Читать книгу Kita moteris - Trish Morey - Страница 2

Drebančia ranka Andžė padėjo telefono ragelį, jos skruostai buvo šlapi nuo ašarų. O ko ji, tiesą sakant, tikėjosi? Nejaugi manė, kad išgirdęs apie jos nėštumą jis džiaugsmingai suplos delnais, tarsi būtų įvykęs stebuklas?

Vargu. Andžė liūdnai šyptelėjo, atbula ranka nusišluostė nuo skruostų ašaras ir išsišnypštė nosį į popierinę nosinaitę. Reikėjo pripažinti, kad būsimasis tėvelis nelabai apsidžiaugė išgirdęs naujieną. Toli gražu.

Akivaizdu, jog buvo beprarandantis kantrybę. Be abejonės, kiekvienas pagalvotų, kad ji pati kalta.

Andžė priglaudė delną prie kol kas dar plokščio savo pilvuko ir sunkiai atsiduso. Dievas mato, ji ne taip jau labai norėjo turėti vaikų ir sutiko atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūrą tik dėl Šeino, kuris beprotiškai troško sūnaus, o galop paaiškėjo, kad tas vaikas bus ne jo.

Gal iš tikrųjų ji dėl to kalta?

Nenormalu, – nuolat kartojo jai Šeinas. – Tikra moteris privalo norėti vaikų.

Andžei atrodė, kad jis tyčia kalba užgaulius žodžius, kai jie net neišvyko atostogų stengdamiesi sutaupyti pinigų procedūroms apmokėti. Galiausiai Šeinui pavyko gauti vietą ir nuolaidą pačioje geriausioje Australijoje Karmaiklo klinikoje, atliekančioje dirbtinį apvaisinimą.

Bet jis ir toliau nesiliovė užgauliojęs Andžės. Visą laiką kartojo: Tikrai moteriai nereikia dirbtinio apvaisinimo, kad pastotų.

Ir štai dabar, kai visos procedūros buvo sėkmingai atliktos ir ji pastojo, kai atrodė, jog Šeinas pagaliau turės vaiką, kurio beprotiškai troško, paskambino iš klinikos ir pranešė apie siaubingą klaidą. Ji vėl susimovė.

Tikrai moteriai nepadoru lauktis svetimo vyro kūdikio. Tikra moteris turi sutikti su kilniu klinikos pasiūlymu nemokamai ištaisyti padėtį.

Galbūt Šeinas teisus.

Gal aukštesnės jėgos baudžia už tai, jog ji nėra tikra moteris. Verčia kentėti dėl kūdikio, kurio ji nenorėjo, kuris net ne jos, ir, kaip išraiškingai pareiškė Šeinas, vien dėl to, kad jai neužtenka jėgų visa tai ištaisyti.

Ištaisyti…

Pasiklausius Šeino atrodo, jog tai padaryti visai paprasta – tarsi išrauti ridikėlį iš lysvės arba išmesti į šiukšlyną senus drabužius. Tačiau tai ne lysvė ir ne senų drabužių krepšys. Ji savyje nešiojasi ne senų drabužių krepšį. Nori to ar nenori, jos pilve auga mažas žmogutis. Nauja gyvybė. Kažkieno kito vaikas.

Nejaugi po visų tų tyrimų, injekcijų, gydytojų apžiūrų, kitaip sakant, po atkaklių klinikos pastangų, kad ji pastotų, jie dabar mano galintys viską pradėti iš naujo ir atlikti geriau?

Tai neįmanoma.

Be to, Andžė buvo įsitikinusi, kad neturi teisės viena nuspręsti, kaip pasielgti. Be jos, ši klaida palietė dar vieną sutuoktinių porą, kuri visa širdimi ir siela prisidėjo prie naujos gyvybės užuomazgos. Nors dabar šis kūdikis teisiškai nėra jų, kad ir kas atsitiko, kad ir ką jie nuspręstų, turi teisę bent jau žinoti apie šio kūdikio egzistavimą.

Ji stipriai užsimerkė ir pirštais sugniaužė džinsinių šortų audinį. Vargšas kūdikis, kaip jam šovė į galvą iš visų žmonių pasirinkti moterį, kuri niekada iš tikro nenorėjo vaiko, moterį, sutikusią pastoti tik iš baimės, kad gali suirti jos santuoka.

Kas per pokštas!

Atleisk, mažyli. Netrukus mes susitiksime su tavo tėveliu. Gal net ir su tavo mama. Esu tikra, jie apsidžiaugs, kad tu gimsi.

O jeigu ne?

Pagalvojus apie šiandieninį pokalbį telefonu Andžės skruostu nuriedėjo ašara. Ji prisiminė piktą, smerkiamą vyro balsą, lyg ji būtų kalta dėl jį ištikusios baisios nelaimės. Kita vertus, dabar jis tikriausiai jaučiasi tarsi atėjus pasaulio pabaigai. Ji pati taip ir jautėsi. Patyrė šoką. Nepatikėjo. Paskui užplūdo sumaištis supratus, kad medicinos įstaigoje, kurios pagrindinė užduotis – suteikti žmonėms laimę, o ne paversti jų gyvenimą košmaru, įvyko klaida.

O kaip tai paveikė Šeiną, geriau neprisiminti. Pirmiausia jis pareiškė, kad Andžė užtraukė jam gėdą. Per akimirką jo apstulbimas virto tokiu įsiūčiu, kad net sunku apsakyti žodžiais. Jis tūžo, jog kūdikis, kuriuo visą mėnesį gyrėsi giminaičiams ir draugams, pasirodė esąs visai ne jo. Liejo įtūžį ant klinikos, kam sujaukė jo planus. O paskui vėl puolė Andžę, nes ši, nepaklusdama jo reikalavimui ir klinikos pasiūlymui, kategoriškai atsisakė daryti abortą.

O taip! Ji puikiausiai suprato, koks priblokštas dabar turėtų būti ponas Pirelis. Andžė laukė, kada jis susierzinęs šaižiu balsu pasakys, kad nenori nieko žinoti apie jokį vaiką, ir numes ragelį.

Bet užuot taip ir padaręs, ponas Pirelis sutiko rytoj su ja susitikti. Šiuo metu ji tik tiek galėjo padaryti dėl mažo kūdikėlio, augančio jos pilve – suteikti progą pabūti šalia jo tikrųjų tėvų, žmonių, kurie iškentė dirbtinio apvaisinimo kančias ir turi visą teisę į savo kūdikį.

Už lango sustojo mašina. Andžė pažvelgė į laikrodį ant sienos virš galvos. Buvo beveik šešta valanda vakaro, Šeinas jau grįžo iš liejyklos, o ji dar neparuošė vakarienės, – šmėstelėjo baiminga mintis.

Bet tuoj pat prisiminė ir širdį persmelkė aštrus skausmas.

Šeinas nebepareis.

Jis paliko ją.

Darling Harboro krantinė buvo perpildyta turistų ir poilsiautojų, kurie fotografavosi ir valgė ledus. Gatvės akrobatams ir muzikantams sunkiai sekėsi rasti laisvą vietą savo pasirodymams. Kirai klykė virš galvų ir po kojomis, grumdamiesi dėl duonos trupinių, o iš atnaujinto burlaivio į prieplauką pasipylė daugybė džiūgaujančių turistų.

Dominykas stovėjo šalia Simonos ir įsitempęs laukė, kada pasirodys ta moteris. Jautėsi nejaukiai. Jo nuomone, vieta, kurią susitikimui parinko Simona, per daug triukšminga, jam labiau būtų patikusi ramesnė, kita vertus, minia turėjo savotiško žavesio. Jauskitės laisvai, – patarė jam Simona. – Jūs susitinkate neutralioje teritorijoje, ne savo kabinete, ji neturės progos suvokti, koks esate turtingas.

Kas tiesa, tai tiesa. Tereikia įžengti į jo bendrovei priklausančio administracinio pastato marmuru išklotą vestibiulį ir iškart aišku, kad patekai į turtingo žmogaus karalystę. Ponia Kameron gali apsimesti, jog elgiasi kilniai, bet Dominykas tuo nepatikės. Nėra reikalo pasiduoti jos vilionėms.

Simona turi pranašumų, pripažino jis, druska ir kukurūzų spragėsiais persmelktame ore užuodęs jos brangių kvepalų dvelksmą. Jos mėgstamiausi kvepalai, prisiminė Dominykas, jis padovanojo jai juos per Kalėdas. Simonai jie tiko. Gundantis išpuoselėtos ir dalykiškos moters kvapas. Kaip tik toks iš tikrųjų ir tiko jo sekretorei.

Gerai pagalvojus, Simona teisingai padarė parinkusi susitikimui šią vietą, nusprendė jis ir nusivilkęs švarką užsimetė ant peties. Dabar įtakingas investuotojas ir rinkos strategas Dominykas Pirelis neišsiskiria iš minios, jis panašus į klerką, trumpam ištrūkusį iš kontoros.

Tik tiek, kad jis atėjo susitikti su moterimi, kuri laukiasi jo vaiko.

Dominykui prailgo laukti. Žvilgtelėjęs į platininį Tag Heuer laikrodį pamatė, kad moteris vėluoja.

– Kaip manote, ar ji ateis? – paklausė Simona grįžtelėjusi per petį ir neslėpdama baimės. Jos juodi trumpi plaukai plaikstėsi apie veidą. – O jeigu apsigalvojo? Juk net savo telefono numerio nepasakė.

– Ji tikrai ateis, – patikino jis trokšdamas, kad ta moteris greičiau pasirodytų.

Vakar jis bjauriai su ja kalbėjo, nenustebtų, jeigu ji persigalvotų ir neateitų į susitikimą, bet tai ne taip ir svarbu. Jis žino, kuo ji vardu. Ji laukiasi jo kūdikio. Be to, negali būti, kad ji bandytų nuo jo pasislėpti.

– Ateis, – tvirtai tarė Dominykas.

Skubėdama pėsčiųjų tiltu, kuris jungė Sidnėjaus verslo centrą su turistine Darling Harboro zona, Andžė galvojo apie tai, kaip baisiai ji atrodo. Akys paraudusios, karščiuojančios, paakiai patinę.

Visą naktį ją kamavo košmarai. Puolė ir persekiojo gauja piktai urzgiančių šunų, jie draskė jos drabužius ir kūną. Vienas iš šunų, šiek tiek panašus į Šeiną, sukosi aplink ją ir tyčiojosi, sakė, kad ji niekada nebus tikra moteris. Kitas pataikūniškai guodė ją ir vis stengėsi atimti iš jos kūdikį. Paskui pripuolė didesnis ir už visus kitus baisesnis šuo. Siaubingai iššiepęs nasrus jis urgzdamas artinosi prie jos ir ruošėsi pulti.

Tada Andžė pabudo nuo savo pačios riksmo. Ji gulėjo lovoje susivyniojusi į antklodę, suprakaitavusi, prislėgta ir išsekusi, jautėsi vieniša ir niekam nereikalinga. Bet saugi, palaimingai išsivadavusi iš košmaro.

Paskui nebeįstengė užmigti. Vos tik užmerkdavo akis, siaubingi nakties vaizdiniai iškildavo dar ryškiau ir ji pradėdavo drebėti iš baimės. Naktiniai Šervilio garsai – šunų lojimas, padangų cypimas, greičio mėgėjams pralekiant gatve, triukšmaujantys kaimynai – įsiterpdavo į apmąstymus, kaip baigsis šios dienos susitikimas. Nieko keista, kad neįstengė užmigti.

Dabar, skubėdama į pasimatymą su Dominyku Pireliu, neišsimiegojusi ji jautėsi šlykščiai. Be to, pastaruoju metu ją pykino. Dabar švelnus vasaros vėjelis plaikstė plaukus, atnešdamas plentu po tiltu skriejančių automobilių išmetamų dujų dvoką, susimaišiusį su riebių spurgų kvapu, sklindančiu iš kioskų netoliese, ir nuo to Andžę dar labiau pykino. Ji susinervino. Skrandis buvo tuščias, bet ją vis tiek pykino.

Dėl Dievo, tik ne čia ir ne dabar, kai aš lekiu į susitikimą, – maldavo Andžė savo skrandį.

Šiandien rytą ji suvalgė tik vieną gabalėlį skrudintos duonos ir išgėrė puodelį arbatos, bet po dešimt minučių jau bėgo į tualetą. O dabar, po kelių valandų, vėl pykina. Galbūt ji pervargo valandą važiuodama perpildytame traukinyje arba per daug susijaudino dėl šiurkštaus vyro elgesio, kai skubėdamas išlipti jis beveik jėga išstūmė ją į peroną ir Andžė vos nepargriuvo. Tas tipas net neatsiprašęs išnyko minioje, o jai apsvaigo galva, veidą išpylė šaltas prakaitas, širdis ėmė smarkiai daužytis. Kol atsigavo, dešimt minučių turėjo sėdėti ant suoliuko.

Ji neturėjo tų dešimt minučių.

Tačiau prieš susitikdama su vaiko, kuris auga joje, tėvu privalo atsipalaiduoti ir nusiraminti.

Prakeikimas.

Vidurdienio saulė kaitino negailestingai, o kai Andžė pasuko į žmonių perpildytą krantinę, plieskė jai tiesiai į akis. Pastūmusi akinius nuo saulės aukščiau ant nosies ji pasigailėjo per šiltai apsirengusi. Norėjo paslėpti savo kūną, bet tamsūs džinsai ir senas megztinis visiškai netiko šiandienos orui, jautėsi apdriskusi ir senamadiška. Prasilenkdama su šeimomis, kalbančiomis jai nesuprantama kalba, su besijuokiančiais vaikais išdažytais veidais, kurie laikė rankose didžiulius balionus, o šie šokčiojo ore jiems lakstant, Andžė pasigailėjo, kad sutiko susitikti tokioje vietoje. Poros vaikščiojo susikabinusios už rankų ir dalijosi paslaptimis, kurios visiems buvo akivaizdžios. Tarp jų nardė bėgikai, išnaudojantys pietų pertrauką. Visi jie liekni, su standžiai aptemtais drabužėliais iš likros ir nailono, su ausinukais.

Skverbdamasi per puošniai apsirengusią minią Andžė stipriau susisupo į skurdų, universalinėje parduotuvėje su nuolaida pirktą megztinį ir be paliovos koneveikė save, kam sutiko pasimatyti būtent šioje vietoje. Kai pono Pirelio sekretorė pasiūlė susitikti Darling Harbore, Andžė labai apsidžiaugė, nes tiksliai žinojo, kur jis yra, bet jau seniai čia nesilankė ir buvo užmiršusi, kokia egzotiška ir kaip gausiai lankoma ši vieta.

Kita vertus, Andžė buvo tokia laiminga, kad jis sutiko su ja susitikti, jog net nemanė ginčytis dėl susitikimo vietos.

Tai geras ženklas, – pagalvojo ji. – Jeigu jis sutiko pasimatyti, vadinasi, neatsisakys vaiko. – Nuo šios minties Andžei apsalo širdis. Ji troško vienintelio dalyko: kad šis vaikas turėtų tikrus, jį mylinčius tėvus.

O jeigu jie jo nenorės? – Ji įkvėpė druskingo oro. – Ką gi, yra ir kita išeitis: reikės surasti šeimą, negalinčią turėti vaikų, kuri jį įsivaikins.

Andžė net neabejojo, kad šis kūdikis padarys laimingą kurią nors šeimą.

Išsitraukusi iš kišenės suglamžytą popieriaus skiautę, kurioje buvo užsirašiusi susitikimo vietos detales, ji greitai žvilgtelėjo į ją ir apsidairė. Truputį išsigando atpažinusi žalią arką – įėjimą į Harborsaido prekybos centrą, prie kurio jai ir liepė laukti sekretorė. Andžei suspaudė širdį, sunkiai vilkdama kojas ji nupėdino į nurodytą vietą. Jau buvo visai arti, bet judančioje minioje neįmanoma įžvelgti atskiro žmogaus! Kaip ji atpažins jį? O gal jis nesulaukė? Gal numojo ranka ir nuėjo?

Prisiartinusi Andžė pamatė prie stalo sėdinčią porą, jie laikėsi susikibę už rankų, nuleidę galvas, susikaupę. Ji sudvejojo, širdis daužėsi krūtinėje. Ar čia jie? Ar gali būti, kad šie žmonės yra tėvai kūdikio, kuris auga joje?

Andžė pastebėjo, kad moteris slapta nusibraukė ašarą. Nuo jos ašarų Andžei gimdoje kažkas virptelėjo. Be abejo, tai jie. Ji atėjo į sutartą vietą, tik šiek tiek pavėlavo. Ar ji verkia iš nevilties, kad Andžė neateis?

Andžė vis dar dvejojo nedrįsdama sutrukdyti tokios intymios akimirkos. Ji apsidairė ir mindžikuodama nuo kojos ant kojos dar kartą nužvelgė kavinės lankytojus. Keletas studentų iš Japonijos buvo išsirikiavę palei krantinę, prie gretimo stalelio sėdėjo ir valgė ledus italų šeima, už jų atsukęs nugarą ir persimetęs per petį švarką stovėjo vyras baltais marškiniais.

Jos žvilgsnis praslydo juo beveik neužkliuvęs.

Beveik.

Labai greitai ji vėl pažvelgė į jį. Tas vyras buvo aukštas, įdegęs ir traukė dėmesį, net iš nugaros buvo matyti, kad tai įtakingas ir savimi pasitikintis žmogus. Kai jis pasuko galvą ir kažką pasakė lieknai moteriai, kurios Andžė iškart nepastebėjo, ją sužavėjo jo profilis. Griežta nosies linija ir tvirtas smakras, akis su tamsaus antakio puslankiu buvo nukreipta į moterį šalia.

Vargu ar jis yra vaiko tėvas. Madingai apsirengusi moteris šalia jo neatrodė panaši į žmogų, kuris jaudinasi prieš susitikimą su nepažįstamąja, besilaukiančia jo kūdikio, o ir jis per gražus ir pernelyg vyriškas. Net dabar, kai ji žinojo, jog išvaizda neturi įtakos vaisingumui, nuojauta kuždėjo Andžei, kad tokiam vyrui kaip jis vargu ar gali prireikti pagalbos. Ji nukreipė žvilgsnį. Staiga moteris jai už nugaros ėmė raudoti, Andžė greitai atsigręžė ir pamatė, kaip moteris pašoko nuo suoliuko, o vyras ištiesė ranką norėdamas ją sulaikyti.

Andžę užplūdo kaltė. Nereikėjo jai pavėluoti. Nereikėjo dvejoti ir dar labiau aitrinti tos moters širdį. Supykusi ant savęs ji suspaudė kumščius ir prisivertė žengti link staliuko, prie kurio sėdėjo verkianti moteris su vyru.

– Pažiūrėkite. Gal tai ji? Matote, šluostosi ašaras.

Dominykas pažiūrėjo ten, kur rodė Simona, ir jo žvilgsnis užkliuvo už poros, sėdinčios prie staliuko netoliese. Jis sunkiai atsiduso. Ar gali būti, kad jam skambino ši moteris? O vyras, sėdintis šalia, jos sutuoktinis? Iš aprangos, elgesio, raudonų užverktų moters akių buvo aišku, jog jie ne turistai ir dėl kažko nesutaria.

Galbūt susibarė dėl to, kad moteris laukiasi svetimo vaiko? Jo vaiko…

Viduje viskas susitraukė ir Dominykas garsiai atsiduso. Ar gali būti, kad Klara, nors ir beviltiškai troško, neįstengė išnešioti jo kūdikio, o dabar jis auga šios moters įsčiose.

Jis stebėjo šią porą, kol kvėpavimas aprimo, o aplink sukiojosi poilsiautojai, jaunavedžiai ir šiaip žmonės su pripūstais balionais. Moteris buvo šviesiaplaukė ir liekna, labai patraukli, nors ir liūdna. Dominykas atkreipė dėmesį, kad vyras pagyvenęs, o jai maždaug trisdešimt penkeri – būdama tokio amžiaus moteris tikriausiai sunerimsta, jog nebesusilauks vaikų. O jeigu paaiškėja, kad vaikas, kurio ji beprotiškai troško, yra kažkieno kito?

Jie abu buvo nepriekaištingai apsirengę, atrodė pasiturintys žmonės. Matyt, finansiniai rūpesčiai jų nekamuoja. Galbūt ši moteris iš tikrųjų neketina su juo derėtis dėl pinigų, gal ją domina visai kas kita. Žinoma, jis net nepagalvojo, kad žmonės, nusprendę pasinaudoti Karmaiklo klinikų paslaugomis, žino, kiek kainuoja jų procedūros.

Atrodo, viskas sutampa.

– Kaip manote? – neatlyžo Simona.

– Greičiausiai jie, – susimąstęs ištarė Dominykas ir nusisukęs nuo poros atidžiai nužvelgė minią. Aplinkui šurmuliavo šeimos, vaikštinėjo turistai, nusikamavusi moteris lyg ir kažko ieškojo minioje. Ne, daugiau nieko panašaus jis nepastebėjo. Dominykas linktelėjo ir jausdamas keistą spaudimą krūtinėje ketino žengti kitą žingsnį. Kai sužinojo tokią netikėtą naujieną, dvidešimt keturių valandų jam pasirodė per mažai, kad tinkamai pasiruoštų susitikti su moterimi, kuri laukiasi jo vaiko.

– Eikime ir išsiaiškinkime, – šiaip ne taip ištarė, o moteris tuo metu pradėjo verkti ir pašoko nuo kėdės. Mėgindamas ją nuraminti vyras taip pat atsistojo. Dominykas ėmė brautis per minią. Gal ji pamanė, kad jis neateis? Be reikalo delsė. Kuri kita galėtų būti toji moteris, jei ne ji. Dominykui priėjus, moteris žvelgė į savo vyrą ir kūkčiodama kažką jam aiškino.

– Ar jūs ponia Kameron?

Netikėtai Dominykas už nugaros išgirdo:

– Ar jūs ponai Pireliai?

Pora prie stalo atsigręžė ir apstulbę pažvelgė į Dominyką, bet jis nebekreipė į juos dėmesio, o įsmeigė žvilgsnį į moterį, kuri ūmai atsirado šalia ir ištarė jo pavardę.

– Kas jūs? – griežtai paklausė jis.