Читать книгу Saldūs rūpesčiai - Susan Mallery - Страница 1

– Jie vadina jus kietaširdžiu niekšu, – tarė Diana, permetusi žvilgsniu straipsnį verslo žurnale. – Turėtumėte džiaugtis.

Matijus Feneris pažvelgė į sekretorę, bet nieko nepasakė. Galiausiai ji pakėlė akis ir nusišypsojo.

– Juk jums patinka būti vadinamam kietaširdžiu niekšu, – priminė.

– Aš mėgstu, kai rodoma pagarba, – pataisė ją Matas.

– Arba bijomasi.

Matas linktelėjo.

– Tai irgi gerai.

Diana numetė atskleistą žurnalą ant viršininko stalo.

– Nejaugi niekada nenorėjote, kad kas nors apie jus galvotų kaip apie gerą žmogų? – paklausė ji.

– Ne.

Gerus visi apgaudinėja. Tuo Matas seniai įsitikino. Mobiliajame telefone jis perskaitė ką tik gautą žinutę. Ironiška, kad ją atsiuntė viena iš moterų, prisidėjusių prie tokios nuomonės susidarymo.

Sekretorė atsiduso.

– Aš jumis rūpinuosi.

– Veltui gaištate laiką.

– Nesijaudinkite, tai darau ne darbo metu.

Jis rūsčiai pažvelgė į savo jau per penkiasdešimt perkopusią sekretorę, bet ši apsimetė nepastebinti. Matas nė už ką nepripažintų, tačiau kaip tik dėl to, kad jos buvo neįmanoma įbauginti, Diana taip ilgai pas jį išsilaikė. Nors jis garsėjo kaip verslininkas, sugebantis nuleisti kraują konkurentams, nenorėjo matyti savo darbuotojų drebinančių kinkas. Bent jau ne visą laiką.

– Dar kas nors? – paklausė jis reikšmingai žvilgtelėjęs durų pusėn.

Diana pakilo.

– Vėl skambino Džesė. Tris kartus per tris dienas. Ar jūs jai paskambinsite?

– Ar tai svarbu?

– Taip. Jeigu ruošiatės ir toliau ignoruoti, turėčiau jai apie tai pranešti ir ją paguosti. – Diana susiraukė. – Paprastai viską išsiaiškinate su savo TM. Jos retai skambina, kai jas pametate.

– Juk prašiau, kad jų taip nevadintumėte.

Diana nekaltai sumirksėjo.

– Tikrai? Atsiprašau. Vis pamirštu.

Ji melavo, bet Matas nutylėjo. Vadindama moteris, su kuriomis jis eina į pasimatymus, TM – tuščiagalvėmis mergužėlėmis, taip rodydavo nepritarimą. Bambėdavo, kad jo moterys lengvai pakeičiamos – lyg barbės. Visos išoriškai panašios, nenatūraliai gražios ir stokojančios širdies bei smegenų. Ji neklydo.

Aišku, Diana nebūtų galėjusi patikėti, kad jis specialiai taip elgiasi. Jam nieko daugiau iš tų moterų nereikėjo.

– Aš ją kadaise pažinojau, – tarė Matas ir tuoj pat pasigailėjo. Dianai nebūtina visko žinoti. Tas jo gyvenimo etapas jau seniai baigėsi.

– Tikrai? Ko gero, ji asmenybė ir netgi turi… – Diana sumojavo rankomis sau prieš veidą apsimesdama, kad tuoj nualps, – netgi turi smegenų. Dabar, kai apie tai užsiminėte, pagalvojau, kad ji kalbėjo visai normaliai.

– Aš neužsiminiau.

– Hm, net neabejoju, kad užsiminėte. Ką gi, papasakokite apie paslaptingą praeitį su ta moterimi.

– Jau galite eiti.

– Kodėl ji grįžo į Sietlą? Ar graži? Ar man patiktų? Ar jums ji patinka?

Matas ranka parodė į duris.

Diana nužingsniavo per kabinetą.

– Sakote, kai kitą kartą paskambins, sujungti, ar ne?

Jis nieko neatsakė ir ji išėjo.

Matas pakilo nuo kėdės ir priėjo prie lango. Jo biuras buvo viršutiniame Istsaido dangoraižio aukšte su nuostabiu vaizdu į miestą. Jo verslą galima apibūdinti kaip labai sėkmingą. Jis pasiekė savo tikslą. Turėjo viską, ko troško, netgi daugiau – pinigų, įtaką, pagarbą ir nė už ką neprivalėjo atsakyti.

Jis tyčia lėtai suglamžė lapelį su Džesės žinute ir įmetė į šiukšlinę.

Nors keli garsūs poetai ir pora ašaringų kantri stiliaus dainininkų tvirtino priešingai, Džesė Keis išsiaiškino, kad įmanoma sugrįžti namo, nes toks jos prakeiktas likimas. Tiesą sakant, nieko negalėjo kaltinti dėl šitaip susiklosčiusių aplinkybių, nes pati nusprendė parvažiuoti į Sietlą. Na, gerai, gal šiek tiek padėjo mielas žmogutis, atsiradęs jos gyvenime.

Pažvelgusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ji nusišypsojo ketverių metų sūneliui.

– Atspėk, kas dabar?

Berniukas nusišypsojo, tamsios jo akutės sužibo.

– Ar mes dar ten?

– Mes jau čia!

Geibas suplojo rankutėmis.

– Man čia patinka.

Jie atvyko į miestą vasarai arba tiek, kiek reikės, kol atitaisys tai, ką praeityje sugadino, ir pasirūpins ateitimi. Gal savaitę ilgiau ar trumpiau.

Džesė pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje ir išlipusi atidarė užpakalines duris. Tada atsegė saugos diržą ir padėjo vaikui išsiropšti iš automobilinės kėdutės. Jis stovėjo šalia jos ir išsižiojęs spoksojo į keturaukštį pastatą.

– Mes čia gyvensime? – apstulbęs sušnibždėjo mažylis. – Tikrai?

Šeiminis viešbutis buvo geriausiu atveju kuklus – vietinės reikšmės. Džesė neturėjo tiek pinigų, kad galėtų apsistoti prašmatnesniame, priklausančiame kuriam nors nacionaliniam viešbučių tinklui. Bet kambarys su virtuvėle, iš atsiliepimų internete galima spręsti, kad švarus, o Džesei tai buvo svarbu. Jeigu žinotų, kiek laiko čia užtruks, pasižvalgytų buto su baldais universiteto rajone. Vasarą studentai išsivažinėja ir laisvą kambarį galima visai pigiai išsinuomoti.

Bet Geibui, kuris per savo gyvenimą viešbučio net akyse nebuvo regėjęs, jų laikina pastogė atrodė nauja ir didinga.

– Tikrai, – patvirtino Džesė imdama sūnų už rankos. – Ar nori apsigyventi pačiame viršuje?

Geibas išpūtė akis.

– O galėtume?

Jai teks aukštai lipti laiptais, bet jausis saugesnė.

– Prašiau, kad rezervuotų viršuje.

– Šaunu!

Tai buvo naujas mėgstamiausias Geibo žodis. Išmoko vaikų darželyje. Šiandien Džesė jį girdėjo jau kokius keturis šimtus kartų ir tai pradėjo erzinti. Tada ji priminė sau, kad „šaunu“ nepalyginamai geriau nei kai kurie kiti žodžiai, kuriuos sūnus galėjo išmokti.

Po pusvalandžio jie jau tikrino dviejų dvigulių lovų minkštumą, nes Geibas turėjo apsispręsti, kurios nori. Džesė išsipakavo krepšį, kurį užsitempė per tris laiptų maršus. Jau pats laikas vėl pradėti dirbti. Kol užlipo laiptais, atrodė, širdis iššoks per gerklę.

– Dabar eisime pavakarieniauti, – tarė ji sūnui. – Norėtum spagečių?

Geibas puolė prie jos, apkabino kojas ir iš visų jėgų suspaudė.

– Ačiū, mamyte, – sušnibždėjo.

Valgyti mėgstamą maistą restorane buvo reta pramoga.

Džesė sudvejojo, ar turėtų jaustis kalta, kad pirmą vakarą Sietle neparuoš vakarienės, bet nusprendė išperti save vėliau. Dabar jautėsi pavargusi. Nuo Spokano vairavo penkias valandas, o praėjusį vakarą darbą baigė gerokai po vidurnakčio, stengdamasi pelnyti kuo daugiau arbatpinigių. Sietle pinigus teks taupyti.

– Prašom. – Ji atsiklaupė, kad abiejų akys būtų tame pačiame lygyje. – Tikiuosi, kad tau ten patiks. Vadinasi „Senasis spagečių fabrikas“.

Tai buvo puikus restoranėlis, kur galima užeiti su vaikais. Niekas nesistebės, jeigu Geibas pašūkaus, o ji išgers taurę vyno ir apsimes, kad viskas gerai.

– Ar rytoj pamatysiu tėvelį?

Džesės širdis vėl pasileido šuoliais, tik šįkart tai neturėjo nieko bendra su laiptais.

– Gal ne rytoj, bet jau greitai.

Geibas patempė lūpą.

– Myliu tėvelį.

– Žinau, kad myli.

Berniukas buvo it apsėstas minčių apie tėvą. Tik dėl sūnaus Džesė ryžosi grįžti namo ir stoti akistaton su praeities šešėliais. Prieš metus jis pradėjo klausinėti apie tėvą. Kodėl jis neturi tėvelio? Kur yra jo tėtis? Kodėl tėtis nenori gyventi su juo?

Džesė svarstė, gal geriau sumeluoti, tiesiog pasakyti, kad tėvas miręs. Bet kai prieš penkerius metus išvyko iš Sietlo, pasižadėjo gyventi kitaip. Daugiau nemeluoti. Elgtis garbingai. Ji atkakliai stengėsi atsikratyti ankstesnių įpročių, gyventi taip, kad galėtų savimi didžiuotis, viena augino sūnų ir, nepaisant nieko, kalbėdavosi su juo atvirai.

Tai nulėmė sprendimą pasakyti Geibui tiesą. Kad Matas net nežino apie sūnų, bet gal jau laikas jam apie tai pranešti.

Stengėsi negalvoti apie susitikimą su Matu. Neįstengė. Kaip neįstengė nekvėpuoti. Bet dabar jau rūpėjo tik sūnus, kuris žvelgė į ją ir šypsojosi, o jos širdis buvo sklidina meilės jam. Visa kita kaip nors susitvarkys. Bent jau Džesė to tikėjosi.

Susitikti reikėjo ne vien su Matu. Dar buvo Klerė, jos vyresnioji sesuo, kurios niekada gerai nepažinojo, ir Nikolė, kita vyresnioji sesuo, tikriausiai nekenčianti jos iš visos širdies. Ir sugrįžk namo, kad nori.

Bet apie tai pagalvos rytoj. Šįvakar laukė pažadėtieji spagečiai, o po jų – įkvepiantis vakaras žiūrint animacinius filmukus ir kitos pramogos su jai svarbiausiu žmogumi.

– Ar pasiruošęs? – paklausė Džesė ir pagriebusi rankinę ištiesė rankas į Geibą.

Berniukas šoko jai į glėbį – su meile ir pasitikėjimu, kad ji niekada jo neužgaus ir neapleis. Tai būtų neįmanoma – kad ir kas nutiktų. Džesė galėjo garantuoti.

Džesė pasitikrino adresą, užrašytą ant popieriaus lapelio, tada pažvelgė į navigacijos aparato, kurį buvo pasiskolinusi iš Bilio, ekranėlį. Abu užrašai sutapo.

– Kažkam pavyko aukštai šoktelėti, – sumurmėjo ji sukdama į ilgą įvažiuojamąjį kelią, kuris vedė prie namo ant ežero kranto prašmatnioje Kirklando dalyje.

Vartai buvo atviri. Džesė apsidžiaugė, kad nereikės nieko aiškinti tarnams. Nors nelabai įsivaizdavo Matą apsuptą tarnų. Jie erzintų jį. Bent taip būtų buvę prieš penkerius metus. Be abejo, per tiek laiko jis pasikeitė. Vyras, kurį ji prisiminė, jokiu būdu nebūtų apsigyvenęs tokiame didžiuliame name su pieva aplinkui ir bronzine skulptūra joje.

Pamačiusi pritrenkiančią moderniojo meno skulptūrą ji nustebusi kilstelėjo antakius ir pasuko link jos. Pastatė automobilį prie plačių dvigubų durų, šalia BMW kabrioleto. Stengėsi negalvoti, kaip apgailėtinai, palyginti su šiuo gražuoliu, atrodo jos dešimties metų senumo subaru. Tačiau šią keturiais ratais varomą mašiną buvo saugu vairuoti apsnigtais Spokano keliais.

Tarsi be žodžių atsiprašydama, kad atkreipė dėmesį į gražuolį BMW, ji paglostė savo automobilio prietaisų skydą ir pasičiupusi rankinę išsiropštė lauk. Prieš lipdama didžiulio namo laiptais link paradinių durų pasitikrino, ar tikrai rankinėje turi naujausias Geibo nuotraukas. Nujautė, kad pamačiusi Matą susinervins. Nenorėjo raustis po rankinę ieškodama nuotraukų.

Paradinės durys rodėsi didumo iki dangaus. Spėjo, kokių penkiolikos ar dvidešimt pėdų aukščio, iš kietmedžio. Net vestgotams1 nebūtų buvę lengva įsilaužti į šiuos namus. Pajutusi, kaip įsitempė raumenys, Džesė nurijo seiles, liepė sau giliai kvėpuoti, kad ir kas nutiktų, tada paspaudė skambutį.

Kažkur toli pasigirdo tilindžiavimas. Džesė laukė suprasdama, kad gali užtrukti, kol tokiame erdviame name kas nors prieis atidaryti durų. Suskaičiavo iki dešimt, paskui iki dvidešimt. Gal dar kartą paspausti skambutį? Buvo šeštadienio rytas, pusė dešimtos. Tikėjosi tokiu laiku Matą rasti namuose. Žinoma, buvo tūkstančiai vietų, kur jis galėjo leisti laiką. Treniruoklių salėje, darbe, pas draugą. Arba pas draugę. Abejojo, kad būtų išvažiavęs nusipirkti maisto produktų, nes…

Staiga durys atsivėrė. Džesė susikaupusi laukė pasirodant Mato, o susigriebė spoksanti į aukštą grakščią raudonplaukę, vilkinčią trumpus seksualius naktinukus, po kuriais, regis, daugiau nieko nebuvo.

Moteris buvo maždaug dvidešimties metų ir neabejotinai graži. Dideles tamsiai žalias akis rėmino ilgos blakstienos. Oda buvo kreminės spalvos, krūtys atsikišusios į priekį, o putlios papūstos lūpos rodė nepasiten-

kinimą.

– Ma-tai, – suunkštė gražuolė skiemenuodama. – Vienas dalykas, kai tu nesiliauji kartojęs, kad tarp mūsų nėra nieko ypatinga. Aš sutinku. Nors man tai nepatinka, bet sutinku. Tačiau kai per pasimatymą su manimi pasikvieti dar vieną iš savo kolekcijos, tai jau nepakenčiama.

Džesė kurį laiką nepajėgė galvoti. Kitaip būtų supratusi, kad visai galimas dalykas, jog duris atidarys moteris. Prabėgo penkeri metai… Matas per tą laiką tikriausiai turėjo moterų. Ir ne vieną.

– Aš su juo nesusitikinėju, – greitai pasakė ji gailėdamasi, kad šįryt tinkamai nepasirūpino savo išvaizda. Tik nusiprausė po dušu, pasitepė drėkinamuoju kremu, pasidažė blakstienas, o plaukams leido natūraliai išdžiūti. Daugiausia dėmesio skyrė Geibui.

Raudonplaukė susiraukė.

– Ma-tai!

Durys prasivėrė plačiau ir Džesė instinktyviai žengtelėjo atgal. Nors tas kelių pėdų atstumas vargiai galėjo sumažinti susitikimo įtampą.

Pasirodė Matas – tikrai buvo toks pat aukštas, kaip išliko jos atmintyje, tik šiek tiek pastambėjęs. Mūvėjo nudėvėtus džinsus, prie jų buvo užsivilkęs neužsagstytus trumparankovius marškinėlius. Džesė spoksojo į jo raumeningą krūtinę, apžėlusią tamsiais plaukeliais.

Tada žvilgsnis pakilo iki akių, kurios buvo tokios panašios į sūnaus. Prisiminimai atgijo, taip pažįstamai nusmelkė pilvą ir Džesė buvo priversta pripažinti, kad net po tiek metų ji vis dar jo ilgisi. Tikriausiai Geibui nuolat sukiojantis aplinkui Mato buvo neįmanoma pamiršti.

Matas visada buvo vyriškas, o per pastaruosius penkerius metus dar labiau suvyriškėjo. Tryško jėga ir pasitikėjimu savimi. Jis buvo iš tų vyrų, kurie krinta moteriai į akį, tada ji suka galvą, kaip patraukti jo dėmesį.

– Džese? – Jos vardą jis ištarė ramiai, visai nenustebęs, tarsi jie būtų matęsi praėjusią savaitę.

– Sveikas, Matai.

Raudonplaukė įsirėmę rankomis į klubus.

– Eik iš čia! Štiš!

Štiš? Džesė užgniaužė šypseną. Ko daugiau tikėtis iš tokios moters?

– Palauk manęs virtuvėje, Elektra, – paliepė Matas neatitraukdamas žvilgsnio nuo Džesės. – Aš ilgai neužtruksiu.

– Neisiu. O kas ji tokia, Matai?

„Elektra? Jos toks vardas? Ar ji turi auksinį lasą ir skraidantį žirgą?“

– Palauk manęs virtuvėje, – jau griežtesniu tonu pakartojo Matas.

Raudonplaukė nuėjo. Palaukęs, kol mergina dingo iš akiračio, Matas žengtelėjo atatupstas.

– Užeik, – pakvietė.

Džesė įėjo į namą.

Ją pritrenkė erdvė, daug medžio apdailos detalių, neapsakomas vaizdas į ežerą su Sietlo kontūrais tolumoje. Pagaliau ji pasisuko į Matą ir giliai įkvėpė.

– Atsiprašau, kad užsukau neperspėjusi. Mėginau tau prisiskambinti.

– Tikrai?

Jo žvilgsnis buvo toks pat paslaptingas kaip ir anksčiau, tik dar mažiau suprantamas. Džesė neįsivaizdavo, apie ką jis galvoja. Susijaudino ją pamatęs? Supyko? Gal ji buvo tik viena iš seniai pažinotų moterų, ta, kuri stengdavosi atkalbėti jį nuo rytinės kavos?

Žiūrint į jį Džesę užplūdo nerimas – Matas atrodė keistai savas ir drauge svetimas. Kai jie pastarąjį kartą buvo viename kambaryje, jis buvo baisiai įpykęs ir įsižeidęs. Užsipuolė norėdamas ją sugniuždyti – jam tai pavyko.

– Ar negavai mano žinučių? – paklausė Džesė įsitikinusi, kad jis gavo.

– Ko tu nori, Džese? Prabėgo tiek laiko. Ko dabar prireikė?

„Nebus tuščių plepalų“, – staiga pasijutusi nesmagiai pagalvojo Džesė ir suirzo. Nejaugi jie negalėjo pradėti paprasčiau, tarkime, nuo: „Kaip gyveni?“

Ji būtų norėjusi papasakoti tūkstančius dalykų, ištarti tūkstančius atsiprašymo ir pasiaiškinimo žodžių. Bet neatrodė, kad jam tai rūpėtų.

Atsisegusi rankinę Džesė išėmė ir padavė jam pluoštelį nuotraukų.

– Prieš penkerius metus aš tau sakiau, kad laukiuosi ir tu esi vaiko tėvas. Nepatikėjai, nors, kaip minėjau, DNR tyrimas būtų tai įrodęs. Sūnui dabar ketveri, jis nuolat klausinėja apie tėvelį. Nori su tavimi susipažinti. Tikiuosi, prabėgo jau pakankamai laiko ir tu taip pat nori pamatyti savo sūnų.

Ji norėjo išsikalbėti, paaiškinti, apsiginti. Tačiau prisivertė užsičiaupti ir stovėti suspaudusi lūpas.

Matas paskubomis peržiūrėjo nuotraukas. Iš pradžių matė jose tik mažą berniuką. Vaiką, kuris šypsojosi arba smagiai juokėsi prieš objektyvą. Džesės žodžiai jam nieko nereiškė. Vaikas? Jis žinojo, kad ji buvo nėščia. Jo vaikas? Neįmanoma. Nepatikėjo tuo anksčiau, nesiruošė pripažinti ir dabar. Ji sugrįžo, nes išgirdo, kad jam puikiai sekasi, ir sumanė atsiriekti nuo jo pyrago. Nieko daugiau.

Kone prieš savo valią jis peržiūrėjo nuotraukas antrą, paskui trečią kartą ir nustebo, kad vaikas jam atrodo lyg ir pažįstamas. Jo akys kažkokios…

Pagaliau pamatė. Panašumus. Tokį pat smakrą skusdamasis regėdavo veidrodyje kiekvieną rytą. Ir akių formą. Berniukas buvo panašus į jį ir šiek tiek į savo motiną.

– Kas čia? – suurzgė Matas.

Jo vaikas? Jo sūnus?

– Jis vardu Geibas, – švelniai prabilo Džesė. – Gabrielis. Jam ketveri, jis nuostabus vaikas. Sumanus ir linksmas, turi daug draugų. Gabumus matematikai tikriausiai paveldėjo iš tavęs.

Matas nepajėgė suvokti jos žodžių. Jie nutekėjo juo it vanduo, neužkliudydami sąmonės. Staiga įsižiebęs pyktis virto įniršiu. Ji pagimdė jo vaiką ir nematė reikalo pranešti?

– Turėjai man pasakyti, – kimiu balsu tarė jis, vos tramdydamas įsiūtį.

– Aš sakiau. Tu nenorėjai patikėti, nejaugi pamiršai? Taip ir pasakei: tau nerūpi, kad aš laukiuosi tavo vaiko. Nenorėjai turėti vaiko su manimi. – Džesė atlošė pečius. – Jis nori tave pamatyti, Matai. Nori susipažinti su savo tėvu. Štai kodėl esu čia. Nes tai svarbu jam.

Jai tai nebuvo taip svarbu. Džesei nereikėjo to sakyti – Matas tai jau suprato.

Jis ištiesė nuotraukas, norėdamas grąžinti, bet Džesė papurtė galvą.

– Pasilik jas. Suprantu, tau reikia laiko su tuo susitaikyti. Mudu turime pasikalbėti, privalai pamatyti Geibą. Žinoma, jeigu tu nieko prieš.

Jis linktelėjo, nes buvo per daug įsiutęs, kad galėtų kalbėti.

– Mano mobiliojo telefono numeris užrašytas ant pirmosios nuotraukos. Paskambink, kai būsi pasirengęs, ir mes ką nors sugalvosime. – Ji minutėlę dvejojo. – Atsiprašau, kad taip įsiveržiau. Norėjau pasikalbėti anksčiau, bet buvai nepasiekiamas. Aš nesistengiau vaiko laikyti kuo toliau nuo tavęs. Tiesiog pats pareiškei, kad jis tau visai nerūpi.

Tai pasakiusi Džesė apsisuko ir išėjo. Jis nulydėjo ją žvilgsniu.

Vidinis balsas ragino vytis, bet Matas nepajudėjo iš vietos. Tegul eina, niekur ji nepasislėps. Tik jau ne nuo jo. Juo labiau dabar.

Uždaręs lauko duris Matas patraukė į darbo kambarį. Elektra plaukte įplaukė į vestibiulį.

– Kas ji tokia? Ko norėjo? Juk tu su ja nesusitikinėji, Matai? Tau tokios moterys nepatinka.

Nekreipdamas į ją dėmesio jis įėjo į kabinetą. Trinktelėjęs durimis atsisėdo prie stalo. Paskleidė nuotraukas ir ėmė tyrinėti jas vieną po kitos.

Elektra pabeldė į duris, bet nesiveržė į vidų. Matas girdėjo, kaip ji gąsdina jį išvažiuosianti. Nepasivargino atsakyti.

Jis turi sūnų. Daugiau nei ketverius metus jis turi sūnų, o nieko apie tai net nenutuokė. Aišku, prieš išvykdama iš Sietlo Džesė bandė jam įteigti, jog vaikas jo, bet suprato, kad jis nepatikėjo. Negalėjo patikėti po to, kas nutiko. Ir tyčia taip pasielgė.

Matas pasisiekė telefoną ir iš atminties surinko numerį.

– Hitai, čia Matas. Ar turi minutėlę?

– Žinoma. Mes sugalvojome paplaukioti valtimi, bet laiko turiu. Kas atsitiko?

– Yra reikalas.

Jis trumpai papasakojo apie netikėtai pasirodžiusią buvusią draugę su keturmečiu vaiku, kuris, anot jos, yra jo.

– Visų pirma reikės nustatyti tėvystę, – pareiškė advokatas. – Ar daug šansų, kad tu esi jo tėvas?

– Tas vaikas tikrai mano. – Matas spoksojo į nuotraukas, tą akimirką jis tikrai nekentė Džesės. Kaip ji galėjo taip ilgai jį slėpti?

– Ką ketini daryti? – pasiteiravo Hitas.

– Viską, kas tik įmanoma, kad ji kentėtų.