, porai valandų šmurkštelėsiu į jūsų kabinetą ir peržiūrėsiu praėjusių dešimt metų renginių valgiaraščius. Juk nenorėtume svečių vaišinti pirmuoju patiekalu, kuris jau kartą buvo patiektas. Verčiau patikrinsiu dabar, nes vėliau bus užtektinai rūpesčių ir be to.

– Dėkui už pastangas. Lipu į viršų pas vaikus. Prieš išeidama užsuk atsisveikinti.

– Gerai.

Fijonai nuėjus Katerina pasuko link laiptų, bet išgirdusi trinktelint garažo duris sustojo. Grįžo Markas. Jos širdis suplazdėjo. Ir taip būdavo kaskart, kai tik pagalvodavo apie savo vyrą. Net juokinga, juk juodu kartu gyvena jau dvidešimt septynerius metus! Visos draugės seniai skundėsi dėl atšalusių santuokų, užgesusių kibirkščių, dingusio jaudulio ir pamirštų malonių netikėtumų. Apie save Katerina negalėjo to pasakyti, nes jos meilė sutuoktiniui visą laiką tiktai augo. Visai kaip televizijos ar kino filme, jai pasisekė sutikti savo gražųjį princą. Nors labai mylėjo ir vaikus, vis dėlto tikrasis jos širdies valdovas buvo Markas.

Katerina skubiai persibraukė plaukus ir timptelėjo žemyn švarkelį. Troško būti graži. Gal dar spės pasidažyti? Ne, per vėlu. Ji apsikramtė lūpas, kad pagyvintų spalvą, ir giliai įkvėpė.

Netrukus pagalbinio kambariuko durys atsivėrė ir įėjo Markas. Atrodė lygiai taip pat kaip ir pirmąją pažinties dieną: aukštas, patrauklus rusvaplaukis sodriai mėlynomis akimis – mažumėlę primerktomis ir apsuptomis linksmų raukšlelių, tarsi žinotų kokią nors be galo juokingą paslaptį. Kai pamatydavo jį, Katerinai kaskart užgniauždavo kvapą.

– Labas, širdele. – Markas priėjo artyn. – Kaip sekasi?

– Gerai. Šiandien ankstyvas.

– Skubėjau pas tave.

Katerinai suspurdėjo širdis. Tą akimirką, kai jųdvie- jų lūpos susilietė, atgijo puikiai pažįstama trauka, kurią jai pavyko užmaskuoti įprastu kasdieniu bučinuku. Šios gudrybės ji išmoko per pirmuosius santuokos mėnesius, tačiau susitvardymas geismo neužgesino. Kur tau!

Kadaise ji perskaitė straipsnį apie vyro ir moters santykius. Anot mokslinių tyrimų, daugumoje šeimų vienas iš sutuoktinių yra dievinamas, kitas – dievinantis. Gryna teisybė, bent jau kalbant apie juodu su Marku. Tiesa, jis ją myli, bet ne garbina. Nė nenutuokia, kokie stiprūs jos jausmai. Katerina palaipsniui išmoko valdyti siautėjančią aistrą, pašėlusią meilę ir geismą. Valdyti, bet ne nugalėti. Markas buvo vienintelis trokštamas vyras, ir ji dėkojo likimui, kad už jo ištekėjo.

Markas paėmė ją už rankos ir nusišypsojo.

– Eime. Reikia pasišnekėti.

– Gal pirmiausia pasisveikink su vaikais?

– Vėliau. Turiu tau kai ką pranešti.

Pranešti? Markas buvo tipiškas vyras: su bendradarbiais jis galėjo taukšti valandų valandas, bet kai pasišnekėti pasiūlydavo žmona, jis netikėtai prisimindavo daugybę neatidėliotinų darbų. Vadinasi, kažkas nutiko. Kažkas labai svarbaus. Arba bloga. Katerinos nugara perbėgo šiurpulys.

Kai juodu įėjo į knygomis užgrūstą kabinetą, Markas uždarė duris ir nusivedė ją prie sofos. Iš jo veido nebuvo įmanoma nuspėti, ką galvoja. Nusiminęs? Ne, tikrai ne… Greičiau jau nuolankus. Dėl ko?

Staiga Kateriną perliejo ledinis siaubas. Gal Markas sugalvojo ją palikti?

Bet ne, tai juokinga. Net jeigu jis ir labai norėtų jos atsikratyti, dabar būtų gana kvaila žengti tokį žingsnį. Tik ne prieš rinkimus. Be to, širdis šnibžda, kad Markas ją myli. Tiesa, pastaruoju metu jis užsiėmęs labiau nei paprastai, bet to ir reikėjo tikėtis. Vieną kartą vertėtų liautis nerimavus dėl nieko.

Katerina pasidėjo ant kelių drebančias rankas.

– Kas atsitiko?

Ji nė trupučio neabejojo, kad atrodo visiškai rami. Markas tikrai nepastebės nerimo. Ji ir nenori, kad pastebėtų.

– Šiandien pas mane buvo atėjusi mergina, – prabilo Markas. – Ne, veikiau moteris – jai jau dvidešimt aštuoneri. Vadinasi, senstu. Ar vis dar nori būti senio žmona? Juk esi beprotiškai aistringa.

Jis žvelgė Katerinai į akis ir linksmai šypsojosi. Ji turėjo nurimti, bet kažkodėl tik dar labiau išsigando.

– Tu ne senis, – tarė stengdamasi sutramdyti drebulį.

– Man jau penkiasdešimt ketveri.

– O man – šešeri, – atkirto Katerina. – Gal ketini iškeisti mane į naujesnį modelį?

– Gal juokauji? Esi mano žmona, pati gražiausia moteris pasaulyje!

Kažin, kodėl šie meilūs žodžiai nė trupučio nesuveikė?

– Tai kas gi ta mergina?

– Danė Buchanan. Aleksas sakė, kad tikrasis jos vardas Danielė.

– Aleksas ją pažįsta?

– Ne, juodu tik šiandien susitiko. Jis bandė išvaryti Danę lauk. Žinai, tavo sūnus gana griežtas sargas.

– Jis rūpinasi saviškiais.

– Taip. – Markas paglostė jai skruostą. – Katerina, ar prisimeni mūsų pažinties pradžią? Tą laikotarpį, kai buvai nutraukusi sužadėtuves?

Katerina iš lėto linktelėjo. Ji gimė Rytų pakrantėje, kilmingų turtuolių šeimoje ir buvo vienturtė jų dukra. Tėvams baisiai nepatiko jos romanas su arogantišku jaunuoliu iš Sietlo. Markas buvo žavingas, tačiau negalėjo pasigirti garsiais giminaičiais, juo labiau – kilme. Bet Katerina taip karštai jį mylėjo, kad sugebėjo pakeisti tėvų nuomonę. Vėliau Markas pasipiršo, ji sutiko tekėti, o praėjus pusmečiui nutraukė sužadėtuves, nes nedrįso atskleisti jam savo trūkumo. Nusprendė, kad tai kur kas geriau nei jausti gailestį ir būti paliktai. Tada Markas grįžo į Sietlą.

– Parvykęs namo ilgai sukau galvą, kaip toliau gyventi, – tęsė Markas. – Vieną dieną klaidžiodamas po miestą susipažinau su moterimi. Neketinau veltis į santykius, bet vėliau mudu suartėjome.

Kateriną sustingdė šaltis, paskui užliejo karštis. Atrodė, kad baimė pasigalando iltis ir be gailesčio plėšo vidurius. Nors kūną varstė skausmas, ji nė nekrustelėjo, tvirtai pasiryžusi neparodyti, ką jaučia.

– Užmezgei su ja romaną? – ramiai paklausė.

– Taip. Ji buvo ištekėjusi, todėl abu kaip įmanydami stengėmės slopinti jausmus. Vengėme rodytis viešumoje, kad netyčia nesužinotų jos vyras. Nenorėjome nieko skaudinti. Santykiai baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Buvau visai apie juos pamiršęs, kol pasirodė Danė, tos moters dukra. Ir mano.

Katerina atsistojo vildamasi, kad judesiai šiek tiek apmalšins skausmą. Gal tada vėl galės įkvėpti? Deja, kūną tarsi kažkas badė iki baltumo įkaitusiu žarstekliu, o nuo tokios kankynės neįmanoma pasislėpti niekur, net ir šiame erdviame kabinete.

– Nieko apie ją nežinojau, – pasakojo toliau Markas ne- rūpestingai, lyg kalbėtų apie kokį nors nereikšmingą įvykį. – Aleksas pasiūlė atlikti DNR testą. Manau, tai puiki mintis. Tada būsime tikri. Man Danė pasirodė esanti šauni mergaitė. Labai panaši į Maršą, bet turi ir mano bruožų. Tik dabar teks būti itin apdairiems, nes tokia naujiena gali rimtai pakenkti rinkimų kampanijai.

Katerina nebesiklausė. Markas turi vaiką… Tikrą vaiką! Juodu ką tik susipažino.

– Pasikviečiau Danę vakarienės, – pranešė jis. – Noriu, kad ją pamatytum. Vaikams kol kas nesakysime, kas ji tokia. Tegul pirma apsipranta.

Katerina staigiai atsigręžė. Veidas sustingo. Kažin ar pajėgs išspausti bent žodį?

– Pakvietei ją čia?

– Taip, šįvakar susipažinsite. – Markas atsistojo ir suėmė ją už rankų. – Danė tau patiks, pamatysi. Be to, ne kartą sakei, kad nori dar vienos dukters.

Jis tikriausiai juokauja! Nejaugi nesuvokia, kaip ją kankina? Matyt, ne, nes šneka taip, lyg praneštų puikią naujieną. Tarsi nesuprastų, jog ji jaučiasi visiškai sutriuškinta. Juk kita moteris padovanojo jos vyrui tai, ko ji nesugebėjo!

Aleksas atvažiavo pas tėvus gerokai prieš vakarienę. Iš pradžių ketino paskambinti, bet paskui nusprendė, kad verčiau pasišnekės su mama akis į akį. Nes vargu ar naujieną apie Danę Buchanan ji sutiko taip ramiai, kaip tikėjosi tėvas.

Jis pasuko laiptų link, bet pamatęs iš mamos kabineto išeinančią Fijoną sustojo.

– Sveikas.

Aleksas iš karto prisiminė per „Discovery" kanalą matytą laidą apie vorus. Buvusi žmona jam priminė juodąją našlę, laukiančią progos suėsti savo patiną.

– Nežinojau, kad tu čia, – burbtelėjo.

– Nori pasakyti, kad jeigu būtum žinojęs, nebūtum čia atvažiavęs? – Žalios Fijonos akys išsiplėtė nuo jausmų antplūdžio. – Nejaugi taip baisiai manęs nekenti?

– Nieko panašaus. – Neapykanta – gana stipri emocija, o jis šiai moteriai visiškai abejingas. Tiesa, Fijona labai graži, bet jam tai nesukelia jokių jausmų. Jeigu pasaulis būtų tobulas, žmona būtų išnykusi iškart po skyrybų. Deja, nuojauta kužda, kad ji maišysis po kojų amžinai.

– O! Štai ir ledo karalienė!

Atsisukęs Aleksas nusišypsojo invalido vežimėlyje atriedančiam broliui ir pasilenkė, pasiruošdamas sudėtingam jųdviejų pasisveikinimo ritualui. Tiesa, sumušti kumščiais ir pliaukštelėti delnais teko jam, nes Janas buvo sukaustytas cerebrinio paralyžiaus. Gamta pagailėjo broliui fizinės galios, bet užtai su kaupu atseikėjo proto ir kūrybingumo.

– Ji nuolat čia sukiojasi, – pranešė Janas broliui. – Veikiausiai aš ją traukiu, tik nedrįsta prisipažinti.

Fijona pastebimai nusipurtė ir nužvelgė liesą, susisukusį Jano kūną.

– Nebūk šlykštus! – rėžė.

Janas kilstelėjo antakius.

– Pamaniau, kad po praėjusios nakties… Aleksai, gal galėtum patarti, kaip ją sujaudinti? Juk esi specialistas.

Aleksas įsmeigė žvilgsnį į buvusią žmoną.

– Vargu ar esu vertas tokio titulo.

Atrodė, Fijona blaškosi nežinodama, ar pasiduoti įsiūčiui, ar maldauti toliau.

– Aleksai, neleisk jam taip su manimi kalbėti!

– Kodėl? Jis turi puikų humoro jausmą.

– Kurio tu niekada nesuprasi, mažule, – pridūrė Janas. – Tai paprasčiausiai ne tavo sritis. – Jis apsisuko. – Viso, mylimoji! – mestelėjo nuvažiuodamas.

Fijona garsiai atsikvėpė.

– Tikriausiai niekada nesusikalbėsiu su tuo berniuku.

– Niekada ir nebandei. – Aleksas tik gerokai po vestuvių atkreipė dėmesį, kad Fijona vos prisiverčia žiūrėti į Janą. Buvo aišku, kad žmona šlykštisi bet kokiu nukrypimu nuo to, kas jos požiūriu yra normalu. Šis atradimas papildė ilgą skyrybų priežasčių sąrašą.

– Aleksai, nenoriu su tavimi pyktis.

Jis nuėjo prie baro ir įsipylė stiklą viskio.

– Aš ir nesipykstu.

– Supratai, ką noriu pasakyti. – Prislinkusi artyn Fijona uždėjo delną jam ant krūtinės. – Baisiai tavęs ilgiuosi. Ką turėčiau padaryti, kad man atleistum? Juk nesi toks šaltas ir negailestingas, kad pasmerktum amžiams už vieną vienintelę klaidelę!