Читать книгу Saldūs rūpesčiai - Susan Mallery - Страница 2

Prieš penkerius metus…

Skaitydama darbo skelbimus „Seattle Times“ Džesė siurbtelėjo gurkšnelį latės. Iš tikrųjų tai ji neieškojo darbo. To, ką būtų norėjusi dirbti, nemokėjo, o tai, ką mokėjo, buvo nė kiek ne geriau nei jos menkai apmokamas darbas kepykloje. Tai kam ieškoti kito.

– Kas nors turėtų pakeisti mano nuomonę, – sumurmėjo pati sau suvokdama, kad laikydama save nevykėle nepataisys padėties. Nė kiek ne geriau, jeigu jausis užspeista į kampą. Tačiau vis tiek jautėsi esanti į kampą užspeista nevykėlė, o tai kėlė grėsmę.

Prisiminė paskutinį kivirčą su Nikole, nors ginčai su ja buvo įprastas dalykas. Gal viskas dėl to, kad ji gyvenime neturi aiškios krypties. Jai dvidešimt dveji. Ar neturėtų turėti tikslų? Planų? Kaip sakoma, ji tiesiog plaukia pasroviui ir laukia, kad kas nors nutiks. Jeigu nebūtų metusi koledžo, būtų jau baigusi jį. Bet ištempė tik dvi savaites.

Sulanksčiusi laikraštį Džesė atsilošė kėdėje ir pamėgino įkvėpti sau troškimą ką nors veikti. Nebenorėjo plaukti pasroviui. Tai ne į sveikatą, nuo dykinėjimo ji darėsi irzli.

Gurkštelėjusi latės Džesė ėmė svarstyti savo galimybes. Nespėjus jai nieko sugalvoti, į „Starbucks“ kavinę įėjo vaikinas.

Džesė, beveik nuolatinė šios kavinės lankytoja, to vaikino anksčiau nebuvo mačiusi. Jis buvo aukštas ir atrodė malonus, nors netvarkingas. Plaukai apkirpti taip, kad neduok Dieve, o akiniai storais stiklais rėkte rėkė, kad jų savininkas – kompiuterių fanatikas. Jo languoti trumparankoviai marškinėliai buvo aiškiai per dideli – Džesė vos nepaspringo kava pamačiusi kišenėlėje patį tikriausią rašiklių dėklą. Blogiausia, kad jo džinsai buvo per trumpi, o avėjo jis apkiautėlių mėgstamus teniso batelius ir baltas puskojines. Vargšas vaikinas… atrodė aprengtas motinos, kuriai visai nerūpi sūnus.

Džesė jau ketino toliau skaityti laikraštį, kai pastebėjo, kad vaikinas atlošia pečius tarsi ruoštųsi kažkokiam ryžtingam žingsniui. To visai nereikėjo norint vien kavos užsisakyti.

Pasisukusi ji pastebėjo toliau palei sieną sėdinčias dvi merginas. Jos buvo jaunos ir labai dailios… iš tų, kurios atrodo kaip modeliai ir susitikinėja su roko žvaigždėmis. „To negali būti, – išsigandusi pagalvojo Džesė. – Neik prie jų.“ Negana to, kad merginos aiškiai ne jo lygio, jos atrodė esančios iš kito pasaulio.

Džesė niekada nesakydavo „katastrofa“, bet dabar kaip tik šis žodis atėjo į galvą. Vaikinas ėjo link jų, jo rankos truputį virpėjo. Žvilgsnis buvo nukreiptas į brunetę, sėdinčią kairėje. Džesė jautė, kad tuoj įvyks tikra katastrofa. Ji turbūt galėjo išeiti ir nematyti, kaip vaikinas žlunga. Bet nepajėgė atsistoti ir nešdintis iš čia, todėl susmuko kėdėje laukdama jo pražūties.

– Hm, tu Endžė? Sveika. Aš Matijus. Matas. Praėjusią savaitę mačiau tave per fotosesiją studentų miestelyje. Aš beveik atsitrenkiau į tave.

Džesei toptelėjo, kad jo balsas žemas ir galėtų būti netgi seksualus. Jeigu tik jis taip nevapėtų. Atrodė labai nedrąsus.

Vaikinui kalbant Endžė mandagiai klausėsi, bet jos draugė suirzusi išsiviepė.

– Kalbi apie kompaniją „Microsoft“? – paklausė Endžė. – Ten buvo smagu.

– Tu atrodei nuostabiai, – vebleno Matas, – taip apšviesta ir visa kita, pamaniau, gal norėtum kartu išgerti kavos ar panašiai, nors nebūtinai kavos, galėtume, hm, pasivaikščioti arba, hm, tiesiog nežinau…

„Atsikvėpk!“ Džesė troško, kad jis nutiltų, o tada suskirstytų savo tiradą į sakinius. Išties keista, bet Endžė žavingai nusišypsojo. Nejaugi tas apkiautėlis tuoj prisišnekins merginą?

Bet Matas nematė nieko aplinkui ir varė toliau:

– Gal šiaip ką nors nuveiktume. Gal turi kokį mėgstamą užsiėmimą, augini naminį gyvūnėlį, tarkim, šunį, nes man labai patinka šunys. Ar žinai, kad mūsų miesto gyventojai laiko daugiau kačių nei šunų, nors tai tikra kvailystė, nes kam gali patikti katės, ar ne? Aš joms alergiškas, o juk katės nieko daugiau neveikia, tik šeriasi.

Džesė susiraukė pamačiusi, kaip Endžės veidas įsitempė, o jos draugės persikreipė.

– Ką čia mali? – sustabdė jį Endžė ir atsistojusi piktai dėbtelėjo į vargšą drebantį Matą. – Mano draugei vakar teko užmigdyti savo katytę. Kaip gali taip kalbėti? Palik mus ramybėje. Nešdinkis!

Matas spoksojo į ją išpūtęs akis ir baisiausiai sutrikęs. Jis išsižiojo, tada vėl užsičiaupė. Gavęs atkirtį kažkaip susmuko ir apsisukęs išėjo iš kavinės.

Džesė nulydėjo jį žvilgsniu. Liūdnai pagalvojo, kad nedaug trūko ir būtų prisišnekinęs tą merginą. Nereikėjo jam užsiminti apie kates. Iš tikrųjų tai jis čia nekaltas. Nors koks dabar skirtumas?

Pažvelgusi pro langą pamatė jį stovintį prie durų. Atrodė suglumęs, lyg nesupratęs, kas čia nutiko. O dėl Endžės… jai tikrai buvo kilęs noras žvilgtelėti, kas slypi po šio liūdno vaikino išoriniu kiautu. Jeigu tik jis būtų kiek anksčiau nutilęs. Ir vilkėtų geresniais drabužiais. Kitaip sakant, jam praverstų iš esmės pakeisti išvaizdą.

Kol ji žiūrėjo, Matas lėtai papurtė galvą, lyg pripažindamas pralaimėjimą. Džesė suprato, ką jis galvoja: kad gyvenimas niekada nepasikeis, kad jis niekada neturės merginos. Jautėsi užspeistas į kampą – kaip ir ji. Tik jo bėdų buvo galima daug lengviau atsikratyti.

Nieko negalvodama Džesė pašoko, išmetė į šiukšlių dėžę tuščią kavos puodelį ir išbėgo laukan. Pamatė, kaip Matas tolsta gatve.

– Palauk! – šūktelėjo ji.

Jis neatsisuko. Turbūt nesitikėjo, kad ji kreipiasi į jį.

– Matai, palauk!

Jis sustojo, pažvelgė per petį atgal ir susiraukė. Džesė bėgo prie jo.

– Sveikas, – tarė ji nežinodama, ką darys toliau. – Kaip laikaisi?

– Ar aš tave pažįstu?

– Nelabai. Aš tiesiog, hm… – Dabar jau Džesė užsikirto. – Mačiau, kas atsitiko. Kalbu apie tą košmarą.

Matas susikišo rankas į džinsų kišenes ir nuleido galvą.

– Dėkoju už pokalbio vertinimą, – pasakė ir nužingsniavo.

Džesė nusekė iš paskos.

– Aš ne tai norėjau pasakyti. Akivaizdu, kad tau prastai sekasi su moterimis.

Jis išraudo.

– Padrąsinai. O tu kuo užsiimi? Sekioji paskui žmones ir badai pirštu į jų trūkumus? Aš pats žinau, kas blogai.

– Nesekioju. Galėčiau tau padėti.

Džesė nesuprato, kodėl taip kalba, bet tą pačią akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, pajuto, kad tai tiesa.

Jis šiek tiek sulėtino žingsnį.

– Atsikabink.

– Ne. Klausyk, tau nieko netrūksta, tik nežinai, kaip elgtis. Aš esu moteris. Galiu patarti, kaip rengtis, ką sakyti, kokių temų vengti.

Jis krūptelėjo.

– Man taip neatrodo.

Staiga jai tai tapo svarbu. Nelabai suprato kodėl, gal pamanė, kad narplioti kito žmogaus problemas lengviau nei gilintis į savąsias. Be to, Mato problemos atrodė išsprendžiamos.

Džesė prisiminė epizodą, prieš keletą savaičių matytą per televizorių.

– Ruošiuosi tapti gyvenimo būdo vadybininke. Man reikia su kuo nors pasipraktikuoti. O tau reikia pagalbos. Aš neprašysiu sumokėti. – Jau vien todėl, kad ką tik tai sugalvojo. – Išmokysiu visko, ko reikia. Tu tikrai susirasi merginą.

Matas sustojo ir pažvelgė į ją. Net per akinius Džesė matė, kad jo akys didelės, tamsios. Tokios tinka miegamajame. Jas pamačiusios merginos turėtų eiti iš proto.

– Meluoji, – kategoriškai nukirto jis. – Tu nesi gyvenimo būdo vadybininkė.

– Juk sakiau, kad ketinu ja tapti. Šiaip ar tai, tikrai galiu tau padėti. Aš pažįstu vaikinus. Ir žinau, ko tau reikia. Klausyk, tu neprivalai manimi tikėti. Bet juk nieko neprarasi.

– O kas tau iš to?

Ji pagalvojo apie nepabaigiamus konfliktus su seserimi, apie darbą, kurio nekenčia, ir apie neaiškias gyvenimo perspektyvas. Ir apie tai, kad kiekvieną mielą dieną jaučiasi esanti didžiausia nevykėlė žemėje.

– Man reikia padaryti ką nors gera, – atsakė Džesė ir tai buvo tiesa.

Matas dar kurį laiką įdėmiai žvelgė į ją.

– Kodėl turėčiau tavimi patikėti?

– Todėl, kad tik aš tau tai siūlau. O kas bloga gali nutikti?

– Gali mane nunuodyti ir nuboginusi į tolimą šalį įmesti į jūrą, kur bangos mano lavoną pagaliau išmes į krantą.

Džesė nusijuokė.

– Tu bent vaizduotę turi. Tai gerai. Sutik, Matai. Surizikuok.

Džesė abejojo, ar jis tam ryšis. Niekas niekada ja netikėjo. Pagaliau Matas truktelėjo pečiais.

– Gerai, po perkūnais.

Ji nusišypsojo.

– Puiku. Pirmiausia… – Staiga suskambėjo Džesės mobilusis. – Atsiprašau, – sumurmėjo ji traukdama telefoną iš rankinės. – Klausau?

– Sveika, gražuole. Kaip laikaisi?

Ji suraukė nosį.

– Zakai, dabar negaliu su tavimi kalbėti.

– Praėjusią savaitę taip nesakei. Mudu puikiai praleidome laiką. Seksas su tavimi…

– Eik velniop, – metė ji ir išjungė telefoną nenorėdama klausytis, koks buvo seksas su ja. Tada pasisuko į Matą. – Atsiprašau. Kur aš sustojau? A, taip. Štai kaip padarysime.

Džesė išsitraukė iš užpakalinės džinsų kišenės „Starbucks“ kavinės kvitą ir čiupo vieną iš rašiklių, kyšančių Matui iš kišenės. Tada perplėšė kvitą pusiau, ant kitos pusės užrašė savo mobiliojo telefono numerį ir padavė jam.

Matas paėmė.

– Duodi man savo numerį?

– Taip. Apsikeisime informacija, juk nebūsime visą laiką kartu. Dabar užrašyk man savąjį.

Jis užrašė.

Džesė grąžino jam rašiklį.

– Gerai. Man reikia kelių dienų parengti planą, tada pranešiu. – Ji nusišypsojo. – Viskas bus gerai. Patikėk manimi.

– Ar turiu iš ko rinktis?

– Turi, bet geriau galvok, kad ne.

Džesė nušveitė sunkią kuprinę ant kėdės prie staliuko ir pasidėjo latę. Juodu su Matu buvo susitarę susitikti kitoje „Starbucks“ kavinėje ir pasikalbėti, ko būtų verta imtis.

Ji išsitraukė savo užrašus, peržiūrėjo medžiagą, kurią ketino aptarti, tada nekantriai pasimuistė ir ėmė laukti jo pasirodant.

Atėjo čia per anksti. Niekada taip nesielgdavo. Dar labiau neįprasta, kad su entuziazmu ėmėsi sumanymo pagražinti vaikiną. Džesė negalėjo prisiminti, kad pastaruoju metu išvis būtų kuo nors domėjusis. Nepasakytum, jog Matas būtų labai apsidžiaugęs, kai ji paskambino norėdama susitarti dėl pasimatymo. Vis dėlto sutiko.

Po kokių penkių minučių jis pasirodė kavinės tarpduryje. Apsirengęs buvo taip pat klaikiai kaip ir tada, kai Džesė pamatė jį pirmą kartą. Kodėl jis mūvi tuos per trumpus džinsus? Ir nešiojasi rašiklių dėklą marškinių kišenėje? Jų reikėjo atsisakyti pirmiausia.

Matas pamojavo jai ir nuėjo prie bufeto ko nors užsisakyti. Suskambėjo Džesės mobilusis.

Ji stvėrė jį.

– Klausau?

– Mažute. Endrius. Šiąnakt?

– Klausyk, Endriau, ar tau niekada nešovė į galvą, kad reikalai klostytųsi sėkmingiau, jeigu netingėtum vartoti veiksmažodžių? – Pakėlusi akis ji nusišypsojo Matui, kuris jau buvo netoliese. – Atsiprašau sekundėlę, – pašnibždomis tarė jam.

– Mažute, man nereikia veiksmažodžių. Turiu prekę. Tai kaip? Bus vakarėlis. Mes tik nueisime ir grįšime. Malonumas abipusis.

Oho, kalba sakiniais.

– Pasiūlymas viliojantis, bet ne, – atsakė Džesė. Šį kartą ji nebuvo nusiteikusi susitikti su Endriumi, nerūpėjo jai ir jo „prekė“ – taip jis vadino savo penį. Jos nuomone, tai skambėjo šiek tiek geriau negu „Endrius jaunesnysis“.

– Daug prarasi.

– Net neabejoju, kad graušiuosi kelias savaites. Iki. – Baigusi pokalbį ji pasisuko į Matą. – Atsiprašau. Dabar jau tikrai išjungiu telefoną. Niekas mums netrukdys.

Matas atsisėdo priešais ją.

– Net tavo draugas?

– Tu klausi ar teigi?

– Anąkart skambino Zakas. Šito vardas Endrius.

– O tu pastabus. Puiki savybė. Ne, nė vienas iš jų nėra mano vaikinas. Aš rimtai neprasidedu.

Kodėl turėtų? Džesei nepasitaikė sutikti vaikino, kurį norėtų pamatyti daugiau nei kelis kartus.

– Įdomu. Ir kodėl?

Ji pažvelgė į jo tamsias akis.

– Nemanyk, kad užduodamas asmeniškus klausimus priversi mane pamiršti, ko mudu susitikome.

Matas gūžtelėjo pečiais.

– Buvo verta pabandyti.

– Aha. Judėkime. Šiandien turime aptarti daugybę dalykų. – Džesė reikšmingai patylėjo. – Aš atsinešiau planą.

Matas abejingai gurkštelėjo gėrimo.

Ji nesileido išmušama iš vėžių.

– Pirmiausia noriu užduoti kelis klausimus. Kaip užsidirbi pragyvenimui? Turbūt dirbi kažką su kompiuteriais?

Jis linktelėjo.

– Taip, programuoju. Kuriu žaidimus. Kompanijai „Microsoft“.

– Taip ir supratau. Ar turi kokį mėgstamą užsiėmimą?

Matas kurį laiką galvojo.

– Tai, kas susiję su kompiuteriais ir kompiuteriniais žaidimais.

– Nieko daugiau?

– Gal dar mėgstu žiūrėti filmus.

Tai prilygo neigiamam atsakymui, bet Džesei reikėjo ką nors greitai sugalvoti.

– Ar matei „Kaip atsikratyti vaikino per dešimt dienų“? Praėjusią savaitę pradėjo rodyti.

Jis papurtė galvą.

– Nueik pažiūrėti, – patarė Džesė, tada patapšnojo stalą priešais jį. – Turėtum kai ką pasižymėti. Gausi atlikti namų darbus.

– Ką?

– Tau reikės daug ko išmokti. Tai pareikalaus nemažai pastangų. Sutinki ar ne?

Matas kurį laiką abejojo.

– Sutinku, – pagaliau tarė be didelio entuziazmo balse.

Ji pastūmė jam kelis popieriaus lapus. Matas kruopščiai užsirašė filmo pavadinimą.

– Tavo buto imsimės vėliau. Šiandien noriu pakalbėti apie kultūros užuominas kalboje ir tavo aprangą.

– Aš neturiu buto.

Džesė sumirksėjo.

– Atsiprašau?

– Aš gyvenu namuose. Su mama. – Jis stumtelėjo akinius į viršų. – Neskubėk daryti išvadų, tai tikrai gražus namas. Daug vaikinų gyvena namuose. Taip pato-

giau.

O Viešpatie. Padėtis dar blogesnė, nei ji manė.

– Kiek tau metų?

– Dvidešimt ketveri.

– Turbūt jau pats laikas išskristi į laisvę. Koks tikslas kalbinti merginą, jeigu neturi kur jos parsivesti? – Ji kažką užsirašė. – Kaip minėjau, tai užduotis namų darbams.

– O tu kur gyveni?

Džesė įsispoksojo į jį, paskui pradėjo juoktis.

– Su seserimi.

Jis atrodė patenkintas savimi.

– Matai?

– Bet aš ne vaikinas.

– Na ir kas?

– Reikalas aiškus. Pirmiausia turi išsikraustyti. – Ji iš kuprinės ištraukė šūsnį žurnalų. – „People“yra savaitinis. Užsiprenumeruok. „Cosmo“ ir „Car and driver“ – mėnesiniai. Taip pat ir „In style“. Perskaityk šituos. Aš patikrinsiu.

Matas nusiviepė.

– Bet juk tie žurnalai moterims, išskyrus apie automobilius. O automobilio aš neturiu.

– Juose yra daug naudingų žinių. „In style“ spausdina puikią skiltį apie vyrų aprangą. Taip pat ir daugybę gražių moterų nuotraukų. Tau patiks. Skaitydamas „People“sužinosi, kaip gyvena įžymybės, – gal tau tai ir nerūpi, tačiau bent jau suprasi, apie ką kiti žmonės kalba. Žurnalas apie automobilius padės užkamšyti išprusimo spragas, o su „Cosmo“gula ir kelia visos per dvidešimt persiritusios moterys. Laikyk jį savo priešų strategijos ir taktikos vadovėliu. – Džesė pastūmė jam žurnalus. – Toliau, – tęsė ji. – Dar yra televizija.

– Aš retai žiūriu televizorių.

– Turi pradėti žiūrėti „Amerikos dievaitį“ ir „Gilmoro merginas“. Gali susirasti senesnes „Gilmoro merginų“ serialo dalis „Šeimos kanalo“ archyve. Įsirašyk ir peržiūrėk, kai turėsi laisvo laiko. Iš jų išmoksi kalbėtis su merginomis ar bent suprasi, kaip jos nori, kad būtų kalbama. Tai greitas ir smagus būdas to pasiekti, be to, šiame seriale daug naudingų įžvalgų. O „Amerikos dievaitis“ – pats populiariausias televizijos šou. Pradėk žiūrėti. Pasikalbėk apie jį su bendradarbiais.

– Neišmoksi kalbėtis su merginomis žiūrėdamas televizorių, – paprieštaravo Matas.

– Iš kur žinai? Ar mėginai?

– Ne.

– Tai ir nesakyk. – Džesė peržvelgė užrašus. – Toliau. Mes eisime papietauti. Noriu, kad paskambintum man ir pakviestum į pasimatymą, ir ne vieną kartą. Aš sutiksiu arba atsisakysiu. Mes tai darysime kasdien kelias savaites, kol tu įgusi, atsipalaiduosi. Ir dar vienas dalykas – eisime apsipirkti. Tau reikia naujų drabužių.

Matas pažvelgė žemyn į save.

– Kuo blogi šie?

– Kiek turi laiko? Tiek to, nesirūpink. Suspėsime. Man labiau rūpi tavo akiniai.

Jis susiraukė.

– Aš negaliu nešioti glaustinių lęšių.

– Ar negalvoji apie operaciją lazeriu?

– Ne.

– Vertėtų. Turi gražias akis. Būtų puiku, jei visi jas matytų. Beje, kaip manai, kokios „Marinerių“ galimybės šį sezoną?

Matas sutriko.

– Kalbi apie beisbolo komandą, tiesa?

Džesė sunkiai atsiduso.

– Taip. Sek jų žaidimą. Pasižymėk apie tai prie namų darbų.

Atsistūmęs su kėde Matas pakilo.

– Kvailystė. Nesuprantu, kodėl tau tai parūpo. Geriau viską pamiršk.

Džesė pašoko ir griebė Matui už rankos. Jis buvo daug aukštesnis už ją ir gana raumeningas. Geras ženklas.

– Matai, nurimk. Suprantu, tau visko atrodo per daug, bet kai įveiksi svarbiausius dalykus, reikalai pasitaisys. Tau patiks, pamatysi. Argi nenori susirasti ypatingos merginos?

– Gal ir noriu, nors nelabai.

– Tu taip nemanai.

– Kodėl taip elgiesi? – pasiteiravo Matas. – Kas tau iš to?

– Man patinka, – prisipažino Džesė. – Malonu apie tave galvoti. Geriau apie tave nei apie save.

– Kodėl?

– Todėl, kad jaučiuosi įklimpusi. – Ji neturėjo profesijos, aiškių planų nei tikslų. Keitė vaikinus kaip kitos moterys kelnaites, o tuo nelabai išeina didžiuotis.

Jis žvelgė nustebęs.

– Tu juk žinai, kaip viską pakeisti.

– Tie, kurie gali keistis, pasikeičia. Kurie negali, moko kitus.

Matas sekundę įdėmiai žvelgė į merginą.

– Išsisukinėji.

– Kartais.

– Kodėl?

Įdomus klausimas.

– Todėl, kad kartais nekenčiu savęs. Aš nežinau, kaip man pasikeisti, bet puikiai matau, ką reikia daryti, kad pasikeistum tu. Taip daug geriau jaučiuosi.

– Kalbi nuoširdžiai.

– Taip. Ir mane pačią tai stebina. – Ji palaukė, kol Matas vėl atsisės. – Padaryk per mėnesį tai, ką siūlau. Jeigu tau nepatiks pokyčiai, galėsi gyventi po senovei, lyg nieko nebūtų įvykę.

– Negalėsiu, jeigu sutiksiu operuotis lazeriu.

– Ar tai toks jau blogas dalykas?

– Gal ir ne.

– Turi manimi pasitikėti, – pasakė Džesė. – Noriu, kad tau pasisektų.

Kažkodėl jai atrodė: jeigu pasiseks Matui, galbūt pasiseks ir jai. Bent jau to galima tikėtis.

Po dešimt dienų Džesė vos nenuvirto nuo suolo restorano „Alyvų giraitė“ Kirklande vestibiulyje. Ji pašoko ir dūrė pirštu.

– Kas tu toks?

Atsistojęs tiesiai priešais ją Matas išsišiepė.

– Pati man patarei, kokius drabužius pirkti. Neturėtum taip stebėtis.

– Jie atrodo daug geriau nei prisimenu, – sumurmėjo ji mostu prašydama jį iš lėto apsisukti.

Liko tik stebėtis, kaip per trumpą laiką, turint tam tikrą sumą kredito kortelėje, galima pasiekti tokio stulbinamo rezultato. Jis pasikeitė nuo galvos iki kojų. Aštuoniasdešimt dolerių kainavęs kirpimas aukštesnio lygio „Bellevue“salone buvo tik pradžia. Nebeliko per trumpų džinsų, teniso batelių ir marškinėlių su rašiklių dėklu kišenėje. Dabar Matas vilkėjo žydrus marškinius, mūvėjo nepriekaištingai pasiūtas kelnes, kurios išryškino jo siaurus klubus ir stulbinamai seksualų užpakalį. Džesė įkalbėjo jį nusipirkti odinius įsispiriamus batus, kurie kainavo beveik keturis šimtus dolerių, bet buvo to verti.

Tačiau labiausiai Mato išvaizda pasikeitė dėl to, kad jis buvo be akinių.

Jo veido bruožai buvo vyriški, smakras it iš marmuro išskaptuotas – anksčiau ji to nepastebėjo. Akys atrodė netgi gražesnės, nei buvo galima tikėtis, o lūpos… nejaugi jos visada buvo tokios jausmingos, o šypsenėlė tokia vylinga?

– Tu žavingas, – pripažino Džesė ir pajuto, kaip nesmarkiai nudiegė viduje. – Tikrai seksualus. Oho.

Matas raustelėjo.

– Tu irgi gerai atrodai.

Spragtelėjusi pirštais Džesė praleido pro ausis jo komplimentą. Visai nesvarbu, kaip ji atrodo. Svarbiausia – jis.

Priėjo administratorė ir pasiūlė jiems vietas. Džesė pastebėjo, kaip lydėdama juos prie stalelio ji nužiūrinėja Matą.

– Ar matei? – tyliai paklausė ji, kai jie įsitaisė už atitvaro. – Ta mergina negalėjo atitraukti akių nuo tavęs.

Matas vėl nuraudo.

– Tu tik taip sakai.

– Anaiptol. Jeigu dabar atsistočiau ir nueičiau į tualetą, ji tuoj pat prisistatytų prie tavęs.

Jis atrodė labiau sunerimęs nei pradžiugęs.

– Juk tu neišeisi, ar ne?

Džesė nusijuokė.

– Gal kitą kartą. Pirmiausia tu turi priprasti prie dėmesio, o tada pradėsi juo mėgautis. – Nė nežvilgtelėjusi į valgiaraštį ji pasilenkė prie Mato. – Nagi, papasakok. Kas naujo darbe?

– Ruošiamės kurti naują žaidimą, svarstome pasiūlymus. Teoriškai tai labai perspektyvus projektas, bet… – Jis nutilo, nes Džesė užsikniaubė ant stalo ir sudejavo. – Kas yra?

– Ar tau atrodo, kad aš galiu domėtis žaidimų kūrimo teorijomis?

– Ne, bet juk klausei.

– Aš teiravausi, kas naujo darbe. Vadinasi, norėjau sužinoti apie žmones.

– A… – Jis pakėlė ranką prie veido, lyg norėdamas pasitaisyti akinius, bet prisiminęs nuleido. – Dabar viskas kitaip.

Ji atsitiesė.

– O kaip?

– Žmonės su manimi kalbasi.

Supratusi, kad jos patarimai nenuėjo veltui, Džesė nusišypsojo.

– Moterys, ar ne?

Matas išsišiepė.

– Taip. Dabar beveik visos sekretorės su manimi sveikinasi. Viena moteris iš Finansų skyriaus paprašė padėti jai nusinešti daiktus į automobilį, nors jų buvo ne tiek daug, galėjo ir pati nusinešti.

– Ar tu ją kur nors pakvietei?

– Ką? Ne. – Jis atrodė sutrikęs. – Aš negalėjau. Supranti, ji vyresnė.

Džesė kilstelėjo antakius.

– Kiek vyresnė?

– Gal penkeriais ar šešeriais metais. Aš jos nedominu.

– Ak, mielasis, tau dar daug reikia sužinoti apie moteris. Tu aukštas, geros formos, puikiai atrodai. Turi gerą darbą, esi mielas, linksmas ir protingas. Kodėl turėtum nedominti?

Jis paraudo.

– Aš toks nesu.

– Esi. Ir visada buvai, tik slėpeisi už rašiklių dėklo. – Ji prisimerkė. – Ar nesakiau, kad reikia juos išmesti?

Matas pabalino akis.

– Sakei, aš taip ir padariau.

– Puiku.

Suskambėjo Džesės mobilusis telefonas. Ji išsitraukė jį iš rankinės ir pažvelgė į ekranėlį.

– Endrius ar Zakas? – paklausė Matas.

– Džo. – Ji išjungė telefoną. – Atsiprašau.

Matas nenuleido nuo jos akių.

– Kiek vaikinų tu turi?

Į šį klausimą Džesė nebuvo linkusi atsakyti.

– Neverta apie tai kalbėti.

– Man įdomu.

– Aš rimtai su niekuo nedraugauju. Tai nesvarbu.

– Vaikštai į pasimatymą su daugybe vaikinų?

– Žinoma. Tai visai nesunku. Jų visur pilna. – Jai nė kiek nerūpėjo juos sudominti. Juo labiau nenorėjo būti su kuriuo nors iš jų ilgesnį laiką.

Pasirodė padavėjas. Džesei net palengvėjo. Kalbos apie jos asmeninį gyvenimą slėgė, Matas galėjo pamanyti, kad ji…

Kokia? Ištvirkusi? Argi ne taip apie ją sako sesuo? Liepusi sau negalvoti apie Nikolę Džesė atsivertė valgiaraštį.

Matas palaukė, kol ji užsisakys, tada pateikė savo užsakymą, įskaitant ir taurę vyno.

– Tikrai puiku, – pagyrė jį Džesė, kai jie liko vieni. – Taurė vyno – geras pasirinkimas. Kada nors galėtume nueiti į „Chateau St. Michelle“ vyninę. Jie rengia degustacijas. Turi išmokti elgtis snobiškai.

Matas nusijuokė.

– Nori, kad tapčiau snobu?

– Niekada negali žinoti, kada tai pravers.

Padavėjas atnešė gėrimus. Džesė pamaišė arbatą su ledukais.

– Tu smarkiai pasikeitei. Kaip tau tai patinka?

– Neturėtum versti manęs kalbėti apie jausmus. Tai suprastų tik vyras.

– Geras atsakymas.

– Ar iš manęs šaipaisi?

– Gal šiek tiek.

– Tada kaip nors ištversiu.

Mato balse nuskambėjo ramus pasitikėjimas, kurio Džesė anksčiau nebuvo girdėjusi. Tai atitiko jo laikyseną ir tai, kaip jis žvelgė jai tiesiai į akis.

Neatitraukdamas žvilgsnio jis paklausė:

– Gal papasakosi apie save? Žinau, kad iš tikrųjų nesi gyvenimo būdo vadybininkė. Tai kas gi tu esi ir ką veiki, kai nekalbini manęs eiti apsipirkti?

Na, bent jau nereikės kalbėti apie asmeninį gyvenimą, pagalvojo Džesė suraukusi nosį. Nors ir kita jos gyvenimo pusė – ne geresnė.

– Nėra ką čia pasakoti. Dirbu kepykloje, kuri priklauso mudviem su seserimi. Aišku, aš savo turtu negaliu disponuoti, kol sueis dvidešimt penkeri. Man nelabai patinka ten dirbti, bet daugiausia dėl to, kad riejamės su Nikole, nei dėl ko kito.

– Dėl ko nesutariate?

Džesė susimąstė, ką jam pasakyti.

– Turiu dar vieną seserį. Klerę. Ji garsi pianistė. Buvau neseniai gimusi, kai ji išvažiavo į gastroles po pasaulį, todėl beveik jos nepažįstu. Kai man buvo šešeri, mama išvyko gyventi su Klere, palikusi Nikolei mane auginti. Tėvas nelabai kišosi į mūsų gyvenimą. Sako, aš buvau tikras vijurkas. Nikolė tvirtina, kad aš jai tik kraują gadinau, o man atrodo, jog ji didžiausia bjaurybė visuose Vakaruose. Kad ir dėl kepyklos. Maldavau jos atiduoti mano dalį pinigais, kad galėčiau išvykti, bet ji nesutinka.

– Ką darytum su pinigais?

– Net neįsivaizduoju.

– Gal todėl ji tau jų ir neduoda.

Džesė nusišypsojo.

– Jeigu nori pasirodyti labai protingas, mums verčiau apie tai nesikalbėti.

– Atsiprašau.

– Nieko tokio. Užteks apie mane. Sakei, kad gyveni su mama. O kur tėvas? Ar jie išsiskyrę?

– Ne, niekada nebuvo susituokę. Mama išvis apie jį nekalba. Visą laiką mudu gyvenome dviese. Kai buvau mažas, ji labai sunkiai dirbo. Pinigų buvo striuka. Ji labai stengėsi dėl manęs.

Jai pasidarė baugu, tačiau nutarė nedaryti skubotų išvadų, kol visko nežino.

– Regis, tavo mama miela.

– Taip ir yra. Ji nesinervino, kad aš įnikęs į kompiuterius. Niekada negraužė manęs, neragino eiti į lauką, nesirūpino, jog neturiu draugų. Sakydavo, kad užaugęs būsiu tuo, kam esu gimęs, ir neverta jaudintis, jeigu kas nors klostosi ne taip, kaip norėtųsi.

– Jai gerai, – tarė Džesė.

– Kai buvau penkiolikos, baisiai nusivyliau žaidimu, kurį žaidžiau kompiuteriu. Įsibroviau į sistemą, nulaužiau apsaugos kodą ir perdariau žaidimą. Tada naują versiją pateikiau žaidimo savininkams. Jie pripažino mano autorystę ir iš manęs jį nupirko. Pagaliau turėjome pinigų.

Džesė spoksojo į jį.

– Tau, penkiolikmečiui, buvo suteiktos autoriaus teisės?

Matas linktelėjo.

– Daug gauni už tą žaidimą?

– Kelis milijonus per metus.

Jeigu būtų gėrusi arbatą, Džesė būtų paspringusi.

– Tai tu turtingas?

– Tikriausiai. Nesuku dėl to galvos.

– Esi turtingas, o nešiojiesi rašiklių dėklą?

– Pamiršk tai. Juk sakiau, kad išmečiau.

– Tu turtingas. – Džesė niekaip negalėjo atsipeikėti.

– Na ir kas? Argi tai ką nors keičia?

Tai keitė viską, bet apie tai, kad moterys gali trokšti tik jo turtų, bus galima pasikalbėti ir vėliau. Džesė nusikvatojo.

– Dabar jau aišku, kas mokės už pietus.