Читать книгу Saldžios svajos - Susan Mallery - Страница 2

Šeštadienio rytą Nikolė atvyko į kepyklą dešimt minučių anksčiau, nei turėjo pasirodyti Raulis. Tiesą sakant, ji nelabai tikėjosi pamatyti tą vaikigalį darbe. Pasielgė impulsyviai… norėjo būti gera. Tačiau tvirtai tikėjo, kad už kiekvieną gerą darbą būni nubaudžiamas.

Eidama prie užpakalinių kepyklos durų ji beveik kaktomuša susidūrė su aukštu tamsiaplaukiu vaikinu.

– Labas rytas, – mandagiai pasisveikino Raulis.

Nikolė dirstelėjo į jį.

– Anksti atėjai.

– Nenorėjau pavėluoti.

– Stebiuosi, kad išvis pasirodei.

– Nesitikėjote?

– Ne.

– Bet juk aš daviau žodį.

– Tu vogei spurgas. Tai verčia abejoti tavo žodžiu. – Kalbėdama Nikolė nežiūrėjo į Raulį, tačiau akies krašteliu pastebėjo, kaip jis krūptelėjo. Ar dėl to, kad ji suabejojo? Ar kad priminė apie vagystę? Puiku. Kiekvieną dieną reikėtų pradėti nuo susitikimo su itin jausmingu saldumynų vagimi. – Be to, tu sportininkas, – tarė Nikolė, pati nesuvokdama, kodėl panoro užglaistyti nesmagumą, kad berniūkštis pasijustų nors kiek geriau. – Aš nusiteikusi prieš juos. Dar nuo vidurinės mokyklos, kai berniukai, kurie man patiko, į mane nekreipė dė-

mesio.

– Netikiu.

Nikolė atsiduso.

– Stengiesi atrodyti žavus?

– Tik truputį. Mokausi.

Nikolei nereikėjo spėlioti, iš ko jis mokosi.

– Pataupyk savo žavesį tai, kuri lengviau pasiduoda. Aš turiu imunitetą.

– Pastebėjau. Jums nelabai patiko treneris Hokinsas.

– Aš to nesakiau, – sumurmėjo Nikolė, nors tai buvo tiesa. Hokas jai pasirodė žavus ir turėjo kvapą gniaužiantį kūną, kuris, be abejonės, galėtų uždegti ir ją, bet tai nereiškė, kad patiko kaip vyras. Jai sužavėti neužtenka įprastinės ištreniruotos šypsenos ir seksualinio karščio, kuris taip tvoskia nuo jo, kad tikrai prisideda prie pasaulinio klimato atšilimo.

Raulis palaikė atidaręs kepyklos duris. Nikolė įėjusi pamojo Filui.

– Labas rytas, – pasisveikino ji.

Filas, baltai apsirengęs ir baltą prijuostę pasirišęs pagyvenęs vyriškis, atskubėjo prie jų.

– Sveiki, – tarė ir nužvelgė Raulį. – Ar esi pasirengęs padirbėti?

– Taip, pone.

Filas neatrodė įtikintas.

– Bus nelengva, bet aš nenusiteikęs klausytis skundų. Supratai? Nemėgink verkšlenti.

Raulis išsitiesė.

– Neverkšlensiu.

– Pažiūrėsime.

Filas praleido jį į priekį.

Nikolė nusekė juos žvilgsniu. Rauliui teks iššveisti didžiulius puodus, kuriuose maišoma tešla duonai. Paskui laukė daugybė kitų darbų, turinčių priversti vaikiną kitą kartą susimąstyti, kas geriau – nusipirkti spurgų ar jas vogti. Nikolei buvo smalsu, ar jis padarys tinkamas išvadas, ar tiesiog sukandęs dantis atidirbs už spurgas.

Po keturių valandų Nikolė tvarkėsi savo kabinete – šio darbo ji nemėgo ir vis atidėliojo. Eiti padėti kepykloje nenorėjo, nes ten plušėjo Raulis, be to, būtų tik trukdžiusi su lazdele rankoje. Sąskaitas ji sudėjo į aplanką ir pasižymėjo, kad jas reikia nunešti buhalterei.

Pabeldęs į praviras duris Filas įėjo vidun ir atsistojo priešais jos stalą.

– Kaip einasi? – paklausė Nikolė

– Gerai, daug geriau nei tikėjausi. Vaikinas stengiasi. Daro ką lieptas, akių nedrasko, netinginiauja. Man jis patinka.

Nikolė kilstelėjo antakius.

– Keista.

– Papasakok daugiau. Man regis, turėtum jį nusamdyti. Mums reikia tokio darbuotojo bent kelioms valandoms per dieną. Jis lanko mokyklą, futbolo treniruotes, toks darbas jam tiktų. O ir man praverstų pagalbininkas.

– Gerai, aš su juo pasikalbėsiu.

Nikolė atsistojo ir pasirąžė. Kojos skausmas buvo pakenčiamas, ji kasdien jautėsi vis geriau.

Raulis krovė maišus su miltais. Dėjo juos tvarkingai vieną ant kito stengdamasis, kad nenuslystų ir nenukristų.

– Puikiai dirbi, – pagyrė priėjusi Nikolė. – Įtikai Filui, o tai nelengva.

– Dėkui.

– Gal norėtum pas mus įsidarbinti? Ne visai darbo dienai. Galėtume suderinti grafiką su tavo pamokomis mokykloje ir treniruotėmis. Atlygis visai neblogas. – Ji paminėjo šiek tiek aukštesnį valandinį įkainį, nei jis gautų dirbdamas prekybos centre arba restorane.

Raulis padėjo paskutinį maišą į vietą, nusibraukė rankas į prijuostę, kurią jam buvo davęs Filas, ir nežiūrėdamas į ją tarė:

– Negaliu.

– Ką gi…

– Man labai reikia pinigų. Ne dėl to atsisakau.

– O dėl ko? Prasideda kandidatų į naują televizijos šou peržiūra ir tavo agentas nori, kad skubiai atskristum į Los Andželą?

Tai išgirdęs Raulis šyptelėjo, tačiau tuoj surimtėjo. Atrodė, jis kaupia drąsą, nedrįsdamas pažiūrėti jai į akis.

– Jūs nenorėsite manęs samdyti, bent jau šiuo metu. Tik po poros savaičių man sueis aštuoniolika. Tada būsiu suaugęs ir galėsiu kreiptis dėl priežiūros panaikinimo. Esu įtrauktas į nepilnamečių nusikaltėlių sąrašą.

Nikolė šiek tiek nustebo ir nusivylė.

– Ką iškrėtei?

– Būdamas dvylikos metų pavogiau automobilį. Norėjau padaryti įspūdį draugams. Tai buvo visiška kvailystė, mane sučiupo po penkių minučių. Iki to įvykio ir vėliau nieko daugiau nesu padaręs. Na, apie spurgas jūs žinote. Gailiuosi, kad taip pasielgiau. – Raulis kalbėjo įsmeigęs žvilgsnį į grindis. – Aišku, jūs neturite jokio pagrindo manimi tikėti.

Bet Nikolė buvo kitokios nuomonės. Patikrinti jo pasakojimą lengva, reikia būti visišku kvailiu, kad meluotum. O Raulis neatrodė kvailas.

– Pradėti nusikaltimų sąrašą nuo automobilio vagystės – itin įspūdinga. Dauguma žmonių paprasčiausiai vagiliauja parduotuvėse. Tu iš karto taikeisi į aukštesnę lygą.

Raulis vėl šyptelėjo.

– Buvau dar vaikas, daug ko nesupratau.

„Jis ir dabar vaikas“, – pagalvojo Nikolė. Kažin ar daug daugiau supranta.

– Darbo pasiūlymas lieka galioti. Darbas nelengvas, bet pinigus užsidirbtum sąžiningai. Be to, galėtum prisikimšti pilvą kepinių likučiais.

– Aš daug suvalgau.

– Tada šis darbas tau juo labiau tinka.

Raulis pažvelgė Nikolei į akis.

– Kodėl pasitikite manimi?

– Visiems pasitaiko susimauti. – Nikolė pagalvojo apie jaunėlę seserį. Džesė turėjo šimtus progų įsikabinti į gyvenimą, bet sugebėjo viską suknisti.

– Tada norėčiau čia dirbti, – sutiko Raulis. – Kiekvieną dieną po pietų vyksta futbolo treniruotės, galėčiau dirbti rytais, prieš pamokas.

– Pasikalbėk apie tai su Filu, jis bus tavo viršininkas. Jeigu mokslo metams pasibaigus norėsi dirbti ilgiau, turėsi tartis su juo.

Raulis linktelėjo.

– Ačiū. Juk užuot pasirūpinusi manimi, galėjote iškviesti policiją.

Ji nepriminė jam, kad tai ir mėgino padaryti. Tik vietoj tų Sietlo šaunuolių pasirodė Hokas.

– Ir kodėl vyrai taip pamišę dėl amerikietiškojo futbolo? – nusistebėjo Nikolė. – Kodėl tu žaidi? Dėl šlovės?

– Man patinka žaisti futbolą, – tarė Raulis. – Norėčiau stoti į koledžą. Neturėsiu pinigų susimokėti už mokslą, todėl tikiuosi papulti į universiteto futbolo komandą ir būti atleistas nuo mokesčio.

– O tada tapsi profesionalu ir uždirbsi milijonus?

– Visko gali būti. Nors šansų nedaug. Tačiau treneris sako, kad esu gabus.

– Ar jis gali apie tai spręsti?

Raulis suraukė antakius.

– Jis mano treneris.

„Tai dar nieko nereiškia“, – pagalvojo Nikolė. Kaip gali vidurinės mokyklos amerikietiškojo futbolo komandos treneris suprasti, kad kuris nors jo žaidėjas taps profesionalu? Tikriausiai niekas negali.

– Jūs nežinote, kas jis toks, – netikėtai pareiškė vaikinas kiek sutrikęs. – Net neįsivaizduojate.

Pasijutusi nesmagiai Nikolė gūžtelėjo pečiais.

– Jis tavo treneris. – Norėjo dar pridurti, kad Hokas – karštas vyrukas, bet tai būtų ne į temą.

– Jis Erikas Hokinsas. Aštuonerius metus žaidė profesionalų komandoje ir pasitraukė būdamas karjeros viršūnėje. Jis legenda.

Nikolė negalėjo patikėti.

– Jam pasisekė, – mestelėjo ji.

– Jis pats geriausias. Jam nereikia dirbti dėl pinigų. O treniruoja mūsų komandą dėl to, kad dievina amerikietiškąjį futbolą ir nori būti naudingas.

Nikolė stengėsi nuslopinti žiovulį. Raulio ugninga kalba atrodė nenatūrali. Ko gero, vaikinas ją daugybę kartų buvo girdėjęs iš paties legendinio trenerio.

– Buvo įdomu sužinoti, – tarė Nikolė ir išsitraukusi iš užpakalinės džinsų kišenės keturiasdešimt dolerių ištiesė vaikinukui. – Štai, paimk.

Jis neėmė pinigų.

– Jūs neturite man mokėti.

– Žinoma, kad turiu. Kol nepasirašėme darbo sutarties, tu oficialiai čia nedirbi. Todėl šįkart paimk taip. O netrukus įtrauksime tave į darbo laiko apskaitos tabelį ir pradėsi gauti algą.

Raulis vis tiek laikė užsikišęs rankas už nugaros.

– Aš dirbau norėdamas atsilyginti už spurgas, kurias pavogiau.

– Faktiškai net neišsinešei jų per duris. Žinai, tau nelabai sekasi vogti. – Pamačiusi, kad jis nesišypso, Nikolė atsiduso. – Klausyk, šiandien sunkiai dirbai. Aš tai vertinu. Šiuos pinigus tu užsidirbai. Paimk juos, antraip aš pasiusiu, o tada, patikėk manimi, pasigailėsi, kad manęs nepaklausei.

Raulis ištiesė ranką ir paėmė banknotus.

– Manote, kad esate griežta, bet aš jūsų nė kiek nebijau.

Tai išgirdusi Nikolė vos nenusikvatojo.

– Truputį palauk, vaikine. Tu dar pamatysi.

Nikolė nusivedė Raulį prie kepyklos durų, kur buvo sukrauti vakarykščiai kepiniai, ir prikrovė jam du krepšius tešlainių ir kitokių gėrybių.

– Neprivalote man viso šito duoti, – tarė vaikinas, ilgesingai žvelgdamas, kaip pusė tuzino bandelių nukeliauja į krepšį.

– Tau šiek tiek papildomų kalorijų nepakenks. Juk sakiau – čia likučiai.

– Gal dar ko nors liko?

Šito klausė ne Raulis. Nikolei nereikėjo atsisukti, ji iškart pažino balsą. Kadangi galvoje kilo šiokia tokia sumaištis, kūnas maloniai užkaito.

Ji atsitiesė, susikaupė stengdamasi atsispirti tokiam poveikiui, ir atsisuko. Žinoma, pamatė Hoką, kuris stovėjo ir šypsojosi jausminga šypsena, sakančia: „Juk žinai, kad manęs nori.“

Apsirengęs buvo šiek tiek daugiau nei vakar. Šortai buvo ilgesni, o marškinėliai dengė visą krūtinę ir pilvą. Teoriškai tai jos smegenys turėjo veikti sklandžiau. Faktiškai ji pasijuto šiek tiek nusivylusi.

– Ko norite? – paklausė Nikolė nesirūpindama, kad jos žodžiai skamba kiek atžariai.

– Įdomus klausimas, – sumurmėjo Hokas, tada mirktelėjo Rauliui. – Atvykau pažiūrėti, kaip mano žvaigždei sekasi dirbti. Jis kaip reikiant padarė jums įspūdį, ar ne?

Nikolė pasijuto užspeista į kampą. Jai tikrai patiko Raulis, džiaugėsi galėdama pasiūlyti jam darbą. Bet pasirodžius Hokui kažkodėl dingo noras kalbėti, galvoje sukosi viena mintis – kuo greičiau juo atsikratyti.

– Rauliui gerai sekėsi, – tarė Nikolė duodama Rauliui krepšius. Išsigandusi, kad gali pamatyti vaikino akyse nusivylimą, pridūrė: – Galima sakyti, tiesiog puikiai.

– Taip ir maniau.

– Jūsų nuomonė šiuo atveju nelabai svarbi. Suprasdama, kad toks požiūris jums gana neįprastas, tikriausiai turėčiau duoti laiko apie tai pagalvoti.

Hokas nusijuokė.

– Rauli, nekiurksok čia. Po poros valandų pasimatysime treniruotėje.

Vaikinas linktelėjęs pasišalino. Nikolė stebėjo jį išeinantį, nes tik taip ištvėrė neįsispoksojusi į Hoką. Tas vyras veikė ją kaip katžolė katę.

Kai juodu liko vieni, Nikolė staiga suvokė nebežinanti, ką daryti. Troško įjungti atbulinę pavarą arba pulti Hokui į glėbį. Rankos juokingai karojo prie šonų. Būtų susikryžiavusi ant krūtinės, bet pabijojo, kad gali atrodyti pernelyg priešiškai nusiteikusi.

Tai buvo bjauru. Kažkoks vyras privertė ją jaustis it nesavame kailyje.

– Jums išvis nėra ką čia veikti, – išspaudė ji.

– Norėjau padėkoti, kad suteikėte Rauliui progą pasitaisyti, – tarė Hokas nejučia priartėjęs, nors atrodė, kad nė nekrustelėjo.

„Atsirado gudruolis“, – niūriai pagalvojo Nikolė.

– Jis dirbo negailėdamas jėgų. Dabar tai retai pasitaiko. Todėl pasiūliau jam darbą.

Hokas kilstelėjo antakį.

– Jis tikrai padarė jums įspūdį.

– Jam reikia darbo, o man – darbininko. Per daug to nesureikšminkite.

Atrodė, kad jo tamsios akys veria Nikolę iki pat širdies gelmių.

– Norite, kad žmonės laikytų jus kieta?

– Aš ir esu kieta.

– Turite auksinę širdį.

Nikolė įsitempė.

– Galėjau pasirūpinti, kad šiuo metu jūsų žaidėjas jau trintų kalėjimo suolą. Jeigu jis šiandien būtų nepasirodęs, taip būčiau ir padariusi. Dirbu čia daug metų ir žinau, ką darau.

– Ar jums patinka tai, ką darote?

– Žinoma, – negalvodama atšovė Nikolė, nes ji visada taip atsakydavo į tokį klausimą. Kepykloje jai teko pradėti dirbti nuo aštuonerių ar devynerių metų. Tai buvo savaime suprantama… visi to tikėjosi. Jos gyvenimas buvo paprastas, be staigmenų. Bent gerų tai tikrai jau seniai nepasitaikė.

Pala. O Klerė? Atgaivinti santykiai su seserimi – tikrai geras dalykas. Matant, kaip Klerė beprotiškai įsimylėjo, pradėjo lauktis kūdikio, susižadėjo ir surado tikrą laimę, jos širdis irgi šiek tiek atitirpo, ji labai džiaugėsi. O ar galėjo būti kitaip?

– Žemė kviečia Nikolę.

Ji sumirksėjo ir atitokusi pamatė Hoką, kuris stovėjo gerokai per arti.

– Buvote kažkur nuklydusi, – tarė jis.

– Tikriausiai taip nutiko pirmą kartą, – mestelėjo Nikolė. – Moteris net aštuntadalį sekundės buvo sutelkusi dėmesį ne į jus.

– Sakysite, man įmanoma atsispirti?

– Aš galiu.

– Netikiu. Man regis, aš jus dominu.

Jeigu ji būtų galėjusi atlaikyti jo žvilgsnį bent penkias sekundes ir nepradėti inkšti, būtų čiupusi kokį kietą daiktą ir trenkusi jam per galvą. Deja, to padaryti negalėjo, be to, Hokas sakė teisybę, o ji buvo per daug sutrikusi ir nesugalvojo, kaip greitosiomis pribaigti jį žodžiais. Nikolei neliko nieko kito, kaip tik gėdingai atsitraukti.

– Visiškai nedominate.

Hokas išsišiepė.

– Tai mane įtikino.

– Man nerūpi, įtikino ar ne, bet tai tiesa. – Beveik tiesa. Susierzinimas paskatino kalbėti atvirai. – Jūs žinote, kad turite puikų kūną, didžiuojatės juo ir demonstruojate pasauliui. O kas iš to? Gerai, kol dar skaičiuojate ketvirtą dešimtį. Gal vertėtų liautis? Ar neturėtumėte bent trečdalį laiko skirti protui, ne vien kūnui lavinti? Juk visą gyvenimą nebūsite futbolo treneriu.

Tik visa tai išklojusi Nikolė susigriebė – aišku, per vėlai, kad jis gali būti treneriu visą gyvenimą ir kad Raulis lyg ir minėjo Hoką buvus profesionalų amerikietiškojo futbolo žaidėją. O tai turbūt reiškia, kad šis vyras turtingas.

– Manote, esu bukas? – paklausė jis linksmu balsu, kuriame nuskambėjo pasipiktinimo gaidelė. – Ar dėl to, kad esu raumeningas, ar kad žaidžiu futbolą? Argi būtų ne tas pats, jei aš pareikščiau, kad jūs kvaiša, nes esate natūrali blondinė?

Galbūt. Tikrai. Nikolė jo klausimą praleido pro ausis.

– Iš kur žinote, kad aš natūrali blondinė?

– Esu itin pastabus.

– O aš vadovauju verslui, kuris sėkmingai klesti. Esu daugiau nei gabi, – pabrėžtinai oficialiai atkirto ji.

Hokui patiko suirzusios Nikolės kandumas. Patiko ir tai, kad kaskart, kai jis truputį priartėdavo, ji sutrikdavo ir nežinodavo, kur akis dėti. Jeigu jis nedomintų jos, jau seniai būtų išgrūdusi pro duris, bet ji nepasakė nė žodžio. Jam ir tai patiko.

– Tai akivaizdu, – paerzino Hokas žengtelėjęs dar arčiau.

– Jūs visai negerbiate kito žmogaus asmeninės erdvės, tiesa?

– Taip. – Pakėlusi galvą ji dėbtelėjo į jį, bet nespėjo praverti burnos, nes Hokas tarė: – Jūsų nuostabios akys.

Nikolė išsižiojo, paskui užsičiaupė.

– Kaip jums atrodo, ką dabar čia darote?

– Flirtuoju.

– Kodėl?

– Todėl, kad tai smagu.

– Man ne.

– Visiems patinka, kai kas nors rodo dėmesį.

– Kalbėkite apie save, ne apie kitus.

– Nemanote, kad jūsų akys iš tikrųjų gražios?

– Taip, jos geros. Veikia pagal paskirtį. O jų spalva man nerūpi.

– Netikiu. Turite žinoti, kad jos gražios. Jūs esate graži.

Nikolė išraudo.

Hokas ne iškart tai pastebėjo. Ji nusisuko tyliai kažką murmėdama. Iš viso to, ką ji pasakė, Hokas nugirdo tik „neįtikėtinai arogantiškas“ ir „egoistas“. Tačiau nekreipė dėmesio, kol pastebėjo, kad Nikolė susiėmė delnais skruostus, lyg stengdamasi juos atvėsinti.

Kodėl moteris turėtų raudonuoti, kai jis atkreipia dėmesį į jos grožį? Nebent iki šiol niekas nepasivargino jai to pasakyti. Hokui toptelėjo, kad Nikolė iš tų moterų, kurios atbaido vyrus, o paskui stebisi, kodėl yra vienišos.

Jis galėjo ištaisyti padėtį.

– Jums patinka, kai aš su jumis flirtuoju, – tarė jis. – Juk tai pats smagiausias įvykis per visą dieną.

– Jūs mane stebinate.

– Žinau.

– Nieko gero nenorėjau pasakyti. Esate apsėstas didybės manijos. O su smagiausiais mano dienos įvykiais jūs nė kiek nesusijęs.

– Melagė.

Jai iš krūtinės išsiveržė nusivylimo atodūsį, kuris skambėjo kaip urzgimas. Hokas iškart pagalvojo: kažin kokius garsus ji leidžia lovoje, kai nebepajėgia tvardytis. Jam atrodė, kad turėtų šaukti.

– Pataupykite savo meilikavimą toms, kurioms tai rūpi, – suburbėjo Nikolė ir taip suspaudė lazdelės rankeną, kad net krumpliai pabalo.

– Jums rūpi.

Ji papurtė galvą.

– Ar šiandien neturite kuo užsiimti?

– Turiu, bet man su jumis smagiau.

– O man ne.

Hokas ją veikė. Skruostai dar labiau įraudo, bet pati nesuprato, ko nori labiau – pulti jam į glėbį ar trenkti antausį. Apėmė nusivylimas. Suvokė, kad joje grumiasi susidomėjimas ir pyktis.

– Turėtume kur nors nueiti, – tarė Hokas žinodamas, jog kvietimas dar labiau išmuš ją iš vėžių.

– Ką? Ne.

– Pavyzdžiui, pavakarieniauti.

– Nesiruošiu vakarieniauti su jumis.

– O kodėl?

– Todėl, kad tai prastas sumanymas.

Pirmą raundą laimėjo jis. Jeigu Nikolė tikrai to nenorėtų, išdrožtų tiesiai šviesiai.

– Aišku, kad geras, – paprieštaravo jis priėjęs taip arti, kad norėdama pažiūrėti jam į akis Nikolė turėjo atlošti galvą.

– Aš neisiu.

– Eisite.

– Neisiu ir jūs manęs nepriversite.

Jis nužingsniavo prie kepyklos durų ir stabtelėjo.

– Kertame lažybų? – paklausė, tada apsisuko ir išėjo.

Kol nuėjo iki automobilio, girdėjo, kaip Nikolė kažką bamba. Geras ženklas. Žaidimas dar tik prasidėjo, o jis jau įsiveržė į priešininko teritoriją ir gali tikėtis taško.

– Eimė iš tiesų sparčiai taisosi, – tarė Klerė, kai supjausčiusi dar šiek tiek grybų subėrė į dubenį. – Ji jauna, o tai gerai. Jaunoms smegenims lengviau prisitaikyti prie pokyčių. Nors kai kurioms iš mūsų tai labai sunku.

Nikolė į kitą dubenį smulkino salotų lapus.

– Neturiu supratimo, kas dedasi mano smegenyse, kai turiu prisitaikyti.

Eimė buvo Vajato duktė, būsimoji Klerės įdukra. Mergaitė gimė kurčia ir neseniai jai buvo įsodintas ausies implantas, turintis atverti kelią į girdinčiųjų pasaulį. Chirurgai atliko savo darbą, aprūpino aparatu, dabar reikėjo specialios terapijos, kuri padėtų mergaitei neįprastu būdu atskirti garsus ir juos atkartoti.

– Eimė taip džiaugiasi dėl implanto, – pasakė Klerė. – Kiekvieną vakarą prašo manęs paskambinti pianinu.

– O tau tai vienas malonumas.

– Taip. Ji dabar didžiausia mano talento gerbėja.

Klerė buvo pasaulinio masto pianistė, gavusi „Grammy“ apdovanojimą, o jos koncertų poreikis – toks didelis, kad jį patenkinti prireiktų dviejų gyvenimų.

– Maniau, didžiausias tavo gerbėjas – Vajatas, – paerzino Nikolė

– Jis taip pat. Tik dėl kitų priežasčių, – juokdamasi prisipažino Klerė.

Nikolė nusišypsojo. Buvo smagu matyti seserį laimingą. Tikrai. Jai pačiai Vajato nereikėjo. Stengėsi įtikinti save, kad jai nereikia jokio vyro, bet jautė, jog tai netiesa. Norėjo ypatingo žmogaus. Tokio, kuris visada būtų šalia ir ją mylėtų. Deja, buvo išsirinkusi Dru.

Nejučia Nikolė vėl grįžo mintimis į tą vakarą, kai aptiko Dru su Džese lovoje. Jie bučiavosi – bent jau taip atrodė. Džesė buvo iki pusės nuoga. Nikolė…

Ji priminė sau pažadą – nebegrįžti prie to. Vieną kartą reikia atsikratyti kankinančių prisiminimų. Pamiršti Dru ir gyventi toliau. Galvoti apie malonesnius dalykus.

Staiga mintyse iškilo Hoko vaizdas. Tas vyras varė ją iš proto, bet dėl jo kūno buvo verta numirti. Ji niekada per daug nekreipė dėmesio į išvaizdą, tačiau šiuo atveju buvo nusiteikusi padaryti išimtį.

Pats laikas nukreipti mintis kita linkme, nusprendė Nikolė.

Baigusi ruošti salotas ji pastūmė dubenį seseriai.

– Ar jau aptarėte rudens sezono gastrolių tvarkaraštį?

– Beveik. Liza pateikė miestų, kur turėčiau koncertuoti, sąrašą, o aš jį gerokai patrumpinau. Nenoriu per dažnai išvažiuoti iš namų. Ne tik dėl to, kad labai pasiilgsiu Vajato ir Eimės, rūpinuosi ir dėl būsimo kū-

dikio.

– Ar lankaisi pas gydytoją? – paklausė Nikolė, kuri Klerės sveikatą buvo daug labiau linkusi patikti medikams negu Klerės vadybininkei Lizai.

Klerė linktelėjo.

– Ji nori, kad pirmojo nėštumo trimestro dvi paskutines savaites kuo mažiau važinėčiau. Antrą trimestrą gastroliuosiu daug. O trečią – visai mažai. Liza kažką minėjo apie šventinių koncertų ciklą Havajuose, bet nežinau, ar sutiksiu.

– Kodėl ne? Turėtum pasiimti ir Eimę, – pasiūlė Nikolė siekdama avokado.

– O, žinoma. Mes ten galėtume apsigyventi nuostabiame vasarnamyje, kita vertus, Havajai toli nuo namų, be to, tuo metu jau nelabai norėsiu keliauti, pati supranti.

Nikolė jau žiojosi sakyti, kad ji galėtų pasiimti visą šeimą – sužadėtinį ir jo dukrą. Staiga viską suprato. Klerė nenori būti toli nuo jos. Ji nenori, kad per Kalėdas Nikolė liktų viena.

– Dėl manęs nesirūpink, – pasakė ji greitai. – Važiuok.

– Tu čia niekuo dėta, – pasakė Klerė, bet jos balsas skambėjo neįtikinamai. – Tiesiog nuo tada, kai buvome šešerių, tai pirma proga mums kartu praleisti šventes. Todėl aš nevažiuosiu į jokius Havajus. Nenoriu.

– Netikiu.

– Niekuo negaliu padėti, – atkirto Klerė.

– Tu nerimauji dėl manęs.

– Taip, tačiau pažadu pasitaisyti.

Nikolė norėjo nusišypsoti, bet lūpos neklausė. Nors ir vertino žmonių dėmesį, užuojautos ji nemėgo. Gyvenime tvarkėsi kaip sugebėjo. Kiti prašė jos patarimų. Jiems nereikėjo jos užjausti.

– Pasikalbėkime apie ką nors kita, – nerūpestingai pasiūlė Klerė. – Gal neseniai šnekėjai su Džese?

– Juk žinai, kad ne.

– Kada nors vis tiek turėsi.

– Kodėl? – Jeigu nuo Nikolės priklausytų, ji daugiau niekada gyvenime nesikalbėtų su Džese. – Ji permiegojo su mano vyru, o tai blogai. Negana to, pavogė šeimos receptą ir ėmė pardavinėti internetu Keisų šokoladinį pyragą. – Vien tokia mintis varė ją iš proto. Dru – kitas reikalas, bet šitaip sujaukti verslą!.. – Tokia jau ta Džesė, – sumurmėjo ji. – Galiu lažintis, jei su ja pasikalbėčiau, ji sugalvotų kaip pasiteisinti. Džesė niekada nebūna kalta.

– Tu išgrūdai ją iš namų, – ramiai priminė Klerė. – Juk turėjo kaip nors suktis, kad išgyventų.

– Žinoma. Galėjo susirasti darbą. Yra daugybė visokių darbų, o ji, manai, bent pamėgino ieškoti? Ne. Pavogė. Pirmiausia Dru, paskui pyrago receptą. – Nikolei pradėjo skaudėti skrandį. – Nenoriu apie tai daugiau kalbėti.

– Nenusiraminsi, kol su ja nesusitaikysi.

– Gal aš nenoriu su ja turėti jokių reikalų. – Nikolė užgniaužė pyktį ir nuoskaudą. – Praėjusią savaitę vienas vaikinas kepykloje bandė pavogti spurgų. Aš jį sugavau, jis iš karto prisipažino blogai pasielgęs. Jautėsi kaltas, suprato, kad vogti negerai. Paskui atidirbo už spurgas, kurias norėjo pavogti. Ir taip gerai dirbo, kad mes jį net nusisamdėme. Kodėl Džesė negalėtų panašiai pasielgti? Kodėl negalėtų prisiimti atsakomybės už tai, ką padarė?

– Suprantu, ji tave įskaudino.

– Daugiau nei įskaudino, – sumurmėjo Nikolė. – Daug daugiau.

– Abi turite kaip nors užsigydyti žaizdas.

– Suprantu, – burbtelėjo Nikolė. – Kada nors taip ir padarysiu. Bet vos tik pradedu apie tai galvoti, suima pyktis, nenoriu jos nė akyse regėti, juo labiau kalbėti.

– Man labai gaila, kad tu neištiesi jai rankos, – liūdnai pasakė Klerė. – Juk esate seserys.

– Tokios sesers man nereikia.

– Aš tavimi netikiu. – Klerė įdėmiai pažvelgė į Nikolę. – Turi teisę pykti ir jaustis įskaudinta, bet, man regis, pats laikas paklausti savęs, ar taip elgiesi norėdama pamokyti seserį, ar jai atkeršyti?