Читать книгу Paskutinis pirmas pasimatymas - Susan Mallery - Страница 4

Krisė stengėsi nespoksoti į Brendoną. Nenorėjo išgąsdinti jo, per pirmą susitikimą pasirodžiusi kaip kokia keistuolė. Vis dėlto sunku elgtis natūraliai, kai širdis krūtinėje daužosi taip, jog atrodo, kad ir visi aplinkiniai girdi. Laimė, Brendoną kur kas labiau domino žaidimas nei nepažįstama moteris.

– Ateisiu po penkių minučių, – tarė Džošas. – Pradėkite be manęs.

– Nieko nebus, aš noriu, kad mūsų komanda laimėtų, – neatlyžo Brendonas.

– Laimėti – ne pats svarbiausias dalykas pasaulyje.

– Tu visada taip sakai, bet jeigu pralošiame, kraustaisi iš proto.

Džošas sukikeno.

– Taip, ir aš ne be trūkumų. Norėčiau, kad būtum protingesnis už mane.

Brendonas šypsodamasis pavartė akis.

– Dėde Džošai, tu juk nori pažaisti. Eime, galėsi būti pagrindinis puolėjas.

– Ar tik nebandai papirkti?

Krisė tylėdama klausėsi jų pokalbio. Stengėsi sutelkti dėmesį į Džošą, bet akys vis krypo į aukštą liesą bernioką, bet kokia kaina trokštantį pergalės. Siurrealistiškas jausmas – žvelgi į kitą žmogų ir matai jame savo ir savo šeimos bruožų. Taip pažįstamai iškelta galva, tokia panaši šypsena. Krisė niekada nesusimąstė, kad Brendonas gali būti panašus į ją.

Tai maloniai nustebino ir mažumėlę išgąsdino. Impulsyvus noras bėgti buvo toks pat stiprus, kaip ir troškimas geriau jį pažinti. O kad laukia daugybė sunkumų, galėjai neabejoti.

Džošas priėjo prie Krisės ir apkabino. Tik pajutusi ant pečių jo rankos svorį Krisė susivokė virpanti.

– Čia Krisė, – pristatė ją Džošas. – Mano draugė. Krise, čia Brendonas Danielsas.

– Labas, – tarė ji ir pamėgino kuo natūraliau nusišypsoti. – Malonu su tavimi susipažinti.

– Ir man, – automatiškai atsakė Brendonas, jo akys vėl nukrypo į dėdę. – Atsivežei merginą?

– Kartais taip būna.

– Tik ne tau. – Brendoną šis reikalas aiškiai suintrigavo. – Tai ji lyg ir tavo panelė?

Nejaugi aplink Džošą nesisukioja moterys? Krisė suprato, kad jo ryšiai su šeima labai glaudūs. Ar tai, kad neatsiveža čia merginų, reiškia, jog su jomis nesusitikinėja? Kad nevedęs, Ebė kažkada minėjo. Tai kodėl moters draugija taip stebina Brendoną? Iš pirmo žvilgsnio Džošas atrodo tiesiog tobulas vyras – gražus, linksmas, žavus, be to – gydytojas. Jis neturi nieko, kas galėtų nepatikti…

– Krisė yra mano draugė moteris, – nė kiek nesutrikęs paaiškino Džošas. – Tau teks su tuo susitaikyti.

Brendonas nužvelgė Krisę, paskui šyptelėjo.

– Gerai. – Priėjęs artyn ištiesė ranką. – Malonu su jumis susipažinti.

Krisė paspaudė ranką sūnui. Nuo to vienintelio prisilietimo jos kūną užgriuvo jausmų lavina. Tai joje buvo pradėtas šis berniukas, joje užaugo. O ji pagimdė jį ir paliko. Juodu svetimi, ir vis dėlto taip artimai susiję, kaip tik gali būti susiję žmonės.

Visko per daug, viskas per greitai, – pagalvojo pajutusi, kaip ima suktis galva. Krisė pasisuko į Džošą.

– Eik pažaisti. Aš pati pasirūpinsiu savimi.

– Valio! – Brendonas puolė prie durų. – Girdėjai, ką ji sakė? Eime!

– Tikrai taip manai? – kiek atsitraukęs pasitikslino Džošas. – Nenoriu palikti tavęs vienos.

– Ji neprapuls, – pareiškė Brendonas. – Gali eiti į virtuvę pas mano mamą, – patarė ir įlėkęs į namą riktelėjo: – Pirmos durys į kairę! – Buvo girdėti, kaip jis nubėga, iš toli atsklido jo balsas: – Savo komandoje turiu dėdę Džošą!

Džošas palydėjo Krisę į vidų ir nuvedė į suverstą, bet jaukią svetainę.

– Jeigu tikrai manai… – vėl prabilo jis.

– Eik, – Krisė stumtelėjo jį link koridoriaus. – Kaip Brendonas ir sakė, galiu nueiti į virtuvę.

– Gerai. Aš netrukus grįšiu.

Džošas nuskubėjo koridoriumi. Prieš eidama ieškoti virtuvės, Krisė apžiūrėjo ant svetainės sienų kabančias nuotraukas. Jų buvo daugybė, ir visos – šeimos. Brendono kūdikystės akimirkos, kitur – jam ketveri ar penkeri, nufotografuotas su dar vienu kūdikiu. Vėliau kūdikėlis virto dailia maža mergaite. Paskui atsirado dar vienas kūdikis.

Buvo ir oficialių nuotraukų, ir nesurežisuotų kadrų. Vienose nuotraukose buvo ir Pitas su Ebe, kitose jų nebuvo. Bet viena labai aišku – juos visus sieja artimas ryšys. Ar ji turi teisę brautis? Nors Ebė nuolat kvietė ją susipažinti su Brendonu, Krisė jautėsi esanti pašalaitė, galinti sugriauti šią laimingą šeimą.

– Šito aš nedarysiu, – sušnabždėjo pati sau, lyg duodama pažadą. Ji atėjo susipažinti su sūnumi, bet jokiu būdu neketino ko nors įskaudinti. Jeigu tik pastebės, kad reikalai krypsta į bloga, tuojau pat dings ir daugiau čia nesirodys.

Perėjusi per koridorių Krisė papuolė į didžiulę šviesią virtuvę. Joje plepėdamos ir juokdamosi būriavosi koks pustuzinis moterų. Panašių į jos sporto klubų lankytojas. Mamytės iš priemiesčių. Normalios moterys, labai užsiėmusios, užtat daug nuveikiančios. Krisė ir vėl pajuto, kad jos priklauso kažkokiam kitam pasauliui, kuriam ji vargiai kada nors priklausys. Staiga braškes pjaustanti Ebė pakėlė galvą nuo pjaustymo lentos ir ją pastebėjo.

– Vis dėlto atėjai, – patenkinta pasisveikino ji džiaugsmingu balsu. – Prašau visų dėmesio – čia Krisė, Džošo draugė. Krise, čia mano draugės. Apeisiu rateliu ir pasakysiu kiekvienos vardą, bet mes nesitikime, kad prisiminsi visus iš pirmo karto.

– Aišku, kad tikimės, – nusikvatojo daili raudonplaukė. – Vėliau patikrinsime. Jeigu būsi pamiršusi, blogai baigsis.

– Negąsdink jos pačią pirmą dieną, – sudraudė šviesiaplaukė. – Pasilaikyk antram kartui. Tegul žino, ko gali tikėtis.

– Nekreipk į jas dėmesio, – nuramino Krisę Ebė. – Iš tiesų jos mielos moterys.

Krisė tuo neabejojo. Iš pradžių dar stengėsi įsiminti vardus ir veidus, bet netrukus beviltiškai susipainiojo. Iš dalies dėl to, ką išgirdo apie Džošą ir save.

– Taip ir maniau, kad tas nuostabus vyrukas neliks vienišas, – beveik apgailestaudama burbtelėjo viena iš moterų. – Galiausiai turėjo kas nors jį pričiupti.

Priedangai skirtos istorijos šalutinis poveikis, – pamanė Krisė. Ji buvo pristatyta kaip Džošo draugė, todėl natūralu, jog visi įsitikinę, kad juodu susitikinėja. Tiesą sakant, kada nors mielai su juo kur nors išeitų. Tik ne dabar, kai tiek daug svarbių įvykių vyksta jos gyvenime. Todėl Krisė leidosi erzinama ir pažindinosi su Ebės draugėmis.

Kai jau su visomis susipažino, Krisei buvo pasiūlyta pasivaišinti gaiviaisiais gėrimais arba baltuoju vynu. Ji paėmė stiklinę šaltos arbatos.

– Ar žaidimas jau prasideda? – paklausė Ebė, pažvelgusi pro didžiulį langą nišoje, prie kurio buvo suolelis su minkštomis pagalvėlėmis. – Vaje. Gal reikėtų juos prižiūrėti.

Kelios moterys linktelėjo.

– Pamenate, praėjusį kartą Aronas pasitempė kulkšnį? – paklausė viena. – Kaip Dievą myliu, jis vis dar mano esąs septyniolikos.

Ebės draugės sugužėjo prie durų ir pabiro į kiemą. Kai jiedvi liko dviese, Ebė nusišypsojo Krisei.

– Daviau suprasti, kad bičiulės paliktų mus vienas kuriam laikui. Tau pravers šiek tiek atsikvėpti. Tikiuosi, neprieštarauji?

– Viskas gerai. Tik daug įspūdžių. – Krisė giliai atsiduso ir pabandė susikaupti. – Tu taip maloniai elgiesi. Juk galėjai neleisti man susipažinti su Brendonu.

– Kodėl? – nuoširdžiai sutrikusi paklausė Ebė. – Kuo šeima didesnė, tuo geriau. Brendonui svarbu pažinti biologinę šeimą. Aš sujaudinta, kad sutikai atvažiuoti.

Krisė suabejojo, ar atsidūrusi Ebės vietoje būtų tokia svetinga.

– Tu nuostabi moteris, Ebe.

– Ak, liaukis. Darau tai, kas geriausia Brendonui. Esu įsitikinusi, kad tavo nusiteikimas neskubėti labai tinka mums visiems. – Ji baigė pjaustyti braškes ir sumetė jas į dubenį. – Aš susisiekiau ir su Marčiu.

Krisei reikėjo sekundės susivokti, kad Martis – tas pats futbolininkas, su kuriuo ji susitikinėjo mokydamasi mokykloje. Tas, kuris buvo jai pirmas meilužis ir tapo Brendono biologiniu tėvu.

– Ką jis pasakė? – paklausė svarstydama, ar Martis irgi domisi Brendonu. Būtų keisčiau nei keista.

– Dabar jis advokatas Bostone. Buvo labai mandagus, bet pareiškė apie praeitį nenorįs nieko girdėti. Jis atsisakęs visų teisių į vaiką, ir jeigu aš tikiuosi galinti išlupti iš jo pinigų, tai skaudžiai klystu.

Krisė net krūptelėjo.

– Gal pajuokavo?

Ebė gūžtelėjo pečiais.

– Kai kurie žmonės tokie yra, jie mano, kad viskas tik dėl pinigų. Jis sūnaus nenori prisiminti. Aš dėl to neprieštarauju.

– Tais laikais, kai mudu draugavome, jis nebuvo toks pasipūtęs, – tarė Krisė. – Bent jau aš nepastebėjau.

Ebė šyptelėjo.

– Esu tikra, kad būtum pastebėjusi.

Kaip tik tuo metu į virtuvę įbėgo mergytė, kurią Krisė atpažino iš nuotraukų svetainėje.

– Mamyte, ar galiu atsigerti sulčių?

– Aišku. – Ebė nuėjo prie šaldytuvo. – Ema, čia Krisė. Ji dėdės Džošo draugė.

Mergaitė buvo aštuonerių ar devynerių metų, aukšta ir laiba, apsiavusi bateliais, išpieštais princesėmis iš animacinių filmukų.

– Labas, – droviai pasisveikino Ema. – Dėdė Džošas labai geras.

– Taip, tikrai, – sutiko Krisė, dėkinga jam už tai, kad palengvino pasirodymą šiuose namuose.

Ebė padavė mergaitei stiklinę sulčių ir ši pasuko prie durų.

– Tu sukiesi kaip bitelė, – tarė Krisė. – Neįsivaizduoju, kaip pajėgčiau auginti tris vaikus.

– Pradėjau nuo vieno, turėjau laiko išmokti. – Ebė ėmė traukti iš šaldytuvo dubenis su salotomis. – Mums pasisekė. Visi vaikai nuostabūs. Viltei, mažajai, neseniai suėjo dveji, ji irgi pasakiška. Dabar atgulė pogulio, bet kai pabus, pamatysi, ką turiu omenyje. Viltė labai draugiška. Brendonas judresnis – tipiškas berniukas. O Ema tylenė. Jai gerai praleistas laikas – popietė su knyga. Man patinka, kad jie tokie skirtingi, kiekvienas turi savitų būdo bruožų.

Ant spintelių greitai nebeliko vietos, todėl Krisė priėjo ir paėmė iš Ebės du dubenis. Žvilgtelėjo į juos.

– Ar tu pati viską paruošei?

Ebė gūžtelėjo pečiais.

– Taip. Esu truputį kvaištelėjusi dėl to, ką mano šeima valgo. Pripažįstu ekologišką ir sveiką maistą, todėl labai daug šeimininkauju pati. Prie namo turime didelį daržą. Brendonas su Ema man padeda jame krapštytis. Pati kepu duoną, sausainius ir pyragus. Esu tikra namisėda. – Ji pažvelgė į Krisę. – Tokiai sėkmės lydimai verslininkei kaip tu mano gyvenimas tikriausiai atrodo be galo nuobodus.

– Visai ne, – nesutiko Krisė, stengdamasi prisiminti, kada pastarąjį kartą savo virtuvėje buvo įjungusi orkaitę. – Iš manęs tai menka šeimininkė. Nežinočiau net nuo ko pradėti. Niekada nesu nieko kepusi. Net megzti neišmokau, nors seniai lankau mezgimo kursus.

– Užtai tau gerai sekasi kiti dalykai, – tarė Ebė. – Viskas, kas susiję su verslu. Kartais pagalvoju, kad ir aš galėčiau susirasti darbą. Su pinigais gana striuka, tenka verstis iš Pito atlyginimo. O dabar, kai baigėsi įvaikinimo procesas, bus dar sunkiau.

Krisė susiraukė.

– Nesuprantu. Juk auginate Viltę jau dvejus metus, tai kodėl įsivaikinus padaugės išlaidų?