Читать книгу Kita moteris - Trish Morey - Страница 3

Priešais jį stovėjo skurdžiai apsirengusi išbalusi moteris, ji buvo panaši į vaiduoklį nuskalbtais drabužiais ir neaiškios spalvos plaukais, paskubomis surištais į uodegą. Net kai jis pažvelgė į ją, ji persikreipusi stengėsi pamatyti vyrą ir moterį jam už nugaros.

– Aš pamaniau… Pamaniau, kad jie ponai Pireliai.

– Aš esu Dominykas Pirelis.

– O.

Kaukšėdama kulniukais priėjo Simona, nuo jos atsklido prancūziškų kvepalų aromatas.

– Vadinasi, jūs esate ponia Kameron.

Dominykui kilo noras tai užginčyti. Ar Simona supranta, ką šneka? Jis jau žino, kas yra ponia Kameron, – tikrai ne ši kaliausė. Ponia Kameron yra jam už nugaros… Jis atsisuko ir pamatė, kaip pora greitai išnyko minioje. Tada vėl atsigręžė nenorėdamas patikėti, kad tai gali būti tiesa. Kaip tokia moteris, tokia pamėklė gali nešioti jo kūdikį?

Kaip galėjo nutikti, kad klinikoje jo vaiko užuomazga atsidūrė šios moters gimdoje?

Vis dėlto ši moteris stovi sutartoje vietoje ir kaip tik ji, o ne kita, ištarė jo pavardę…

Dominykas stebėjo, kaip vargšelė bando nuryti gerklėje užstrigusį gumulą. Jos kaklas atrodė pernelyg plonas, keista, kad nulaikė galvą.

– Aš, – pagaliau prabilo ji tarsi bijodama prisipažinti. – Aš esu Andžė Kameron.