Читать книгу Saldžios svajos - Susan Mallery - Страница 1

Nikolė Keis tikėjo: jeigu gyvenimas pametėja tau citrinų, sudėk jas į dubenį ir palik ant spintelės, tada čiupk sluoksniuotą pyragaitį, įsipilk kavos ir lauk geresnių laikų. Tuo buvo galima paaiškinti, kodėl darbo apskaitos lapai dėmėti, o ji visą laiką nori kavos.

Kurį laiką spoksojo į vitriną, kur sluoksniuotas pyragaitis su vyšnių ir sūrio įdaru pašnibždomis meiliai kartojo jos vardą, paskui liūdnai nužvelgė savo kelį su įtvaru ir lazdelę prie šono. Ji dar buvo nepagijusi po antrosios operacijos, vadinasi, judesių laisvę teko smarkiai apriboti. Jei nenori rizikuoti, kad artimiausiu metu teks pirkti kitus džinsus, reikia atsisakyti antro pyragaičio.

„Geriau būti gundomai pyragų negu vyrų“, – priminė sau Nikolė. Nuo saldumynų tunkama, bet vyras išplėšia tau širdį ir palieka kraujuojančią. Antsvorio galima atsikratyti dieta ir fiziniais pratimais – aišku, tai nėra malonus užsiėmimas, bet įmanoma prisiversti. Širdies taip lengvai neišsigydysi. Kad kaltininkas nešmėžuotų prieš akis, reikia gerai pasilinksminti ir smagiai pasimylėti. Deja, šiuo metu tai buvo neįmanoma.

Kepyklėlės cukrainės durys atsidarė, sutilindžiavo varpelis. Nikolė žvilgtelėjo į moksleiviško amžiaus paauglį, kuris priėjo prie prekystalio ir paprašė šešiasdešimt spurgų. Ji apsilaižė pirštus, nusišluostė popierine servetėle ir toliau pildė darbo apskaitos lapą, kurį po pietų turėjo atiduoti buhalteriui.

Megė, kuri tą dieną dirbo prie prekystalio, prikrovė spurgų tris nemažas dėžes ir pasidėjusi šalia kasos aparato ėmė mušti čekį. Tuo metu suskambėjo telefonas. Megė nuskubėjo atsiliepti.

Nikolė nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl kaip tik tuo metu pakėlė akis. Šeštas jausmas pakuždėjo? Ar tiesiog atsitiktinumas? Gal patraukė dėmesį nervinga jaunuolio laikysena? Pamatė, kaip vaikinas įsimeta mobilųjį telefoną į kišenę ir čiupęs dėžutes su spurgomis nori sprukti iš cukrainės. Nesusimokėjęs.

Nikolė susitaikė su tuo, jog iš prigimties yra niurgzlė. Kad ir kas nutiktų, ji retai įžiūrėdavo ką nors gera ir kartkartėmis reaguodavo pernelyg jautriai. Bet niekas, tikrai niekas neužgaudavo labiau kaip mėginimas ją apkvailinti. Šis vaikigalis neturi teisės taip su ja pasielgti.

Nespėjusi nė pagalvoti ji kyštelėjo lazdelę, o kai berniokas išsitiesė visu ilgiu, įrėmė ją jam į nugarą.

– Nemanau, kad gerai elgiesi, – tarė jam Nikolė. – Mege, iškviesk policiją.

Tikėjosi, kad paauglys pašoks ir puls bėgti. Tada ji neįstengtų jo sulaikyti, bet vaikis nejudėjo. Po dešimties minučių durys vėl atsivėrė, bet vietoj Sietlo pareigūno Nikolė pamatė dailų vyriškį, kuris būtų papuošęs bet kurį madų demonstravimo podiumą.

Vyras buvo aukštas, įdegęs, gerai ištreniruoto kūno. Apie gerai ištreniruotą kūną buvo galima šį tą pasakyti, nes jis mūvėjo raudonomis trumpikėmis, o krūtinės ir rankų raumenys plėšė pilkus marškinėlius su užrašu „Ramiojo vandenyno vidurinė mokykla“. Akis dengė akiniai nuo saulės. Jis pažvelgė žemyn į vaikigalį, kurį Nikolė vis dar laikė prispaudusi lazdele, į spurgas, besivoliojančias aplinkui, tada nusiėmė akinius ir nusišypsojo jai.

Tokių šypsenų Nikolė buvo mačiusi.

Aišku, ne šio žmogaus veide. Taip šypsodavosi Pirsas Brosnanas, vaidindamas Džeimsą Bondą, kai norėdavo išgauti informaciją iš apžavėtų sekretorių. Kažkaip panašiai šypsodavosi ir jos buvęs vyras, prisidirbęs nemalonumų. Nikolė būtų nepajėgusi atsispirti, jeigu jau anksčiau nebūtų suradusi priešnuodžio nuo tokių vyriškų apžavų.

– Labas, – tarė vyriškis. – Esu Erikas Hokinsas. Galite mane vadinti tiesiog Hoku1.

– Kaip žavu. O aš Nikolė Keis. Galite vadinti ponia Keis. Ar atvykote su policija? – paklausė Nikolė, nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų ir stengdamasi atsispirti apžavams, kuriais jis tiesiog spinduliavo. – Gal jūsų uniforma atiduota į valyklą?

Jo šypsena tapo dar žavesnė.

– Esu Ramiojo vandenyno vidurinės mokyklos amerikietiškojo futbolo treneris. Man paskambino bičiulis ir pranešė, kas čia vyksta.

Žmonės mano, kad Sietlas – didelis miestas, bet jis susideda iš daugybės mažų rajonų. Nikolei tai labai patiko. Iki šios dienos.

Pasipiktinusi Nikolė pasisuko į moterį prie prekystalio.

– Mege, ar gali dar kartą paskambinti policijai?

– Mege, net negalvok, – pertarė ją Hokas. Jis nustūmė Nikolės lazdelę į šalį, kad vaikinas galėtų atsistoti, ir paklausė: – Rauli, ar tau viskas gerai?

Nikolė pabalino akis.

– Ak, liaukitės. Kas bloga jam galėjo atsitikti?

– Jis yra pagrindinis komandos puolėjas, mūsų žvaigždė. Negaliu leisti, kad jam kas nors atsitiktų. Rauli?

Berniokas sujudėjo ir nusuko veidą.

– Man viskas gerai, treneri.

Hokas padėjo vaikinui atsistoti ir pasivedė į šalį, ten jie pašnibždomis ėmė kalbėtis. Nikolė nepatikliai juos stebėjo.

Vašingtono valstija – ne Teksasas, bet ir čia mokyklose amerikietiškasis futbolas labai svarbus. Būti tokios komandos geru puolėju beveik taip pat puiku kaip būti Paris Hilton. Hokas turbūt tikėjosi, kad ją paveiks jo abejotinas žavesys ir Nikolė numos ranka į šį nesusipratimą. Bet nieko panašaus neįvyko.

– Palaukite, – pradėjo Nikolė nutaisiusi kuo griežtesnį balsą, – jis norėjo pavogti šešiasdešimt spurgų. Gal jūsų aplinkoje tai laikoma normaliu dalyku, bet aš esu kitokios nuomonės. Tuojau pat skambinu policijai.

– Jis nekaltas, – pareiškė Hokas. – Kaltas aš.

Nikolė pasigailėjo, kad akis jau buvo varčiusi anksčiau, dabar neapsimokėjo kartotis. Todėl tik nutaisė nustebusį veidą ir paklausė:

– Tai jūs liepėte jam vogti?

– Rauli, eik ir palauk manęs automobilyje, – paliepė treneris.

– Net negalvok išeiti, Rauli, – piktai perspėjo Nikolė. Matė, kaip Hokui sugedo nuotaika. Jis pasiėmė kėdę, atsisėdo ir palinko prie jos.

Jis iš tų vyrukų, kuriems reikia daug erdvės, pagalvojo Nikolė stengdamasi įveikti norą atsitraukti. Šiaip ne taip atsilaikė, nors vyriškis buvo pavojingai arti, ji netgi matė rudus, žalius ir auksaspalvius taškelius jo akių rainelėje.

– Jūs nesuprantate, – pradėjo jis žemu balsu. Iš burnos pasklido mėtų kvapas. – Raulis yra kapitonas. Kiekvieną penktadienį kapitonas atneša komandos draugams spurgų.

„Kokios raumeningos jo rankos“, – galvojo Nikolė – jų vaizdas trukdė susikaupti. Jos buvo didelės ir tvirtos.

Ji prisivertė sutelkti dėmesį ir grįžti prie pokalbio.

– Jis turėjo sumokėti už tas spurgas.

– Negalėjo, – ramiu balsu tęsė Hokas. – Raulis – geras vaikinas. Gyvena pas globėjus. Šiaip jis užsidirba, bet kai treniruojasi, negali eiti į darbą. Paprastai aš jam duodu tuos kelis dolerius spurgoms, bet vakar pamiršau, o jis pernelyg išdidus ir nenorėjo prašyti. Šiandien penktadienis. Jis turėjo visiems atnešti spurgų. Žinoma, pasirinko netinkamą būdą, kaip jų gauti. O argi jūs, Nikole, niekada gyvenime neklydote?

Jis beveik įtikino ją. Liūdna istorija apie vargšą Raulį paveikė ir jos cinizmo pritvinkusią širdį. Tada Hokas pradėjo kalbėti tyliai, beveik intymiai, reikšmingai išlaikydamas pauzes, o tardamas jos vardą taip ištęsė balses, kad Nikolė rimtai susierzino.

– Nežaiskite su manimi.

– Aš nežaidžiu.

– Ir nelaikykite manęs kvailele.

Hokas iškėlė abi rankas.

– Jokiu būdu…

Ji pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu.

Nikolė būtų galėjusi lažintis, kad jis įpratęs gauti tai, ko nori, ypač iš moterų. Užtenka vienos žudikiškos šypsenos ir kiekviena būtybė, turinti XX chromosomų rinkinį, tikriausiai ištirpsta kaip sviestas prieš saulę. Bet tik ne ji…

Nikolė atsistojo ir čiupusi lazdelę pasirėmė, kad tvirčiau jaustųsi.

– Tas vaikis žemai smuko.

Hokas taip pat pašoko ant kojų.

– Po galais, tai netiesa.

Ji parodė į spurgas, kurios voliojosi ant grindų.

– Galėsite pasiaiškinti teisėjui.

Hokas žengė prie Nikolės, bet tarp jų įsiterpė Raulis.

– Treneri, nurimkite. Aš negerai pasielgiau. Žinojau, jog negražu vogti, bet vis tiek vogiau. Jūs vis kartojate, kad mes turime įprasti atsakyti už savo poelgius. Šis atvejis kaip tik toks. – Vaikinukas pasisuko į Nikolę, bet tuoj nuleido žvilgsnį į grindis. – Ne pasiteisinimas, kad neturėjau pinigų. Nereikėjo taip elgtis. Bijojau nuvilti komandą. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Labai atsiprašau, ponia Keis.

Nikolei nepatiko ją apėmęs noras juo tikėti. Raulis atrodė be galo nelaimingas. Ji perspėjo save, kad būtų atsargi – ši dviejų vyriškių komanda tikriausiai bando ją apmulkinti, tačiau vidinis balsas kuždėjo, kad vaikinas sako tiesą. Jis prisivirė košės ir dabar gailisi.

Ji svarstė, ką daryti. Kadangi vogti – negerai, nenorėjo taip lengvai leisti Rauliui eiti su šiuo ponu Stipruoliu. Juk berniukas nekaltas, kad jo treneris mergininkas, ko gero, buvęs apatinių drabužių demonstruotojas, dar ir sportininkas.

Suprasdama, jog kitą rytą atėjusi čia ir neradusi šio vaikino ji nekęs pati savęs, Nikolė vis tiek tarė:

– Siūlau tau sandorį. Galėsi atidirbti už tai, ką mėginai pavogti. Lauksiu tavęs čia rytoj šeštą valandą

ryto.

Pirmą kartą nuo tada, kai buvo sugautas, Raulis pažvelgė į ją. Tai, kas blykstelėjo tamsiose jo akyse, buvo panašu į viltį.

– Tikrai?

– Taip. Bet jeigu nepasirodysi, sugausiu tave kaip šunį, tada pasigailėsi, kad gimei. Sutarta?

Raulis išsišiepė. Nikolė atsiduso. Po kelerių metų šiam berniukui atsispirti bus taip pat sunku kaip ir jo treneriui. Argi tai teisinga?

– Aš lauksiu, – tarė ji. – Atvažiuosiu labai anksti.

– Tikrai ateisiu.

Hokas pasisuko į ją.

– O dabar gal jis jau gali palaukti manęs automobilyje?

– Žinoma.

Aišku, treneris Hokinsas taip pat galėjo eiti savo keliais. Jie neturėjo ką pasakyti vienas kitam.

Nikolė pažvelgė į jį ir norėjo pasitrinti akis. Gal taip nutiko tik dėl šviesos, bet būtų galėjusi prisiekti, kad vyras tapo dar žavingesnis. Todėl ji vėl susierzino.

Hokas nužvelgė jį spoksančią moterį. Ji priminė jam beglobę katę, kurią prieš kelerius metus parsinešė duktė. Purkštaujančią ir įžūlią.

Nikolė buvo praktiška. Apie tai bylojo tamsus džinsinis sijonas iki kelių ir paprasta palaidinė, veidas be menkiausio makiažo ir tai, kad ilgiems šviesiems plaukams ji negaišo laiko, o rišo juos į arklio uodegą. Ne iš tų moterų, kurioms lengva padaryti įspūdį. Tačiau jam tai nerūpėjo.

– Ačiū, – tarė jai Hokas. – Neprivalėjote to daryti.

– Jūs teisus. Neprivalėjau. Ir suprantu, kad turėsiu apgailestauti, kam leidau jam taip lengvai išsisukti.

Jos žydrose akyse spindėjo susierzinimas. Atrodė taip, lyg norėtų kam nors trenkti. Hokas jau ketino paraginti, tegul trenkia jam – neįstengtų jo sužaloti, bet susilaikė – dar pagalvos, kad jis iš jos tyčiojasi. Na, taip ir būtų… šiek tiek.

– Be reikalo taip kalbate. Raulis puikus vaikinas. Labai gabus… gali daug pasiekti.

– Ar tik nemanote, kad jis panašus į jus?

Hokas išsišiepė.

– Taip ir yra.

– Visi jūs vienodi, – burbtelėjo Nikolė žiūrėdama į laikrodį. – Ar jums niekur nereikia eiti?

– Į treniruotę. Vaikinai laukia. – Jis išsitraukė piniginę. – Kiek esu skolingas už spurgas?

Nikolė suraukė antakius.

– Negi negirdėjote? Raulis žada atsilyginti už jas sunkiu darbu. Bent jau aš to tikiuosi.

– Bet man vis tiek reikia šešiasdešimt spurgų komandai.

Nikolė pasisuko į darbuotoją prie kasos aparato.

– Mege, gal atneštum treneriui spurgų, kad jis pagaliau galėtų eiti iš čia?

Hokas atsitūpęs surinko pabirusias spurgas.

– Stengiatės manęs atsikratyti?

– Jums taip atrodo?

– Bet juk aš esu geriausia, kas jums šiandien pasitaikė.

– Detales dėliosiu vėliau, gali būti, kad jūs atsidursite pačiame centre.

Hokas nusijuokė.

– O su jumis nelengva.

– Tai pirma protinga mintis, kurią iš jūsų išgirdau.

Jis padėjo spurgas ir sulamdytus maišelius ant stalelio.

– Aš gana protingas, Nikole.

– Jei kasdien tai kartosite sau, kada nors gal taip ir bus.

Jis ramiai žvelgė į ją ir galiausiai Nikolė pasijuto nesmagiai.

– Kodėl jūs taip stengiatės pajusti man priešiškumą? – paklausė Hokas. – Ar aš jus gąsdinu?

– Aš… Jūs… Gal geriau eikite.

Ji nusisuko ir pasiramsčiuodama lazdele nuklibikščiavo prie kepyklos durų.

– Nebebandysite man įgelti?! – šūktelėjo jis pavymui. – Ar tai reiškia, kad aš nugalėjau?

Nikolė atsigręžė ir piktai dėbtelėjo į jį.

– Ne viską gyvenime lemia laimėjimai ar pralaimėjimai.

– Aišku, kad viską.

Nikolė sugriežė dantimis.

– Dinkite iš čia.

– Dingstu, nes vaikinai laukia. Bet dar sugrįšiu.

– Nesivarginkite.

– Anoks čia vargas. Bus visai smagu.

Jis išėjo į kiemą ir pasišvilpaudamas nužingsniavo prie automobilio, kurį buvo palikęs priešais kepyklą.

Hokui toptelėjo, kad Nikolė nemėgsta, kai paskutinį žodį taria ne ji. Įpratusi kontroliuoti padėtį ir elgtis taip, kaip jai atrodo geriau. Futbolas jį išmokė daugybės dalykų. Kartais komanda per daug pasitiki savimi, yra įsitikinusi, kad ką nors daro geriau už priešininką. Jeigu mėgini įrodyti, jog taip nėra, žaidėjai priešinasi. Tas pats ir su moterimis. Ypač su jomis.

„Diena prasidėjo puikiai“, – pagalvojo Hokas ir atidavęs spurgas Rauliui užvedė variklį. Netikėtai prieš akis atsivėrė daugybė galimybių.

– Kaip ji tau? – paklausė Klerė.

Nikolė ir toliau rausėsi po drabužius ant lentynos.

– Nieko gero.

– Kodėl? Man regis, puiki.

– Aha.

– Tu net nepažvelgei.

Nikolė užgniaužė šypseną.

– Man nereikia žiūrėti. Ir taip žinau, kad tau netinka.

– Iš kur žinai?

– Per tris nėštumo mėnesius priaugai tik penkis svarus. Tau dar nereikia drabužių nėščiosioms.

– Vis tiek noriu ką nors nusipirkti.

– Nupirk antklodėlę naujagimiui.

– Aš noriu kokio drabužio.

Nikolė pakėlė akis ir sunkiai atsiduso pamačiusi seserį stovinčią prieš veidrodį su šviesiai rožine palaidine, kurios priekyje ant pilvo blizgančiais žvyneliais buvo išsiuvinėtas žodis „Kūdikis“, jei kam nors dar būtų neaišku.

– Tu juokauji, – sumurmėjo Nikolė.

– Nebūtinai turiu pirkti šitą, bet noriu, kad žmonės žinotų, jog laukiuosi kūdikio.

– Nusipirk atvirukų ta tema ir dalyk visiems.

– Tu man visai nepadedi.

– Tau nereikia padėti beprotiškai elgtis. Ir be kitų pagalbos puikiai apsieini.

Klerė permetė per petį ilgus šviesius plaukus.

– Esi nelabai gera sesuo.

Nikolė nusišypsojo.

– Esu geriausia iš visų tavo seserų, mylimiausia dvynė.

– Mano vienintelė sesuo dvynė, bet dar nenusprendžiau, ar tikrai pati geriausia. Gal tiktų ta su antimis?

– Ne.

– Su triušiukais?

– Tavo kūdikis dar tik trintuko dydžio. Arba vynuogės. Tau nereikia rengtis specialiais drabužiais.

– Bet aš nėščia.

– Pasikalbėsime po poros mėnesių, kai priaugsi kokius aštuonis svarus. O iki to laiko su nėščiųjų drabužiais atrodytum kaip su bulvių maišu.

– Aš jaučiuosi tokia ypatinga.

– Suprantu, taip ir turi būti. Tai labai gera žinia.

Klerė išties švytėjo.

Nikolė buvo įsitikinusi: nuoširdžiai džiaugdamasi sesers nėštumu ji įrodo esanti gero būdo. Jautėsi laiminga dėl Klerės, nors ir žinojo, kad šansai jai pačiai turėti kūdikį ne didesni nei išlošti loterijoje milijoną… tiesa, iki šiol nenusipirko nė vieno bilieto. Juk jei moteris nori pastoti nesinaudodama medicinos laimėjimais, turi turėti vyrą. O ji užraukė šį reikalą. Visiems lai-

kams.

– Ar viskas gerai? – paklausė Klerė. – Galvoji apie Dru, tiesa?

Nikolė krūptelėjo ir smarkiau pasirėmė lazdele.

– Kaip tau tai pavyksta? Iš kur žinai, apie ką aš galvoju?

– Mes juk dvynės.

– Neidentiškos.

– Na ir kas? Aš tave pažįstu.

„Tai jau ima kelti baimę“, – susierzinusi pagalvojo Nikolė. Ir apmaudą. Kadangi ji nežinojo, apie ką visą laiką mąsto sesuo.

– Aš negalvoju apie Dru, – paneigė ji. Buvo gaila laiko ir jėgų kalbėti apie tokius niekus kaip buvęs vyras. – Galvoju apskritai apie vyrus.

– Tu ką nors susirasi, – pasakė Klerė su erzinančia užuojauta balse.

– Man nieko nereikia. Ką tik išsiskyriau ir puikiai jaučiuosi gyvendama viena. – Taip ir būtų, jeigu visi kiti liautųsi manę, kad ji negali atsigauti po vyro neištikimybės, kai užtiko jį lovoje su savo jaunėle seserimi. Be abejo, tai buvo baisus, žeminantis, netgi širdį draskantis poelgis. Bet ji ištvėrė. – Turiu pratintis gyventi viena, – tarė Nikolė.

– Kodėl? Juk jauteisi vieniša gyvendama santuokoje su Dru.

– Oho!

Klerė atsiduso.

– Atleisk, nenorėjau pasakyti taip tiesmukai.

– Nieko tokio. – Nikolė niekam nenorėjo rodyti savo širdies skausmo, net seseriai.

Klerė jai švelniai nusišypsojo. Vien tai, kad galėjo parodyti užuojautą, kalbėtis apie patirtus išgyvenimus, rodė, jog Nikolė jau tapo emociškai stipresnė.

Kaip puiku. Dabar ji visada žinos, kas dedasi sesers dvynės galvoje.

Nikolė žvilgtelėjo į laikrodį.

– Turime susitikti su Vajatu.

– O! Tikrai jau laikas. Aš paskubėsiu.

Klerė kaip kulka įlėkė į persirengimo kambarį. Nikolė susimąstė, ar turėtų koneveikti save, kad neleidžia seseriai pamiršti praeities ir vis suteikia progą užvesti kalbą apie nenusisekusį savo gyvenimą, bet nusprendė, kad nusipelnė trumpo atokvėpio. Galų gale, juk penktadienio vakaras, ji vaikščioja po parduotuves – ūmai pasijuto čia visai nereikalinga, prisiplakusi prie porelės. Klerė su Vajatu ją pakvietė, o Nikolė sutiko, nes nenorėjo viena leisti vakaro.

– Lauksiu tavęs prie durų, – pasakė ji eidama pro persirengimo kambarį.

– Užtruksiu tik sekundę, – pažadėjo Klerė.

Išėjusi iš parduotuvės būsimosioms mamoms Nikolė pamatė prie vitrinos laukiantį Vajatą. Jis spoksojo į nėščios moters manekeną, buvo matyti, kad jaučiasi nejaukiai.

– Sveikas, esi man skolingas. Ką tik sulaikiau tavo sužadėtinę nuo bjaurių pirkinių.

– Tai padarei dėl savęs, – atšovė Vajatas. – Tau tai rūpi labiau negu man.

Nikolė žinojo, kad tai tiesa, todėl nutylėjo. Pažvelgė į krepšelį Vajato rankoje. Jis buvo iš knygyno.

– Dar vienas vadovėlis apie nėštumą? – paerzino ji. – Ar jau visus nusipirkote?

– Norime, kad viskas būtų kaip reikiant, – ramiai paaiškino Vajatas. – Galima pagalvoti, jog tu elgtumeisi kitaip.

Nikolė, aišku, būtų dariusi taip pat, bet nenorėjo apie tai kalbėti. Jau ketino pasiūlyti nueiti į kiną, kai Vajatas paklausė:

– O kaip tau sekasi?

Ji sumirksėjo.

– Atsiprašau?

– Jau seniai nesikalbėjome. Ar viskas gerai? Kaip darbe?

Klausimas apie darbą turėjo parodyti vyriškio domėjimąsi moters jausmais.

Vajatas, dar iki jam įsimylint Klerę, buvo senas Nikolės draugas ir buvusio vyro netikras brolis. Jis sugebėdavo išpešti iš jos visas paslaptis. Sužinojęs apie išdavystę pasisiūlė įkrėsti Dru proto. Nikolė mylėjo Vajatą kaip brolį… tik dabar mielai būtų pliaukštelėjusi jam per pakaušį.

– Ar judu su Klere kalbatės apie mane? – griežtai paklausė ji. – Ar jau tapau objektu pokalbių, kurių tema „Ką mums daryti su ta vargše Nikole“? Jeigu taip, turite tuojau pat baigti. Man nereikia nė vieno iš jūsų pagalbos. Gyvenu puikiai. Tiesiog puikiai.

Vajato nepaveikė toks jos protrūkis.

– Tu beveik visą laiką tūnai namuose, su niekuo nesusitikinėji. Pasidarei irzlesnė nei anksčiau, o tai blogas įprotis.

– Nesu nusiteikusi vaikščioti į pasimatymus. Galbūt tave tai ir stebina, bet taip yra.

– Nematuok visų vienu matu, gerai? Ne visi tokie kaip Dru. Yra ir puikių vyrukų. Turi vėl atsisėsti į balną.

– Prisipažink, kad nenorėjai to pasakyti. Į balną? Aš dar nenusiverčiau nuo žirgo ir nesusitrenkiau smegeninės. Mano vyras apgaudinėjo mane su mano jaunyle seserimi. Mano namuose. O tu kalbi apie balną. Tokie dalykai verčia žmogų iš naujo permąstyti seksualinius prioritetus. – Nikolei suspaudė krūtinę. Ar jai kažkas darosi, ar tiesiog čia labai karšta? – Klausyk, jau turiu eiti. Ačiū, kad leidote visą popietę sekioti iš paskos. Susisieksime vėliau.

Ji apsisuko ir nuėjo.

– Nikole, palauk!

Bet ji ėjo nesustodama ir netgi pagreitino žingsnį. Nuskubėjo į automobilių stovėjimo aikštelę džiaugdamasi, kad buvo susitarusi susitikti su jais prekybos centre. Dabar bent jau turėjo savo automobilį.

Po pusvalandžio Nikolė grįžo į namus, kur tvyrojo ramybė, kur viskas pažįstama, niekas neuždavinėja kvailų klausimų ir jos nesigaili. Bet čia buvo pernelyg daug prisiminimų ir tuštumos; stengdamasi juos nuvyti ji perjunginėjo televizijos kanalus, kol aptiko situacijų komediją. Tada įsispoksojo į ekraną ir pasižadėjo neverkti dėl Dru. Nei dabar, nei kada nors vėliau.