Читать книгу Paskutinis pirmas pasimatymas - Susan Mallery - Страница 3

Krisė Filips tikėjo, kad šokoladas gydo sudaužytą širdį, sportas – visas kitas ligas, o progų ištaisyti nevykusius poelgius irgi pasitaiko… bet tik ne jai. Štai kodėl jau penkiolika minučių ji stoviniavo prie užkandinės Kinkanas, niekaip nesiryždama praverti durų ir su kai kuo susitikti. Žengti vidun būtų beveik tas pats, kas atleisti sau, o Krisė kol kas dar nebuvo pasirengusi to padaryti.

Visus argumentus ji turėjo kaip ant delno. Buvo jauna. Tą akimirką pasirinko sau geriausią sprendimą. Jeigu į jos padėtį būtų pakliuvusi kokia draugė, Krisė be jokios širdperšos būtų patarusi viską pamiršti ir judėti į priekį. Kodėl visada lengviau patarti kitiems nei sau pačiai? Kodėl visų kitų klaidos atrodo lengvai ištaisomos, o jos pačios gyvenimas – nesibaigianti painiava? Ir kodėl ji dabar stypinėja viduryje automobilių stovėjimo aikštelės prie užkandinės ir šnekasi pati su savimi?

Krisė žengė žingsnį link durų, bet ir vėl sustojo.

Eik, – ragino pati save. Pirmyn, pirmyn, pirmyn. Kai įsikalbėti nepavyko, ji krestelėjo galvą ir pajuto, kaip neseniai pakirptų plaukų galai švelniai brūkšteli per kaklą. Išleido daugiau nei du šimtus dolerių šioms rusvoms ir auksinėms sruogelėms bei paskutinio mados klyksmo kirpimui, kuris, atvirai kalbant, visai tiko jai prie veidelio.

Argi ne smagu pasipuikuoti nauja, pagerinta savo pačios versija?

Krisė negalėjo pakęsti tokio nesugebėjimo apsispręsti ir nesaugumo jausmo. Ji – sėkmingai karjerą daranti, atsakomybės nevengianti verslininkė. Sprendimus priima lengvai ir daugelyje sričių yra visa galva aukštesnė už kitus, išskyrus mezgimo pamokėles, kuriose jaučiasi visiška nevykėlė.

Aišku, to nereikia suprasti paraidžiui.

Juk tik vienas susitikimas. Kas bloga gali nutikti? Jai būtinai reikia…

Užkandinės durys atsivėrė, pro jas išėjo aukštas išvaizdus vaikinas. Rusvų jo plaukų spalva buvo nuostabiai panaši į Krisės, kai dar nesidažydavo, o samanų po lietaus žalumo akys, įrėmintos ilgų tankių blakstienų, kuo puikiausiai tiktų kokiai reklamos afišai. Krisė nelaikė savęs labai sentimentalia būtybe, bet pagalvojo, kad šios akys tikrai vertos vienos kitos odės.

– Labas, – tarė jis šypsodamasis. – Ar jūs ta, kurios laukiu?

Toks pasisveikinimas tiktų ir filmo scenarijui, galėtų būti jo pirmieji žodžiai, – šyptelėjusi pagalvojo Krisė.

– Pamiršote pridurti: visą gyvenimą. Būtinai reikia užuominos apie laiką, kad frazė įgautų svorio.

Dar plačiau išsišiepęs vaikinas pažvelgė į laikrodį.

– Tiksliau būtų: pastarąsias dešimt minučių. Ar jūs Krisė?

Nereikėjo eiti su velniu obuoliauti.

Jis atvažiavo norėdamas su ja pasimatyti. Aišku, Džošas Danielsas joks velnias. Tiesiog malonus žmogus, kuris, broliui patarus, pasisiūlė padėti. Tiesą sakant, buvo sakoma – palengvinti padėtį, bet Krisei nepavykdavo ištarti šių žodžių nesusijuokus.

– Sveiki, Džošai, – pasisveikino. – Malonu su jumis susipažinti.

Jis kilstelėjo antakius.

– Nesu tikras, kad žodis malonu čia tinka. Pastarąsias dešimt minučių stypsote negalėdama apsispręsti, ar eiti vidun. Tai ar aš, ar aplinkybės privertė jus trypčioti šioje aikštelėje?

– Aš netrypčiojau, – atrėžė Krisė, stengdamasi per daug nesureikšminti fakto, kad vaikinas stebėjo ją ir suprato, jog vis dėlto jos sielą drasko šiokios tokios abejonės, ar verta susitikti. – Mėginau susisiekti su savo vidiniu…

– Aš? – spėjo Džošas.

Nors ir ne visai tiksliai, bet tiks.

– Taip, – atsakė Krisė.

– Ar pavyko? – pasiteiravo jis.

Daugmaž, jei apskritai tai įmanoma.

– Puikiai.

– Džiaugiuosi. – Džošas atidarė duris. – Man pasisekė, gavau nuošalesnį staliuką. Su puikiu vaizdu į automobilių aikštelę. Jums patiks. Eime, nebus jau taip blogai.

Kadangi pati kvietė susitikti, dabar nieko kito nebeliko, kaip tik sekti paskui Džošą į ryškiai apšviestą salę. Jis nusivedė prie staliuko užkandinės gale – iš šios vietos, deja, tikrai atsivėrė puikus vaizdas į automobilių aikštelę.

– Vadinasi, stebėjote, kaip aš kraustausi iš proto, – tarė Krisė pritūpusi ant kėdės. – Tai labai guodžia. Bet kadangi jau pasirodžiau visu gražumu, kelio atgal nebėra.

Džošas įsitaisė priešais ją.

– Jeigu tai visas jūsų gražumas, esate kur kas geresnė už daugumą žmonių. – Atsilošęs jis įdėmiai ją nužvelgė. – Tenka pripažinti, kad padėtis neįprasta ir nejauki. Todėl neskubėsime. Iš pradžių šiek tiek pasišnekučiuosime apie įprastus dalykus. Kaip manote?

– Gerai, – sutiko Krisė. – Jūs elgiatės labai maloniai.

– Aš iš tiesų esu malonus vyrukas. Neįtikėtinai protingas ir talentingas… bet užteks apie mane.

Ji šyptelėjo.

– Tikra sielos atgaiva sutikti vyrą, kuris neabejoja dėl savo vietos po saule.

Pasirodė padavėja, nešina dviem valgiaraščiais. Abu, ir Krisė, ir Džošas, užsisakė kavos. Kai liko dviese, Krisė prakalbo:

– Ačiū, kad sutikote su manimi pasimatyti. Pitas ir Ebė visada taip nuoširdžiai kviesdavo, bet man atrodė nelabai… – ji nutilo ir sučiaupė lūpas. Po perkūnais. Pasakys teisybę, nors ši nelabai graži ir jos nepuošia. – Daug metų Brendonas man buvo labiau įsivaizduojamas nei tikras sūnus, kurį atidaviau įvaikinti, – prisipažino. – Kaskart, kai Ebė atsiųsdavo žinutę arba paskambindavo, nežinodavau, ką pasakyti. Lengviau buvo laikytis atokiai.

Padėjusi po puodelį kavos padavėja vėl paliko juos vienus.

– Aš čia ne tam, kad kelčiau bangas, – pridūrė Krisė. – Tik pamaniau – būtų neblogai, jeigu galėčiau su juo susitikti ar panašiai.

Galvon toptelėjo – ar išgirs iš Džošo kandžią pastabą apie ketvirtą dešimtį ir vis garsėjantį biologinio laikrodžio tiksėjimą, ar jis nukreips kalbą. Bet vaikinas susimąstęs žvelgė į ją jausmingomis žaliomis akimis ir nieko nesakė.

– Apie ką mąstote? – paklausė ji po kelių minučių tylos.

– Apie tai, kad ilgai graužėtės atidavusi kūdikį įvaikinti. Kiek jums tada buvo? Septyniolika?

Taip, pastojo septyniolikos, o gimdė jau aštuoniolikos.

– Buvau baigusi vidurinę mokyklą, – pasakė pati nesuprasdama, ar mėgina pasiaiškinti, ar provokuoja, kad jis ant jos užriktų.

Džošas neklydo. Ji skaudžiai plakė save už tai. Pasirinko lengviausią kelią – nutarė gyventi taip, kaip buvo suplanavusi, o ne auginti vaikelį. Kad ir iš kurios pusės žiūrėdavo, niekaip negalėdavo savęs pateisinti.

Džošas stebėjo ją.

– Ebė negali turėti vaikų. Sakė, tiesa?

Krisė linktelėjo.

– Patį pirmą kartą, kai susitikome. Buvo patyrusi avariją, po kurios nebegali pastoti. Susituokę juodu su Pitu iškart pradėjo ieškoti vaikelio, kurį galėtų įsivaikinti. Mano tėvai pažinojo jų advokatą, praėjus metams po vestuvių mes buvome susitikę pasikalbėti apie Brendono įvaikinimą.

Krisė it per miglas prisiminė tą susitikimą, įstrigo tik tai, kad Pitas su Ebe buvo neįtikėtinai malonūs ir supratingi. Su jaunąja pora ji akimirksniu pasijuto jaukiai, suprato – tai tinkami žmonės. Bet pati netroško būti jų šeimos dalimi, kad ir kaip jie siūlė. Negalėjo sau to leisti – tokia buvo bausmė.

– Aš į visa tai žiūriu štai kaip, – tarė Džošas. – Pitas su Ebe nori turėti daug vaikų. Jūs atidavėte jiems pirmąjį. Kodėl turėčiau tai vertinti kitaip nei tikrai šaunų poelgį?

Nors tą akimirką užliejo emocijų banga, Krisė šyptelėjo.

– Tikrai šaunų?

Jis irgi nusišypsojo.

– Jei norite, galite pavadinti kitu žodžiu.

– Ne, ir šis puikiai tinka. – Krisė pasiėmė servetėlę ir ėmė lankstyti. – Gerai, štai dar vienas klausimas. Kodėl jie taip maloniai elgiasi? Juk praėjo beveik trylika metų. Ir po šitiek laiko aš pagaliau noriu susitikti su Brendonu. Argi jie nebijo, kad iškrėsiu ką nors siaubinga? Pavyzdžiui, nutarsiu jį susigrąžinti arba tapti jam svarbiausiu žmogumi?

– Ar turite tokių minčių?

– Ne, bet jie juk to nežino.

Džošas gurkštelėjo kavos.

– Kuo puikiausiai supranta.

Nes yra mieli, – pagalvojo Krisė, vėl prisiminusi pirmąjį susitikimą. Malonus tų žmonių elgesys jai patiko, bet šitaip susiklosčius aplinkybėms kažkodėl nekėlė pasitikėjimo.

– Aš noriu susitikti su Brendonu, – šiuos žodžius Krisė ištarė pirmą kartą gyvenime. Elektroniniu paštu buvo išsiuntusi juos Ebei, bet niekada nepasakė garsiai. – Noriu jį pažinti. Nekalbu apie labai artimą bendravimą. Bet būtų gerai retkarčiais susitikti.

– Dėl to galima susitarti.

– Dar nesijaučiu pasirengusi prisipažinti jam, kas esu, – toliau kalbėjo Krisė. Taip ji nusprendė dėl Brendono, ne dėl savęs. Nors berniukui buvo pasakyta, kad yra įvaikintas ir kažkur gyvena jį pagimdžiusi motina, žinoti ir susitikti akis į akį – du skirtingi dalykai. Jis dar vaikas. Prieš atskleidžiant tokią paslaptį, reikėtų geriau pažinti vienam kitą.

– Ebė man pasakojo, koks jūsų požiūris į tai. Mes visi su jumis sutinkame. – Džošas palinko prie jos. – Krise, viskas gerai. Pitas su Ebe tikėjosi, kad kada nors užsinorėsite susipažinti su Brendonu. Jie mano, jog bendraudamas su biologine motina Brendonas galės prisiliesti prie savo paveldo.

– Paveldo? Nieko sau. Dabar jaučiuosi kaip koks pastatas.

Džošas sukikeno. Nuo to žemo ir šilto garso įtampa kiek atlėgo.

– Jūs visai nepanaši į pastatą, patikėkite manimi, – tarė jis.

Juokingiausia, bet Krisė norėjo juo tikėti. Kažkodėl, būdama šalia Džošo Danielso, pajuto, kad galbūt – tik galbūt – viskas iš tiesų gali pavykti.

– Mane persekioja įkyrios mintys apie bausmę, – pasakė ji, nors neketino to ištarti garsiai. – Kad turiu būti nubausta ir kada nors to sulauksiu.

– Už norą susitikti su sūnumi, kurį atidavėte įvaikinti?

– Panašiai. – Jausmas buvo kur kas labiau miglotas. Lyg virš galvos kabėtų grėsmė, nieko konkretaus. – Jaučiuosi nenusipelniusi atleidimo.

Džošas žvelgė jai į veidą.

– Aš ne psichologas… – pradėjo jis.

Kad ir kaip viskas vartėsi viduje, Krisė nusišypsojo.

– O varge. Po tokio teiginio paprastai sakoma bet ir išdrožiamas patarimas.

– Manote viską žinanti.

– Tiesą sakant, žinau visai nemažai.

Džošas gurkštelėjo kavos.

– Nesu išminčius, bet…

– Matote?

Jis nekreipė dėmesio.

– …bet man atrodo, kad vienintelis žmogus, turintis ketinimų smerkti ar bausti, esate jūs pati. Gal jau laikas judėti pirmyn?

Protingas patarimas, reikėtų juo pasinaudoti.

– Tai kas jūs toks? – paklausė Krisė. – Žinau, kad esate Pito brolis, o ką šiaip veikiate?

– Esu gydytojas. Vaikų onkologas.

Krisė akimoju susivokė.

– Gydote vėžiu sergančius vaikus?

Džošas linktelėjo.

– Imuosi sunkių atvejų – tokių, kurie kitiems atrodo beviltiški. Ir kasdien stengiuosi padaryti stebuklą.

Krisė buvo įsitikinusi, kad Pitas su Ebe – neįtikėtinai geri žmonės. Matyt, tai šeimos bruožas.

– Turėtų būti sunku, – tarstelėjo.

Džošas gūžtelėjo pečiais.

– Pavyksta ne taip dažnai, kaip mes visi norėtume, bet aš pasiryžęs tiems vaikams ir jų šeimoms suteikti vilties. Kartais daugiau nieko nelieka.

Džošo žvilgsnis ir balsas buvo persunkti užuojautos, turbūt tuo ir galima paaiškinti, kodėl jis taip ramiai išklausė jos pasakojimą. Jo pasaulyje tikrai neverta graužtis atidavus sveiką kūdikį mylinčiai porai ir suteikus jai džiaugsmo.

Gal reikėtų pažvelgti į savo padėtį Džošo akimis?

Krisė buvo kitokia, nei Džošas įsivaizdavo. Žinojo, kad jai apie trisdešimt, tačiau giliai širdyje kažkodėl tikėjosi išvysti išsigandusią paauglę. Bet jeigu jau Brendonas užaugo ir iš vaiko virto laimingu atletiškos figūros dvylikamečiu, aišku, kad ir jo motina nuo to laiko turėjo pasikeisti.

Apie Krisę Džošas žinojo pagrindinius faktus: kad ji iš geros šeimos, baigusi koledžą, neištekėjusi ir kasmet per Brendono gimtadienį perveda pinigų į jo sąskaitą mokslams. Nors Pitas su Ebe ragino ją įsitraukti į jų šeimos gyvenimą, Krisė nerodė noro žengti tokį žingsnį. Iki dabar.

Jis visada apie ją galvojo kaip apie biologinę motiną. Niekada – kaip apie žmogų. Prieš susitinkant su Krise nė netoptelėjo, kad pasaulyje yra žmogus, turintis tokias pat akis ir lūpas kaip ir Brendonas.

– Judu labai panašūs, – tarė.

– Gerąja ar blogąja prasme?

– Gerąja.

Krisė nusišypsojo, ir nors ji labai priminė jam sūnėną, dabar Džošas matė moterį. Labai gražią, trumpučiais žvilgančiais plaukais ir didelėmis akimis. Judesiai kažkuo užburiantys, tokie jausmingi ir…

Mintyse Džošas nuspaudė stabdžius. Jausmingi? Nuo kada jis pastebi tokius dalykus?

– Ebė sako, kad Brendonas gabus sportui, – tarė Krisė. – Vidurinėje mokykloje jo tėtis žaidė futbolą, be to, buvo geras bėgikas. Aš irgi išbandžiau beveik visas įmanomas sporto šakas. Koledže gavau mažojo beisbolo komandos stipendiją. Maniau esanti kieta.

Jis nusišypsojo.

– Esu tikras, kad taip ir buvo.

– Ar jus tai gąsdina?

– Net drebu iš baimės.

– Netikiu, bet ačiū, kad apsimetate.

– Ebė minėjo, jog turite savo verslą. Nepamenu, kad būtų sakiusi kokį.

– Moterų sporto klubai. Šiuo metu turiu šešis. Visi šiose apylinkėse.

– Įspūdinga.

Dabar Džošas suprato, kodėl Krisės toks kūnas, atkreipė dėmesį iškart jai pasirodžius. Ji buvo neaukšta, bet atrodė tvirta ir dailios figūros. Nužvelgęs megztinį staiga panoro išvysti ją su prigludusia sportine apranga.

Ką tai galėtų reikšti? Kad po ketverių vienatvės metų jis pagaliau grįžta į gyvenimą? Pastaruosius dvejus metus Pitas mygo jį nueiti į kokį pasimatymą, išlįsti pasižmonėti ir pasilinksminti. Tačiau Džošas to vengė, teisindamasis protu nesuvokiamu darbo grafiku. Mintis, kad gali prisirišti prie moters, jam vis dar atrodė nepakeliama, bet gal būtų galima pagalvoti apie neįpareigojančius santykius…

– Ar esate pasiruošusi žengti dar vieną žingsnį link Brendono? – paklausė jis Krisės.

Ji suvirpėjo.

– Nesu, bet niekada nebūsiu pasiruošusi. Manau, kad reikia ryžtis žengti žingsnį ir tikėtis geriausio.

– Pitas ir Ebė neseniai gavo žinią, kad baigta dar vieno vaiko, mergaitės Viltės, įvaikinimo procedūra. Bus didelė šventė. Susirinks draugai ir artimieji. Galėtumėte ir jūs įsimaišyti į minią.

Krisė sunkiai nurijo seiles.

– Gal ir neblogas sumanymas. Kada ta šventė?

– Šeštadienį trečią valandą.

Ji prispaudė ranką prie krūtinės.

– Man tuoj ims svaigti galva. Ar eidami į pokylį įvaikinimo proga žmonės neša dovanų?

– Nebūtinai.

– Bet jeigu noriu?

– Ebė jau užsiregistravo vaikiškų prekių parduotuvėje. – Džošas pasakė pavadinimą.

Krisė staiga susimąstė.

– Man patinka kūdikių prekės. Tos mažos suknytės ir puošnios kojinaitės. Jos tokios mielos. Na, jums gal ir ne.

– Tiesa, nejaučiu silpnybės tokiems daiktams.

– O kam jaučiate? Kaip linksminatės?

Įdomus klausimas. Prieš ketverius metus būtų galėjęs pateikti visą sąrašą tokių pramogų. Juodu su Steise, velione žmona, mėgdavo leisti laiką gryname ore, kol pablogėjo jos sveikata. Jai patiko ruošti maistą ir sukiotis sode. Juodu kartu mokėsi italų kalbos, tikėdamiesi nuvažiuoti į Veneciją, bet taip ir nenuvažiavo.

– Darbas neleidžia man nuobodžiauti, – atsakė Džošas. – O jūs kaip pramogaujate?

– Ir aš labai daug dirbu, – paantrino Krisė. – Vadovauti savam verslui – didžiulis iššūkis, bet man patinka. Gyvenu Riversaide, o čia nesunku susirasti pramogų atvirame ore. Dažnai kopiu į kalnus, žiemą slidinėju. Kartais čia pat, o kartais kur nors išvažiuoju. Esu beviltiška mezgėja, bet vis tiek bandau, nes mano draugės dievina šį užsiėmimą. Man taip nesiseka, kad mezgimo krautuvėlės savininkei parūpinu nemokamą abonementą į vieną iš savo klubų, kad tik neišmestų iš kursų.

Džošas nusijuokė.

– Aš nejuokauju, – paprieštaravo Krisė. – Prisiekiu, turiu antimezgimo geną. Siūlai manęs nekenčia. Pastebiu, kaip man pasirodžius per lentynas nuvilnija nusivylimas. Jeigu siūlai pradės dūsauti choru, turėsiu mesti šį užsiėmimą.

Džošui ji patiko. Jis žinojo, kad toks ir bus pats pirmas Ebės klausimas. Ar ji jam patiko.

Krisė giliai atsiduso.

– Tai ką, regis, susitarėme? Šeštadienį ateisiu į pokylį. Ar tikrai manote, kad tai geras sumanymas? Niekas neprieštaraus?

Jis per stalą palietė jos ranką. Tenorėjo draugiškai nuraminti, todėl nustebo, kai tarp jųdviejų plykstelėjo tikras energijos pliūpsnis.

– Viskas bus gerai, – tarė nekreipdamas dėmesio į pojūčius, bet ranką atitraukė greičiau nei ketino.

– Juk iš tiesų to nežinote. Tikriausiai kaip gydytojas manote esąs pranašesnis ir tikite tuo, ką sakote, bet negalite būti visiškai tikras.

Džošas šyptelėjo.

– Giliai kvėpuokite.

– Tai nepadės.

Krisė pasiėmė rankinę ir atsistojo. Džošas irgi pakilo, numetęs ant stalo penkis dolerius – už kavą ir arbatpinigių.

– Aš atvažiuosiu, – pažadėjo Krisė. – Trečią. Na, gal dešimt minučių po trijų. Tegul iš pradžių susirenka kiti.

Džošas išsitraukė iš piniginės vizitinę kortelę ir kažką užrašė kitoje pusėje.

– Čia mano mobiliojo telefono numeris, – tarė. – Paskambinkite, kai būsite jau netoliese, aš išeisiu pasitikti. Kad nereikėtų pačiai vienai žengti į vidų.

Krisės akys nušvito iš dėkingumo.

– Būtų puiku, ačiū. Be to, jeigu nesugebėsiu suvaldyti jaudulio ir apsivemsiu, juk galėsite išrašyti kokių vaistų, tiesa?

Jis nusijuokė.

– Jeigu būtinai reikės.

– Gerai. Ačiū, Džošai. Buvo labai malonu susipažinti.

Akimirką juodu žiūrėjo vienas į kitą, pagaliau Krisė nusisuko ir nuėjo. Džošas liko stovėti, žvilgsniu lydėdamas ją, tolstančią per salę, ir gėrėdamasis, kaip grakščiai juda jos klubai ir banguoja žvilgantys plaukai.

Staiga būti gyvam pasirodė ne taip jau blogai.

– Ar ji tau patiko? – paklausė Ebė tą pačią akimirką, kaip Džošas įėjo pro duris. – Man Krisė patinka. Esu įsitikinusi, kad ji šauni. O kaip tau pasirodė?

Džošas pasilenkė ir pabučiavo brolienę į skruostą.

– Man patiko.

– Tikrai?

– Prisiekiu.

– Tai gerai. – Ebė dėbtelėjo į Pitą. – Krisė jam patiko.

– Girdėjau.

Ebė buvo susikėlusi ilgus šviesius plaukus ir laisvai prisegusi ant viršugalvio. Palaidi galiukai maskatavo, kai ji apsisuko ir pamojusi Pitui sekti iš paskos nuskubėjo į virtuvę.

– Kai kurie mano draugai įtariai žiūri į Krisės norą susipažinti su Brendonu. Jie baiminasi, kad ji gali pridaryti bėdos. – Atvėrusi orkaitę Ebė ištraukė du garuojančius duonos kepalus.

Pitui net seilė nutįso. Ebė turėjo daug gerų bruožų, bet jos kulinarinius gebėjimus jis vertino bene labiausiai.

– Ji tik nori su juo bendrauti, – pareiškė jis savo nuomonę.

– Ir aš taip sakau. Visus šiuos metus kviečiau ją suartėti su mūsų šeima, bet ji kažkodėl susilaikydavo. – Padėjusi skardas su duona ant lentynos, kad atvėstų, Ebė atsisuko. – Krisė turi šeimą, bet jos artimieji gyvena ne čia. Vis svarstydavau, ar nesijaučia vieniša.

Pitas atsiduso ir apkabino žmoną per pečius.

– Liaukis mėginusi išgelbėti visą pasaulį. Krisė šauni verslininkė. Jai tikrai nereikia, kad kištum nosį į jos gyvenimą.

– Aš nekišu nosies. Nesikišu. Tik sakau, kad jai mūsų reikia.

Pitas pažvelgė į Džošą ir užvertė akis.

– Liaukis, – išspaudė jis, sukaupęs visą kantrybę. – Krisė puikiai laikosi.

– Gal galėtume ją su kuo nors supiršti.

– Ji ir pati gali susirasti vaikiną. Argi neturi savo rūpesčių?

Džošas priėjo prie indo su sausainiais ir įkišo ranką vidun. Neseniai Ebė kepė sausainių su šokolado gabaliukais, Džošas suvalgė keturis ir pasijuto jau beveik kaip devintame danguje. O kol brolis su broliene ginčijosi jau spėjusia įgristi tema, sužiaumojo dar porą.

Pitas su Ebe buvo iš tų žmonių, kurie skirti vienas kitam. Nuo pat pirmos akimirkos, kai susipažino, suprato: kartu bus amžinai. Nereikėjo jokių žaidimų, jokių klausimų ar ginčų. Susitikinėti pradėjo mokydamiesi dešimtoje klasėje ir nuo pirmojo vakaro žinojo, kas jų laukia ateityje.

– Tai ji dalyvaus pokylyje? – nerimastingai paklausė Ebė.

– Pažadėjo, – atsakė Džošas. – Nori susipažinti su Brendonu.

Ebė nusišypsojo.

– Tai gerai. Būsime didelė graži šeima. Susipažinusi su juo Krisė nurims, tada bus galima pasakyti Brendonui, kad ji yra jį pagimdžiusi moteris. – Ji pasisuko į Pitą. – O kaip Zekė? Jis juk neturi poros.

Suaimanavęs Pitas pažvelgė į brolį.

– Bėk, kol dar gali. Kai ji užsiveda, darosi nebeįmanoma sustabdyti.

Šiaip Krisė mėgo savaitgalius, bet šįkart šeštadienis atskriejo gerokai per greitai. Visą rytą ji praleido sukdama galvą, ką apsirengti einant į pokylį, kurio šūkis: Mielieji, mes įsivaikinome kūdikį! Norėjo padaryti gerą įspūdį, bet neišsišokti. Atrodyti paprastai, bet ne nuobodžiai. Žaviai, bet ne seksualiai.

Stengėsi įtikinti save, kad Brendonas – dvylikametis berniukas ir net nepastebės jos. Bet vis vien pagalvojus apie susitikimą su juo atrodydavo, kad skrandis tuoj iššoks per gerklę.

Galiausiai nutarė vilktis nepriekaištingai gulinčiais džinsais, plonyčiu aptemptu megztuku ir odiniu švarkeliu. Ir autis aulinukais, nes su jais atrodė aukštėlesnė. Gerokai paplušėjo, kol susitvarkė plaukus, makiažą darėsi du kartus – puošdamasi praleido begalę laiko, tiek nebuvo skyrusi savo išvaizdai prieš jokį pirmąjį pasimatymą, kiek pajėgė prisiminti.

Tiesa, nelabai daug tų pirmųjų pasimatymų buvo. Krisė jų nemėgo. Susitikinėti su vaikinu jau ir taip ganėtinai painus reikalas, o per pirmą pasimatymą neapsieisi be visų tų nesąmonių, privalomų susipažįstant.

Dar kartą pasikeitusi auskarus Krisė išėjo į svetainę, kurioje išsidrėbęs saulės atokaitoje miegojo katinas Karalius Edvardas.

– Kaip atrodau? – paklausė lėtai sukdamasi ratu. – Jeigu būtum dvylikametis berniukas, susidrovėtum mane pamatęs ar ne?

Karalius Edvardas pakėlė galvą, dukart sumirksėjo ir nusižiovavo.

– Ir aš taip manau, – burbtelėjo Krisė ir čiupusi raktus išdūmė pro duris.

Priešais didžiulį rančos stiliaus namą jaukiame Riversaido priemiestyje ji atsidūrė greičiau nei tikėjosi ar būtų norėjusi. Gatvė buvo jauki, iš tų, kuriose vaikai važinėjasi dviračiais, o kaimynai vieni už kitus paima siuntinius. Automobilių buvo pristatyta tiek daug, kad Krisei teko sustoti beveik už kvartalo. Džošas nejuokavo sakydamas, kad pokylis bus didelis. Juo lengviau ištirpti minioje, – apsidžiaugė Krisė lipdama iš automobilio.

Eidama link namo ji pasinaudojo Džošo pasiūlymu ir paskambino. Priėjusi arčiau pamatė, kaip jis išėjo į nedidelį priebutį ir patraukė prie jos.

Jis buvo aukštesnis, nei Krisė prisiminė, ir – kaip keista – dar gražesnis. Jai patiko jo šypsena ir tai, kad stengėsi nepriminti, ko ji čia atvažiavo.

– Jaudinatės? – paklausė pasitikęs.

– Paralyžiuota. Galiu pradėti seilėtis.

– Padarytumėte įspūdį.

Juodu žvelgė vienas į kitą. Džošas susikišo rankas į kišenes ir nusišypsojo.

– Viskas gerai. Giliai įkvėpkite. Jūs puikiai susitvarkysite.

– Šito jūs negalite žinoti, – burbtelėjo Krisė. – Turiu puikią vaizduotę ir per minutę galiu sukurpti bent tris šimtus pačių baisiausių scenarijų.

– Įspūdinga.

Džošas atrodė per daug linksmas, tokie vyrai jai nepatiko.

– Galėtumėte parodyti daugiau užuojautos. Juk ant plauko kabo mano gyvenimas.

– Tikrai ne gyvenimas. Ne daugiau nei…

Bet nespėjo jis nė pabandyti įtikinti jos tuo, kas neįmanoma, nes laukujės durys su trenksmu atsivėrė ir į priebutį išbildėjo dvylikametis berniukas.

– Dėde Džošai, eime! Nusprendėme žaisti futbolą, o aš noriu, kad būtum mano komandoje.

Krisei užgniaužė kvapą. Atrodė, kad žemė šiek tiek pakrypo į kairę. Ji spoksojo į veidelį, kurį iki tol buvo mačiusi tik nuotraukose. Tačiau gyvas paveikslas iš kūno ir kraujo buvo sunkiai palyginamas su tais dvimačiais paveikslėliais.

Kartą šį žmogeliuką ji jau buvo mačiusi. Beveik prieš trylika metų, ketvirtadienio rytą, kai slaugytoja atnešė ir norėjo duoti jai palaikyti mažulytį suvystytą kūdikėlį.

Krisė prisiminė, kad neėmė. Mostelėjo ranka į verksmingą, bet pakiliai nusiteikusią Ebę, ir tarė:

– Štai jo mama.

Tada tikrai tuo tikėjo. Bet ar vis dar tiki?