Читать книгу O su ja nelengva! - Susan Mallery - Страница 2

– Pasistenk parsivesti jį gyvą, – paprašė šerifas Trevisas Hainesas, galva linktelėjęs į gležno sudėjimo eilinį, laukiantį prie laikinai suręstos pakylos.

– Grįš gyvas, pažadu, – atsakė Didžė Monro paėmusi šautuvą iš krūvos ant stalo. – Tik nežinau, ar sveikas.

Vyrai tyliai nusijuokė, o paminėtas eilinis išblyško. Didžė metė jam šautuvą, stvėrė dar vieną sau ir nedelsdama išėjo. Ji numanė, kad artimiausioms keturiolikai valandų jai skirtas partneris puls iš paskos, kai tik suvoks, jog ji neketina laukti.

Kaip ir tikėjosi, maždaug po trisdešimt sekundžių pasigirdo greiti žingsniai drėgna žeme.

– Kuo tu vardu, vaike? – paklausė ji, kai vaikinas prisivijo.

– Eilinis Ronis Vestas, ponia.

Ji paskubomis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Palyginti aukštas – ji buvo metro aštuoniasdešimt dviejų, o jis maždaug metro devyniasdešimt penkių – liesas ir ką tik pradėjęs skustis. Ugninių plaukų kupeta švietė it lempa.

– Roni, tau bent aštuoniolika yra?

– Taip, ponia. Suėjo beveik prieš keturis mėnesius.

– Ar įsižeidei, kad į partnerius gavai moterį? – pasiteiravo ji.

– Ne, ponia. – Ronis žiūrėjo į ją išpūtęs blyškiai žydras akis. – Man garbė. Pasak seržanto, jūs viena geriausių ir man velniškai pasisekė, kad pamatysiu, kaip kovojate. – Jis nunarino galvą ir nuraudo. – Atsiprašau, kad keikiuosi, ponia.

Didžė sustojo ir atsigręžė. Kasmetinės karinės pratybos Kalifornijoje tarp Glenvudo pagalbos tarnybų – šerifo nuovados, gaisrinės ir greitosios pagalbos – ir vietinio kariuomenės padalinio suteikė progą visiems, norintiems mankštintis, mokytis ir linksmintis. Ryte buvo treniruojamasi kliūčių ruože, šaudoma į taikinį ir rengiamas taktinių veiksmų planas. Didžei šie dalykai nerūpėjo. Ji nekantriai laukė paieškos ir ėmimo į nelaisvę etapo.

Iki kitos dienos šeštos valandos ryto Didžė su savo partneriu turėjo paimti į nelaisvę penkis priešininkus. Pastaruosius dvejus metus šį karinių pratybų etapą laimėjo ji. Ir labai tuo džiaugėsi. Kiti dalyviai bambėjo, kad jai tiesiog sekasi, nors niekaip nesuprato kodėl. Juo labiau kad partneriais ji rinkdavosi naujokus.

– Roni, susitarkime dėl pagrindinių taisyklių, – pasiūlė Didžė. – Gali keiktis, kiek nori. Abejoju, ar sugalvosi ką nors, ko dar nesu girdėjusi. Ir pati sakiusi. – Ji nusišypsojo. – Sutarta?

– Taip, ponia.

– Puiku. Čia vadovauju aš. Tu esi tam, kad klausytum, mokytumeisi ir vykdytum įsakymus. Jeigu pasipainiosi man po kojomis, nupjausiu ausį. Arba kokį svarbesnį daikčiuką. Aišku?

Jis garsiai nugurkė seiles ir linktelėjo galvą.

– O svarbiausia štai kas: tu kokia dešimt centimetrų už mane aukštesnis, o sveri maždaug dvidešimt kilogramų daugiau. Gal kyla abejonių, ar įstengčiau tave įveikti?

Jis nužvelgė ją – nuo kareiviškų batų žvilgsnis kilo maskuojamųjų spalvų kelnėmis, marškiniais ir galų gale sustojo prie veido.

Tada vaikinas pasitempė ir atlošė pečius.

– Ne, ponia.

– Sakykim, kad tai jau išsiaiškinome.

Didžė nėrė į komandos štabo palapinę ir čiupo kuprinę. Ronis savo reikmenis laikė rankose. Vėl išlindusi į ūkanotą popietę ji išsitraukė iš kuprinės peilį ir užsikišo už bato aulo.

– Pasitikrink ginklus, – paliepė ji.

Ronis suraukė antakius.

– Jie neužtaisyti.

– Vis tiek pasitikrink. Visada privalai tikrinti.

– Klausau, ponia.

Sekdamas jos pavyzdžiu vaikinas patikrino, ar pistoletas ir šautuvas neužtaisyti. Tada Didžė užsismaukė kepurę ant akių, apgailestaudama, kad diena be saulės. Pasiguodė tuo, jog kai dangus pilkas ir debesys plaukia žemai, krinta mažiau šešėlių, tačiau šalta drėgmė vis tiek nedžiugino. Netrukus birželis. Juk turėtų būti karšta.

„Šiaurės Kalifornijoje oras retai būna nepalankus“, – pagalvojo ji traukdama į mišką. Ronis sekė iš paskos triukšmingai kaip koks buivolas. Bent jau ne plepys. Praeitais metais partneris liovėsi tauškęs tik tada, kai ji čiupo jam už sprando ir pagrasino perrėžti gerklę.

Po dviejų valandų jie pasiekė „priešų“ teritorijos gilumą. Bijodama, kad jaunojo partnerio keliamas triukšmas išduos jų buvimo vietą, Didžė sulėtino tempą. Erzino per dideli trikotažiniai marškiniai, kurie sudrėko nuo prakaito ir lipo prie kūno. Nuo kepurės lašėjo vanduo. Tokią dieną mieliau skaitytų, o ne šukuotų miško tankmę ieškodama pasipūtusių vyrų, kurie įsitikinę, kad viską išmano. Tačiau karinės pratybos stiprino įgūdžius. Jos gyvenimo tikslas – pranokti kitus, todėl knyga turės palaukti.

Staiga Didžė labiau pajuto, nei išgirdo kažkokį bruzdesį. Sustojo, Ronis pasekė jos pavyzdžiu. Didžė tyliai padavė jam kuprinę ir liepė laukti, tada apėjo netoliese augančius medžius ir išniro kitoje jų pusėje.

Ant rąsto sėdėjo vyras ir tyrinėjo žemėlapį. Ji pažinojo medicinos tarnybos darbuotoją Ferną Hilą. Jis buvo maždaug trisdešimt penkerių metų, geros fizinės formos, bet tokį įveikti – vieni juokai. Na, teks pasitenkinti ir juo.

Tyčia užlipusi ant nukritusios šakos, kad ši sutraškėtų, Didžė pasislėpė storo medžio šešėlyje. Vyras pašoko ant kojų ir atsisuko į garsą. Jo kuprinė ir šautuvas gulėjo ant žemės. Dėkle turėjo pistoletą, bet vargu ar mokėjo juo naudotis.

Tuo metu, kai Fernas žengė ton pusėn, kur sutraškėjo šaka, ji puolė jį iš už nugaros. Likus mažiau nei pusmetriui čiupo už rankos ir pasuko, tada užkabinusi koja pargriovė ant žemės. Vyriškis skaudžiai trenkėsi, garsiai iškvėpdamas „ooi!“.

Didžė nedelsdama šoko ant Ferno. Nusviedė jo pistoletą į krūmus, patį apvertė ir mikliai surišo už nugaros rankas. Kol jis dar kartą įkvėpė oro, ji spėjo surišti jam kojas.

– Gerai, vaike! – sušuko ji. – Gali išlįsti.

Pasirodė Ronis su Didžės kuprine rankose. Jis išsižiojęs spoksojo į surištą vyrą.

– Šauniai susitvarkėte, – pagyrė. – Taip greitai ir sklandžiai. Jis net neišgirdo, kad artinatės.

Medikas buvo prastai nusiteikęs.

– Kas dabar bus? – paklausė jis.

Didžė nusišypsojo.

– Atsipalaiduok, pailsėk, o mes paieškosime daugiau grobio. Nešvaistysiu Ronio laiko ir nesiųsiu jo į štabą su vienu įkaitu.

– Nieku gyvu! Negalite manęs palikti. Lyja. Žemė šlapia.

Didžė patraukė pečiais.

– Karas yra karas.

Net nuėję pusę kilometro jie vis dar girdėjo Ferno riksmus. Didžė mielai būtų užklijavusi jam burną, bet to neleido pratybų taisyklės.

Gaila.

Po valandos jie aptiko tris vyrus, kurie stovėjo ir rūkė. Trijulė kalbėjo ir juokėsi, visiškai nebodama grėsmės pakliūti į nelaisvę.

Didžė įvertino padėtį, tada pasivedė Ronį į šalį norėdama pašnibždomis suderinti veiksmus.

– Laimi tie, kurie yra pasiryžę viskam, – pasakė nusiimdama kuprinę. – Pulk priešą netikėtai, kai jis nepasiruošęs. Palauksiu, kol padarysi tai, ką dabar liepsiu. Trauk į rytus ir apeik tuos vyrus. Tuo metu, kai įžengsiu į proskyną, tu privalai būti tiesiai priešais mane, o jiems už nugarų. Aš nukreipsiu jų dėmesį, o tu išlįsi nusitaikęs šautuvu į juos.

Ronis linktelėjo galvą, bet jo akyse šmėžavo abejonė. Jis netikėjo, kad Didžė patrauks iškart visų trijų vyrų dėmesį. O ji nusišypsojo. Vieni juokai.

Pirmiausia ji nusivilko marškinius ilgomis rankovėmis. Po jais vilkėjo šviesiai žalios spalvos palaidinę su petnešėlėmis, liemenėlės nesegėjo. Ronis išpūtė akis.

Didžė prisimerkė. Vaikinas nuraudo, žengė atatupstas ir išlemeno atsiprašymą.

Kol jis karštligiškai svarstė, ar ji ketina nupjauti jam ausį… ar svarbesnį organą… ji pasikėlė palaidinės kraštus ir surišusi į mazgą pakišo po krūtimis. Audinys aptempė krūtinę, o liemuo liko nuogas. Tada ji atsilaisvino kelnes prilaikančią virvelę ir nusmaukė jas ant klubų. Pistoletą užsikišo už gumos kelnių užpakalyje. Galiausiai kepurę numetė ant žemės ir išsipynė kasą. Paleidusi plaukus pasilenkė žemyn ir pirštais suvėlė koketiškas garbanas. Atsitiesė, krestelėjo galvą. Rudi plaukai suplevėsavo.

Ronis išsižiojo.

– O jūs graži, – pasakė jis, tada aiktelėjo ir paskubomis atsitraukė. – Atsiprašau, ponia, nenorėjau…

Ji nutildė jį rankos mostu.

– Nieko tokio. Pasiruošk pulti. Duodu dvi minutes.

Išlaukusi žadėtą laiką Didžė žengė prie vyrų. Jie vis dar stovėjo, rūkė ir kalbėjosi. Atstačiusi krūtinę Didžė neskubėdama artinosi prie jų, stengdamasi atrodyti rami ir kiek sutrikusi.

– Aš visai pasimečiau, – pasiskundė žemu balsu. – Gal kuris nors iš jūsų, džentelmenai, galėtumėte man padėti?

Jie visi buvo patyrę karininkai, užgrūdinti kariai. Visgi nustebo miškuose išvydę pusnuogę moterį. Buvo drėgna ir šalta, tad nieko keisto, kad jos krūtinė prikaustė jų žvilgsnius.

Vyriausiasis iš vyrų žengė prie jos.

– Kas nutiko, ponia?

„Kokie kvailiai“, – patenkinta pagalvojo Didžė. Jų šautuvai atremti į medžius. Užteks vieno žingsnio – ir ginklų nebepasieks.

Ji suėmė plaukų sruogą ir ėmė sukti aplink pirštą.

– Šios pratybos ne man, – ėmė suokti ji. – Ką aš sau galvojau? Net neprisimenu, kuriai komandai priklausau. Sutikau dalyvauti, nes mano vaikinas paprašė, bet prieš tris dienas tas pašlemėkas mane metė. – Didžė sumirksėjo, tarsi mėgindama sulaikyti ašaras. – Sušalau, pavargau, esu visiškai viena.

Vyrai priėjo arčiau – tiesiai į spąstus.

– Nė iš vietos! Rankas aukštyn!

Ronis puikiai atliko darbą. Jo įsakymas nuskambėjo labai grėsmingai. Vyrai pasisuko į jį. Kai vėl atsigręžė į Didžę, ši jau laukė nutaikiusi pistoletą.

Du karininkai nusikeikė, trečiasis nusijuokė.

– Velniškai puikus pasirodymas, – pagyrė jis.

– Ačiū.

Po kelių minučių visi trys jau buvo surišti.

Norint laimėti reikėjo paimti penkis įkaitus. Keturis atvedus iki vidurnakčio buvo skiriama premija. Kuo anksčiau pristatydavai „priešus“ į stovyklą, tuo didesnę premiją gaudavai. Didžė planavo keturis įkaitus sučiupti iki devintos ar dešimtos vakaro, bet juos lydėjo sėkmė.

Baigusi rišti vyrus ji užsitraukė kelnes iki juosmens ir atlaisvino palaidinės mazgą. Susirinkusi savo daiktus vėl apsivilko marškinius.

– Dėl mūsų gali nesirengti, – šypsodamasis tarė vienas iš karininkų. – Pusnuogė tu gražesnė.

– Labai pamaloninai, – atšovė ji ir atsuko jam nugarą. Kodėl vyrai įsitikinę, kad moterims jų dėmesys patinka?

– Prisimeni, kur palikome vyruką iš medicinos tarnybos? – paklausė ji Ronio.

– Taip, ponia.

– Gerai. Veskis šią trijulę, pakeliui prigriebk ir ketvirtą. Pristatyk juos į stovyklą, pasirūpink, kad mums skirtų premijinius taškus, ir grįžk pas mane. Būsiu maždaug už pusės kilometro nuo čia. – Prisiminusi, kaip nemokšiškai jis sėlina, Didžė nusijuokė. – Tikrai išgirsiu ateinant.

– Klausau, ponia.

Didžė stebėjo, kaip jaunasis jos partneris nusiveda belaisvius. Karininkai buvo surišti netvirtai. Taisyklės draudė priešintis sučiuptiems ir į stovyklą vedamiems įkaitams. Vaduotis iš nelaisvės buvo galima tik iki tos akimirkos, kai pagrobėjas žengia pirmą žingsnį stovyklos link. Ji užsirašė vyrų vardus – dėl visa pikta, jeigu jie kartais sumanytų sprukti nuo jos partnerio.

Likusi viena Didžė atsisėdo ant rąsto ir prisitraukė kuprinę. Rūkas pagaliau prasisklaidė. Netrukus leisis saulė, tad oras nebesušils. Kilo mintis užsikurti laužą, bet taip išsiduotų, kur yra. Negalėjo sau to leisti. Palankiai susiklosčius aplinkybėms ji galėtų čia ir palaukti Ronio. O jei bus priversta slapstytis, jis tikrai jos neras. Per dvi valandas Ronis spės suvaikščioti pirmyn ir atgal. Atgal turėtų užtrukti trumpiau, jei susistabdys vieną iš kelių aplink mišką važinėjančių džipų. Tačiau jeigu partneris užtruks, ji pati paims į nelaisvę dar vieną įkaitą ir iki vidurnakčio parsibels į stovyklą.

Po keturiasdešimt penkių minučių Didžė kažką išgirdo. Ne žingsnius ir ne šakų traškėjimą. Negalėjo nustatyti, iš kurios pusės sklinda garsas, bet plaukeliai ant rankų pasišiaušė, visos jos juslės šaukte šaukė apie pavojų.

Netoliese kažkas buvo.

Ji tyliai pakilo nuo rąsto ir pasislėpė medžio kamieno šešėlyje. Pakišusi kuprinę po lapais ir įsitikinusi, kad pistoletas dėkle, išsiruošė pasidairyti.

Pirmiausia Didžė paėjo į rytus, tada pasuko į pietus, kol galiausiai atsidūrė už garso šaltinio. Kliovėsi instinktais; nors nieko konkretaus negirdėjo, bet žinojo: netoliese kažkas yra. Nebuvo matyti jokių priešo pėdsakų, palenktų šakelių, nesigirdėjo išbaidytų paukščių nei sprunkančių voverių.

Keletą kartų Didžė beveik įtikėjo, kad vos girdimą triukšmą ji prasimanė, ir jau ketino sukti atgal prie kuprinės. Tačiau kūnas nuėjo pagaugais, tarsi kas nors per klasės lentą būtų nagais perbraukęs, o tai reiškė tik viena – jai nepasivaideno.

Per pusvalandį Didžė apėjo ratą. Kai galų gale atsidūrė vos per kelis metrus nuo tos vietos, iš kurios pajudėjo, susierzino pamačiusi, kad kažkoks vaikinas traukia iš slėptuvės jos kuprinę. Atrodė, jis puikiai žino, jog ji ten guli. Kaip jam tai pavyko?

Tačiau mikliai išmetė šį klausimą iš galvos. Pamatė, kad ant vaikino rankos užrištas violetinis raištis, o ne oranžinis kaip jos, ir pasiruošė pulti. O vaikinas tuo metu pasilenkęs atsainiai tikrino jos atsargas.

Didžė prisėlino visai prie pat jo ir įrėmė šautuvo vamzdį į nugarą.

– Pykšt, tu negyvas, – ramiai pasakė. – Dabar lėtai atsistok. Vaiduokliai greitai nejuda.

Vyras šaltakraujiškai užsegė jos kuprinę ir iškėlė rankas į viršų.

– Girdėjau, kaip triukšmavai, – tarė jis. – Ką veikei? Su zuikiais žaidei dodžbolą?

Didžei nepatiko nei jo klausimas, nei pasipūtėliškas tonas. Visų pirma, ji žinojo, kad artinosi tyliai. Antra, ginklą turi ji.

– Nenuleisk rankų, – pasakė ji pamažu atsitraukdama ir neleisdama jam sugriebti jos šautuvo.

Vyras stovėjo nugara į ją, o ji skubėjo įvertinti padėtį. Jis buvo aukštas, aukštesnis nei metro devyniasdešimties ir labai raumeningas. Mokėjo slapstytis, todėl tikrai buvo ne šiaip mėgėjas kaip dauguma dalyvių. Nematytas, tikriausiai iš kariuomenės. Gal iš specialiųjų pajėgų? Nejaugi jie atsiuntė vikruolį, neturintį teisės dalyvauti varžybose?

Didžė nematė jo pistoleto, o tai kėlė nerimą. Šautuvas gulėjo ant žemės netoli kuprinės, bet kurgi pistoletas?

– Ar ilgai taip stovėsime? – prabilo vyras. – O gal pamiršai, ką daryti toliau? Turėtum mane apsukti, mudu pažvelgtume vienas kitam į akis. Aš išsigąsčiau tavo šautuvo, tada tu mane surištum. Ar sugebėsi viską padaryti iš karto, o gal reikės priminti žingsnis po žingsnio?

– Tu akiplėša, sūnau.

– Sūnau? – Jis sukikeno. – Mieloji, iš balso neatrodo, kad esi tokia sena.

„Pasipūtęs šunsnukis“, – susierzinusi pagalvojo Didžė. Be jokios abejonės, jis tikėjosi lengvai ją įveikti, nes ji moteris. Taip ir knietėjo spirti jam į užpakalį, tačiau susivaldė, nes nežinojo, kuo tai gali baigtis. Gal ji ir niršo, bet nebuvo kvailė.

– Neturiu jokio noro žiūrėti tau į akis, – pareiškė Didžė. – Sunerk rankas ant pakaušio ir atsiklaupk.

– Bet aš ką tik atsistojau, – paprieštaravo jis it išlepintas vaikas, atsisakantis valgyti daržoves. – Gal pirmiausia apsispręsk, ko iš tikrųjų nori, o jau tada mane šokdink.

Didžė sugriežė dantimis.

– Paklausyk, ponuli, tu…

Jis puolė tarsi medžiojantis gepardas. Vieną akimirką stovėjo atgręžęs jai nugarą, o kitą jau grakščiai sukosi aplink. Spyrė į šautuvą taip stipriai, kad Didžės ranką nutvilkė skausmas. Ji nevalingai paleido ginklą ir šis trenkėsi į žemę.

Didžė vos spėjo susivokti, kas nutiko. Dilgsinčia ranka nepakovosi. Bet jie juk nesimuš. Tačiau priešininkas nežinia iš kur išsitraukė pistoletą ir nusitaikė tiesiai jai į galvą.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai jis pajudėjo iš vietos, Didžės smegenys įnirtingai fiksavo, kas vyksta. Greitai įsitikino neklydusi dėl vyro stiprumo, be to, jo reakcija buvo žaibiška. Jis buvo aukštas, tamsių akių, o lengva šypsenėlė nederėjo prie šalto metalo rankoje. Teko pripažinti, kad jis puikiai padirbėjo. Tik ar eis iki galo? Juk spyrė į šautuvą, ne į ją. Gal mama išmokė nemušti mergaičių?

Kadangi buvo įsitikinusi, jog kare visos priemonės pateisinamos, nusprendė tai išsiaiškinti.

Nepaisydama į ją nukreipto ginklo Didžė prisispaudė ranką prie krūtinės. Laisvąja plaštaka apglėbė sužalotą riešą ir prisivertė graudžiai sudejuoti.

Bet kokia kaina nugalės, drąsino save, nes nemėgo pasirodyti silpna.

Ginklas nesudrebėjo, bet vyras žengė pusę žingsnio į priekį.

– Kas atsitiko? Spyriau į šautuvą, ne į tave.

Ji dėbtelėjo į jį.

– Galbūt ten taikeisi, tačiau kliudei ne vien šautuvą. – Ji įtraukė oro ir prikando apatinę lūpą. – Regis, sulaužei riešą.

Vyras susiraukė.

– Nekliudžiau riešo.

Ji pažvelgė į jį.

– Teisybę sakai. Avėdamas tokiais batais tiksliai jauti, ką kliudai. Matyt, aš apsirikau.

Mintyse Didžė susikryžiavo pirštus ir vos nesukrykštė iš pasitenkinimo, kai jis nuleido akis į batus. Jai tereikėjo akimirkai nukreipti jo dėmesį.

Didžė staigiai ir stipriai spyrė vyrui į pilvą. Nors ir gaudydamas kvapą, jis taikėsi pastverti jai už kojos. Ji tai numatė, todėl spėjo išsisukti.

Ginklas iš jo rankos dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. Atrodė, deguonies trūkumas turėjo jį susilpninti, tačiau vyriškis grėsmingai artėjo prie Didžės. Ir nors ji buvo pasiruošusi gintis, nė nepajuto, kaip sudribo ant šlapios žemės.

Didžė stengėsi suprasti, kokius veiksmus jis atliko, nes puikiai suvokė – neskauda, nes jis nepanaudojo visos jėgos. Smūgis buvo pakankamai stiprus ją pargriauti, bet per silpnas, kad sukeltų skausmą. Kaip jam pavyksta taip kontroliuoti jėgą?

Ji turėjo teisę piktintis. Kaip jis drįsta su ja elgtis kitaip vien todėl, kad ji moteris? Tačiau buvo pernelyg susirūpinusi, kaip atsistoti ir nuspėti jo kitus veiksmus.

Didžė pritūpė iš visų jėgų stengdamasi susikaupti. Gilus kvėpavimas padėjo, ji pasiryžo verčiau pulti, nei laukti, kol bus nugalėta.

Artėdama prie vyro pamatė, kaip jis ištiesia ranką. Didžė staigiai pasilenkė, greitai pasisuko ir, užuot spyrusi jam į kelį, kaip iš pradžių ketino, netikėtai pasijuto slystanti ant šlapių lapų. Kažkas suspindėjo ir ji instinktyviai ištiesė ranką. Čiupo už jo ginklo. Vyras trenkė jai per dilbį ir išmušė pistoletą. Didžei pavyko išspirti ginklą aukštyn į orą. Atlikusi grakštų piruetą pagavo pistoletą ir pasisuko į vyrą. Jis staigiai pasilenkė, o ji vėl paslydo ir ėmė kristi. Dešinę ranką išmetė į priekį ir netyčia ginklu tvojo vyrui per galvą. Šis krito kaip akmuo.

Pirmiausia Didžė pagalvojo, kad vyras negyvas. Paskui pamatė, jog jo krūtinė ritmingai kilnojasi. Galiausiai nusprendė belaisvį surišti, kol jis be sąmonės, nes kai atsigaus, to tikrai nepavyks padaryti.