Читать книгу O su ja nelengva! - Susan Mallery - Страница 3

Atgavęs sąmonę Kvinas neskubėjo atsimerkti. Jis netruko suvokti, kad guli aukštielninkas purve, už nugaros surištomis rankomis. Ir tyliai nusikeikė iš piktumo. Jį nugalėjo ne labiau įgudęs ar stipresnis priešininkas, jam tiesiog nepasisekė. Argi ne visuomet taip ir būna?

Dar blogiau, kad ta moteris jį surišo, kol jis buvo be sąmonės. Juk niekaip kitaip nebūtų sutramdžiusi. Jos drąsa padarė įspūdį, o štai atsitiktinis smūgis į galvą – ne.

Ką dabar daryti? Kurį laiką apsimes, jog yra nualpęs, kad pagrobėja susirūpintų dėl jo sveikatos būklės. Sumanymas nuėjo perniek, kai ant kulkšnies Kvinas pajuto moters ranką. Suėmė smalsumas – bet kokia kaina turi tai pamatyti, todėl prasimerkė.

Saulė buvo nusileidusi, šviesą skleidė ant žemės padėtas mažas šviestuvas su baterijomis. Kvinas nesuprato, kodėl ji kelia sau pavojų pasišviesdama žibintu, bet džiaugėsi galėdamas matyti, ką daro.

Moteris buvo pritūpusi šalia. Apčiupinėjusi vidinę jo kairiosios kulkšnies pusę ištraukė bate paslėptą peilį. Pakreipęs galvą Kvinas pamatė dar vieną peilį, kuris neseniai gulėjo dėkle prie jo diržo.

Ji perbraukė vidine jo kojos puse iki kelio, tada žemyn išorine puse iki bato. Pakartojo tą patį su kita koja, paskui pasislinko arčiau ir delnu slystelėjo per vidinę šlaunies pusę. Kai visai priartėjo prie gerosios jo vietelės, Kvinas nusišypsojo ir paprašė:

– Truputį kairiau.

Ji pakėlė akis. Buvo be kepurės, ji nukrito jiems grumiantis. Ilgi tamsūs plaukai buvo supinti į kasą, akys rudos, lūpos gražios formos, truputį įdegusi oda nusėta strazdanomis. „Graži, – išsiblaškęs pamanė Kvinas. – Ne, daugiau nei graži. Elegantiška ir stipri. Įdomus derinys.“

Ji kilstelėjo dailiai išlenktą antakį.

– Truputį kairiau? – perklausė ji, tada uždėjo ranką jam ant slėpsnų ir patapšnojo. – Žinau, dauguma vyrų savo daikčiuką linkę laikyti ginklu, bet manęs tai nedomina.

Kvinas tyliai nusijuokė.

– Taip sakai tik todėl, kad aš surištas ir priklausau nuo tavo malonės.

– Kurgi ne. Kad išvengtume nesusipratimų, iš anksto pranešu: kad ir kas nutiktų, nuomonės aš nepakeisiu.

Ji atsistojo, priėjo prie jo iš kitos pusės, vėl pritūpė ir šį kartą perbraukė jam per visą šlaunį. Tada apčiupinėjo pilvą ir krūtinę.

Kvinui patiko jausti, kaip jos rankos liečia jo kūną. Ji darbavosi vikriai, tuo parodydama, jog juo nesidomi, bet ganėtinai kruopščiai, kad nepražiopsotų kokio ginklo. Bent jau ji taip manė.

Iškrausčiusi jo švarko kišenes, patikrinusi apsiuvus ir pamušalą ji vėl pritūpė ant kulnų.

– Regis, tu neginkluotas.

– Gal nuvilk man marškinius? – pasiūlė jis. – Galėjau kokį ginklą prisiklijuoti prie odos.

– Nesvarbu, vis tiek artimiausiu metu jo nepasiektum. – Ji patapšnojo jam per žastą. – Mano mazgai kaip reikiant.

Kvinas pats tuo įsitikino. Bandė ištraukti rankas, bet virvės nepasidavė. Teks kaip nors kitaip išsivaduoti. Nors kol kas niekur nenorėjo eiti. Seniai su niekuo taip nesilinksmino kaip su šia pagrobėja.

Kvinas pažiūrėjo jai į krūtinę ir tyčia laikė įbedęs akis, kol jos pečiai įsitempė. Tada vėl pažvelgė į veidą. Ji prisimerkė ir suspaudė lūpas, nieko nesakė. Jau buvo spėjusi įsikalti į galvą, kad vyrų pasaulyje galioja vyriškos taisyklės. Bet tai nereiškė, kad jos jai turi patikti.

Dabar jau abu įdėmiai stebeilijo vienas į kitą – vyko savotiška kova, kuris pirmas neatlaikys priešininko žvilgsnio. Kvinas net neabejojo, kad laimėtų, tačiau sugalvojo kai ką įdomesnio. Mes jai iššūkį.

– Sukčiavai, – švelniai papriekaištavo.

Tikėjosi, jog ji sumirksės, išraus, pasijus kalta. Tačiau moteris tik gūžtelėjo pečiais.

– Aš laimėjau.

– Pasinaudojai nelaimingu atsitikimu.

– Visiškai teisingai. – Ji pasimuistė ir įsitaisė šalia jo. – Būtum pasielgęs kitaip?

Jam nereikėjo nelaimingo atsitikimo, ir taip būtų ją įveikęs, bet nebuvo prasmės to sakyti. Ji pati puikiai suprato.

– Be to, – tęsė moteris, – tik taip galėjau tave surišti. Juk nebūtum leidęsis.

– Teisingai mąstai.

– Kas tu toks? – paklausė ji.

– Tavo karo belaisvis. Ar ketini mane išprievartauti?

Vienas jos lūpų kamputis suvirpėjo.

– Nepuoselėk vilčių. Tau niekas negresia.

– Prakeikimas.

Jos lūpos nevalingai sukrutėjo, tačiau pavyko suturėti šypseną. Susitvardžiusi priminė jam:

– Neatsakei į mano klausimą.

– Žinau.

Ji stengėsi išsiaiškinti, kas jis toks, ir Kvinas pasisakys… kada nors. O dabar, nors vakaras buvo vėsus, drėgnas ir niūrus, jis puikiai leido laiką. Baiminosi, kad karinėse pratybose nuobodžiaus, nes bus per lengva. Laimei, klydo.

Ji prisitraukė vieną kelį prie krūtinės ir pasilenkė prie Kvino.

– Jeigu nesakai savo vardo, bent paaiškink, kodėl pasižiūrėjai žemyn. Esi geras karys. Turėjai suprasti, kad darai klaidą.

Geras karys? Dabar jau Kvinas užspaudė šypseną. Ne geras, o velniškai geras karys. Ji neturi nė menkiausios galimybės jį nugalėti, nors tikriausiai yra ganėtinai nuovoki ir tai supranta.

Moteris išdidžiai atkišo smakrą. Įdomu, kas ji tokia? Kariškė?

– Supratau, kad bandai mane apmulkinti, ir norėjau išsiaiškinti, ką rezgi, – paaiškino jis.

Ji įsitempė.

– Tikrinai mane?

– Tiesą sakant, žaidžiau.

Moteris garsiai įtraukė oro. Vėl primerkė tamsias akis ir Kvinui toptelėjo, kad ji mielai jį nudobtų.

– Kvinas Reinoldsas, – prisistatė jis norėdamas nukreipti jos dėmesį. – Kai mane jau apčiupinėjai, tikriausiai turėtume vadinti vienas kitą vardu.

Ji neužkibo ant kabliuko.

– Kai paklausiau tavo vardo, nuo atsakymo išsisukai, o dabar pasakei, nes tau tai naudinga?

– Panašiai. – Supratęs, kad ji savo vardo nesakys, Kvinas pakeitė temą: – Kur tavo partneris? – paklausė.

– Tuojau turėtų grįžti, tada pristatysime tave į stovyklą. Jis jau nuvedė ten keturis įkaitus. Kur tavo partneris?

– Per vėlai atvykau, todėl negavau poros. Be to, labiau mėgstu veikti vienas.

– Na, žinoma. – Ji šiek tiek pralinksmėjo. – Visi jūs, sukarintų organizacijų eržilai, tai mėgstate.

– Žiauroka kritika.

– Užtai teisinga.

Kvinas negalėjo to užginčyti. Jis pakėlė akis į pilką, lietaus žadantį dangų.

– Tuoj lis. Jeigu artimiausiu metu neketini vesti manęs į stovyklą, galėtum bent nutempti po kokia nors priedanga.

Ji taip pat žvilgtelėjo į dangų, bet tamsoje nelabai ką įžiūrėjo. Kvinas beveik neabejojo, kad moteris paliks jį gulėti purve, bet ji netikėtai iš kuprinės išsitraukė brezentą ir patiesė po medžiu netoliese. Tada čiupo Kviną už pažastų ir užtempė ant pakloto.

Jos jėga jį nustebino, o veide atsiradęs susierzinimas pralinksmino. Kokia musė jai įgėlė? Siunta, kad partneris negrįžta? O gal niršta suprasdama, kad jis už ją pranašesnis ir panorėjęs gali pasprukti?

– Kas tu tokia? – paklausė Kvinas. – Juk ne kariškė.

Ji sėdėjo ant brezento krašto susikryžiavusi kojas.

– Kodėl esi toks įsitikinęs?

– Ar klystu?

Ji papurtė galvą.

Tada prapliupo lyti. Lietus smarkiai plakė žemę. Po kelių sekundžių vieta, kurioje Kvinas ką tik gulėjo, virto bala. Jis pritraukė kelius prie krūtinės, kad kojos nesušlaptų.

Jo pagrobėja atrodė suirzusi. Kvinas kone girdėjo jos mintis. „Iš kur jis žinojo, kad pradės lyti? Kas šis vyrukas?“ Nors spėjo, kad ne vyruku jį mintyse pavadino. Be abejonės, parinko spalvingesnį žodį.

– Kad jau nesakai savo vardo, – tarė jis, – pamėginsiu atspėti.

Nekreipdama į Kviną dėmesio ji pataisė šviestuvą.

– Brenda, – pasakė jis.

Ji nė nesumirksėjo.

– Bembė? Hetera? Klojė? Anė? Sara? Destinė? Častitė?

Ji atsiduso.

– Didžė.

Jis būtų norėjęs sužinoti, koks jos visas vardas, bet nepaklausė. Ji tikriausiai to ir tikisi. Tik pareiškė:

– Pasiūlyčiau paspausti vienas kitam ranką, bet šiuo metu esu surištas.

Ji nusišypsojo.

– Matau.

O! Ji turi humoro jausmą. Kvinui tai patiko. Stačiokiška ir nesukalbama, tačiau be galo moteriška. Jeigu kaip nors priverstų ją iš naujo jį apieškoti, vakaras įgautų prasmę.

Didžė žvilgtelėjo į laikrodį ir suprato, kad jaunasis jos partneris greitai nepasirodys. Jis išėjo beveik prieš keturias valandas. Tikriausiai pasiklydo arba pakliuvo į nelaisvę. Jeigu būtų netoliese, ji girdėtų, kaip jis braunasi per krūmus. Tyla reiškė, kad su belaisviu ji liko viena.

Ji vėl pasisuko į Kviną. Nors porą valandų išgulėjo surištas, jis atrodė stebėtinai atsipalaidavęs. Lietus liovėsi, tačiau buvo vėsu ir drėgna. Didžę nukrėtė drebulys. Labiau už viską ji norėjo grįžti į stovyklą. Tačiau sulaikė vienas žmogus… aukštas, stiprus ir vyriškas.

– Karinių pratybų taisyklės leidžia belaisviui stengtis išsilaisvinti visais įmanomais būdais, – priminė ji. – Bet pagrobėjui vedant jį į stovyklą priešintis nebegalima.

Kvinas linktelėjo galvą.

– Teko girdėti.

– Tai ką?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Aš ne iš tų, kurie laikosi taisyklių.

Didžė taip ir manė. Padedama Ronio gal ir pajėgtų parvesti Kviną į stovyklą. Viena tikrai jo neišlaikys. Labai nenorėjo to pripažinti, deja, tai buvo tiesa. Jis puikiai kovėsi.

Žiūrėdama į stiprų Kvino kūną Didžė mąstė, kas jis toks ir ką veikia. Aišku, yra labiau už ją patyręs, tik ar daug labiau? Kur visko išmoko? Jis labai skyrėsi nuo kitų jos pažįstamų, Didžei knietėjo užduoti jam milijoną klausimų. Bet neklausinės. Išsiduotų, kad smalsauja, o to geriau nedaryti.

– Jeigu nepaklusi, užstrigsime čia iki ryto, – perspėjo Didžė. – Mus parveš kuris nors iš patruliuojančių automobilių.

– Labai gerai… man nereikės vidurnaktį kulniuoti pėsčiomis, o tu galėsi prisiimti nuopelnus, kad sučiupai mane.

Jis taip lengvai nusileido, kad Didžei kilo įtarimas. Tokie vyrai visada ką nors rezga. Vis dėlto net nemėgino sprukti… bent iki šiol.

Kvinas įsitaisė patogiau – pusiaugulom atsirėmė į medžio kamieną. Tada smakru parodė į jos kuprinę.

– Jeigu jau įstrigome čia nakčiai, gal užkąskime?

Sulig šiais žodžiais Didžės pilvas suurzgė. Nuo pusryčių ji nieko burnoje neturėjo. Reikėjo daug kam paskambinti, todėl nespėjo papietauti ir į pratybas išvyko nevalgiusi.

Ji ištiesė ranką į kuprinę ir staiga sustingo.

– Kur tavo daiktai? – paklausė ji.

– Paslėpti.

Ji savuosius irgi buvo paslėpusi, bet Kvinas surado. Pagalvojo, gal ir reikėtų surasti jo kuprinę, paskui nusprendė, kad neverta vargti tokią šaltą ir lietingą naktį. Jos atsargų užteks abiem.

Didžė ištraukė keturis javainių batonėlius, dvi plyteles šokolado, obuolį ir dar vieną buteliuką vandens.

– Gal turi greitmaisčio? – pasiteiravo jis. – Labai norėčiau bulvyčių.

– Teks palaukti, kol jas įtrauks į kalėjimo valgiaraštį, – atšovė ji dalydama užkandžius į lygias dalis.

Jis apžiūrėjo maistą ir gūžtelėjo pečiais.

– Geriau nei sausas davinys.

Sausas davinys. Maisto pakuotė, kurią kareivis nešasi į mūšį. Didžei teko ragauti tokio maisto, nebuvo taip neskanu, kaip dauguma tvirtino, vis dėlto ketino mėgautis tuo, ką turi kuprinėje.

– Tai tu kariškis? – paklausė ji.

– Panašiai.

– Iš specialiųjų pajėgų?

– Arti tiesos.

Didžė nesuprato, ar jis išsisukinėja norėdamas ją paerzinti, ar negali išsiduoti, kaip užsidirba pragyvenimui.

Ji įpylė truputį vandens iš naujo buteliuko į tą, iš kurio gėrė. Kai abiejuose induose skysčio buvo po lygiai, vieną pastatė netoli Kvino. Jis pasisuko ir atkišo surištas rankas.

– Gal atriši mane ir leisi pavalgyti? – paklausė.

Ji sukikeno.

– Jokiu būdu.

Kvinas vėl atsisėdo.

– Tada turėsi mane pamaitinti.

Neatrodė, kad jis dėl to nusiminė. Tamsiose akyse žybčiojo linksmos kibirkštėlės.

Ji nekreipė dėmesio į jo akis ir erzinantį balso toną. Tegul nesitiki, jog ji sutriks dėl to, kad reikia jį pamaitinti.

– Mieste tavęs neteko matyti, – pasakė ji išvyniodama pirmą javainių batonėlį iš Kvino dalies. – Juk negyveni karinėje bazėje?

– Ne. Atskridau į šalį užvakar, o šįryt atvykau į Glenvudą. Turiu susitikti su broliu.

Didžė sulaužė batonėlį į mažesnius gabaliukus ir ištiesė jam vieną. Kvinas nepasivargino pasilenkti į priekį, todėl jai teko ištiesti ranką per visą jo kūną. Tik kai jos pirštai atsidūrė jam prie pat burnos, jis pagaliau išsižiojo ir suėmė dantimis siūlomą maistą.

Kvinas pamerkė jai.

– Bendrą nuotaiką reikėtų truputį pagerinti, bet aptarnavimu skųstis negaliu.

Didžė nekreipė dėmesio į jo žodžius.

– Iš kur atskridai?

– Iš Vidurio Rytų.

Iš jo tono buvo aišku, kad daugiau nieko nepavyks išpešti. Palaukusi, kol jis baigs kramtyti, Didžė pasiūlė antrą gabaliuką batonėlio.

– O tu? – nurijęs kąsnį paklausė Kvinas. – Gyveni Glenvude?

– Taip.

– O ką veiki?

Didžė svyravo, iš prigimties ji nebuvo linkusi apie save pasakoti. Atsipalaidavęs ir neslėpdamas susidomėjimo Kvinas laukė atsakymo. Galų gale ji gūžtelėjo pečiais ir išbėrė plikus faktus.

– Esu privati konsultantė, – tarė. – Miesto mokyklose vedu pamokas, per kurias aiškinu vaikams, kaip išvengti pavojaus. Mokau moteris pagrindinių savigynos būdų. Be to, mane kartais samdo kai kurios valstybinės ir federalinės organizacijos, kelios privačios įmonės. Padedu gelbėti į bėdą pakliuvusius vaikus.

– Kai tėvas pagrobia savo vaiką? – paklausė jis.

– Kartais. – Vis pasitaiko atvejų, kai vaiką pagrobia jį auginti trokštantis tėvas, neturintis globėjo teisių. – Nors vaikus grobia ir dėl išpirkos arba iš keršto.

Didžė nutilo staiga suvokusi, kad bando padaryti Kvinui įspūdį. „Nebūk kvailė“, – pasakė ji sau. Koks skirtumas, ką šis vyras apie ją galvoja?